Šalyje užsimota įgyvendinti aukštojo mokslo pertvarką. Tokios reformos – nekasdieniai įvykiai bet kurios valstybės gyvenime. Dėl savaime suprantamų priežasčių minėtoji pertvarka turėtų būti Lietuvos jaunimo ir bent jau skaičiumi gausių jo organizacijų pagrindinė diskusijų tema, o pastangos ją pakreipti kuo konstruktyvesne ir naudingesne pačiam jaunimui, visai tautai ir valstybei linkme – svarbiausias viešosios veiklos uždavinys ir tikslas. Juk, kad ir ką bekalbėtume, yra akivaizdu, kad toji reforma yra valstybės ir jai atstovaujančios valdžios žingsnis, galintis lemtingai paveikti tūkstančių jaunų žmonių gyvenimus. 

O šiuo atveju rimtai susirūpinti ir susimąstyti tikrai yra dėl ko. Seimą pasiekė du mokslo ir studjų įstatymo projektai. Vieną jų pateikė Vyriausybė, kitas parengtas dviejų įtakingų politinių partijų – Tėvynės Sąjungos ir Liberalų Sąjūdžio – iniciatyva bei pastangomis. Šiame straipsnyje abiejų projektų pranašumai ir trūkumai nebus plačiau aptariami. Pakanka pasakyti tiek, kad nors jie skiriasi, savo esme yra labai panašūs. Jokių rimtesnių aukštojo mokslo reformų vykdyti neketinama. Išskyrus vieną – kuo greičiau įvesti mokestį už studijas aukštosiose mokyklose. Skirtumas tarp abiejų įstatymo projektų yra nebent tas, kad Vyriausybės planas palieka dar bent šiokias tokias teorines galimybės kontroliuoti bei riboti paties mokesčio dydį. TS ir LS projektas atvirai grindžiamas principu „Plėšk, kiek gali!“.

Todėl šių projektų komentatoriai ir kritikai neklysta pirmąjį vadindami „stagnaciniu“, antrąjį – atvirai „genocidiniu“. Abiem atvejais įtvirtinama civilizuotame pasaulyje nežinoma ir turbūt nesuvokiama aukštojo mokslo organizavimo bei finansavimo tvarka, kurios pavyzdžių galima rasti tik labiausiai atsilikusiose pokomunistinėse Rytų Europos ir „trečiojo pasaulio“ šalyse. Tokios „reformos“ laimėtojai ir pralaimėtojai iš anksto aiškūs. Bankams ji laiduoja pastovius ir ilgalaikius pelnus finansuojant valstybės garantojamas studijų paskolas, būsimiesiems studentams – paskolų naštą arba kelionę svetur – ten, kur aukštasis mokslas kokybiškesnis ir pigesnis.

Toliau reformos tema nesiplėtosime. Šiame straipsnelyje norisi aptarti kitą klausimą – kaip elgiasi ir ką daro jaunimas bei jo organizacijos virš visų galvų pakibus tokios naikinančios „reformos“ vėzdui. Kitaip sakant, reakcija į šią reformą pirmiausia yra lakmuso popierėlis, atskleidžiantis šalies jaunimo savimonę ir parodantis jo visuomeninę, pilietinę ir politinę brandą.

    Nėra ko gudragalviauti – vaizdas ne iš maloniųjų. Atrodytų, kad vos sužinojęs, jog gręsia tokia „reforma“, šalies jaunimas seniausiai turėjo sukilti ant kojų ir sutelktai bei ryžtingai priešintis pragaištingoms „reformatorių“ užmačioms. Deja, nieko panašaus nematyti. Tiesa, šis tas daroma: pavieniai jauni žmonės buriasi į pilietinio pasipriešinimo šiai „reformai‘ grupeles, šiame pasipriešnime dalyvauja kai kurių jaunimo organizacijų nariai, mėginama skelbti bendrus organizacijų pareiškimus šiuo klausimu. Tačiau apskritai aiškios ir tvirtos, viešai išsakomos jaunimo pozicijos, į kurią būtų priversta įsiklausyti valdžia, iki šiol nėra.
    Susipažinus su kai kurių jaunimo organizacijų narių pasisakymais kartais iš tiesų atrodo, kad pastangos ka nors daryti yra beviltiškos ir beprasmiskos. Tokiuose pasisakymuose nesunkiai įžvelgiamos pasimetimo ir bejegiškumo nuotaikos verčia sunerimti net dėl pačios valstybės ateities. Juk tereikia truputelį įtempti vaizduotę ir mintyse palyginti, kaip elgtųsi jaunimas ir ypač studentija kokioje nors Vakarų šalyje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, jeigu valdžia savo kabinetuose tyliai sumąstytų ir įvestų panašius drakoniškus mokesčius.

