Tėvas kapucinas Raniero Cantalamessa vienas žymiausių nūdienos katalikų teologų ir pamokslininkų. Po teologijos ir klasikinės literatūros studijų jis buvo paskirtas Milano katalikų universiteto krikščionybės kilmės istorijos profesoriumi, taip pat iki 1981 m. priklausė Tarptautinei teologų komisijai. 1980 m. paliko akademinę veiklą ir savo gyvenimą paskyrė Evangelijos skelbimui įvairioms pasaulio tautoms. Nuo tų pačių metų jis yra ir Popiežiaus namų pamokslininkas. Italijos televizijoje (RAI 1) tėvas Raniero vedė kultūros ir religijos laidą „Vilties pagrindai“. 1999 m. vasarą jis lankėsi Lietuvoje. „Bernardinų“ skaitytojams su t. Ranieru siūlome pokalbį, išspausdintą prancūzų katalikų savaitraštyje „Famille chrétienne“.

Esate ne tik „popiežiaus pamokslininkas“, bet ir karštas charizminio atsinaujinimo, kuris švenčia keturiasdešimties metų sukaktį, advokatas.

Šventosios Dvasios išsiliejimas, kurį patyriau 1977 m., atnaujino mano tikėjimą. Kai sugrįžau į savo bendruomenę Vašingtone, jaučiau nuolatinę trauką į koplyčią. Mano malda tapo trejybinė. Atradau Kristaus viešpatavimą. Anksčiau specializavausi kristologijoje, bet įsitikinau, kad esama daug svarbesnio dalyko, nei plėtoti idėjas apie Kristų... Tai buvo gyvasis Kristus!

Ar Jūsų „atsivertimas“ buvo pastebimas?

Meldžiausi kitaip, kalbėjau kitaip. Manyje pasklido naujas džiaugsmas. Mano krikšto Šventojoje Dvasioje metu vienas žmogus pasakė: „Tu patirsi naują džiaugsmą skelbdamas mano Žodį.“ Tuomet dar nebuvau pamokslininkas. Iš prigimties nesu linksmas žmogus. Labiau esu linkęs į melancholiją nei į krykštavimus. Tačiau žmonės man sako, kad, pavyzdžiui, kai pamokslauju italų televizijoje, trykštu džiaugsmu, kuris kyla ne iš manęs. Galbūt šis džiaugsmas yra būdingas Dievo Žodžiui...

Ar susidūrimas su charizminiu atsinaujinimu ką nors pakeitė Jūsų asmeninės maldos gyvenime?

Charizminis atsinaujinimas nenuginčijamai pakeičia mūsų maldos pobūdį. Tai pati pastebimiausia šių naujųjų Sekminių, Šventosios Dvasios patirties pasekmė. Jonas Paulius II visada charizminį atsinaujinimą apibūdindavo kaip maldos už Bažnyčią malonę.

Pirmoji Šventosios Dvasios apsilankymo pasekmė – tai paskatinimas mums tarti „Aba, Tėve“: ji mus nukreipia paties Kristaus maldos linkme. Tai nereiškia, kad charizminis atsinaujinimas paneigia tradicinę dvasinio gyvenimo mokytojų išmintį: šios malonės nėra viršūnė, bet pradžia.

Dažnai žmonės, kurie atkakliai ir toliau laikosi tokio naujo gyvenimo kelio, patiria nuskaistinimą, dvasinę sausrą. Kai kurie tokiomis akimirkomis viską meta, nes mano, kad malonė išseko. Kiti, kurie laikosi, įžengia į didelį dvasinio gyvenimo gylį. Gali taip nutikti, jog jie daugiau nebepasižymės charizminiam atsinaujinimui būdingais pasireiškimais, bet jam jie yra dėkingi už savo atsivertimą. Pavyzdžiui, daug kontempliatyviai gyvenančių pašvęstų asmenų pirminį kvietimą išgirdo būdami charizminio atsinaujinimo gretose.

