2008 metų birželio 16 dieną Adolfui Damušiui būtų sukakę 100 metų.

Karta, kuri gimė ir subrendo XX amžiaus pirmuosiuose dešimtmečiuose, baigia iškeliauti „anapus saulės“. Vytautas Kubilius, vienas iš žymiausių Lietuvos literatūros istorikų, tai Lietuvos lietuvių kartai pripažino išskirtinį idealizmą. Jis abejoja, ar kada nors mūsų tautoje tai pasikartos. Ant tos kartos visu svoriu užgriuvo rusų ir vokiečių okupacijų našta.

Rusų okupacijai Lietuvoje įsistiprinti buvo lengviau negu nacių. Naciai nepriklausomoje Lietuvoje, išskyrus Klaipėdos kraštą, organizuoto pogrindžio neturėjo. Lietuvoje rusiškas-komunistinis pogrindis nebuvo gausus, bet gerai organizuotas. Jame buvo dalis lietuvių trečiafrontininkų, aktyvių ateistų ir nemažai iš tautinių mažumų, pirmiausia žydų ir rusų. Antibolševikinei rezistencijai Lietuvoje nuo 1945 metų talkino į Vakarus pasitraukę karo pabėgėliai, kurie pradžioje save laikė tremtiniais, o ilgainiui prisiėmė „išeivių“ vardą.

Didžiausią auką Tėvynei sudėjo likusieji Lietuvoje. Išeiviai negali lygintis su Lietuvoje likusiųjų rezistencija, bet ir jie, laisvajame pasaulyje gindami priešo nekontroliuojamas diplomatines, teisines, kultūrines, religines ir visuomenines teritorijas, savo įsipareigojimus garbingai vykdė. Ne tik gynė, bet tose teritorijose priešą ir kontratakavo. Ir vienoje, ir kitoje pusėje buvo ir išimčių, lengviau pateisinamų okupuotoje tėvynėje, sunkiau – laisvoje išeivijoje.

Adolfas Damušis Nepriklausomoje Lietuvoje

Vienas tos generacijos atstovas – Adolfas Damušis, kuris buvo labai aktyvus ir gynyboje ir kontratakose. Š.m. birželio 16 d. nuo jo gimimo sukanka šimtas metų.

Gimęs Rusijoje, Adolfas išsimokslino Nepriklausomoje Lietuvoje. Panevėžyje baigęs gimnaziją ir cheminės technologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, 1940 m. apgynė disertaciją „Aliuminio geležies deginių įtaka į portlandcemento susitraukimą“ ir gavo inžinerijos daktaro laipsnį. Jau studijų dienomis Adolfas Damušis mokslinę veiklą ir visuomeninį darbą jungė į integralią visumą. Mokslinėje veikloje jis – pionierius tyrinėtojas, plečiąs žinojimo ribas praktinei žmogaus, tautos ir žmonijos gerovei, visuomeninio darbo baruose – tiesos alkio žadintojas, idėjinių rūpesčių puoselėtojas, prasmingų planų kūrėjas ir ištvermingas jų vykdytojas. Toks jis išliko visą gyvenimą ir turbūt kitoks būti ir negalėjo. Ilgoje ir turtingoje rezistencinėje veikloje, ar jis problemas diskutavo su savo vienminčiais ir priešininkais, ar derėjosi su šiaip skirtingų nusistatymų žmonėmis, Damušis principuose buvo kietas, taktikoje – nuosaikus, kalboje – džentelmenas.

Technikos fakulteto profesoriaus Prano Juodelės skatinamas, dar studijų metais vasaromis tyrinėjo Lietuvoje užtinkamus kalkinius klodus, o žiemos metu medžiagas analizavo laboratorijoje. Lankė cemento įmones Vokietijoje ir Čekoslovakijoje, praktikavosi Suomijos ir Latvijos fabrikuose. Žaliavų vagoną buvo nugabenęs į bandomąjį fabriką Vokietijoje. Atlikęs šiuos tyrinėjimus ir apskaičiavimus, A. Damušis parengė preliminarų cemento gamybos Lietuvoje projektą. Pagal jo parengtą projektą cemento fabriko statyba Skirsnemunėje buvo pradėta, o Akmenėje suplanuota. Tas dienas jis prisimena tokiais žodžiais: „Mus lydėjo didelis ir šviesus idealas – be asmeninio intereso tarnauti savo žemei, savo tautai. Dalyvavau mūrinės Lietuvos statybos planavime, mačiau, kaip trejetą metų prieš karą tas planas gražiai buvo vykdomas. Buvo numatyta, kad per dešimtmetį visai Lietuvos miestų ir kaimų statybai bus pagaminta pakankamai nedegios statybinės medžiagos.“

