Jaunas multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, dar žinomas dėdės Semo pseudonimu, jau kelerius metus kuria savo legendą lietuviškos muzikos padangėje, nenuilstamai dirba įvairiuose etno-folk-pop ir dainuojamosios poezijos projektuose. Su juo kalbėjomės apie muziką, magiškas energijas ir margą gyvenimą.

Pirmiausia norėjau Tavęs paklausti, iš kur atsiranda Tavo muzika. Nuo ko viskas prasidėjo? Kas Tau padarė įtaką? Namai, aplinka?

Pirmiausia muzikai padarė įtaką namai ir tradicinis liaudiškas muzikavimas šeimoje. Tėtį nuo pat mažens girdėjau grojant akordeonu, o senelis yra grojęs trimitu. Bet manau, kad didžiausią įtaką padarė mama, siūliusi studijuoti muziką. Groti pradėjau dešimtoje klasėje. Įstojęs į konservatoriją, pasimokiau ten trejus metus ir įstojau į Muzikos akademiją. Vidujai visada jaučiau norą groti, ateinantį „iš giliau”, spinduliuojančią dvasią, kibirkštį.

Viskas galutinai atsivėrė prieš porą metų sutikus Ernestą Nadapriam. Susipažinimas su juo man atvėrė akis, pradėjau įžvelgti grojimo prasmę. Dabar vis dar esu ieškojimų kelyje. Džiaugiuosi, kad prieš pusantrų metų mano gyvenime atsirado bansuri fleita. Jau anksčiau buvau pradėjęs domėtis etnografiniais instrumentais, bet susipažinęs su Nadapriam (indų kalba tai reikštų „šventoji muzika“), iš jo išgirdau, kad niekados ne per vėlu pradėti kažką daryti. Tai supratęs, pradėjau groti fleita bansuri, tai praplėtė mano vidų. Pradėjau išsilaisvinti nuo klasikos, nes dar dabar, grodamas trimitu, jaučiuosi sukaustytas klasikos, trūksta žinių, reikia gilintis į harmonijas, dermes, bet visa tai jau vyksta ir dar vyks.

Kai groji, jaučiasi įtakų iš giliau. Tavo įtakos yra iš gamtos ar iš kultūros pasaulio?

Pastebėjau, kad kiekvieno žmogaus, grojančio fleita, išgaunamas garsas yra individualus. Jo charakteris atsispindi garso tembre ir grojimo manieroje. Iš kur semiuosi tos energijos? Visa tai, ką groju dabar, groju savo vidumi ir savo sielos jautrumu. Esu labai susijęs su gamta ir kosminėmis energijomis, kurios teka per mane. Jei jos teka stipriau, tai atsiranda įkvėpimas. Žinių kol kas dar labai trūksta, todėl pasikliauju vidiniu jausmu, nuojautomis.

Tu tiki į Dievą?

Taip.

Ar jauti Dievo artumą, priklausydamas tam tikrai religijai, ar tiesiog jauti Jį kaip sielą, kuri Tave stebi, dvasią, kuri yra aukščiau Tavęs?

Aš esu pakrikštytas, kartais lankausi bažnyčioje, nors mano viduj atsiranda prieštaravimų tai sistemai. O šiaip meldžiuosi kasdien, Dievas su manimi yra visada, ir aš tai jaučiu. Dievas mus stebi, iš jo mes ir gauname tą energiją. Dievas yra visur gamtoje, aš jaučiu tą energiją. Man Dievo sąvoka – didelė ir plati. Bažnyčiose grojant Jis – dar arčiau, jos – energetiškai švaresnės erdvės. Dabar man artimos rytietiškos kultūros, bet jos manęs negundo, nepuolu keisti tikėjimo, savęs. Dievas yra vienas, tik keliai skirtingi.

Kalbi apie muziką kaip apie mokytojų ir mokinių ryšį. Kas yra Tavo mokytojai, kokių pasaulio kūrėjų klausaisi?