Neabejotinai akimirksniu kiltų neramumai ir maištai, kurie turbūt netruktų peraugti į tikrą revoliuciją. Ką kalbėti apie studentiją, jeigu Paryžiuje į gatves sugeba išeiti tūkstančiai moksleivių, protestuojančių prieš valdžios norus sumažinti mokytojų skaičių... Pernelyg įsismarkauti maištaujant, žinoma, nedera, bet Lietuvos jaunimo abejingumas jo ateitį griaunančiai „reformai“ neatrodo didelė dorybė. 

Abejonės ir svyravimai bei iš jų kylantis pasyvumas paprastai teisinami trimis pagrindiniais argumentais: jaunimo organizacijos esančios nepolitinės ir nėra nusiteikusios „kištis į politiką“, jos nekompetentingos spresti, kuris reformos siulymas tinkamas, galiausiai neturinčios noro dalyvauti „radikaliose“ protesto akcijose. 

Vis dėlto įmanoma šias abejones paneigti ir išsklaidyti svariais argumentais. Pastangos nusišalinti nuo tokių svarbių klausimų sprendimo argumentuojant jaunimo apskritai arba kurios nors jo organizacijos "apolitiskumu" yra naivi ir pavojinga saviapgaulė. O pateikiant „apolitiškumo“ argumentą sąmoningai arba nesąmoningai painiojami visiškai skirtingi dalykai: partiškumas, politiškumas ir pilietiškumas. Iš tiesų, tik nedaugelis jaunimo organizacijų yra partinės. Dauguma organizacijų yra nepolitiniai dariniai, kurių nariai pasirenka jų įsitikinimus, interesus bei pomėgius atitinkančius veiklos barus. Tiesioginė partinė-politinė veikla jų nedomina. Tai natūralu ir suprantama. Tačiau čia jau tyko minėtos painiavos spąstai. Klaidingai susiaurinus politikos sampratą – ją sutapatinus su partiškumu -- galima lengvai pasiduoti paplitusiai ir net madingai iliuzijai, kad apskritai įmanoma išvengti politikos ir nuo jos „pabėgti“ užsidarant demonstratyvaus „apolitiškumo“ kiaute. Tai iš tiesų yra didžiulė saviapgaule, nes dar niekas įtikinamai nepaneigė dar Aristotelio pateikto žmogaus apibrėžimo, kad šis esąs iš prigimties politinė būtybė. Tuo nesunku įsitikinti pasitelkus tos pačios aukštojo mokslo reformos pavyzdį. Akivaizdžiausias įrodymas, kad ši reforma pirmiausia yra politinis klausimas, būtų tas, kad jos įstatymas svarstomas ne kur kitur, o būtent Seime. Šis, žinia, yra aukščiausia valstybės politinė institucija. Maža to, pateikti skirtingi Mokslo ir studijų įstatymo projektai. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad vyksta ginčas dėl valstybės politikos šioje srityje. Todel visi, kurie nors kiek domisi šiuo klausimu, juo labiau siekia vienokio ar kitokio jo sprendimo, automatiškai -- net nesamoningai ir kartais tiesiog prieš savo valią -- yra įtraukiami į politiką kaip piliečiai ir savaime tampa politinio proceso dalyviais. 
Taigi galima dalyvauti politikoje kaip partijos nariui, bet lygiai įmanoma ir net neišvengiama dalyvauti joje tiesiog kaip savo šalies piliečiui. Tad visi, nuoširdžiai teigiantys, kad jie "apolitiški", paprasčiausiai apgaudineja save: jie dalyvauja politikoje, tik savitai -- atiduoda teisę spresti juos liečiančius politinius klausimus kažkam kitam...

