Šiandien dar kartą kalbėsime apie lietuviškas karines formuotes Antrojo pasaulinio karo metais. Ką mes apie tai žinome ir ką dar turėtume išsiaiškinti? Tema, ko gero, pakankamai įdomi ir aktuali, nes „Laisvės kryžkelės“ apie tai gauna  tikrai daug klausimų. Prieš kiek laiko apie lietuviškas karines formuotes Antrojo pasaulinio karo metu jau esame kalbėję su istoriku Arūnu Bubniu, tačiau, ko gero, didžiausia bėda ta, kad Lietuvoje apie tai nėra jokios populiarios literatūros. Todėl drauge su šiandienos mūsų svečiu istoriku dr. Petru Stankeru pasistengsime nušviesti dar likusias baltas 1941–1944 m. istorijos dėmes.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ričardas Čekutis. Kaip 1941 m. pradėjo formuotis lietuviški policijos daliniai, kurie vėliau, vienaip ar kitaip, pavirto į lietuviškas karines formuotes ? Kokia buvo pati formavimosi pradžia?

Petras Stankeras. Antrojo pasaulinio karo įvykiai trauks istorikų dėmesį tol, kol egzistuos istorijos mokslas. Šis baisus karas nuniokojo ir Lietuvą. Mūsų žemėje žuvo labai daug beginklių žmonių, mirtis pakirto ir daugybę karių, kovojusių abiejose fronto pusėse. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo vadinamasis Didysis Tėvynės karas tarp nacių Vokietijos ir bolševikų Rusijos. O jau birželio 23 d. Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš okupacines bolševikines struktūras. Buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė, kuri iš karto pradėjo formuoti valstybines struktūras, taip pat ir karines. Kiek leido vokiečiai, buvo sudaromos policinės struktūros. Taip pat pirmą kartą buvo leista formuoti ir rikiuotės padalinius – vadinamuosius policinius batalionus.

R. Č. Kokios buvo tų policinių batalionų funkcijos? Ar jos turėjo ką nors bendra su viešąja policija?

P.S. Pirmomis karo dienomis buvo atkurta Lietuvos viešoji, kriminalinė, saugumo, eismo reguliavimo, geležinkelio, kalėjimų priežiūros, kainų priežiūros, priešgaisrinė bei priešlėktuvinės apsaugos policijos. Taip pat pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo pradėti steigti policiniai batalionai. Visų šių struktūrų pagrindinės funkcijos buvo palaikyti viešėją tvarką, rūpintis gyventojų saugumu, kovoti su banditais ir komunistais, su sovietų partizanais ir Armijos Krajovos daliniais, priešų agentais ir diversantais, kovoti su kriminaliniais elementais, spekuliantais, degtindariais ir taip toliau.

 

R. Č. Kaip žinoma, ši kova neapsiribojo vien Lietuvos teritorija. Frontui tolstant į Rytus lietuviškieji policijos batalionai buvo permetami ir į Rusijos, ir į Baltarusijos teritoriją. Ką ten jie veikė ?

P. S. Karo metais Lietuvos teritorijoje iš viso buvo suformuoti 26 policiniai batalionai. Tiesa, kai kurie autoriai dėl šio skaičiaus ginčijasi ir pateikia kitus, mažesnius skaičius. Bet man teko daug dirbti archyvuose ir aš tiksliai žinau, kad buvo sudaryti būtent 26 policiniai batalionai, reprezentacinė policijos kuopa ir policijos kavalerijos eskadronas. Pavyzdžiui, 1943 m. šie policiniai daliniai buvo išdėstyti taip: Lietuvoje buvo dislokuoti 1-as, 2-as, 6-as, 9-as, 10-as, 14-as, 253-as ir kiti batalionai, reprezentacinė kuopa ir kavalerijos eskadronas; netoli tuometinio Leningrado, Ilmenio ežero rajone, buvo dislokuoti 5-as, 13-as ir 256-as batalionai; Baltarusijoje – 3-as, 12-as, 15-as ir 255-as, Ukrainoje – 4-as, 7-as, 8-as ir 11-as, Latvijoje – 251-as, Lenkijoje – 252–as batalionai. Fronto kautynėse šie batalionai tiesiogiai nedalyvavo, pagrindinės jų užduotys buvo saugoti sandėlius, geležinkelius, kovoti su raudonaisiais partizanais ir dalyvauti valymo operacijose.