Šiuo metu man artimiausia rytietiška muzika. Klausausi indiškos, armėniškos, kinų, arabų šalių muzikos. Kinų muzika susidomėjau neseniai, noriu įsigyti kinišką fleitą. Mane sužavėjo jos tembras, todėl gilinuosi. Taip pat klausausi afrikietiškos muzikos, nes kaip Saulius jaučiu saulę iš vidaus ir pietietišką dvasią. Lyg praėjusiame gyvenime būčiau gyvenęs karštuose kraštuose… Tai yra viduje.

Tai tam tikra ezoterika, muzika kaip šamanizmas…

Savo muzikoje, kai kuriuose eksperimentavimuose, įžvelgiu daug šamaniškų dalykų. Nesuvokiama, iš kur tai ateina. Lyg būtų užkoduota kažkokiam DNR. Beje, taip pat mane sužavėjo alikvotinis (gerklinis - K.P) tuvių dainavimas, greičiau – giedojimas. Jį išgirdau vieno koncerto metu, ir man buvo taip nuostabu, kad kitą dieną pats išgavau tokį skambesį. Išmokau galbūt netobulai, bet obertonus išgauti jau galiu. Tik reikia daugiau įdirbio, ir viskas atsiveria…

Galvoji ir ateityje sieti savo gyvenimą su muzika?

Taip, su muzika. Mane šiuo metu domina muzikos garsai kaip gydomoji priemonė, muzikos terapija. Norėčiau gilintis į tai ateityje, bet pirmiausia turiu išmokti groti, nes kol kas save laikau labai mažyčiu žmogeliuku. Noriu tobulėti, ir grojimas su kitais žmonėmis man padeda.

Kaip apskritai įsivaizduoji meną? Tai – žmonių bendravimo priemonė, galimybė pasinerti į save, didybės šlovinimas?

Tai priklauso nuo vietos, kurioje mes tą meną atliekame. Vienoje vietoje – bažnyčioje – grodamas jaučiu, kad groju Dievui, kažkam aukščiau, o kitame koncerte jaučiu, kaip prisiliečiu prie žmogaus sielos savo jautrumu, perduodu tą jautrumą jam. Taip jis tampa pakylėtas aukščiau, jei yra apimamas euforijos. Tai turi būti harmoninga, nes muzika gali ir žaloti. Stiprus muzikos garsas mums sukelia įvairių emocijų – nuo juoko iki liūdesio.

Kaip Tave veikia rokas, popmuzika?

Negalėčiau sakyti, kad esu roko mėgėjas. Popmuzikoje yra labai nuostabių dalykų, man pačiam tenka groti su kai kuriais folk/pop atlikėjais. O pats norėčiau padaryti elektroninės muzikos projektą, kuriame atsipalaidavimas sietųsi su jausmais ir emocijomis. Elektronika nuneša į kitą pasaulį, kitą erdvę.

O kokiais instrumentais galvoji groti tame projekte?

Mano pirmasis instrumentas yra trimitas, bet šiam jį su indiškom fleitom, kai kuriais lietuvių liaudies instrumentais, įtraukti armėnišką duduką, kurio nuostabų tembrą prilyginau arabiškam smuikui, lyg ir žmogaus balsui. Tai – labai jautrus instrumentas.

Pakalbėkime apie kitus Tavo projektus. Esi trimitininkas, kodėl tuomet negroji, pavyzdžiui, ansamblyje „Trimitas”?

Tame ansamblyje teko padirbėti, bet supratau, kad ne man ten dirbti, ir išėjau. Ten turi būti kitoks žmogus. Žiūrėti siauriau, nematyti, kas darosi šonuose. O kai žiūri plačiau, viską vertini kitaip. Geriau jau gyvenimą sieti ne su muzika, negu dirbti „Trimite”. Gal ateityje teks groti ir kokiame nors orkestre.

Tikriausiai Tave daugelis žino kaip dėdę Semą, grojantį su Domantu Razausku.

O taip, nuostabus bendražygis Domantas! Mes su juo įdomiai susipažinom, pats likimas mus suvedė Remio (dviejų žuvusių menininkų – Remigijaus Audiejaičio ir Manto Gimžausko – K.P.) atminimo vakare, Mokytojų namuose. Ten aš atėjau pagroti. Mudviejų su Domu žvilgsniai susitiko, pajutome sielos bendrumą. Pabandėme paeksperimentuoti kartu, taip ir susikibo mūsų keliai. Yra daug emocijų. Su juo, kaip su niekuo kitu, galima patirti sceninį tranzą. Jis turi savito šarmo, panyra kažkur, į kažkokį lygį…

Kitas projektas, kuriame teko Tave išgirsti – Chillout – yra ne mažiau nuostabus.