Nepriklausomybės laikais visuomeniškai A. Damušis reiškėsi ateitininkuose. Už tautininkų režimo uždraustos moksleivių ateitininkų veiklos organizavimą 1931 m. buvo uždarytas Varnių koncentracijos stovykloje kartu su pogrindžio komunistais, o po lietuvių katalikų jaunimo „Pavasaris“ sąjungos kongreso 1933 m. dviem mėnesiams karo komendanto ištremtas į tėviškę. Neištikimybės tautai ir valstybei pretekstu neįsileistas karinei tarnybai į karo mokyklą. Anų laikų rūpestį A. Damušis taip aptarė: „Mes tada kovojome už laisvą asmenybės ugdymą pagal savo sąžinę, pagal religinę tautinę pasaulėžiūrą, o ne pagal valdančios autoritetinės partijos diktatą.“

Atsakydamas į klausimą, kaip į neramų ateitininką žiūrėjo kairiop palinkę Technikos fakulteto dėstytojai, Damušis atskleidė porą detalių: „Kai švietimo ministeris, kaip baustam trėmimu, man nutraukė vėl universiteto skirtą stipendiją, pasikvietė pas save universiteto rektorius prof.  Vincas Čepinskas ir paskyrė stipendiją iš profesorių fondo. Jis mane su simpatija vadindavo „revoliucionieriumi“,  ragindavo, atidavus dalį „revoliucijai“, kiečiau įnikti į mokslą. Aš tiktai tiek įvykdžiau jo pageidavimą, kad vėliau į tėviškę buvau tremiamas vasaros atostogų metu.“

Rusams 1940 m. okupavus Lietuvą, kovą už laisvę A. Damušis iškėlė į pirmą asmeninės veiklos planą. Į organizuotą rezistencinį pogrindį jis įsijungė 1940 m. spalio mėnesį ir jam nesąlygiškai skyrė profesinį pasirengimą, autoritetą, tautinį idealizmą ir blaivų praktiškumą. 1941-ųjų sukilimo planas smulkiai buvo paruoštas ir, karui prasidėjus birželio 22 d. (sekmadienį), pagal tą planą pradėta veikti. Kovų metu Kaune, susidarius nenumatytom aplinkybėm, strategiją teko keisti. Sprendimus dažniausiai lėmė A. Damušis. Vokiečių kariuomenė į Kauną birželio 26 d. įžygiavo be šūvio. Formuojant Laikinąją vyriausybę, Adolfas Damušis į kabinetą įėjo kaip pramonės ministras. Vokiečius lietuviai pradžioje sutiko kaip išvaduotojus, bet netrukus suprato tikruosius jų tikslus ir ėmė į juos žiūrėti kaip į naujus okupantus. Laikinajai vyriausybei savo veiklą rugpjūčio 9 d. sustabdžius „prieš savo ir tautos valią“, prasidėjo aktyvi antinacinė rezistencija. Damušis joje tampa vienu iš pagrindinių vadų. Pogrindinė veikla 1944 m. nuveda jį į Vokietijos koncentracijos stovyklą, iš kur jį ir kitus įkalintus VLIK‘o narius 1945 m. išlaisvino amerikiečiai. Sunkios įkalinimo sąlygos buvo jį tiek fiziškai nualinusios, kad svėrė tik 48 kilogramus. Bet dvasia išliko kūrybingas, tvirtas ir ištvermingas, kaip ir prieš tai.