Charizminis atsinaujinimas nėra susijęs su steigėju, regula, dvasingumu. Kaip rodo pats jo pavadinimas, kalbama apie žmonių atsinaujinimą, po kurio jie grįžta į Bažnyčią. Daugybė asmenų po dalyvavimo jame tapo aktyviais parapijų nariais.

Ar Benediktas XVI yra dėmesingas charizminiam atsinaujinimui?

Kaip ir Jonas Paulius II, kurį esu matęs meldžiantis iškėlus rankas maldos metu, taip ir Benediktas XVI teigiamai vertina charizminį atsinaujinimą. Žinoma, jis, – tai jo pareiga, - skelbia ir direktyvas, įspėja apie vengtinus pavojus bei ragina gyventi bendrystėje su vietiniais vyskupais.

Ar Jonas Paulius II buvo patyręs krikštą Šventąja Dvasia?

Jei taip ir buvo, tai jis niekada to viešai neskelbė. Jame buvo charizmų požymių, kaip tai atskleidė Popiežiaus namų prefektas kardinolas Martinas. Jis imdavosi egzorcizmo, tikėjo išgydymo, išlaisvinimo charizmomis. Jis turėjo ne tik tvirtą „tradicinį“ pagrindą, bet ir atvirą bei laisvą dvasią. Juk charizminę dvasią apibūdina dvasios laisvė. Šv. Paulius sakė: „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė.“ Šventosios Dvasios poveikis daro mus spontaniškesnius ir laisvesnius.

Ar charizminio atsinaujinimo malonė dvelkia tik į pasauliečius? Sunkiai įsivaizduojame kalbomis besimeldžianti kardinolą...

Kardinolai Suenens ir Martini patyrė Šventosios Dvasios išsiliejimą. Jei imtume proporcingai, tai nemanau, kad pasauliečių charizmininkų būtų daugiau nei dvasininkų.

Tikra tiesa, kad kai kuriems katalikų hierarchijos nariams yra daug sunkiau priimti charizminio atsinaujinimo malonę. Tam yra objektyvių priežasčių: jie yra visų judėjimui ganytojai ir nenori tapatintis tik su vienu. Egzistuoja ir kitų, subjektyvesnių priežasčių: pasikeitimų, naujovių baimė. Aš kalbu taip laisvai, nes pats tai perėjau.

Savo kuklią tarnystę Bažnyčios prieglobstyje vertinu kaip galimybę padėti savo luomo broliams, vyskupams nebijoti Šventosios Dvasios bei charizminio atsinaujinimo. Aš jų atvirai neraginu tapti charizminio atsinaujinimo nariais, bet jiems pristatau šią įstabią Viešpaties dovaną nūdienos Bažnyčiai. Dažnai mano vedamos rekolekcijos užsibaigia Mišiomis, kuriose vyksta tikras Šventosios Dvasios išsiliejimas, nors nelydimas išorinių ženklų.

Gal evangelinių sąjūdžių plitimas yra Šventosios Dvasios būdas parodyti katalikams, kad jų širdys yra pernelyg uždaros jos veikimui ir ji tampa priversta reikštis per kitus brolius krikščionis?

Trylika metų buvau katalikų delegacijos dialogui su sekminiškomis Bažnyčiomis narys. Kai mes susitikdavome, nepaisant ryškių doktrininių skirtumų, tarp mūsų vyraudavo neįtikėtinas dvasinis klimatas. Mus vienijo Šventoji Dvasia.

Tai man leido suprasti, kaip Šventoji Dvasia skatino pirmykštę Bažnyčią atsiverti pasauliui, pagonims. Kornelijaus namuose pagonys gavo Šventąją Dvasią, kuri pasireiškė taip pat, kaip ir Sekminių dieną. Todėl šv. Petras padarė išvadą: „Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“ (Apd 10, 47)

Nūdien Viešpats daro kažką panašaus: jis duoda savo Dvasią, dažnai lydint vienodiems pasireiškimams, įvairioms krikščionių denominacijoms, kad mus paakintų pripažinti, jog ji darbuojasi visur.

Ar sekminiškų ir evangelinių Bažnyčių apaštalinė sėkmė nereiškia, kad jos yra „palaimintos“?

