„Tauta ir valstybė“ yra vienas labiausiai ginčytinų Antano Maceinos straipsnių. Dabartinius skaitytojus gąsdina teiginiai, kad „kova su svetimšalių gaivalais turi gilios prasmės“, jog „mažumos tautinėje valstybėje visada yra svetimas kūnas“ arba kad jos „gali naudotis visomis tautiečių teisėmis, bet negali turėti tų pačių privilegijų kaip tautiečiai“. Bijoma Maceinos teiginio, kad „pirmas tautinės valstybės bruožas yra josios totalumas“ (Maceina A. Raštai. T. XII. Vilnius: Margi raštai, 2007. P. 52-62)

Leonidas Donskis neskaitė A. Maceinos „Tautos ir valstybės“ ir apie šį straipsnį žinojo tik iš Vytauto Kavolio kritikos, tačiau to užteko, kad jo autorių pavadintų fašistiniams režimams simpatizuojančiu žmogumi (Donskis L. Tarp Karlailio ir Klaipėdos. Klaipėda, 1997. P. 213). Galima įsivaizduoti, kokie apibendrinimai būtų pasirodę kolegai Leonidui perskaičius „Tautą ir valstybę“. Šiuo metu paplitę griežti A. Maceinos vertinimai stebina. Net sovietmečiu šis autorius nebuvo kaltinamas fašizmu. Didžiausias pokomunistinio laikotarpio paradoksas yra tai, kad iš nacionalizmo gimusi dabartinė Lietuvos valstybė tapo ypač kritiška nacionalizmo atžvilgiu. Panašu, kad revoliucija eilinį kartą surijo savo vaikus. Maceina tapo vienu iš pagrindinių jos naikinančios kritikos objektų.

Nėra abejonės, kad kai kurių A. Maceinos „Tautos ir valstybės“ teiginių šiandien neįmanoma apginti. 2008 metais daug kas atrodo kitaip negu 1939-aisiais ir 1941-aisiais. Tačiau nėra jokio rimto pagrindo manyti, kad Maceina yra fašistas. Priešingai, šis autorius svarbus kaip diskusiją apie tautos ir valstybės santykį palaikantis žmogus. Šiandien tautos ir valstybės santykio tema yra nustumta į pakraštį, ir tai yra didelis nesusipratimas. Samprotavimus apie tautos ir valstybės santykį pakeitė nacionalizmo kritika. Daugeliu atžvilgių mes tapome panašūs į ateistus. Pastarieji mano, kad Dievo nėra, bet ilgai įrodinėja, kad jo nėra. Nacionalizmo kritikai mano, kad tauta yra fikcija ir nesusipratimas, tačiau niekaip negali paaiškinti jos išskirtinio gyvybingumo ir ilgaamžiškumo priežasčių.

Dabartinė mūsų situacija primena A. Maceinos „Tautoje ir valstybėje“ aprašytą situaciją. „Valstybinė krizė rodo, – 1939 metais rašė Maceina, – kad žlunga sena valstybės koncepcija ir kad iš tos pačios krizės kyla naujos valstybės užuomazgos.“ Maceina džiaugėsi, kad tautinis principas darosi naujos valstybės pagrindu. Dabar džiaugiamasi priešingu dalyku – kad vis mažiau kalbama apie tautinę kultūrą (ypač jos ryšius su politika) ir vis labiau žvilgsnis kreipiamas į universalius politinius principus. 

Toks mėtymasis nuo vieno kraštutinumo į kitą rodo, kad tautinė valstybė yra nelengvas išbandymas. Būtina surasti pusiausvyrą tarp tautos ir valstybės, kultūros ir politikos, visuomenės ir bendruomenės, tautos ir individo. Tautinio tapatumo praradimas gali smogti ne mažesnį smūgį, negu netikusios politinės santvarkos pasirinkimas. A. Maceina 1939 metais bandė įtikinti, kad „padaryti mūsų valstybę lietuvišką yra visų mūsų uždavinys“. Šiandien mes vengiame tokių pareiškimų. Tačiau tai nereiškia, kad galime tapti abejingi tautos ir valstybės santykio problemai. Net ir labiausiai norėdami, mes negalime leisti, kad Lietuvos valstybė neturėtų jokių tautinio išskirtinumo požymių. Jeigu neliktų  lietuviškojo kultūrinio tapatumo, tai ir Lietuvos tautinė valstybė prarastų savo prasmę.

