Šioje laidoje – pokalbis apie sukilimus sovietiniuose politinių kalinių lageriuose. Laidos svečias – buvęs politinis kalinys bei minėtų įvykių dalyvis ir liudininkas Edvardas Burokas.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ričardas Čekutis. Pradėti šią laidą, matyt, reikėtų nuo mūsų svečio prisiminimų. Kaip ir už ką Jūs pakliuvote į sovietų lagerius?

Edvardas Burokas.1950 metais Ukmergės gimnazijoje mes įsteigėme jaunimo pogrindinę organizaciją, kuri veikė iki 1952-ųjų rudens. Tada čekistai ją išaiškino ir mus areštavo. Tuo metu aš jau buvau paimtas į sovietų kariuomenę, nuvežė į Vladivostoką. Vladivostoke mane ir suėmė, atvežė į Vilnių ir 1953 metų sausio mėn. po penkias dienas trukusio teismo nuteisė 25 metams...

Audrys Antanaitis. O kodėl Jus areštavo Vladivostoke? Jie jau ten sužinojo, kad buvote tos organizacijos narys?

Ukmergės berniukų gimnazijos pogrindinės organizacijos nariai. 1950m.

E. B. Taip, sužinojo. Tuo metu iš organizacijos narių keturiese jau buvome įvairiuose kariuomenės daliniuose – vienas Kaliningrade, vienas Vilniuje, vienas Volynske, ir aš, kaip minėjau, Vladivostoke. Visus ten ir suėmė. Iš viso teisė 10 organizacijos narių. Vienas iš jų buvo partizanų ryšininkas. Žodžiu, visus nuteisė 25 metų bausme, o du žmonės gavo po 10 metų.

R. Č. Gavote dideles bausmes. Kuo Jūsų organizacija užsiėmė? Gal terorizmą bandė „siūti“?

E. B. Bandė „siūti“ ir terorizmą, bet neįrodė. Tada norėjo „pripaišyti“, kad mes norėjome susprogdinti vietinės karinės įgulos mašinas, bet tik vienas tai patvirtino, o kiti tylėjo ir neišdavė. Aš buvau tos organizacijos vadovas, todėl man davė 25 metus be apskundimo, o kiti oficialiai dar galėjo tokią nutartį skųsti. Po teismo mus keturis išvežė į Šiaurę, o kitus organizacijos narius išbarstė po kitus lagerius.

R. Č. Jūs patekote į Vorkutos lagerį. Įdomu, kokia ten buvo padėtis tuomet? Jau buvo 1953-ieji, bet įvairioje istoriografinėje literatūroje ar politinių kalinių prisiminimuose rašoma, kad tada tarsi režimas jau buvo susilpnėjęs, tarsi jau buvo lengviau kvėpuoti... Ką ten atvežtas pamatėte?

E. B. Mus ten atvežė 1953 m. gegužės 1 dieną. Režimas buvo toks pat – kalinių barakai užrakinami, politiniai katorgininkai privalėjo nešioti numerius ant kepurių, ant nugaros, ant rankovės ir ant kelnių, o vadinamieji „zekai“ turėjo numerius tik ant rankovių ir ant kelnių. Mes buvome laikomi pavojingesniais, mat jie daugiausia buvo nubausti 20 metų bausmėmis, o mes – 25-eriems. Ant langų visur grotos. Žodžiu, režimas sunkus. Iš pradžių pakliuvau į Vorkutos persiuntimo kalėjimą, vadinamą „peresylka“. Vienas lietuvis ten buvo paskirtas „nariadčiku“, t.y. darbų skirstytoju. Jis pamatė, kad esu jauniausias iš viso atvežtųjų etapo, paklausė, ar moku rusiškai ir davė man darbą – pildyti tokias korteles-formuliarus. Ten pabuvau apie mėnesį ir tada įvairiuose lageriuose prasidėjo sukilimai, streikai. Viskas prasidėjo 7-ojoje šachtoje, po to persimetė į kitus lagerius bei šachtas.

R. Č. Kas tuos streikus ar sukilimus organizavo? Ko buvo reikalaujama?

E. B. Pirmieji neramumai visuose lageriuose įvyko spontaniškai. Tuo metu daug kriminalinių nusikaltėlių išleido į laisvę. Jiems buvo paskelbta amnestija. Be to, išleido tuos, kuriems buvo paskirtos mažos iki 5 metų bausmės. Tuo tarpu visi kiti jokių permainų nesulaukė. Beje, tame mano minėtame persiuntimo punkte kartoteka buvo vedama nuo seno, tad aš vakarais ir naktimis ją peržiūrinėjau, nes turėjau galimybę ten patekti, kai reikėdavo skubiai pildyti formuliarus. Įdomu tai, kad maždaug 99 procentai visų gruzinų bei žydų tautybės kalinių buvo baigę aukštąsias mokyklas. Tarp visų kitų tautybių kalinių tas procentas buvo kur kas menkesnis.