Čia yra daugiau niuansų. Visų pirma tarp sekminininkų ir evangelikų nedera dėti lygybės ženklo. Evangelikai akcentuoja Dievo Žodį, kerygmą; tuo tarpu sekminininkai - Šventąją Dvasią ir jos dovanas. Būtent sekminininkus lydi didžiulė sėkmė. Tai vienintelis įspūdingai besiplečiantis krikščionybės segmentas, ypač Lotynų Amerikoje, Brazilijoje...

Tačiau šį „sėkmė“ – ne be šešėlių, ypač kai kalbama apie prozelitizmą. Kai mes susitikdavome, tai vienas dažniausiai keliamų mūsų klausimų sekminininkams būdavo šis: „Kodėl neinate evangelizuoti į nekrikščioniškus kraštus, o visada pamokslaujate katalikiškos tradicijos šalyse?“ Juk lengva yra uždegti žmones, kurių ryšys su savo Bažnyčia nėra pakankamai stiprus.

Šios diskusijos užsibaigė dokumentu, kurį pasirašė pagrindinės sekminininkų denominacijos, tuo įsipareigodamos neskatinti žmonių keisti Bažnyčią.

Bandau visur raginti savo brolius katalikus megzti dialogą, tačiau dažnai vyskupai man sako, kad tai neįvykdoma užduotis, kad jie viską išbandė. Sekminišką sąjūdį sudaro šimtai laisvų Bažnyčių, kur kiekvienas narys atsiskaito tik savo pastoriui, o pastarasis dažnai būna pats sau suteikęs šį statusą.

Kaip paaiškintumėte evangelikų sėkmę ten, kur katalikams nesiseka?

Jonas Paulius II kartodavo: negalime vien aklai priešintis, bet turime tolygiai stengtis atsiliepti į evangelikų keliamus iššūkius. Nors nereiktų sisteminti, bet manau, kad jie skelbia Dievo Žodį labiau pabrėždami pamatinius dalykus ir taip taiko į ryšio su Kristumi užmezgimą. Dažnai katalikai pasižymi tam tikru parengimu, bet neturi asmeninio santykio su Kristumi.

Taip pat ir evangelikų bendruomenės samprata yra konkretesnė. Jie telkia grupes, kurioje žmonės susipažįsta, priima vienas kitą, palaiko vieni kitus.

Akivaizdu, kad katalikai yra daug labiau pasirengę būti sielų ganytojais nei žvejais. Kita vertus, pirmosios mano vestos rekolekcijos Benedikto XVI akivaizdoje buvo skirtos tokiam klausimui: kaip evangelizuoti pokrikščionišką pasaulį?

Mano požiūriu, kad surastume išeitį, turėtume suvokti, kokiu būdu pirmieji apaštalai evangelizavo ikikrikščionišką pasaulį. Čia svarbus vaidmuo teko kerygmai, tai reiškia esmingam ir paprastam Kristaus mirties ir prisikėlimo, Dvasios galios skelbimui. Šv. Paulius sako, kad tikėjimas kyla iš tokio skelbimo.

Mokymas, doktrina ugdo tikėjimą, tačiau jis negimsta gavus atsakymus į su etinėmis ar moralinėmis problemomis susijusius klausimus. Didžiausias nūdienos Bažnyčios pavojus būtų užsisklęsti ties etiniais klausimais. Tam tikra prasme pasaulis Bažnyčią tapatina su „moraline policija“, jis neįžvelgia joje Kristaus slėpinio nešėjos, to, kad ji yra susitikimo su Juo vieta.

Neseniai charizminis atsinaujinimas atšventė keturiasdešimties metų sukaktį. Atrodo, kad daug bendruomenių trypčioja vietoje...

Tikra tiesa, kad visur po truputį bandoma ieškoti naujo užsidegimo ženklų charizminio atsinaujinimo judėjime. Čia svarbus tampa Origeno skelbtas principas: „Nemanyk, kad pakanka vieną kartą atsinaujinti krikštu, pati meilė turi būti atnaujinama.“ Šis principas pritaikomas visai krikščionijai, bet ypač charizminio atsinaujinimo judėjimui.