1939 metais Maceina rašė: „Tautinis principas darosi naujos valstybės pagrindu.“ Šiame jo teiginyje labiausiai stebina žodžio „darosi“ pasirodymas. Tautinė valstybė nuo XVIII a. pabaigos jau buvo ir lig šiol yra pagrindinė politinio gyvenimo forma. XVIII a. pabaigoje tauta kaip ikipolitinis dalykas tapo politinės tvarkos legitimumo pagrindu. Tai buvo visiškai nauja politinės valdžios legitimacijos forma. Tautai buvo pripažinta teisė įsteigti politinę tvarką ir tapti tikruoju valdžios suverenu. Tauta tapo tuo, kas anksčiau buvo tik karalių ir Dievo valioje. Ji tapo suverenu, vieninteliu teisėtu politinės tvarkos steigėju.

Kitaip negu mano daugelis dabartinių tautinės valstybės kritikų, šis politinis darinys nuo pat pradžių iš esmės buvo susietas su demokratija. Tai rodo vien tas faktas, kad daugelio kalbų žodis „tauta“ kartu apibūdina ir liaudį – Volk, people, narod. Senoji aristokratinė (Lietuvoje – ponų ir bajorų) tauta savo demokratijos lygiu negali lygintis su šiuolaikine tautine valstybe. Po tautos vėliava į politinio gyvenimo areną buvo išvesta liaudis, paprasti kaimo ir miesto žmonės. Kai kas juos nori vadinti populus, bet iš tikrųjų tai buvo natio, nauja modernioji politinė tauta, turinti ne tik socialinį, bet ir kultūrinį tapatumą.

Šiandien mums dažnai siūloma sugrįžti prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimo ir politinės tradicijos. Tačiau tokių pasiūlymų autoriai užmiršta, kad XIX amžiuje Lietuva išgyveno ne tik tautinio tapatumo, bet ir demokratijos revoliuciją. 1918 metais pirmąkart visi Lietuvos piliečiai tapo politinės valdžios legitimumo pagrindu. Tarp mus ir LDK skiriančių veiksnių pirmiausia reikia nurodyti demokratiją. XIX amžiuje LDK politinė santvarka pradėjo atrodyti kaip nedemokratiška, svetimtaučių ir ponų imperija.

Dabartiniai nacionalizmo kritikai nori matyti tik tai, kad modernioji tautinė valstybė yra demokratijos priešas. Jie nenori matyti kito svarbaus dalyko – tauta kaip politinio gyvenimo forma leido milijonams žmonių įsitraukti į politinį gyvenimą. Daugelis nacionalistinių partijų nebuvo demokratijos pusėje, ir tai padarė didžiulę žalą nacionalizmui. Šiandien mes esame priversti mokėti didelę kainą už tokį pastarųjų dviejų amžių nacionalistų vienpusiškumą – buvo paniekintas kiekvienai tautinei valstybei svarbus „tautininko“ vardas.

Demokratija neįmanoma be tautinių skirtumų, pasidalijimų ir ribų. Ši politinio gyvenimo forma klestėjo tik dviem atvejais – antikiniame graikų polyje (labai neilgai) ir modernioje, XVIII a. pabaigoje atsiradusioje, bet po Antrojo pasaulinio karo galutinai nusistovėjusioje tautinėje valstybėje. Pradingus tautai, mūsų politinė mintis iškart atsidurtų aklavietėje. Europos Sąjunga nėra tauta, todėl ji nėra valstybė. Europos Sąjunga nėra tautinė valstybė, todėl ji neišvengiamai turi problemų su demokratija. Mums tik atrodo, kad šios problemos tėra trumpalaikis reiškinys. Gali būti, jog tai visiškai dėsningas reiškinys – ten, kur nėra tautos, neišvengiamai atsiranda demokratinės reprezentacijos problemos. Kai nelieka tautos, nelieka ir senosios suvereniteto idėjos.

Demokratijai kaip politinio gyvenimo formai reikia tų, kurie dažnai būdavo jos duobkasiai – nacionalizmo ir tautinės individualybės, kaip apie tai mėgo kalbėti A. Maceinos kartos žmonės. Be tautinės individualybės demokratija praranda savo ribas, savo atstovaujamus piliečius ir tampa kratos be demos. Modernioji tautinė valstybė pagrįsta subtilia tautos ir valstybės dialektika. Šiuolaikinei demokratinei valstybei reikia piliečių tautinių sentimentų, o kartu piliečių tautiniai sentimentai šaukiasi demokratijos.

Tautinė valstybė negali gyvuoti be kultūrinio pagrindo, kuris gali būti apibūdintas senu, bet gerą reputaciją praradusiu „tautinės kultūros“ vardu. Nesugebanti išlaikyti savo  kultūrinio tapatumo tauta negali pretenduoti į politinį savarankiškumą. Iki XVIII a. pabaigos tauta nebuvo politiškai reikšmingas dalykas. Prieš du amžius įvyko reikšminga politinio mąstymo revoliucija: 1) tauta tapo politinės tvarkos steigėju, 2) užpildė kultūrinį vakuumą tarp individo ir valdžios, 3) sukūrė naujus socialinio ir kultūrinio solidarumo ryšius.

A. Maceina manė, kad tauta yra „ne draugija, bet organiška, išvidinė bendruomenė“. Tai dabartinių liberalų kritikuojamas požiūris. Jų nuomone visuomenė skiriasi nuo bendruomenės, nes neturi galutinių tikslų ir siekių. Tačiau Maceina iš dalies teisus: tauta yra bendruomenės ir visuomenės sintezė. Politinė tauta derina per bendrą istorinę patirtį paveldimus ir grynai sutartinius dalykus.

Šiandien „tautos“ sąvoka yra praradusi gerą reputaciją. Paminėjus žodį „tauta“, daugeliui iškyla neigiamos asociacijos – agresyvūs nacionalizmai, karai, konfliktai, etninis valymas ir net genocidas. Tačiau tai tik dalis tiesos. Būtina neužmiršti, kad tauta mums teikia svarbius asmeninio ir kolektyvinio tapatumo pagrindus. Priklausomybė tautai yra viena iš svarbiausių mūsų asmenybės charakteristikų.

Šiandien dažnai galima išgirsti tvirtinimus, kad skiriasi vokiškasis ir prancūziškasis (o kartu ir amerikietiškasis) kelias į tautinę valstybę. Vokiečiai (kartu ir Vidurio bei Rytų Europos tautos) nuo tautos ėjo link valstybės, o prancūzai ir amerikiečiai atvirkščiai – jau egzistuojančiai politinei valstybės formai suteikė tautinį atspalvį. Abiem atvejais buvo baigta tuo pačiu – tautine valstybe. Net unikalią kultūrinio išlikimo patirtį turinti žydų tauta XX a. viduryje pasirinko tautinės Izraelio valstybės kūrimo kelią. Maceina šiuo požiūriu teisus – „naujoji valstybė iš esmės yra tautinė valstybė“.

Šiandien mes mėgstame kalbėti apie tautinės valstybės transformacijas, globalizaciją, daugiakultūriškumą ir politinio gyvenimo denacionalizaciją. Tautinė valstybė mums atrodo kaip atgyvena, kažkuo kitu turintis būti pakeistas dalykas. Taip užmirštama, kad būtent tautinė valstybė mums padėjo įtvirtinti demokratiją, leido apginti žmogaus teises, išlaikyti suverenitetą, sukurti Europos Sąjungą. Tautinė valstybė nėra demokratijos ir laisvės priešė, kaip dažnai mėgstama vaizduoti. Atvirkščiai – tautinė valstybė yra viena iš svarbiausių laisvės ir lygybės sąlygų. Ją atmetus, būtina susimąstyti –  ar be jos mes neprarasime svarbių politinių laimėjimų? Ar, siekdami kuo greičiau ištirpti įvairiuose transnacionaliniuose politiniuose dariniuose, mes kartu neprarandame savo laisvės ir svarbių žmogiškojo solidarumo formų?

Dabartinis Vakarų šalių politinis mąstymas yra grindžiamas universaliais politiniais principais, ekonominio pobūdžio sprendimais ir viešuoju administravimu. Tai lydi noras nuvertinti tautinį tautinės valstybės elementą. Nėra abejonės, kad universalūs politiniai principai yra svarbus dalykas. Tačiau kartu būtina atminti, kad žmogiškasis solidarumas neįsivaizduojamas be tam tikrų lokalinių prasmių bei prisirišimų. Apie jų reikšmę tarpukario metais mėgo kalbėti jaunasis Maceina, savo karjerą pradėjęs kaip tautinio ugdymo reikalų specialistas. „Tauta turi prasmę, bet ne tikslą“, – rašė jis.