Audrys Antanaitis. Kodėl lietuvių batalionus siuntė į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą? Ar negalėjo vokiečiai suformuoti tokių batalionų iš vietos gyventojų, tarp kurių tikrai netrūko pasiryžimo kovoti su sovietais?

P. S. Visų pirma vokiečiai vykdė tautų kiršinimo politiką – jiems buvo naudinga, kai Rusijos kaimą šukuoja lietuvių bataliono kariai, o pavyzdžiui, Lietuvoje buvo ukrainiečių ir latvių policijos batalionai. Vokiečiams taip buvo naudingiau, sentimentų jie neturėjo. Pavyzdžiui, lietuvių policijos batalionų kariai kartais atsisakydavo dalyvauti kautynėse, žinodami, kad iš kitos pusės puolime dalyvauja 16–osios lietuviškosios divizijos, daugiausia sudarytos iš į Rusiją pasitraukusių ir prievarta mobilizuotų į Raudonąją armiją, kariai. Tada į mūšį būdavo siunčiami kitų tautybių kariai. 

R. Č. Dabartinė Rusijos propaganda įkyriai teigia, kad visi šie batalionai – tiek lietuvių, tiek latvių, tiek estų – vykdė genocidą Rusijos teritorijoje ir priskiria juos SS pavaldumui.

P. S. Faktiškai Lietuvos generalinė sritis Antrojo pasaulinio karo metais buvo valdoma vokiečių civilinės administracijos. Daugiausia ji tvarkė ūkinius reikalus, bet lietuviški policijos batalionai taip buvo pavaldūs lyg ir jai. Bet iš tikro visa valdžia Lietuvos generalinėje srityje priklausė SS ir policijos vadui – pradžioje SS brigados fiureriui Liucijui Vysockui, vėliau Hingsui, Harmui ir t.t. Lietuvių policijos dalyvavimas genocide yra seniai iškelta problema, tačiau iki šiol nėra nuodugniai ir objektyviai išnagrinėta. Sovietmečiu ši tema dažnai buvo naudojama propagandos tikslais, siekiant kompromituoti vadinamuosius buržuazinius nacionalistus. Rusų autorius Krysinas savo knygoje „Pribaltijskij fašizm“ itin akcentuoja, kad lietuvių policijos batalionai dalyvavo žydų genocide. Mano kolega istorikas Arūnas Bubnys bandė tą klausimą gvildenti. Galima visus lietuvių policijos batalionus suskirstyti į keturias grupes: pirmoji grupė – tai tie batalionai, kurie sistemingai ir masiškai žudė žydus. Tai 1–asis ir 2–asis batalionai. Būtent šie batalionai 1941 m. Lietuvoje ir Baltarusijoje sušaudė dešimtis tūkstančių žydų. Antrai grupei galima priskirti batalionus, kurių dalyvavimas holokauste buvo epizodinis ir mažiau reikšmingas – dalyvavimas vienkartinėse žydų žudymo akcijose, žudynių vietų apsauga, žydų konvojavimas į žudynių vietą, getų ir koncentracijos stovyklų apsauga. Tai Kauno 3–asis, 4–asis ir 252–asis batalionai, Vilniaus 1-asis, 2–asis ir 3–iasis batalionai. Šie batalionai žydų žudynėse dalyvavo vieną du kartus ir sušaudė palyginti nedaug žydų. Pavyzdžiui, 252–asis batalionas 1943 m. saugojo Maidaneko koncentracijos stovyklą, bet tiesiogiai žydų žudynėse nedalyvavo. Kiti batalionai holokauste nedalyvavo – tai Kauno 5-asis, 8-asis, 9-asis batalionai, Vilniaus 4-asis, 6-asis ir kiti. Yra neaiškumų dėl Vilniaus 15-ojo bataliono – iki šiol negalime tiksliai atsakyti, ar jis 1941 m. rudenį dalyvavo žydų žudynėse Baltarusijoje ar ne.