Kaip vertinate naująją charizminę bangą?

Nesakyčiau, kad tai, kas vyksta šiose grupėse, yra pavyzdiniai dalykai. Kai kurie protrūkiai yra paženklinti amerikietiškos, sekmininkiškos kultūros. Reikia juos ne smerkti, bet gerbti, tačiau nebūtina jaustis kažin kuo ir sakyti: „Taip, tai – Šventoji Dvasia!“

Biblijoje Šventoji Dvasia pasireiškia dvejopai: pašventinimu ir charizmomis. Pašventinimas yra labiau vidinis poveikis, kuris keičia širdį, suteikia maldai naujumą, pagaliau atnaujiną žmogų. Charizmos, ypatingos dovanos, žmonėms suteikiamos ne dėl jų pašventinimo, bet dėl bendruomenių, kurioms jie priklauso. Tai matome Senajame Testamente, taip pat Pauliaus Laiško korintiečiams 12 skyriuje.

Toji įtampa tarp Dvasios pašventintojos ir jos charizminio veikimo yra vidinė. Tai – esminis Šventosios Dvasios bruožas. Charizminiame atsinaujinime visada buvo įprotis pabrėžti tai vieną, tai kitą aspektą. Egzistuoja maldos grupės ar ištisi kraštai, kur labiau linkstama prie maldos dvasios, vidinio pokyčio, asmeninio šventėjimo. Kiti labiau pabrėžia charizminę pusę.

Pastarieji linkę priešintis statusams ir struktūroms. Jie nori būti laisvesni. Per paskutines Sekmines turėjau galimybę kreiptis į Romon susirinkusius charizminių bendruomenių lyderius, bandydamas jiems padėti įžvelgti šią gerą dialektiką.

Kaip apibūdintumėte naująsias Sekmines?

Popiežius Jonas XXIII savo malda šaukėsi šių Sekminių Bažnyčiai. Galime sakyti, kad Viešpats jį išklausė, nes Vatikano II Susirinkimo tekstai byloja apie charizmas. Nors jos niekada nedingo iš Bažnyčios, bet jos buvo padėtos į šalį, o kai kurie net sakė, kad jos esą būdingos tik ankstyvajai Bažnyčiai. Vatikano II Susirinkimas iš naujo surado charizmas, jas perkeldamas iš hagiografijos į ekleziologiją. Juk anksčiau manėme, kad charizmos skirtos šventiesiems, o Susirinkimas parodė, jog visai Bažnyčiai.

Praėjus keleriems metams, 1967–aisiais, Viešpats davė ir kitą, dar labiau nelauktą atsakymą į Jono XXIII maldą, kai atsirado bendruomenės, kuriose charizmos pasireiškė konkrečiai.

Grįžtant prie klausimo, tai mane stulbina vieni Pauliaus VI žodžiai. Jis kalbėjo ne apie „naująsias“, bet apie „nuolatines Sekmines“, kitaip tariant, kasdienes Sekmines. Katalikiškoje ekleziologijoje matome, kad Sekminės gali ir turi rutuliotis kasdienėje Eucharistijoje. Būtent toks yra idealus Sekminių kontekstas!

Be paliovos turime kartoti, kad Sekminių malonė yra skirta ne tam tikriems asmenims, bet visai Bažnyčiai. Charizminis atsinaujinimas nėra vienas iš judėjimų, skirtas tam tikriems asmenims. Jis yra tarytum ugnis, kuri turi uždegti visą Bažnyčią.

Yves Congaras tai palygino su „ugnimi dykvietėje“. Būtent tai ir įvyko, juk prieš keturiasdešimt metų tik dešimtukas studentų pradėjo burtis maldai, o dabar daugiau nei 100 milijonų krikščionių visame pasaulyje dalyvauja charizminiame atsinaujinime. Tai kažkas ypatinga Bažnyčios istorijos požiūriu.

Tačiau atrodo, kad toji ugnis nustoja savo kaitros. Ar tai išimtinai europietiškas, ar pasaulinis reiškinys?