R. Č. Grįžkime prie neramumų organizavimo...

E. B. Kaip minėjau, spontaniški kalinių veiksmai prasidėjo pirmiausia 7-ojoje Vorkutos šachtoje. Vėliau atsirado ir žmonių, kurie tiesiog tiems veiksmams pradėjo vadovauti. Taip vienu iš vadovų tapo ir lietuvis Henrikas Iškūnas. Žinau, kad visam susiformavusiam sukilimo komitetui vadovavo ir vienas lenkas, buvo ten ir ukrainiečių. Tada streikai persimetė į 12, 14 ir 16-ąją šachtas. Ten jau vadovavo rusas, pavarde Novikovas, bei lietuvis Stasys Ignatavičius. Juos teisė, nuteisė mirties bausme, bet vėliau pakeitė 25 metais lagerių ir išvežė į 62-ąjį baudžiamąjį lagerį.

Lietuviai sukilimo organizatoriai ypatingajame spec. baudžiamajame lageryje Nr. 62. 1955 m. Vorkuta.

 R. Č. Kokiais veiksmais pasireiškė Jūsų minimi sukilimai?

E. B. Paskutinėse minėtose sukilimo vietose buvo atvežti kaliniai iš Karagandos, kurie buvo uždaryti atskirame vadinamame „būre“. Kai prasidėjo šachtose neramumai, jie bandė bėgti į zonos teritoriją, tad kareiviai pradėjo šaudyti. Nušovė du visiškai pašalinius žmones, kurie tuo metu buvo netoli barakų, beje, vienas iš žuvusiųjų buvo lietuvis. Tada prasidėjo streikas, ir buvo paskelbti tokie reikalavimai: peržiūrėti bylas, nuimti grotas, numerius nuo kalinių aprangos, pagerinti darbo sąlygas, maistą ir t.t. Tada prisijungė ir 29-ta šachta, kur vadovavo toks Kazanas, kuris ten ir žuvo... Vėliau sklandė gandai, kad vien pas mus žuvo apie 400 žmonių.

A. A. Tai ką, ten vyko mūšiai?

E. B. Kilus streikams, iš Leningrado buvo atvežti vidaus kariuomenės pulkai, kurie buvo išstatyti aplink lagerius. Buvo kaliniams duotas įsakymas išeiti lauk iš barakų ir eiti į darbą, tačiau niekas neišėjo. Tas pats scenarijus buvo daugmaž visose Vorkutos šachtose. Kaliniai laikėsi susikibę rankomis, tuomet buvo atvarytos gaisrinės mašinos. Kai pradėjo leisti vandenį ant žmonių, kaliniai supjaustė tų automobilių žarnas. Štai tada kariuomenė ir atidengė ugnį... Pamenu, buvo netgi pasakojama, kad tarp kareivių stovėjo ir tuometinis generalinis prokuroras Rudenko, kuris, atrodo, pirmasis iš iššovė į kalinių minią.

R. Č. Kaip suprantu, tuo metu sukilo visas šiaurinės Vorkutos lagerių regionas?

E. B. Ne tik šiaurinės Vorkutos, bet tai vyko ir kitur, tačiau ten tuo metu nebuvau ir labai mažai žinau.

A. A. Vadinasi, kaliniai patys sužinojo, kad kažkur vyksta sukilimai ir visa tai persimetė?

E. B. Taip ir buvo.

R. Č. O ar buvo kažkokia ryšių sistema?

E. B. Visos šachtos tarpusavyje buvo surištos komutatoriais. Kol čekistai susigaudė, kas čia iš tikrųjų vyksta, apie prasidėjusius streikus tais komutatoriais buvo pranešta visoms Vorkutos šachtoms, kurių tuo metu ten buvo apie 20. Čekistai, žinoma, paskubėjo tą ryšį nuraukti, tačiau kaliniai įsigudrino vieni kitiems žinias perduoti veidrodėliais, švitindami kaimynams ir t.t. Tada buvo vasara, saulėtos dienos ir tiesiog švitindavo Morzės abėcėle...

A. A. Ar lagerių vadovybė bandė iš pradžių bent jau derėtis?

E. B. Iš pradžių jie tik gąsdino. Vėliau tarsi bandė derėtis. Iš Maskvos atvažiavo komisija, vadovaujama generolo Maslenikovo, bet kaliniai į jokius kompromisus nėjo. Tada vėl pradėjo gąsdinti. Mūsiškiai organizatoriai nusprendė, kad jokių tolesnių kalbų nebus, jie vis viena pradės šaudyti ar dar kažką daryti. Tada Stasys Ignatavičius, pasitaręs su kitais komiteto nariais, nutraukė bet kokias derybas...

