Neseniai Vilniuje, SEB privačios bankininkystės galerijoje, vyko personalinė Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės grafikos paroda „Fragmentai“, kurioje ji ant savo gamybos rankų darbo popieriaus eksponavo: oforto, akvatintos, akrilo bei skaitmenine technikomis sukurtus estampus.

Kiekvienas Elvyros atspaudo lakštas – gyvas, jame apstu įvairių žolelių, žiedlapių, šviesos žaismo. Jos atspaudai faktūriniai, kai kurie reljefiniai, su įaustais siūlais, iškiliomis linijomis. Vaiko ranka, laikantį obuolį, didžiulės vėduoklės, pilnos žydinčių aguonų, rožės, braškės, spiralės, bateliai, rankos, moterų ir vyrų figūros, balti popieriniai bokštai su įspaustais bagambilijos žiedlapiais, rudens lapai – tikras herbariumas, rafinuotas, nostalgiškas, tačiau jautrus dailininkei svarbių simbolių pulsavimas popieriuje. Raudona, karneolio, sudžiūvusios rožės spalva, kraujo ir vyno pustoniai – jos paveikslų skambėjimo akcentai, įgimto muzikalumo išraiška. Jie spindi kaip didžiuliai drumsti rubino kristalai baltuose lyg jūros kriauklės, lyg trapi kreida su pirmykščių, prieš milijonus metų suakmenėjusių organizmų ir žolių įspaudais popieriaus lakštuose, įgyjančiuose vis kitokias formas: apvalias, trikampes, netaisyklingas, su išsidraikiusiais iš kraštų siūlais, lyg būtų apibrizgusios servetėlės.

Popierius čia įgyja visai kitą vertę, lyg foliantams viduramžiais naudota brangi veršiukų oda, jis gali keistis, transformuotis, jis nėra standartinis baltas lapas, o gyvas mikroorganizmas, turintis savo istoriją.

2007 m. Kaune, „Aukso pjūvio“ galerijoje Verslo lyderių centre, E. K. Kriaučiūnaitė kartu su grafike Nijole Mažeikyte surengė parodą „Nijolė ir Katalina“. Ji apdovanota daugybe premijų Lietuvoje ir užsienyje. Dailininkė ne tik kuria, bet ir organizuoja parodas, pristato kitus grafikus užsienyje, vadovauja rankų darbo popieriaus gaminimo seminarams. Tačiau Elvyros Katalinos kūrybinio braižo neįsivaizduotume be tango ritmų ir Argentinos. Visi mes atėję iš savo vaikystės. Todėl nenustembi jos grafikos atspauduose išvydusi iš tos temperamentingos kultūros atklydusius rožių, vėduoklių motyvus, aistrą, žaismingumą, šokį. Jos dirbtuvėlėje groja nostalgiška A. Piazzollos muzika, sukurta tango ritmu, sakoma, kad ilgai jos besiklausaydamas gali susirgti depresija. Elvyra atneša matei skirtą indelį, aptrauktą kailiuku, ir specialų arbatos gėrimo šiaudelį – bombilą paauksuotu galiuku, kuris keliauja lyg draugystės pypkė. „Buenos Airėse rytais mama mane žadindavo mate, kurią išgėrus prašviesėdavo akyse. Tai pirmos vaišės atėjus svečiui, vienam ją gerti nėra stimulo, nes matė – tai bendravimas“. Elvyra atverčia daugiau nei prieš keturiasdešimt metų ispaniškai rašytus biologijos sąsiuvinius su priklijuotais sudžiovintų rožių žiedlapiais, o senoje nuotraukoje ji, penkiolikmetė, su motina ir vyresne seserimi tebeplaukia atminties vandenimis. Paauglystėje, kai tėvai po Stalino mirties nusprendė grįžti į Lietuvą, jautėsi išplėšta iš savo aplinkos. „Esu iš kito pasaulio, nors nepasakyčiau, kad būčiau temperamentinga, veikiau išoriškai rami, bet viduje viskas verda. Nuo gimimo laikiau save argentiniete: jei mama pakalbindavo autobuse lietuviškai, paraudonuodavau ir atsakydavau ispaniškai. Viduje tvyrojo dualizmas, galvodavau, jei kada nors Lietuva su Argentina kariaus – turėsiu nusižudyti“. Ji pasakojo apie vaikystęs, paauglystę Buenos Airėse ir dramatiškas permainas grįžus į Lietuvą.

