Gegužės 25 d., per devintines, Guronyse (kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje) vyko Rožinio slėpinių kelio namų atidarymo šventė; šventę organizavo seserys eucharistietės, reziduojančios Guronyse. Šventinė programa prasidėjo kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinės ir rožinių ekspozicijos apžiūra. Vėliau visi svečiai susibūrė prie naujojo ąžuolinio kryžiaus, pastatyto Rožinio slėpinių kelio centre, ant kalnelio. Po Kryžiaus pašventinimo seselės vienuolės pakvietė visus šio renginio dalyvius į teatralizuotą rožinio Šviesos slėpinių apmąstymą po atviru dangumi.

Apie šį įdomų reginį kalbamės su Elvyra Kučinskaite, rožinio apmąstymų teksto autore.

Per Devintines Guronyse buvo oficialiai atidaryti seselių eucharistiečių prižiūrimi rekolekcijų namai. Ši iškilmė itin svarbi ne tik seserims eucharistietėms bei jų bičiuliams, Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems, bet ir visai Lietuvai - rekolekcijų namų gausa tikrai negalime pasigirti. Papasakokite apie šventę plačiau.

Taip, tikrai, dar vienų rekolekcijos namų atidarymas Lietuvoje – ypatingas įvykis. Kaip gražu, kad būtent kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje susitiko dvi stiprios svajonės - Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio vizija įkurti plačiai lankomus namus, ir Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos pastangos rasti ir apgyvendinti erdvę, kuri leistų priimti žmonių, norinčių dalį savo laiko atiduoti rimtesniems savo dvasinės kelionės apmąstymams. Atrodo, ir žmonių šiems namams nepristigs, ir rekolekcijų sulauksime vertingų, įvairių – pavarčius ateinančių metų programas tiesiog apima džiaugsmas, jog surastos labai svarbios mūsų dvasinio gyvenimo nišos. Kas pažįsta seseris eucharistietes, žino, jog jos yra puikios dvasios palydėtojos, sielovadininkės, gerai išmanančios krikščioniškąją tradiciją, sykiu – labai kūrybingos asmenybės, atviros Šventosios Dvasios vėjams. O vyskupo J. Matulaičio globos svarbą šiam sumanymui irgi, manau, sunku pervertinti.

Šventė ir buvo skirta šių namų durims atverti. Nors rekolekcijų programos jau vyko ir anksčiau, oficialus atidarymas laukė Devintinių. Apsilankiusieji turėjo progą susipažinti su kardinolo V. Sladkevičiaus memorialine ekspozicija, apžiūrėti rekolekcijų namus, taip pat buvo šventinamas kryžius, pastatytas prie rožinio kelio stočių.

Viena iš šventės programos dalių - teatralizuotas Rožinio šviesos slėpinių apmąstymas po atviru dangumi. Jūs buvote idėjos sumanytoja ir tekstų autorė?

Ne, aš nebuvau idėjos sumanytoja, tik tekstų autorė. Idėjos sumanytojai buvome visi, tą reginį vienaip ar kitaip kūrę, paskatinę ir rėmę. Kiekvienas čia dalyvavęs žmogus buvo labai svarbus – nuo atlikėjų, režisierių, iki savanorių pagalbininkų, pjausčiusių duoną agapei. Tuo ši šventė ir buvo ypatinga.

O kad slėpinių apmąstymai apskritai atsirado, „kaltas“ fotomenininkas, gyvenantis JAV, Edis Jurčys. Prieš porą metų jis paprašė parašyti keletą tekstukų jo rengiamam fotografijų albumui apie Kryžių kalną. Išties nelabai norėjau – tema labai atsargi, kryžiaus paslaptį žodžiui taip sunku pasiekti, būtent „plepėjimu“ ji man ir atrodo „užtrenkta“. Bet visgi parašiau. Tačiau parašiusi pamačiau, jog meditacijos per ilgos tokio pobūdžio leidiniui, parašiau kitus tekstukus, o šie papuolė į rankas puikiai, jautriai aktorei Joanai Čižauskaitei. Pirmieji skaitymai, lydimi pianisto Andriaus Vasiliausko, vyko mano sodyboje, atrodo, per Kalėdų šventę, antrieji - Šv. Jonų bažnyčios koplyčioje, po to, sesutėms eucharistietėms inicijuojant ir prisidėjus labai gražiam būriui menininkų bendraminčių, visa tai išaugo į teatralizuotą reginį Guronyse. Tekstai intymūs, perkeldami juos iš kamerinės aplinkos į atviras erdves gerokai rizikavome, bet, atrodo, buvo verta.

