Kiekvienais metais trečiąjį gegužės savaitgalį yra minima Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Todėl šiandien ir kalbėsime apie Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) praeitį ir dabartį – apie Lietuvos pokario partizanus ir ryšininkus, kurių jau nedaug ir gyvų belikę, kalbėsime ir apie skolas, kurias turime jiems grąžinti. Mūsų laidos svečias LLKS valdybos pirmininkas, dimisijos kapitonas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Jonas Čeponis.

Ričardas Čekutis,

Dalius Žygelis

Audrys Antanaitis. Ponas, Čeponi, pirmiausia papasakokite apie pačią organizaciją. Kas šiandien yra Lietuvos laisvės kovų sąjūdis, kuo jis gyvena ?

Jonas Čeponis. Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (LLKS) gyvena ne tik praeitimi ir dabartimi, bet ir žvelgia į ateitį. Iš praeities semiamės jėgų ir stiprybės, kad, pasauliui perėjus iš komunizmo į kosmopolitizmo erą, galėtume išlaikyti tautinę dvasią, kurią visada stengėmės palaikyti ir puoselėti.

A. A. O kiek dar yra likę gyvų partizanų ?

J. Č. Šiandien Lietuvoje dar yra apie 300 gyvų partizanų. Gerokai daugiau yra Laisvės kovų dalyvių – ryšininkų ir rėmėjų. O ryšininkai ir rėmėjai buvo pagrindinė mūsų – partizanų – atrama. Jei ne rėmėjai ir ryšininkai, mes nebūtume galėję ta dešimtį metų kovoti.

Dainavos apygardos partizanai 1946 m. Rudnios miške

... ir 1997 m. Punios šile

Ričardas Čekutis. Šiais laikais daug diskutuojama apie pokario Lietuvos partizanus, kovojusius už Lietuvos laisvę. Kai kas teigia, kad neva tikrų, kovojančių partizanų buvo nedaug, o didžioji dalis vyrų tik slapstėsi miškuose ir nieko konkretaus dėl Lietuvos laisvės nenuveikė. Ką galėtumėte tokiems skeptikams atsakyti?

J. Č. Sutinku, kad partizaninio pasipriešinimo pradžioje nemažai vyrų buvo priversti slapstytis nuo mobilizacijos į sovietų kariuomenę. Represinės sovietų struktūros juos ir gaudė, ir šaudė. O tai privertė vyrus ginkluotis, jungtis į būrius ir gintis. Ginti savo šeimą, savo kraštą ir save. O vėliau jau nebebuvo kitos išeities. Tiesa, Bartašiūnas 1945–1946 m. skelbė tokią kaip ir amnestiją, kad neva iš miško pasitraukę

partizanai galės ramiai ir taikiai gyventi. Būtent tada ir pasitraukė iš miškų apie pusę ten tuo metu buvusių vyrų, kurie paskui vis tiek buvo verbuojami dirbti KGB šnipais, o kurie verbavimui nepasidavė, buvo persekiojami ir teisiami.

R. Č. Jūs kalbate apie vyrus, kurie 1945–1945 m. slapstėsi nuo mobilizacijos į sovietinę armiją. Bet juk labai daug vyrų į partizanų gretas įsijungė 1946, 1947 ir dar vėlesniais metais. Jie juk jau žinojo, kur eina ir ką renkasi.

J. Č. Kuo toliau, tuo partizaninis pasipriešinimas buvo sąmoningesnis, į jį įsitraukdavo sąmoningi, apsisprendę žmonės

 

Be to, buvo tikėta laisvuoju pasauliu. Aišku, maža buvo vilties, jog kažkas spręsis greitai, ir daugelis tai puikiai suprato. Bet tikrai niekas negalvojo, kad okupacija užsitęs penkiasdešimt metų. Viltis, kad kažkas spręsis partizanai išlaikė iki kokių 1956 metų...

A. A. O kas tas viltis palaikė? „Amerikos balsas“ ?

J. Č. Tikrai ne. „Amerikos balsas“ pradėjo transliuoti tik 1951 m. Panašiu laiku studijavau kunigų seminarijoje

 

Mūsų tikslas buvo kaip nors paremti pasipriešinimo sąjūdį – reikėjo ginklų, medikamentų. Taip po truputį įsitraukėme į tą judėjimą patys. Savo laisvu noru. Niekas mūsų neagitavo ir nevertė, juolab turėjome dokumentus ir galėjome studijuoti. Tiesa, vėliau, kai buvau išaiškintas, jau tada turėjau pereiti į pogrindį, į ginkluotą kovą. Ir buvau pasiryžęs kovoti iki mirties. Bet ne visiems buvo lemta numirti. Kaip sakoma, tie, kurie nebuvo nusidėję Dievuliui, žuvo iš karto, o tie, kurie daugiau griekų turėjo, turėjo tuo sunkiu keliu eiti toliau... Dar ir dabar einame.