Evos Peron laikų spindesys ir skurdas

„Tėvai lietuviai nejuto žemės traukos. Motina turėjo ambicijų išvysti pasaulį, o tėvas išvyko į užsienį paskui tuometę panelę, su kuria vėliau laive susipyko. Vaikystė prabėgo Buenos Airių mieste. Kvartale su vyresniąja seserimi buvome šviesiaplaukės. Važinėdavome liftais, o apie visas išdaigas mama greitai sužinodavo: kalti buvo šviesūs išdavikiški plaukai.

Atsimenu Evos Peron laikus, nors jos neidealizavome. Prezidentienę daugiausia palaikė varguomenės kvartaluose, išsilavinę bei vidutiniojo sluoksnio žmonės į jos politiką žiūrėjo rezervuotai. Kartą su drauge smalsumo gundomos nuvykome į buvusio prezidento rezidencijoje Evos Peron įsteigtus miestelius mokiniams. Juose galėjai gyventi pusdykiai, dalyvauti teatro būreliuose. Mama neskatino ten lankytis, vėliau, nuvertus Peroną, pradėjo sklisti gandai, kad juose seksualiai išnaudodavo mergaites. Kai Eva Peron susirgo, jos šalininkai ėjo pėsčiomis iki Luchan šventovės, esančios už 40 kilometrų, tačiau maldų dangus neišklausė. Prisimenu, buvau kine, kai staiga nutraukė filmą ir pranešė apie Evos Peron mirtį. Žinios per TV prasidėdavo sakiniu apie jos mirties valandą: apie dabar 20:25 ir jau valanda, kaip Eva Peron įžengė į nemirtingumą. Skurdžių kvartaluose žmonės statė altorius su jos nuotraukomis, išpuoštus gėlėmis, ir lenktyniavo kurio gražesnis. Gyva būdama Eva Peron per rinkimų kampanijas važinėdavo po kaimus, dalydavo pinigus, čiužinius, drabužėlius, rėmė vienišas motinas. Po jos mirties beveik tris mėnesius nedirbo kinai, teatrai, per radiją skambėjo tik gedulinga muzika. 1955 m. Peronas įsigeidė ją padaryti šventąja, tačiau tuometis popiežius atsakė, kad tokią praeitį turinti moteris negali pretenduoti į šventąsias. Peronas supykęs tuoj pat atskyrė bažnyčią nuo valstybės, uždraudė procesijas, tačiau bažnytininkai nepasidavė. Birželio 16 d., per didžiąsias švenčiausiosios Mergelės Marijos procesijas, užsiliepsnojo aikštėje amžinai plazdanti Argentinos vėliava. Akibrokštas nacionalistams, jie užpuolė katedrą, daužė altorius. Prasidėjo revoliucija, nesantaika tęsėsi kelis mėnesius, o rugsėjį Peroną nuvertė.

Tuo metu buvau gimnazijoje, netoli tos aikštės. Pamokos metu išgirdome burzgiant tankus. Iš pradžių nesupratome, kas vyksta: lauke panika. Galvoju, Dieve, jei mama neklauso radijo, nežino, kad vyksta revoliucija. Nubėgau pas laboratorijoje dirbančią tolimą giminaitę. Toji patarė nevažiuoti metro į namus, o grįžti tramvajumi aplinkui. Namie išvydau mamą, gaminančią pietus: radijo ji neklausė ir nieko nežinojo. Išsigandusi sakau: „Jau iš parduotuvės neša duoną, druską, ir tu pirk“. O ji ramiai atsakė: „Žinau tas Argentinos revoliucijas“. Sumaištis tęsėsi porą dienų, Peronas pabėgo, į valdžią atėjo karinė chunta ir viskas aprimo“.