Be abejo, įsitikinimas, jog galima ir gera būti apolitiškam, yra labai paplitęs ir, kaip minėta, net didžiai madingas. Ši nuostata nenukrito iš dangaus ir taip plačiai įsišaknijo visoje mūsų visuomenėje, o ypač tarp jaunimo, anaiptol ne savaime. Ji buvo nuosekliai ir metodiškai diegiama ištisus dvidešimt metų, nes yra paranki bei naudinga valdantiesiems. Jie linkę valdyti bei tvarkyti savo reikalus niekieno nestebimi ir nekontroliuojami. Apskritai norint suprasti, kaip ši „mada“ buvo įtvirtinta tarp jaunimo, vertėtų prisiminti ir rimtai apmąstyti vieną svarbų faktą. Atkūrus Nepriklausomybę ir rengiant naujus švietimo ir studijų sritį reglamentuojančius įstatymus buvo svarstoma, kiek mokyklose leistina veikti bei reikštis ir įvairioms jaunimo organizacijoms (nuo „jaunųjų partiečių“ iki nepolitinių organizacijų, tokių kaip, pavyzdžiui, ateitininkai ir skautai). Verta įsidėmėti ir prisiminti: galiausiai įstatymiškai buvo įtvirtinta nuostata maksimaliai apriboti tokių organizacijų veiklą švietimo ir mokslo įstaigose. Tai buvo padaryta dangstantis šių įstaigų depolitizavimo šūkiais. Kadangi tokios organizacijos kaip vadinamieji "spaliukai", "pionieriai" ir "komsomolas" buvo susikompromitavusios ir visiems įkyrejusios, šis sumanymas lengvai pavyko. Tik nedaugelis suprato, kad „depolitizavus“ mokyklą iš tikrųjų buvo sukurtos prielaidos nupilietinti jaunimą. Kalbant dar aiškiau, prieš jaunimą ir besikuriančias jo organizacijas buvo pritaikytas metodas, kurį sovietų valdžia taikė ypač Katalikų bažnyčiai: ji faktiškai buvo išstumta iš viešosios erdvės ir mėginta paversti tik religijos ir sielovados reikalais besirūpinančia (ir tai ribotai) organizacija, atskirta nuo bendrųjų visuomenės reikalų. 

Pritaikius šį metodą iš esmės tas pat padaryta su nepriklausomos Lietuvos jaunimo organizacijomis. Be abejo, ateitininkų, skautų, kitų jaunimo organizaciju veikla didžiai naudinga ir prasminga. Taciau nesunku įsivaizduoti, kad jeigu ne "depolitizavimas", šios veiklos laukas ir pačių organizacijų autoritetas ir įtaka šiandien būtų kur kas platesni ir didesni. Organizacijų veikla ir autoritetas netapo tokie, kokie galėtų ir turėtų būti, todėl, kad jos buvo apdairiai „depolitizuotos“. Su šiuo „depolitizavimu“ buvo greitai ir lengvai susitaikyta, negana to, jis nejučia tapo ir daugelio jaunimo organizacijų narių pasaulėžiūrine ir idėjine nuostata. Kitaip sakant, sumaniai įbrukta ir net įstatymiškai įtvirtinta „depolitizavimo“ nuostata pamažu virto ne vieno jauno žmogaus nuoširdžiu vidiniu įsitikinimu, kad „politikuoti“ nedera. Šio „depolitizavimo“ neigiami padariniai nesvarstomi ir dažniausiai net nesuvokiami. O jie nėra menki. 

Juk jaunimas gyvena ne kitame pasaulyje. Todėl šalia specifinių jaunimo bei atskirų jo organizacijų interesų, siekių ir tikslų egzistuoja tai, kas paprastai vadinama "bendruoju interesu", o kalbant klasikinės politinės filosofijos sąvokomis -- "bendruoju gėriu". Šis bendrasis gėris svarbus ne tik savaime, bet ir todėl, kad jis yra žmones vienijantis ir telkiantis tikslas. Kalbant kitaip -- jis laiduoja ir palaiko tai, kas vadinama bendruomeniniu ir socialiniu ryšiu. Todėl neaiškių ar net blogų tikslų siekiančių politikų ir valdžių pagrindinis rūpestis visada kaip tik ir buvo suardyti ši ryšį. Siekiama paversti visuomenę atomizuotų, tik siaurų egoistiškų tikslų siekiančių individų mase, kurią lengva valdyti skaldant ir supriešinant žmones -- žaidžiant ir manipuliuojant skirtingais jų interesais. Norint suprasti, kur tai veda, užtenka paprasto ir, laimė, tik hipotetiško pavyzdžio. Ateitininkų organizacijos veikla grindžiama kilniu principu „Viską atnaujinti Kristuje!" Tai, kas daroma, iš tiesu gražu ir pagirtina. Tačiau sutikime -- jeigu tokia organizacija abejingai stebėtų "reformą", po kurios prarastume dar daugiau jaunimo ir šalies piliečių, gyvenimo atnaujinimo idealas netruktų prarasti savo spindesį ir, švelniai kalbant, pradėtų skambėti neįtikinamai... 

Tačiau šis tekstas – ne pagiriamasis žodis. Būkime realistai: nors džiugu matyti, kad pamažu kapstomasi iš abejingumo ir sąstingio akivaro, apskritai vangi jaunimo ir jo organizacijų reakcija į aukštojo mokslo "reformą" yra aiškus požymis, jog ilgametė "depolitizavimo" politika(!) subrandino vaisius. Iš esmės jaunimo organizacijos yra meistriškai uždarytos savo interesų "narveliuose". Jos yra atskirtos ir izoliuotos vienos nuo kitų, nušalintos nuo bendrųjų visuomenės reikalų. Šitaip pažeistas ir natūralus kartų perimamumas bei ryšys. 