A. A. Tais pokario metais žmonės buvo labai sutrikę – prasidėjo antroji sovietų okupacija, trėmimai, šaudymai, viskas virsta, viskas keičiasi. Vieni vyrai dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrę miške legalizuojasi, kiti gi, žinodami, ką renkasi, sąmoningai stoja į partizanų gretas. Kaip jie surasdavo tuos partizanus, ar buvo vykdoma kokia nors propaganda ar agitacija ta gerąja prasme?

J. Č. Ryšiai tarp partizanų ir paprastų žmonių visą laiką buvo, nes kaimas labai juos rėmė. Išdavysčių nebuvo. Kiekvienas kaimo žmogus miške turėjo kokį nors artimą žmogų – ar brolį, ar giminaitį. Žodžiu, bendras informacinis laukas buvo visą laiką. Buvo stengiamasi ryšius plėtoti, palaikyti juos ne tik tarp artimiausių būrių apygardos ribose, bet ir tarp apygardų ir net tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos partizanų.

Kitas svarbus klausimas buvo dokumentų įsigijimas. Jų reikėjo, kad galėtų iš miško pasitraukti bent į pusiau legalų gyvenimą tie, kam labiausiai to reikėjo.

A. A. Kaip jūs gaudavote tuos dokumentus ?

J. Č. Viskas buvo perkama. Ir tam reikėjo pinigų. Daug kam jų reikėjo. Pamenu, Lukšai rengiantis kelionei į Vakarus jų reikėjo ypač. Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis net įsakymą dėl to buvo parašęs. O kur tų pinigų gauti? Iš kaimo žmonių juk nerinksi. Tuo atveju jėga buvo paimta Akademijos kasa. Ir tokių atvejų buvo nemažai.

R. Č. Koks dabartinės valdžios požiūris į Lietuvos partizanus? Palankus jis ar ne?

J. Č. Negalima visos valdžios matuoti pagal vieną kurpalių. Vieni jų buvę tikri komunizmo ideologai savo sielą pardavę okupantams. Jie ir šiandien skeptiškai nusistatę mūsų atžvilgiu ir, ko gero, Lietuvos atžvilgiu. Kita dalis mus supranta. Bet daugumą postų kur pažvelgsi užima buvusieji. Ir nė vienas iš jų nėra pasakęs, kad jis kaltas, nes kažkada išdavė Lietuvą. Jie to nejaučia. Net Putinas yra pasakęs kad tiek komunistų, tiek KGB‘istų laikinų nebūna. Jie amžini, jie pasilieka. O komunistų partija yra didžiausia kaltininkė ir žudynių, ir trėmimų.

A. A. O ar jūs nesikreipėte į Prezidentą dėl to, kad KGB rezervistai užima svarbius postus ?

J. Č. Apie tai kalbu kiekviena pasitaikiusia proga.

A. A. Ką reikėtų padaryti, kad partizanų atminimas Lietuvoje būtų tinkamai įamžintas ?

J. Č. Pirmiausia reikėtų pastatyti Vilniuje, Lukiškių aikštėje, paminklą, kuris apie laisvės kovas primintų ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Savo praeitį, savo didvyrius reikia mokėti pagerbti. Jei jau to nemokėsime, tai daugiau apie nieką neverta ir kalbėti.

A. A. Ačiū už pokalbį. Ir tikėkimės, kad mokėsime deramai pagerbti savo tautos praeitį ir jos didvyrius.

LGGRT centro pastatyti paminklai Lietuvos partizanų apygardoms ir jų kovotojams atminti

Paminklas Algimanto apygardos partizanams Troškūnuose, Anykščių r.

Paminklas Didžiosios Kovos apygardos partizanams Gelvonuose, Širvintų r.

Paminklas Tauro apygardos partizanams Marijampolėje

Paminklas Žemaičių apygardos partizanams Telšiuose

Paminklas Vyčio apygardos partizanams Vadokliuose, Panevėžio r.

Paminklas Prisikėlimo apygardos partizanams Šeduvoje, Radviliškio r.