Čia yra niuansų. Pavyzdžiui, man atrodo, kad Brazilijoje, Filipinuose, daugybėje misijų kraštų charizminis atsinaujinimas yra Bažnyčios misionieriško veikimo avangardas, evangelizacijos fronto pirmoji linija. Vyskupai stipriai kliaujasi tokiomis ir panašiomis bendruomenėmis kaip Palaiminimų.

Kad ir kaip ten būtų, vis tiek lieka atsitraukimo, užsidegimo sumažėjimo įspūdis. Mano požiūriu, šie sąjūdžiai yra tarsi pradinė malonė, kuri turi suteikti žmonėms postūmį atsinaujinti, tačiau jie nėra suburti tam, kad visuomet išsilaikytų šiose pozicijose.

Be to, charizminis atsinaujinimas neturi struktūros. Tad, kai žmonės atsinaujina, jie įsitraųukia į kitas funkcijas Bažnyčioje.

Kaip Šventoji Dvasia „susigaudo“ su islamu?

Tarpreliginio teologinio dialogo pagrindas, ypač su islamu, yra Dvasia Kūrėja. Mes skelbiame, kad Dvasia Kūrėja veikia visoje kūrinijoje. Kartu pripažįstame, kad ji taip pat gali byloti už Bažnyčios ribų, filosofinėse sistemose bei ypač kitose nei krikščionybė religinėse praktikose.

Pagal Vatikano II Susirinkimo mintį, Šventoji Dvasia, vien Dievui žinomu būdu, žmones, esančius už Bažnyčios ribų, susieja su paschaliniu slėpiniu. Jau šv. Tomas Akvinietis teigė, jog tikra tiesa, kad ir kieno ji būtų atrasta, kyla iš Šventosios Dvasios. O šv. Justinas manė, kad Žodis išbarstė savo sėklą - logos senovinėse filosofijose, ir tai pilnatviškai pasirodė Kristuje. Savo ruožtu esu įsitikinęs, kad Dvasia, besidarbuodama už Bažnyčios ribų, visus kreipia Kristaus link.

Tad į islamą vertėtų žvelgti tikrai ne kaip į priešą ar dar blogiau kaip į krikščionybės alternatyvą, bet kaip į religiją, kurioje žmonės gali būti vedami Šventosios Dvasios per Dievui priimtiną gyvenimą. Žvelkime pozityviau į islamą, neleisdami būti įbauginamiems fundamentalistų perdėjimų.

Pabaigai, kaip patartumėte išgyventi tikras Sekmines?

Reikia tikėti! Tikėti tuo, jog Kristus mums dovanojo Šventąją Dvasią, kad ji yra asmuo. Mumyse turi įsikurti kupinas laukimo tikėjimas, kurio bruožas - tikrumas tuo, jog gaus, ko laukia. Turime trokšti Šventosios Dvasios. Be jos nieko negalime nuveikti.

Pagaliau esmė – malda. Matome Naujajame Testamente, kad Šventoji Dvasia nužengia ant besimeldžiančių žmonių. Nebijokite Šventosios Dvasios! Ji įgyvendina slapčiausius žmogaus širdies troškimus: laisvės, vilties, džiaugsmo, meilės troškimus...

Tad, pasak šv. Pauliaus, Šventosios Dvasios atėjimas reiškia Dievo meilės atėjimą į mūsų širdį: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“ (Rom 5, 5)

Pasaulis desperatiškai jaučia tokios meilės poreikį, o įgyvendinti šią meilę galima tik prigludus prie visos meilės šaltinio.

Pamokslavimas įpareigoja Jus gyventi tuo, ką skelbiate. Ar nėra tai pernelyg sunku?

Tai – iššūkis. Aš visada lieku žemiau to, ką pamokslauju. Tačiau krikščioniškas pamokslavimas nesiremia pamokslininko sukurtais postulatais. Juk jis skelbia tai, ką sakė, nuveikė Kristus.

Famille chrétienne“, Nr.1532

Iš prancūzų k. vertė Tomas Viluckas

Bernardinai.lt