Chillout yra akordeonistų trio, nuostabūs vaikinai, mano kurso draugai. Jiems reikėjo žmogaus, kuris grotų keliais instrumentais. Labai smagiai pagrojome, įgyvendinome kelias mano sukurtas kompozicijas, vėliau – Nerijaus. Viskas nuostabiai „sulipo” ir nuskambėjo aukštos kokybės muzika. Jie – profesionalūs muzikantai.

Kaip jautiesi, atlikdamas dainuojamosios poezijos, ir kaip - kitų žanrų muziką?

Aš į tai žiūriu kaip į mokymąsi, tobulėjimą. Beje, dar groju su Sauliumi Bareikiu, jo muzikinis stilius yra bossanova. Džiaugiuosi, kad susipažinau su šiuo nepaliestu stiliumi, jo harmonija, tembrais. Visa muzika nuostabi, jei nuostabūs muzikantai. Ji padeda man pačiam tobulėti. Mane žavi tiek dainuojamoji poezija, lenkiu prieš ją galvą. Džiaugsmas yra groti ir jaustis, kad gali pagroti. Tai – tobulėjimas.

Ar Tau neatrodo, kad profesionalumas ne visada siejasi su „vidine ugnimi”? Man visada patikdavo muzikantai, kurie, sakysim, nėra techniškai tobuli, bet vidiniu spinduliavimu tarytum paneigia profesionalumo būtinybę. Ar visa gera muzika yra profesionali?

Ne. Sakykim, Domantas nėra profesionalus, bet skleidžia iš savęs galingą energiją, tai – vienintelis žmogus, kuris gali publikai atiduoti tiek energijos. Muzikoje išties svarbiausia energija, o tik po jos – profesionalumas. Gali virtuoziškai groti gamas, bet jei grosi be minties, jausmo – tos natos bevertės.

Ar, grodamas su pačiais įvairiausiais atlikėjais, nesijauti užgriebęs per daug? Ar tai ne per daug fiziškai sunku?

Taip, kartais atrodo – taip nebespėji visko, kad nors imk ir išnyk. Bet jei nori tobulėti, susirasti sau vietą po saule, turi daug dirbti. Groti su kuo daugiau žmonių yra labai smagu. Štai mane pakvietė Eglė Sirvidytė. Ji priskiriama prie bardų, bet tai – visai kita muzika, kitokia stilistika. Paskutinis projektas buvo atliktas Danijoje su Tomu Dobrovolskiu. Buvo nuostabu žiūrėti į ambasadorių veidus. Jie sakė „You, crazy man! Iš kur tu toks atsiradai?” O aš sakau: „aš iš kaimo, iš Barstyčių”.

Ar muzika, grojimas yra vienintelis Tavo pomėgis?

Mano pomėgis ir keliavimo priemonė – dviratis. Juo važinėjuosi po visą Vilnių.

O kaip literatūra?

Ja domiuosi ganėtinai siaurai. Dabar pradėjau domėtis žemaitiška poezija, noriu populiarinti žemaičių kalbą ir dainą. Noriu sukurti keletą žemaitiškų dainų, naudodamas afrikietišką harmoniją. Žemaičių kalba yra mistinė. Šiemet, išsilaikęs valstybinius egzaminus ir baigęs Muzikos akademiją, kibsiu prie tų darbelių.

Kaip pats save įvardytum: menininkas, artistas, muzikantas?

Muzika. Ir tiesiog paprastas žmogutis, kuriam dar reikia daug mokytis, įgauti daug žinių, domėtis ir augti. Dar jaučiuosi mažas muzikinėj erdvėj. Kol kas. Bet žinau – visi esame čia, kad mokytumėmės ir siektume kažko.

Folkex „Jūra“

Kalbino Kasparas Pocius

Nuotraukos iš asmeninio S. Petreikio archyvo

Bernardinai.lt