Vadinamieji jaunimo organizaciju „forumai“ iš tiesų yra tik tarpininkai tarp šių organizacijų ir valdžios. Jie faktiškai paversti valdžiai patogiais jaunimo reikalų „techninio“ administravimo įrankiais, padedančiais vykdyti "valstybinę jaunimo politiką". Užsimota įgyvendinti aukštojo mokslo "reforma" yra iškalbingas ir žiaurus šios politikos aspektas. Tačiau kur suderinta, aiški, tvirta ir vieninga jaunimo organizacijų pozicija? Jos nėra. Tokios pozicijos nebuvimas ir yra minėtas lakmuso popierėlis, tikrosios padėties – jaunimo susiskaldymo ir bejėgiškumo, pilietinio ir politinio nebrandumo ir net tamsumo -- gyvas liudijimas. 

Šie pamąstymai -- ne priekaištas ar pamokslavimas. Tiesiog atėjo metas kelti ir atvirai bei tiesiai svarstyti tokius klausimus. Labai reikia, kad pirmiausia pats jaunimas pradetų realistiškiau ir blaiviau suvokti savo padetį mūsų visuomenėje ir valstybėje, o svarbiausia -- suprastų, kad į šią padėtį jis buvo nustumtas pasitelkus sąmoningą ir kryptingą, daug metų nuosekliai vykdytą valstybės „jaunimo politiką“ . Ko gero, pirmas jaunimo ir jo organizacijų žingsnis keičiant šią padėtį turėtų būti reikalavimas padaryti galą iki šiol valstybės mastu vykdytai tai "deideologizavimo" ir "depolitizavimo" , o iš tikrųjų -- nupilietinimo ir mankurtinimo politikai. Iš pradžių, matyt, reikėtų keisti jaunimo organizacijų veiklą reglamentuojančiuos įstatymus. Pagrindinė permainų kryptis aiški: būtina atverti jaunimui viešąją erdvę, kuri šiandien yra kone aklinai uždaryta. O kol ji bus tokia, jaunimo organizacijų veiklos horizontai bus dirbtinai susiaurinti ir apriboti asmeninio bei grupinio intereso lauku. Kitaip sakant, jaunimo organizacijos liks savotiškais uždarais klubais ar „sektomis“, kurių nariai užsiims savęs tobulinimu ir savišvieta, darys gerus darbus, tačiau neturės galimybių nors kiek ženkliau paveikti bendrųjų tautos ir valstybės reikalų tėkmės. Nesikeis ir „dialogo“ su valdžia pobūdis. Suvarytos į savo siauros veiklos „narvelius“ jaunimo organizacijos nepajėgs tapti visavertėmis dialogo su visuomene ir valdžia partnerėmis. Vienintelis „dialogo“ su valdžia tikslas tokiu atveju ir toliau bus derėtis dėl jos numetamų "paramos" trupinėlių skaičiaus ir dydžio. 

Tad kova dėl sąžingos ir teisingos aukštojo mokslo reformos svarbi ir tuo atžvilgiu, kad ji atveria unikalią galimybą jaunimui pirmą kartą tarti "nesuderintą" su valdžia žodį tokiu gyvybiškai svarbiu ir ilgalaikius visos visuomenės interesus liečiančiu klausimu. 

O apskritai belieka pripažinti, kad gyvename visais atžvilgiais keistoje šalyje. Vienas to keistumo požymių -- valstybę turi gelbėti jos jaunimas. Tai pirmiausia turėtų būti vyresniųjų rūpestis. Bet politikų ir valdžios sumąstyta pragaištinga aukštojo mkokslo "reforma" rodo, kokie žiaurūs ir negailestingi "dėdės" valdo mūsų šalį. Reikėtų gerokai pasukti galvą mintyse ieškant kito taip uoliai savo tautą naikinančio "elito", kuris su savo šalimi ir jos žmonėmis elgiasi kaip užkariautojai. Šis "elitas" labai galingas, bet vilties jį įveikti vis tik yra. Jei kas -- pralaimėti galima taip pat įvairiai -- pasiduoti be mūšio arba garbingai kovojus iki galo. 

Viena yra aišku. Kad ir kaip baigtųsi aukštojo mokslo reformos byla, jaunimas turi prabusti ir pakilti, kad apskritai būtų išsaugota tauta ir taip sunkiai atkurta Lietuvos valstybė.

„Ateitis“, 2008 Nr. 3.