Nuvertinti tautinį tautinės valstybės elementą mus skatina ne tik globalizacija ar politinė integracija, bet ir pasikeitusi teisių bei pareigų samprata. Kuo labiau pradedame matyti tik teises, tuo mažiau mums rūpi tautiniai įsipareigojimai. Tautinis tapatumas yra grindžiamas pareigos bendruomenei ir visuomenei įsisąmoninimu. Per pastaruosius kelis amžius mes pernelyg pripratome prie individų – atomų sutarties idėja grindžiamos etikos ir politinės filosofijos. Priklausomybė tautai dažniausiai nėra pasirinktas dalykas. Tautinės valstybės idėja reikalauja pripažinti, jog kai kurie mūsų asmeninio tapatumo aspektai nėra pasirinktas dalykas.

Šiandien mums atrodo, kad tautinis tapatumas yra lengvai sukonstruojamas, techninius sprendimus ir konstrukcijas primenantis dalykas. Tai visiškai klaidinga filosofija, pamažu virstanti oficialia Europos Sąjungos filosofija. Tautinis tapatumas yra ilgo istorinio proceso kūrinys, nepasiduodantis trumpalaikėms viešųjų ryšių akcijoms. Mes pervertiname savo galimybes keisti ir konstruoti tautinį tapatumą.

Tauta visada yra gana mistiškas dalykas. Mes niekada nematome visų tautiečių. Be to, sunku paaiškinti, kodėl kiti žmonės – tarkime, latviai ar lenkai – negali būti mūsų tautos nariai. Tauta pasirodo per simbolius ir ceremonijas, laikosi kalba, elgesio įpročiais ir nerašytomis taisyklėmis. Keisčiausia yra tai, kad mes liekame prisirišę prie savo tautos net tada, kai kaimynystėje yra geresnių tautų – turtingesnių ir galingesnių.

Liberalai nuo Jeremy Benthamo laikų mėgsta kartoti, kad bendruomenė yra fikcija. Jų mąstymo būdas nepritaikytas tautinės valstybės prigimčiai apmąstyti. Trukdo noras matyti tik individą ir jo teises, susižavėjimas tuo, kas universalu, kosmopolitiška, simetriška, nešališka ir neutralu. Tautos reikšmę gali suvokti tik tie, kurie jaučiasi prisidėję prie jos kultūros kūrimo ir nebijo bendrojo gėrio idėjos. Net jeigu mūsų tautos sukurti dalykai yra mažiau vertingi negu kaimyninių tautų, jie vertingi mums, nes yra sukurti mūsų.

Žmogaus teises šiandien gauname savaime, be kokių nors didesnių pastangų. Tautinis tapatumas negali būti išlaikytas savaime, pasyviai, be sąmoningų piliečių pareigų. Tautinis tapatumas laikosi pareigos suvokimu. Teisės suvienodina, o pareigos leidžia būti skirtingiems. Mūsų pareigų Lietuvai neprivalo turėti kitų tautų atstovai. Panašiai, kaip mes galime likti abejingi kitų tautinių valstybių piliečių pareigoms.

Savo lietuviškosios tautinės valstybės mes nepradėjome nuo liberalų garbinamo politinio neutralumo ir nešališkumo principų. Pradėjus nuo garsiosios Johno Rawlso pradinės pozicijos su nežinojimo uždanga, neįmanoma išeiti į tautinę valstybę. Jeigu tautos nebūtų buvusios šališkos savo kultūros atžvilgiu ir nebūtų norėjusios išsaugoti „tautinę individualybę“, kaip galvojo Maceina, tai šiandien neturėtume nei demokratijos, nei laisvės, nei nepriklausomybės.

Pirmasis A. Maceinos straipsnio „Tauta ir valstybė“ skyrius vadinosi „Valstybės krizės priežastis“. Šiandien taip pat daug kalbame apie pasitikėjimo valstybe krizę. Galima paklausti, ar viena iš šios dabartinės krizės priežasčių nėra netikęs (pernelyg siauras ir vienpusiškas) požiūris į tautos ir valstybės santykį. Negalima pervertinti tautos politinio vaidmens. Tačiau ne mažiau pavojingas dalykas yra visiškas jos nuvertinimas. Susidaro įspūdis, kad prieš stodami į Europos Sąjungą mes mažai aptarėme klausimą: „Ar transnacionalinė organizacija kai kuriais atžvilgiais nėra blogiau negu demokratiška tautinė valstybė?“ Panašu, kad samprotavimai šia tema dar sugrįš į politinių diskusijų darbotvarkę.

A. Maceinos nacionalizmas gali būti įdomus tik pripažinus, kad tautinei valstybei nėra alternatyvos. Šiuo metu bandome įsikalti mintį, kad tokia alternatyva egzistuoja. Todėl belieka laukti, kada bus patvirtintas šio lūkesčio pagrįstumas. Sovietmečiu mums buvo diegiamas etninis lietuvių tautos suvokimas, atsietas nuo politinio elemento. Šiuo metu susiduriame su nauja denacionalizacijos banga, kurią sukelia politiniai Europos Sąjungos eksperimentai.

A.Maceinos samprotavimų apie tautos ir valstybės santykį dar neverta atidėti į šalį. Maceina ir toliau yra reikšmingas, nepaisant visų jo minties vienpusiškumų, perlenkimų, kraštutinumų ir nesusipratimų. Negalime užmiršti, kad turime tik labai menką (vos kelių dešimtmečių) savarankiško tautos ir valstybės santykių organizavimo patirtį, sukauptą per pastaruosius du amžius. Esama daug priežasčių nemėgti nacionalizmo. Tačiau didelė klaida būtų manyti, kad tautinė valstybė vien tik trukdo mūsų laisvei ir lygybei. Šiandien verta suabejoti mūsų protus vis labiau užvaldančia idėja apie ydingą tautinės valstybės prigimtį. Pirmiausia todėl, kad kol kas neturime kuo šios valstybės pakeisti.

Mūsų politiniam gyvenimui ir toliau reikia tautinio elemento. Tačiau mes apie tai vis mažiau drįstame ir mokame kalbėti. Galima ginčytis su Maceina dėl jo požiūrio į tautos ir valstybės santykį. Tačiau tai daug geriau, negu vien kartoti išmoktas nacionalizmo kritikos klišes. Šiandien ypač mėgstama kartoti Benedicto Anderseno frazę, kad tauta yra įsivaizduojama bendruomenė. Perskaičius Maceinos darbus, norisi galvoti kitaip – mūsų kultūrinė patirtis nubrėžia ribas mūsų vaizduotei. Mūsų tautiniai įsipareigojimai yra svarbi mūsų minčių, vaizdinių ir veiksmų priežastis.

Nacionalizmo kritikai bijo, kad tauta yra kažkas daugiau negu mūsų asmenybė. Jie užmiršta, kad šis už mus daug didesnis dalykas yra svarbi mūsų asmeninio tapatumo dalis, kurį pašalinus taptume visiškai kitais – tėvynės ir kilmės neturinčiais – žmonėmis. Tautinis tapatumas mums svarbus ne kaip daiktas savaime. Mums pirmiausia turi rūpėti jo vaidmuo mūsų asmeniniame gyvenime.

Norint suprasti tautinės valstybės prigimtį nereikalingas joks tautinis fetišizmas, į kurį dažnai linkę nacionalistai. Reikia tik suprasti, kad žmogaus patirtis turi tam tikras kultūrines ribas. Mūsų lokaliniai prisirišimai ir tapatumai sąlygoja politinių institucijų funkcionavimą. Ilgai besitęsiantis mūsų meilės romanas su Lietuva tik iš pirmo žvilgsnio yra grynai privatus, jokios visuomeninės reikšmės neturintis dalykas. Jeigu būtų sunaikintos visos mūsų tautinį tapatumą kuriančios prasmės, tai neišvengiamai paliestų ir valstybę, kuri griūtų, neišlaikiusi piliečių moralinio abejingumo naštos.

Šiandien mums atrodo, kad galime tobulėti be tautinės politinio gyvenimo formos. Susidaro įspūdis, kad nesuvokiame tokio savo įsitikinimo pavojų. Mes ieškome netautinės demokratijos. Tačiau ar tokia kada nors egzistavo? Ar įmanoma vis mažiau jaustis tauta ir tuo pačiu metu norėti kažkokios aktyvios politinės visuomenės?

Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Ateitis“ Nr.3, 2008 m.