A. A. O kodėl sukilusieji iš pradžių nenorėjo derėtis su ta komisija?

E. B. Kadangi ta komisija aiškiai pasakė: jūs esate nusikaltėliai, tėvynės išdavikai, džiaukitės, kad iš karto nesušaudėme, o dar esą jus čia maitiname ir prižiūrime... Nebuvo apie ką iš šnekėti. Tačiau po sukilimų numalšinimo jie vis dėlto išleido įsakymą nuimti grotas, atrakinti barakus, leido rašyti daugiau laiškų, taip pat pasimatymus su giminėmis bei artimaisiais.

R. Č. Vadinasi, tos valdžios nuolaidos buvo tam tikra tų sukilimų pasekmė? Jeigu niekas nebūtų pasipriešinę, nebūtų ir jokių nuolaidų?

E. B. Manau, kad nebūtų. Nors, kita vertus, praėjus tiek laiko, sovietų valdžia galėjo pastebėti, kad kalinių darbas nėra toks efektyvus ir pigus, kaip jiems iš pradžių atrodė.

A. A. O kiek laiko truko tie sukilimai ar streikai?

E. B. Pulkus į sukilimų vietas jie permetė greitai. Atskirose šachtose tie streikai truko iki 10 dienų. 7-oji šachta ir TEC‘as nutraukė streikus dar iki sušaudymo.

R. Č. Ar vis dėlto žinoma, kiek kalinių iš viso žuvo 1953-iaisiais Vorkutos sukilimuose?

E. B. 7-oje šachtoje, kaip sakiau, žuvo tik du, nors sužeistųjų buvo. 29-oje šachtoje, kaip teigta oficialiai, žuvo apie 60 žmonių. Kitur sklido kalbos, kad žuvo apie 400 ir dar apie 600 sužeistų. O šaudyti pradėjo todėl, kad tose šachtose kaliniai tiesiog nenutraukė streikų, kaip kad, pavyzdžiui, 7-ojoje, nėjo į darbą. Po sušaudymo čekistai ėmė veržtis į barakus, bet žmonės jau ir patys iš jų išeidinėjo.

A. A. Kaip minėjote, režimą netrukus palengvino, tačiau įdomu, kaip buvo elgiamasi su kaliniais iškart po sukilimų numalšinimo? Ar vyko kokie tardymai? Ar buvo reikalaujama išduoti kokius nors neramumų organizatorius ir pan.?

E. B. Apie tai man pasakojo kaliniai iš 7-os šachtos. Iš pradžių visus pradėjo varyti į tundrą, t.y. už zonos ribų. Varė grupėmis po 100 žmonių, o išvarytus sodino ant žemės. Ten buvo sukaltas didelis stalas, prie kurio sėdėjo lagerių valdžia, visokie operatyvininkai, vadinami „kūmais“ ir kitokie čekistai. O vadinamieji „stukačiai“ arba skundikai čekistams rodė, ką vesti į dešinę, o ką – į kairę. Aktyvesnius neramumų dalyvius sustatė atskirai, po to juos įmetė į režiminį baraką. Visus streikų komitetų narius areštavo, išvežė į Vladimiro kalėjimą ir teisė. Kaip sakiau, visi papildomai gavo po 25 metus. Tiesa, dar jiems būnant kalėjime, maždaug po metų bausmes jiems peržiūrėjo, tačiau visus išskirstė po kitus lagerius.

R. Č. Kokių tautybių kaliniai aktyviausiai dalyvavo tuose streikuose?

E. B. Iš pradžių daugumą sudarė ukrainiečiai ir, aišku, lietuviai, kurie visada ir visur prie tokių dalykų prisidėdavo. Tačiau streikų komitetų pirmininkai daugiausia buvo ukrainiečiai ir rusai.

A. A. Tuomet dar grįžkime prie Jūsų likimo. Iš pradžių gavote 25 metus lagerių be teisės apskųsti. Kaip toliau susiklostė Jūsų likimas?

E. B. Įdomiausia, kad po tų įvykių į lagerius atvežė labai daug jaunimo. Mes ir čia pradėjome kurti pogrindį iš patikimesnių žmonių, pradėjome „lupti“ skundikus bei prižiūrėtojus. Prisimenu, mūsų lageryje vienas prižiūrėtojas net buvo užmuštas... Režimas pradėjo švelnėti, bet, mano manymu, jie buvo priversti tai daryti, nes kaliniai jau nebuvo tokie alkani. Kai žmogus turi duonos, atsiranda daugiau polėkių, o svarbiausias jų – laisvės siekis. Kartais pasakoma netiesa, jog sukilimai lageriuose prasidėjo tada, kai buvo labai blogai ir kai režimas buvo pats griežčiausias. Atvirkščiai. Jie prasidėjo tada, kai režimas pradėjo švelnėti. Vėliau dar buvo daug įvykių. Teko pergyventi ir 1955-ųjų sukilimą, kuris jau nebuvo spontaniškas. Jis buvo kruopščiai organizuotas pogrindyje veikusios Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos.

A. A. Apie tai pakalbėsime kitose laidose. Ačiū už pokalbį. Kitoje laidoje klabėsime apie galimas Rusijos kompensacijas Lietuvai.