R. Č. Neseniai LGGRT centro leidžiamame žurnale „Genocidas ir rezistencija“ buvo publikuotas istoriko A. Bubnio straipsnis apie 15-ąjį batalioną. Ten taip pat pilna įvairių abejonių. Tačiau, manau, kad mūsų klausytojus domina ir tie batalionai, kurie dalyvavo tiesioginiuose kovos veiksmuose tiek Rytų fronte prieš Raudonąją armiją, tiek prieš raudonuosius partizanus. Ką galite pasakyti apie tuos batalionus?

 

P. S. Yra žinoma, kad 7–asis lietuvių policijos batalionas, vadovaujamas majoro Jono Semaškos, buvo pakliuvęs į Stalingrado apsupties žiedą kartų su 6-ąja generolo fon Pauliaus armija. Tuo metu, kai iš pietų smogė Manšteino armijos grupė, siekianti padėti generolo fon Pauliaus armijai išsiveržti iš apsupties, 7-ajam lietuvių batalionui kažkaip stebuklingai pavyko išsiveržti iš to apsupties žiedo. Tačiau aš asmeniškai tai vertinu pakankamai skeptiškai. Nors, tiesa, majoras Jonas Semaška už šį prasiveržimą buvo vokiečių itin pagerbtas – jam buvo suteiktas majoro laipsnis bei buvo apdovanotas 1–ojo laipsnio Geležiniu kryžiumi – gana aukštu vokiečių kariniu apdovanojimu. Bet kai pagalvoji, kad pro tą apsupties žiedą negalėjo prasiveržti ištisos vokiečių divizijos, tai net nežinia kaip vertinti lietuvių bataliono prasiveržimą ...

R. Č. Bet yra tokių žinių, kad pats generolas fon Paulius uždraudė vokiečių divizijoms veržtis, o lietuvių batalionas galėjo ir nepaisyti to draudimo arba tas įsakymas jų tiesiog laiku nepasiekė.

P. S. Aš manau, kad fon Pauliui dėl lietuvių bataliono galvą skaudėjo mažiausiai. Jis pakankamai turėjo bėdų su vokiečių karių gelbėjimu. Literatūroje yra teigiama, kad bataliono vadas Jonas Semaška gavo leidimą prasiveržti pro apsupimo žiedą, t.y. palikti užimamas pozicijas fronte iš generolo fon Pauliaus armijos štabo viršininko generolo Šmidto. Tačiau dokumentinio šio leidimo patvirtinimo neteko rasti.

A. A. Kaip sekėsi formuoti lietuviškus policijos batalionus? Kas į juos ėjo? Ar tai buvo savanoriai ar vyko kažkokia tai mobilizacijos forma ?

P. S. Policijos batalionai buvo formuojami iš savanorių. Prasidėjus karui, jaunimas neturėjo darbo, o reikėjo išlaikyti ir išmaitinti šeimas ir vaikus. Tuo tarpu kiekvienas policijos bataliono karys gaudavo algą ir tam tikrų privilegijų – jo šeima būdavo aprūpinama kuru, maisto kortelėmis ir t. t. Be to, dalis vyrų stodami į batalionus tikėjo, kad ateityje batalionai taps nepriklausomos Lietuvos valstybės kariniais junginiais. Dalis vyrų stojo į batalionus iš avantiūrizmo, dalis, ko gero, norėjo atkeršyti rusams už 1941 m. ištremtas šeimas.