Buvo naudota daug simbolių, veiksmas daugiaplanis - ir teatralizuotas pasirodymas, ir į dangų paleistas oro balionas su žmonių maldų intencijomis, visi žiūrovai tarsi surišti vienu siūlu... nekasdieniškas reginys ir subtilios meditacijų įžvalgos, pro baltas aktorių figūras tarsi persišviečianti Viešpaties palaimos šviesa. Buvo tikrai įspūdingas reginys, privertęs ne vieno žiūrovo širdį suspurdėti. Kaip kilo viso to idėja? Ką norėta atskirais simboliais pabrėžti?

Aš labai norėčiau papasakoti, kaip kilo viso reginio idėja. Būčiau norėjusi užfiksuoti kiekvieno gimusio ir įsikūnijančio kūrybinio impulso akimirką, nes tai, ką ir kaip darė tie nuostabūs žmonės, buvo nepakartojama, tikrai. Bet... – žinot, pabandyk sugauti žiedlapius, vėjui papūtus... Ne kartą man teko giliai įkvėpti oro ne tik iš nuostabos, bet ir iš kažkokio kone mistinio baugumo, nes vaizdiniai, kuriuos, regis, nešiojausi savyje ir slaptoje nuo pat vaikystės, buvo tiesiog „atspėti“, „įminti“ ir užkelti ant to kalno. Spėju, kažkas panašaus vyko ir kitiems. Koks tai vyksmas, koks paslaptingas būdas vieniems kitus ir Dievui mus pasiekti? Manau, kad ir kūrėjams būtų sunku paaiškinti, kaip visa tai atsirado jų vaizduotėje, o paskui - realybėje. Baltos drobės ritiniai, riedantys nuo kalno, į kalvą lipanti nėščia moteris, „mirusi“ mergaitė po balta drobės juosta žalioj žolėj ir jaunas vyras, mušantis būgnus, žuvis geldoje ant šiaudų „altoriaus“, beriami grūdai ar plaunami moters plaukai, tie siūlai ir daug kitų dalykų, kurie gal tegul ir lieka daugiaplaniai, kaip kad sakote, nes metaforinės evangelinių įvykių užuominos duoda tiek daug erdvės jas skaityti kiekvienam savu būdu.

Slėpinių apmąstymo kompozicijai pasirinktas alkakalnis, nuo seno garsėjantis kaip ypatinga vieta. Balti, vėjyje besiplaikstantys palaidi aktorių rūbai retsykiais priminė Senojo Testamento laikų žmonių apdarus. Tarsi toks atsigręžimas į senovę - ar tuo norėta pasakyti, jog Dievo plane nėra nei vakar, nei šiandien, nei rytoj, o viskas yra viena ir viskas - Jo garbei?

Kaip gražiai tai perskaitėte. Įdomu, ar kada anksčiau Lietuvoje kas nors skelbė Evangeliją nuo kalno? Sodrus Rido Jasiulionio balsas, kai jis skaitė Evangelijos ištraukas, iki šiol tebelaša po žodį. Tikiu, ne man vienai tie lašai ilgai dar tašys mažatikystės akmenį. Alkakalnis – atsimainymo kalnas – vieta, leidžianti pakilti prie žemės prisegtam žvilgsniui aukštyn ir vėl nusileisti kasdienybėn. Nes negali ilgai būti taip aukšta, taip ypatinga, kai prasmės tokios perskaitomos, kai maldos taip juntamai paliečia dangų...Ta paslėptoji realybė mus išlaiko gyvus, tik dėl jos mes galime išsilaikyti čia, slėniuose, tačiau negalime jos apsiryti pilna burna – tik po mažą lašą, tik po gurkšnelį. Mistinių regėjimų, kitapusybės pažinimo laikas trumpas - net Jėzui jis buvo toks ir ant Taboro, ir ant Alyvų, ir ant Golgotos kalno. Bet tai yra pažintos tiesos ir pažintos meilės laikas, į kurį mes susisukame tarsi į baltą drobulę ir tampame viena. Tai, ką čia sakau, tėra tik mano „kalno skaitymai“ ir tik šią akimirką. Kiti gal perskaitė daugiau, giliau, tikriau. Tai ir yra nuostabu.

Kodėl pasirinkta erdvė po atviru dangumi? Žinant lietuviškus orus pavasarį, tai gana rizikingas sumanymas. Juolab kad išties visą savaitę prieš tai lijo... Tą dieną nušvitęs dangus - tarsi Viešpaties dovana?

