2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Naujausi Aido Marčėno eilėraščiai knygoje „Šokiai“

2008-05-23
Rubrikose: Skaitau » Lentyna 

Aidas Marčėnas. Šokiai: poezija ir eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. - 117 p.

Naujausias Nacionalinės premijos laureato poeto Aido Marčėno poezijos rinkinys „Šokiai“ natūraliai susiformavo kaip vientisa knyga. Skyrių pavadinimai „Penktųjų“, „Šeštųjų“, „Septintųjų“ ir datos po eilėraščiais rodo chronologinę kūrybos tėkmę. Taip atsiskleidžia 2005–2007 m. poeto nuotaikos, išgyvenimai, apmąstymai, to laiko netektys, poetinių formų kitimai.

Visą gyvenimą, mokydamasis garbingai laviruoti bei tiksliai įveikti kliūtis, nešamas siaubingos tėkmės variau pasroviui, ir banali žvaigždė spindėjo virš galvos. Sraute, kuriame murkdosi mano siela, jei kapstytumeisi prieš srovę, vis vien leistumeisi žemyn upe, tik nespėtum nieko, išskyrus savo įnirtingą yrimąsi, įvertinti. Angelo metais rašiau angelą, dulkių metais - dulkes, dėvėtus rašiau metais dėvėtų. Dabar sakau: Atėjo metas šokiams.

Nepaisant to, kad „esama indėniško, indėnų kraujui būdingo laukiniškumo amerikiečių aukso troškulyje“. Kad „jų kvapą gniaudžianti darbo sparta - ta tikroji Naujojo pasaulio yda - pradeda laukiniškumu apkrėsti ir senąją Europą ir skleisti joje nepaprastai keistą bedvasiškumą“. Ir nepaisant to, kad „galvojama laikant rankose laikrodį, kaip ir pietaujama įbedus akis į biržos biuletenį - gyvenama tarsi nuolat bijant kažką „pražiopsoti“. Trys Vienos valso žingsneliai „Tiger Lillies“ ritmu.

Taip jau susiklostė, kad šioje knygoje virpančia siela trumpam šokiui vis kviečiu Friedrichą Nietzsche'ę. Nieko stebėtino, juk pavardė Nietzshe - moteriškos giminės. Kaip Bložė arba Geda. Arba Venclova. Juk ne kartą šokdinta; ir šokčiota ne kartą...

Aidas Marčėnas

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

germander speedwell- paprastoji veronika

Vakarop kvietė mane ateiti, nes būtinai turiu pamatyti, kaip gražiai veršiukas nepasiekia vandenyje mirkstančios beržo šakos.

Nadine Gordimer

Šiose rašytojos kalbos, pasakytos atsiimant Nobelio premiją, ištraukose svarstoma apie rašymo ir būties santykį, rašytojo pareigą visuomenei ir Nadine likimo draugus – tuos, kurie dėl savo veiklos ir/ar kūrybos buvo ujami gimtosiose šalyse. 

Francois Mauriac

Žinomo prancūzų rašytojo François Mauriaco (1885-1970) kalba, atsiimant Nobelio literatūros premiją 1952 metais už „puikų dvasinio pasaulio pažinimą ir meninį vaizdingumą, romanuose atskleidžiant žmogaus gyvenimo dramą“.