Užmigti neduodanti kaimo tyla

„Tėvas sunkiai sirgo, jį operavo ir gydytojas patarė: reikalingas žemyninis klimatas, nes Buenos Airėse – 99 proc. drėgmės, nelyja, o gatvės šlapios. Mama prisiminė Lietuvą, kurią įsivaizdavo vos ne kaip pasakoje, o ir Stalinas buvo miręs. Tačiau Vilnius atvykus man atrodė niūrus, žmonės pilki, liūdni. Mus pakvietė į užsienio reikalų ministeriją ir pasakė: „Džiaukitės, kad atvažiavote dabar, o ne prieš kelerius metus, būtumėte iš šio kabineto neišėję“. Leido gyventi tik kaime, Kiduliuose, tėvai nesuvokė, kokia čia santvarka. Senesni žmonės ironiškai sakydavo: „Ko atvykote – komunizmą ir be jūsų pastatys“. Pirmosiomis dienomis niekur nesinorėjo eiti iš išbaltinto rūsio, tapusio mano namais. Adaptacijos laikotarpis, man, asfalto vaikui, patekus į lietuviško kaimo gamtovaizdį, tapo kalėjimu. Iki šiol tebeturiu tėtės pagamintą baldelį: per parodą buvau apdėjusi žvakėmis ir senomis relikvijomis, jos tuo metu padėjo ištverti. Iš pradžių norėjau tik numirti, neužmigdavau, kol neišgirsdavau keliu važiuojant kokio nors sunkvežimio. Kaimo tyla mane gniuždė, tačiau dabar suvokiu: jos reikėjo, išmokau atskirti medžius ir paukščius, į save sugrįžau. Įpratau prie tylos – ir šuo kariamas pripranta. Ir bulvių, rauginto pieno, lašinių, grybų ilgai negalėjau pakęsti. Mėgdavau gerą kepsnį su daug daržovių, aštriu česnakiniu padažu bei vaisiais, o čia nieko panašaus nebuvo. Rašydavau „atbulinius“ dienoraščius, kiek atsimenu, tačiau ne pagal datas, o pagal istorijas. Dariau sau gido žinyną, nors žinojau, kad nieko niekada nereikės lydėti ir niekam pasakoti, bet bijojau viską užmiršti. Piešdavau savo gatvę Buenos Airėse ir aplink ją buvusias kitas mano namą supusias gatves. Neapleido pojūtis, tarsi nebėra ateities ir gyvenu tik praeitimi. Kaime atrodžiau kaip išsišokėlė: į mokyklą ėjau be uniformos, klostytu sijonuku, raudonu švarkeliu, įsivėrusi auskarėlius ir užsimovusi mamytės dovanotą žiedą su monograma. Plaukai surišti į uodegą. Paskui privertė pintis kasas. Ir kalbos gerai nemokėjau. Mokykloje pirmojo diktanto sakinį iki šiol atmintinai prisimenu – jame buvo 27 klaidos. Žinojau, kad kažkur yra nosinės, kažkur ū ilgoji, o kad nepadaryčiau klaidos, visur jas rašiau. Iškaldavau pamokas mintinai nuo a iki z ir deklamuodavau vos ne dainuodama: klasė krisdavo susiėmusi už pilvų. Pajutau turinti humoro jausmą – patikdavo būti klounu. Kartą, kai kažkas skundėsi mokytojais, pasiūliau: „Surenkime streiką, Argentinoje išmetėme direktorę“. Taip ir pasielgėme. O į mane žiūrėjo išpūstomis akimis: streikuoti negalima. Kiduliuose įkūriau šokių būrelį, tačiau berniukai kaimietukai šokti nenorėjo. Mergaitės apsirengdavo ir vyriškais drabužiais, šokdavo ispaniškus, čigoniškus šokius.

Šešiolikos metų būdama nuvykau pas užsienio reikalų ministrą ir prašiau leisti gyventi Vilniuje. Jis man aiškino: karvę, kiaulę turite? Turime, dar porą vištų. Dievagojosi: kad aš taip turėčiau. Sakau, gerai, keičiamės, nenoriu gyventi kaime, leiskite mane į Argentiną. Buvau naivi, niekur neišleido. Žinau, kiti sugrįžėliai vykdavo net į Maskvą, stovėdavo pulkais prie Argentinos ambasados, vienus tempdavo milicininkai, kiti šmurkšt ir įlėkdavo.

Jausdavau, kad gyvendama tokiame užkampyje dūstu, tačiau tai man buvo stimulas gerai mokytis. Įstojau į Dailės institutą. Buvau įpratusi elgtis daug laisviau, nes iki penkiolikos metų augau kitokioje aplinkoje, todėl nebijojau dėstytojų visko klausti. O bendrakursiai kartais žiūrėdavo į mane kaip į kokią provokatorę.

Mama mirė anksčiau už tėvą. Jau besimokydama Vilniuje uždarbiaudavau ūkyje, nes tėvo invalidumo pensija tesiekė 25 rublius. Kaimo vyrai sakydavo: pažiūrėsime, kaip tu, amerikonė, neši tuos maišus. Atrėždavau: nenešiu, esu jauna moteris, ir išversdavau pusę maišo. Moterims per pertraukėles smulkiai pasakodavau Argentinoje matytus filmus, nupaišydavau sukneles ir batelius. Jos prašė: „Tu tik pasakok, panešime tuos grūdus“. Jau daug metų nebuvau Kiduliuose – bijau akistatos su tuo baisiu laikotarpiu“.

Meilės tango

„Tango gavau su pienu. Kai motinai jo trūko, mane maitino argentinietė. Tango yra įvairių tautų muzikos mišinys: ispanų, žydų, negrų, – kilęs neturtinguose priemiesčiuose. Sakoma – tango gerai šoka tas, kuris gyvenime patyrė skausmą, mylėjo ir buvo paliktas. Jei šokių salėje tave abejingai pakviečia vyrukas, su kuriuo niekada nešokai ir kurio nepažįsti, tai ir nepašoksi. Gali išmokti žingsnius, bet tai nebus tikrasis tango. Šokant tango turi būti arba aistra, nors ir užslėpta, arba neapykanta.