Adolfas Damušis išeivijoje

Išėjęs į laisvę, Adolfas susirado šeimą, fiziškai atsigavo, apsigyveno Kemptene, karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, ir ėmėsi darbo. Suorganizavus lietuvių gimnaziją, Damušis buvo pakviestas direktoriumi, daug dirbo ateitininkų tremtyje atkūrimui ir buvo išrinktas Ateitininkų federacijos vyriausiuoju vadu. Tačiau Damušių šeimai ilgesnį laiką Vokietijoje gyventi neteko. Jau 1947 m. emigravo į JAV. Čia Damušio veiklai atsivėrė plati erdvė ir kaip mokslininkui, ir kaip visuomenininkui rezistentui. Ir čia, kaip ir Lietuvoje, jis be poilsio darbavosi mokslo, visuomeninės veiklos, jaunimo auklėjimo srityse, bet istorinė lemtis buvo tokia, kad rezistencija tapo visų jo veiklos sričių jungiamoji grandis.

A. Damušis savo profesines žinias pritaikė Amerikos gigantiškoje pramonėje ir pradėjo dirbti pramonės tyrimo laboratorijoje, 1973–1982 profesoriavo Detroito universitete. Jo vardu įregistruota per 20 patentų JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje. Parašė daug savo specialybės mokslinių studijų ir straipsnių, dalyvavo kolektyvinių veikalų paruošime, bet nenuleido akių ir nuo mokslo pažangos okupuotoje Lietuvoje ir pačioje Sovietų Sąjungoje.

Tyrimai laboratorijose nebuvo tik šaltinis šeimos pragyvenimui, bet ir kūrybinis darbas, teikęs mokslininkui dvasinį pasitenkinimą. A. Damušis tiksliųjų mokslų kūrybą sieja su idealizmu ir tarnyba savo tautai. 1958 m. „Į laisvę“ žurnale jis supažindino skaitytojus su nepriklausomos Lietuvos tiksliųjų mokslų ir pramonės pažanga ir prognozavo augimo sąlygas išsilaisvinusioje Lietuvoje. Jau tada A. Damušis numatė atominės energijos pajungimą pramonės vystymui, palankias sąlygas azotinių medžiagų, ypač trąšų, gamybai, kuriai „tereikia elektros energijos ir oro“, ir t.t. Bet tada jaunas mokslininkas vien prognozėmis nesitenkino. Kreipė žvilgsnį į idealistinę gyvenimo pusę ir savo straipsnį užbaigia „damušiškai“: „Kaip visuomenėje, taip ir studijuojančiame jaunime reikia ugdyti šventą supratimą, kad šalia tiksliųjų mokslų būtinai reikia idealizmo ir aukos dvasios, pašvenčiant įgytas žinias aukštesniam tikslui. Turime įsitikinti, kad kėlimas savo tautos ekonominio gyvenimo lygio  per tiksliuosius mokslus yra aukštas ir šventas uždavinys. Reikia ugdyti jauną žmogų, sugebantį apvaldyti gamtą ir turintį idealizmo tarnauti savo tautai“ („Į laisvę“, 1958, Nr.16–17).

Yra vadų, kurie vertina tik tuos darbus, kuriems patys vadovauja. A. Damušis vertino ir konkrečiu darbu rėmė visus didžiuosius išeivijos užsimojimus: Lietuvių bendruomenės kūrimą, Lietuvių fondą, Rezoliucijoms rengti komitetą, Lietuvių enciklopedijos leidimą (cheminės technologijos sk. redaktorius), Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys – mokslininkas, spaudos bendradarbis, suvažiavimų paskaitininkas. Matome jį įvairių organizacijų vadovaujamosiose pozicijose – Ateitininkų federacijoje, Lietuvių fronte, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijoje ir kitur. Pats Damušis nesiveržė į vadus. Dr. Juozo Girniaus žodžiais, jis priklausė kitokiai vadų kategorijai: „Ne jis troško vadovauti, o kiti troško jį savo priekyje turėti. Patys žmonės ieškojo dr. A. Damušio vadovybės“ („Aidai, 1968 m. Nr.6).

Į pilnutinę demokratiją – Credo – Dainava

Po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo Lietuvoje buvo įvesta karo padėtis su apskričių karo komendantais. Šita padėtis, slopinusi tautoje bet kokią kūrybinę pažangą, išsilaikė iki 1938 m. lapkričio 1 d. Svarstymai karo padėties Lietuvoje metu apie tobulesnę demokratinę santvarką vyko privačiai. Atvirai bandantiems pro užtvaras prasiveržti – prof. Pranui Dovydaičiui, dr. Adolfui Damušiui ir kitiems – tautininkų režimas Varniuose įsteigė koncentracijos stovyklą. Pirmą kartą viešai ta tema pajudinta 1954 m. jau išeivijoje. Kolektyviai suformuluota demokratinės valstybės vizija paskelbta 1958 m. „Į pilnutinę demokratiją“ leidinyje. Leidinio įvade pasakyta, kad „pilnutinės demokratijos klausimus svarstant, buvo tikima tvirtai, kad mintys apie valstybinio gyvenimo pagrindus bus pateiktos laisvai Lietuvai kaip idėjinė medžiaga  naujo valstybinio gyvenimo statybai“ ir kad „daugelis asmenų savo kritika ir konstruktyviais siūlymais atidavė savo dalį pasisakymams apie pilnutinę demokratiją. Daugiausia betgi juose galima rasti dr. Antano Maceinos idėjų.“

Taip, gal daugiausia A. Maceinos idėjų, bet labai daug ir prof. Juozo Brazaičio ir dr. Adolfo Damušio. Nė viena kita rezistencinė organizacija ar politinė partija išeivijoje tokios programos išsilaisvinusiai tautai ne tik neparuošė, bet ir nebandė ruošti.

Svarstymai apie valstybės pagrindus tamsioje sovietų okupacijos naktyje buvo skirti „išlaikyti savyje intelektualinį domėjimąsi valstybinio gyvenimo problemomis, pastangą tų problemų svarstymu palaikyti savyje intelektualinį budrumą, išsaugoti minties dinamizmą“ (Į pilnutinę demokratiją, 3 psl.). A. Damušis pajuto, kad tiems svarstymams dar reikia intymesnio žvilgsnio, išryškinančio kai kurias idėjas ir principus. Jo minties dinamizmo dėka atsirado Credo svarstymų metmenys, kurie Lietuvių fronto bičiulių suvažiavime 1974 m. buvo priimti ir kelerius metus tyliai diskutuojami tarp bendraminčių. 1975 m. balandžio 6 d. Damušis vienam bičiuliui rašė: „Nežinau, kaip daryti su Credo. Iš visų, į kuriuos kreipiausi, neišprovokavau dėmesio kiek reikia (...) Mūsų visuomenė, ypatingai jaunuomenė, tegali būti paveikta bei pajudinta naujomis moderniomis socialinėmis idėjomis. Jos turės būti svetimos prievartinei politikai bei politikai be moralės. Socialinis teisingumas, bendrasis labas, demokratija – politinė, ūkinė, socialinė, kultūrinė ir tarptautinė – tai ateities gairės.“

„Į laisvę“ 1978 m. Nr.74 paskelbė visą Credo tekstą.

Rūpestis, kas perims iš mūsų kartos kovos už Lietuvos laisvę naštą, pastūmėjo Adolfą Damušį į „Dainavos“ jaunimo stovyklos organizavimą. Tą rūpestį jis taip išsakė: „Esame neeiliniuose sūkuriuose. Dažnai mes jaučiamės kaip džiunglėse, kur jaunimas atakuojamas abejingumu laisvės kovai, viso ko beprasmiškumu, narkotiniais chemikalais. Tokiose sąlygose neužtenka užimti jaunimo laisvalaikius daina ir šokiu. Reikia sužadinti jaunimui minties alkį, ir jo mąstymui reikia tinkamos medžiagos. Tai ir yra „Dainavos“ darbo kryptis“ („Technikos žodis“, 1968 m. sausio mėn.).

Stovyklos kūrimas – tai milžiniškas darbas, kuriame dalyvavo visa Damušių šeima. Reikėjo didelio tikėjimo stovyklos prasmingumu, nes atsirado rimtų trukdymų net iš savo ideologijos žmonių tarpo. Amerikos Lietuvių Romos katalikų federacijos (ALRKF) iniciatyva (jos pirmininku tapus A. Damušiui) buvo užpirktas Michigano valstijoje 20 ha labai gražus žemės plotas ir 1955 m. pradėta organizuoti „Dainavos“ jaunimo stovykla. Jo talentas ir visuomeninis-profesinis autoritetas tikslui pasiekti galėjo suburti idealistų talką. „Pakėlėm daug išorinių ir nemažai vidinių sunkumų per visus stovyklavietės kūrimo ir jos veiklos laikotarpius“, prisimena A. Damušis („Į laisvę“, 2005 m., Nr.149).

Valdžios įstaigose stovykla buvo įregistruota kaip savarankiška ALRK federacijos šaka. Pagrindinę ūkinio darbo naštą savanoriškai nešė Detroito, Clevelando ir Čikagos lietuviai. Aukų atėjo iš visos Amerikos. Tikslas buvo pasiektas: išaugo pastatai su 200 lovų stovyklautojams, koplyčia, valgykla, patalpomis administracijai, sporto aikštelėmis, išvalytu Spyglio ežeru, lietuviškais kryžiais. Vėliau kasmet stovykla ir jos aplinka buvo tobulinama. Stovyklautojų „Dainavoje“ buvo ir dabar yra ne tik vasarą, bet ir žiemą. Ir šiandien, praėjus 60 metų, „Dainava“ tebėra Amerikoje lietuvybės oazė, kurioje atsigaivina daugelis Amerikos lietuvių organizacijų. Be Adolfo Damušio ir jo šeimos to nebūtų įvykę.

Adolfas ir Jadvyga Damušiai grįžta namo

Damušių kelias į namus buvo ilgas. Vokiečių gestapas Adolfą iš Lietuvos į Vokietiją išvežė 1944 m. birželio 16 d., amerikiečių kariuomenė iš koncentracijos stovyklos išlaisvino 1945 m. balandžio 14 d., prieš pat Vokietijos kapituliaciją. Tuo metu Lietuva sovietų jau buvo reokupuota, ir taip A. Damušis pasiliko Vokietijoje. Nuo tada prasidėjo Adolfo daugiau kaip 50 metų nusitęsęs grįžimas namo. Kartu keliavo jo gyvenimo rezistencinių ir visuomeninių darbų bendražygė žmona Jadvyga, du sūnūs ir dukra. Pastoviam gyvenimui Damušiai sugrįžo 1997 m. Adolfas buvo optimistas: „Esame praėję ugnį ir vandenį. Išlikome. Ir tie, kurie išlikome, galime susiburti ir statyti savo kraštą. O tauta gali keistis. Ir keisis į gerą pusę.“

Damušiai Lietuvą rado kitokią, negu tikėjosi. 1989 m. A. Damušis dalyvavo skelbiant Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo aktą, bet ir pajuto, kad jis atkurtoje savo Alma Mater nepageidaujamas. Dar labiau nustebo, kai pamatė, kad Europos lietuviškųjų studijų savaičių paveldą perėmė akiratininkai, nors tų „savaičių“ tradiciją 1954 m. pradėjo ir per kelis dešimtmečius gyvybingas išlaikė Lietuvių fronto intelektualai ir ateitininkai – A. Maceina, J. Brazaitis, Z. Ivinskis, A. Damušis, K. Čeginskas, J. ir A. Griniai, V. Vardys, A. Klimas, Bern. Brazdžionis, J. Girnius, V. Dambrava, V. Natkevičius ir kiti. Religinius reikalus tvarkė katalikų ir evangelikų kunigai. Pradėdamas pirmąją savaitę, Brazaitis apeliavo į jaunimą „atiduoti savo jėgas Lietuvai“.

Nors Lietuvos politinės ir akademinės viršūnės Adolfo Damušio išmintimi ir patirtimi nesidomėjo, bet jis dėl to tuščiai neaimanavo. Gyvenimo užgrūdintas rezistentas ir kovotojas prieš bet kokią netiesą grįžimu Lietuvon nenusivylė. Tęsė intelektualinę veiklą: baigė paruošti jau Amerikoje pradėtą anglų kalba studiją „Lithuania against Soviet and Nazi Aggression“, kuri pasirodė 1998 m., ruošė jos vertimą į lietuvių kalbą, tvarkė turtingus savo archyvus, aktyviai dalyvavo Lietuvos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Iškeliaudamas anapus mūsų laiko, Adolfas Damušis turėjo jaustis laimingas, šiapus mūsų laiko palikęs jo darbą tęsiančius vaikus – diplomatę Gintę, akademiką Vytenį, matematiką Saulių.

Savo darbais dr. Adolfas Damušis ir jo šeima įsiamžino Lietuvos istorijoje.

„Ateitis“ Nr.3, 2008 m.