Pasirinkta todėl, kad taip labai norėta, kad tai kalba ir kalbina, kviečia naujai girdėti. Ir kad būtent šitie žmonės visi kartu pamatė viską vykstant būtent taip. Teliko tikėti, kad lietus būtinai liausis. Viešpaties dovanų mes prisirinkome kur kas daugiau, nei tik tos dienos saulė. Seserų eucharistiečių globa, malda ir fantastiški pietūs repeticijų dienomis. Vien tiktai pabūti jų apsuptyje yra džiaugsmas, o mes dar ir galėjome ten nevaržomai, lydimi tikrai dosnaus pasitikėjimo, užsiimti kūryba! Ne mažesnė dovana – ir kūrybinės grupės susiklausymas, malonė jausti, kad visi kalbame “ iš tos pačios” vidinės vietos. Negaliu nepaminėti, kad visi žmonės dirbo dovanai. Dėl to, tiesą sakant, vis skaudėjo širdį, nes manau, jog pernelyg dažnai mūsų Bažnyčioje yra naudojamasi žmonių, kurie neretai patys “neturi kur galvos priglausti”, gera valia, ir tai maža ką bendro turi su sveika savanoryste ir tarnavimu, bet mano raudų dalyviai neklausė ir sesių po renginio siūlomų honorarų atsisakė.

Taip pat buvo nuostabu, kai per pirmąją repeticiją vidur laukų tarsi iš dangaus nukrito vyskupas J. Matulaitis ir lyg niekur nieko pasiūlė pasirūpinti įgarsinimu, o tai mums atrodė nepasiekiama prabanga. „Žmonės miestus pastato, o mes mikrofonų čia nepastatysim?“ Tąsyk tai mums nuskambėjo kaip labai rimtas padrąsinimas avantiūrą tęsti. Vėliau atsirado ir kitų geradarių – veiksmą įgarsino VšĮ teleradijo kompanija „Hansa“ - didžiausia padėka jai.

Gamta taip pat nešykštėjo grožio ir žaismės, tarsi neslepiamai būtų įsitraukusi į vyksmą. Žodžiu, jei paklaustumėte, kuri proceso dalis buvo mielesnė – kūryba ar jos rezultatas, - sunku būtų pasverti.

Idėjos bendraautoris Gitenis Umbrasas jau yra pristatęs ne vieną savo instaliaciją atvirose erdvėse. Ar tai pirmas jūsų bendras projektas?

Taip, tai pirmasis mūsų bendras projektas. Artimesnė pažintis su šiuo menininku prasidėjo, kai Šv. Jonų bažnyčioje buvo pakabintas jo fantastiškas „skraidantis“ kryžius. Būtinai nueikite pažiūrėti, jei dar nematėte. Gitenis labai kūrybingas žmogus, turintis dovaną ne tik kurti tiesiog gražius dalykus, bet per juos pakviesti prabilti prasmes. Jo darbai – tai menine kalba prakalbintos, atsiveriančios prasmės, o tai jau gana retas reiškinys šiandien. Brangintinas ir šio žmogaus gebėjimas „amortizuoti“ nemalonius netikėtumus bei įtampas.

Beje, dabar svajojam, kaipgi būtų teisinga, jei kažkieno dėmesys sudarytų prielaidas Gitenio „skraidančiam kryžiui“ skraidyti iš vienos šventovės į kitą... Argi nebūtų gražu, jei jis kartkartėmis papuoštų vis kitos bažnyčios erdvę? Ir nebūtinai – tik Vilniaus?

Kas buvo kiti projekto dalyviai?

Dėkoju už progą pristatyti šiuos žmones. Pagrindinė atlikėja, svarbiausioji šio sumanymo iniciatorė ir kaltininkė aktorė Joana Čižauskaitė drauge su Giteniu realiai buvo ir scenarijaus, ir daugelio režisūrinių sprendimų autorė. Negalėčiau įsivaizduoti, kas galėjo tai, ką atliko ji, padaryti jautriau. Dailininkė Jurga Šarapova ypač daug prisidėjo, kuriant erdvinį vaizdą. Indrės Dirgėlaitės vokalas (ši dainininkė į repeticijas važinėjo iš Klaipėdos), Bernardo Jankausko perkusija, Anos Kasperovič smuikas, Dovilės Umos Jankauskaitės judesys, aktoriaus Rido Jasiulionio skaitymai, Dariaus Brazionio garsas. Ir visi kiti mano jau minėti geros valios žmonės. Tebūna Dievas visuose jų darbuose ir viltyse.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt