Mokytojai nebestreikuoja, Vyriausybė sugebėjo atrasti lėšų didesnėms pedagogų atlyginimams, naujasis švietimo ir mokslo ministras, neabejoju, bus daug diplomatiškesnis ir kantresnis. Galėtume ploti rankomis. Tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad švietimo sistemos problemos buvo ne išspręstos, o nustumtos iš dėmesio centro į pakraštį. Į gaisravietę išpiltas kibiras vandens, ir dabar paprasčiausiai laukiama rinkimų, viliantis, kad iki jų problemų dūmai nebegrauš akių, jog jau kitai Vyriausybei teks grumtis su susikaupusia švietimo sistemoje bėdų našta. Problemų, deja, nuolat daugėja, ir jų vaisiai bus labai kartūs visai visuomenei.

Pavyzdžiui, vis labiau aižėjantis mokyklų tinklas. Jau ne pirmus metus vykdoma egzistuojančio mokyklų tinklo pertvarka. Nekelia abejonių, jog labai svarbu kruopščiai ištirti dabartinę situaciją, įvertinti egzistuojančias tendencijas. Tačiau realiai vyksta ne tiek pertvarka, kiek sistemingas kaimo mokyklų naikinimas.

Dar praėjusiais metais Seimo narė Rima Baškienė atkreipė dėmesį į gąsdinančius skaičius. 2000 metais Lietuvoje buvo 1568 kaimo mokyklos, 2006-aisiais jų skaičius sumažėjo daugiau nei trigubai ir toliau jos uždaromos. Deja, kaip jau įprasta, problema buvo įvardyta, nuaidėjo žiniasklaidomis priemonėmis, o kaimo mokyklų naikinimo vajus nė kiek nesulėtėjo.

Pateikiami uždarymo motyvai gana svarūs – kaimo vietovėse mažai vaikų, nedideles kaimo mokyklas, didėjant komunalinių paslaugų kainoms, išlaikyti sunku, be to, labai trūksta mokytojų. Dar pridėkime, kad dauguma kaimo mokyklų įsikūrusios verslui patraukliose vietose ir nebestebins, kaip lengvai vietos politikai pakelia ranką už esą racionalesnį mokyklų tinklo sutvarkymą.

Uždaryti mokyklą – lengviausia. Be to, dar galima miesto ar rajono biudžetui uždirbti šiek tiek pinigų. Tačiau niekaip negaliu sutikti su tais visažiniais ekspertais, kuriems mokykla tėra konkrečias paslaugas teikianti įmonė. Tiek mieste, tiek kaime mokykla, be kita ko, yra svarbus kultūros židinys, bendruomenės dvasinio gyvenimo centras. Todėl absurdiška, kalbant apie mokyklas, taikyti vien ekonominio efektyvumo kriterijų. Labai nesunku nuslysti į aklavietę, paskelbiant, pavyzdžiui, jog lygiai taip pat neracionalu gydyti pagyvenusius žmones ar sunkius ligonius, kurių gydymui reikalingos didelės sąnaudos. Neracionalu rūpintis tais, kurie nebesugeba pasirūpinti savimi. Racionaliau kaip nors jais atsikratyti.

Deja, bet netrūksta ekonomistų ir politikų, kurie mąsto taip, tarsi ne ekonominė sistema turėtų tarnauti žmogui, bet žmogus sistemai.

Tikrai nemanau, kad mokyklų tinklas neturi būti pertvarkomas. Emigracija Lietuvos viduje, taip pat skalsesnio duonos kąsnio paieškos užsienyje, nauji reikalavimai švietimo įstaigoms, pagaliau skaudus mokytojų trūkumas – visa tai skatina ieškoti kūrybingų sprendimų. Tačiau uždaryti mokyklą kur kas lengviau, nei įsteigti naują. Svarbu žvelgti ne tik į trumpalaikę, bet ir į ilgalaikę perspektyvą. Skaičiuoti ne tik tai, kiek kainuoja išlaikyti apytuštę kaimo mokyklą, bet ir įvertinti visas jos atliekamas funkcijas, vietos bendruomenės poziciją, tolesnės raidos perspektyvą. Priešingu atveju vis beviltiškiau suksimės ydingame rate: kaimo mokyklos uždaromos, nes mažėja gyventojų, o jas uždarius kaimą palieka paskutiniai jauni žmonės.

Apie kokią tolydžią regionų raidą galima kalbėti, kai jau yra rajonų, kur planuojama uždaryti visas kaimo mokyklas, bibliotekas, dar išlikusias kitas kultūros įstaigas. Patys formuojame dvasinės dykumos getus ir stebimės, kodėl visi, kas tik gali, iš jų bėga. Kuriamos skambios koncepcijos, kuriose žadama atgaivinti Lietuvos kaimą, stiprinti kaimo bendruomenes. Tačiau realiai dažniausiai net nesugebama įsiklausyti į vietos bendruomenių argumentus, lūkesčius. Mokyklų tinklo pertvarkos sprendimai paprastai nesubrandinami vietose, bet yra „nuleidžiami iš viršaus“, ir tada bandoma visomis priemonėmis nutildyti oponentus. To padarinys – vis labiau stiprėjantis atotrūkis tarp visuomenės ir politinės valdžios, didėjantis nusivylimas valstybe ir nykstanti visais laikais mūsų tautą gaivinusi provincija.

Prieš kurį laiką Lietuvos premjeras žurnalistams tvirtai pareiškė: „Pinigų Kauno sporto arenai Vyriausybė atras. Kiek reikės, tiek atras.“ Tikiu, kad taip ir bus, juk tai ne kaimo mokyklos, kurioms pinigų niekaip neįmanoma atrasti. Krepšinio varžybas premjeras aplanko kur kas dažniau nei kaimo mokyklas.

Na, bet svarbu, kad niekas nestreikuoja, Vyriausybė skelbia optimistines ataskaitas. O po rinkimų – kad ir tvanas...