1999 m. mes su Lola Šalteniene galerijoje „Kairė – dešinė“ surengėme pirmąją tango naktį, inscenizavome kavinę, pačios karpėme staltiesėms užuolaidas. Kai buvau Argentinoje, Tango teatre nustebau išvydusi aistringai šokančius japonus. Kiek pažįstu japonių, joms net moteriai prieš moterį nusirengti yra tabu, o ten pamačiau tokį jausmų atvirumą.

Šoku viena, su savo vyru galėčiau, bet jam artimesnė rytų kultūra, gal dėl to, kad gimė prie Mongolijos sienos, kur buvo ištremti tėvai. Jis niekada į vakarus nevyktų. Indijoje yra kelis kartus buvęs.

Turėjau polinkį muzikai, tačiau muzikante netapau – pristigo užsispyrimo. Nuėjau Argentinoje į muzikos pamokas su Beethoveno „Eliza“ natomis, nors nuo solfedžio viską reikėjo pradėti, bet mano natūrai tai buvo tamsus miškas. Sakoma, kad nerealizuotus talentus bei svajones tėvai perduoda vaikams. Dukra Gabrielė Gylytė yra gabi jauna pianistė, šiuo metu gyvena Vokietijoje“.

Po trisdešimt metų nostalgijos

„Po daugybės nesėkmingų bandymų nuvykti į Argentiną kartą parašiau laišką Argentinos konsului, įdėjau ir savo grafikos atspaudą. Juk troškau ne tuščiomis rankomis nuvykti. Po metų Argentinoje, „Ricoleto“ meno centre, mane pakvietė organizuoti parodą. Skrisdama pykau ant bendrakeleivio grafiko, kad jis prie iliuminatoriaus sėdėjo ir snaudė. Oro uoste draugės pasitiko su plakatais: „Sveika sugrįžusi, Elvyra!“ Susigraudinau, to plakato nepamačiau, bet drauges po daugybės metų visas iki vienos atpažinau. Nostalgija nuvedė į buvusį butą. Įėjau į koridorių ir žiūrėjau pro tą patį durų langelį, kurį visą gyvenimą sapnuodavau. Sapnuose prie jo su mirusia mama iki šiol ateinu pasitarti. Idalgo gatvė, 16-72. Jaučiu, kad šaukštai po pietų: vis vien Lietuvoje praėjo didžiausia gyvenimo dalis. Susitariau su draugėmis susitikti, kaip įprasta, prie kampo, jos šaukė: mes čia, o aš apsikabinusi stulpą prie duoninės verkiau. Net mėsininko sūnus mane atpažino, sakė atsimenąs donją Mariją ir dvi jos šviesiaplaukes dukras.

Iš Argentinos parsivežiau popieriaus gaminimo technologiją. Vienas argentiniečių dailininkas pasakė, kad mūsų grafika gera, tik sovietinis popierius prastas. Jis mane nusivedė į savo dirbtuvėlę ir pamokė, kaip jį gaminti. O kaip popierius gimsta? Renku seną popierių, laikraščius, švendrių pūkus, žoles, dilgėles, lapus nuplėšiu su pirštinėmis, paskui verdu, plaku ir malu maišytuvu. Pridėjusi lignino, kartais prieskonių, indiško kario, net šuns plaukų, tą masę semdama tinkleliu pilu ant medžiagos ir presuoju. Kiekvienas popieriaus lapas turi savo istoriją, atspalvį ir prisiminimus.

Man kuriant grafiką svarbu perteikti ne tik liniją, formą, bet ir viską sukurti nuo pradžių iki galo, todėl lygiai tokia pati kūryba yra ir popieriaus gaminimas.

Brazilijoje nuvykusi pas draugę kartą susipažinau su vietiniais šamanais. Moteris žiniuonė perspėjo, kad turiu ką nors paaukoti jūroje juodajai Marijai: pinigą, gėlę. Jei neaukosiu, tai ji pati iš manęs ką nors pasiims, gal ir mane pačią. Keista, bet visą laiką besimaudydama jūroje ką nors pamesdavau: tai medalioną, tai žiedą. Žiniuonė ištarė: „Esate atviro charakterio, tiesi, neinate į užuolankas. Nebijokite sakyti teisybės, tik reikia surasti jai tinkamą formą“. Atsakiau: „Tikrai, tokia ir esu“.