A. A. Bet iš esmės, jei ir buvo kokių politinių aspiracijų, tai jos nebuvo pačios ryškiausios?

P. S. Viską kontroliavo vokiečiai, o jie buvo prieš, kad policiniai batalionai taptų karinėmis pajėgomis. Juk kariuomenė – tai ginkluota valstybės gynybos institucija, pagrindinė krašto apsaugos sistemos dalis, sauganti valstybės suverenitetą. Nors suvereni Lietuvos valstybė dėl sovietų okupacijos, o vėliau dėl nacių reokupacijos faktiškai nebuvo išnykusi, bet suverenios valstybės pagrindinių institucijų veikla buvo laikinai sutrikdyta, todėl apie jokį kariuomenės atkūrimą, ypač žinant griežtą naujojo okupanto nuostatą šiuo klausimu, negalėjo net būti kalbos. Policija gi tuo metu buvo teisėtvarką užtikrinantis vykdomasis valstybinės valdžios organas. Pagrindinis policijos uždavinys net ir tuo metu buvo kova su nusikalstamumu, jei kalbėtume apie Lietuvos generalinės srities teritoriją. Rytų Lietuvoje – kova su raudonaisiais partizanais.

R. Č. Ar turite informacijos, kiek lietuvių policijos batalionų karių buvo apdovanoti Vokietijos apdovanojimais? Sutikite, juk tai taip pat tam tikras požiūris ir rodiklis.

P. S. Karo istorikai yra apskaičiavę, kad 1941–1945 metais vokiečių vermachte, SS ir policijoje tarnavo 1 milijonas du šimtai tūkstančių savanorių iš Rytų. Tarp jų buvo apie 50 tūkstančių lietuvių, 90 tūkstančių estų ir 150 tūkstančių latvių. Tai, kad Baltijos valstybių žmonės daugiausia savanoriškai įsitraukė į kovą su Europai grėsusiu komunizmu, liudija pasižymėjusių karių apdovanojimų statistika. Tūkstančiai karių iš Baltijos valstybių buvo apdovanoti Geležinio kryžiaus ordinais. Tai vienas garbingiausių ir aukščiausių kario apdovanojimų. Pirmojo laipsnio Geležinį kryžių, mano žiniomis, yra gavęs tik majoras Jonas Semaška. Antrojo laipsnio Geležiniu kryžiumi apdovanota arti penkiasdešimties lietuvių policinių batalionų karių. Tuo tarpu aukščiausiu Trečiojo reicho kovinio pasižymėjimo ženklu – Riterio kryžiaus prie Geležinio kryžiaus ordinu – buvo apdovanoti šeši estai ir septyniolika latvių. Tai yra daugiau, nei kad sovietų pusėje kovojusių ir apdovanotų Tarybų Sąjungos Didvyrio žvaigždės ordinu karių, kilusių iš Baltijos šalių.

A. A. Kokia buvo lietuvių policijos batalionų istorijos baigtis? Kokie juose tarnavusių vyrų likimai?

P. S. Iš viso per Antrąjį pasaulinį karą lietuviškuose policijos batalionuose atliko karinę tarnybą 20 tūkstančių lietuvių jaunuolių. Batalionų dislokacijos vieta, funkcijos, užduotys visą laiką keitėsi. Batalionai dažnai būdavo permetami iš vienos vietos į kitą, vieni batalionai būdavo išformuojami, ir formuojami nauji. Karo antroje pusėje, kai tapo akivaizdu, kad vokiečiai Lietuvai nepriklausomybės suteikti tikrai nežada, o ir Rytų frontas pradėjo artėti prie Lietuvos sienų, iš batalionų prasidėjo dezertyravimas. Vokiečiai su dezertyrais kovojo griežtai ir be kompromisų – dažniausiai karo lauko teismas juos nuteisdavo sušaudyti. Tie batalionai, kurie jau Lietuvos teritorijoje pakliūdavo į fronto kautynes, susidurdavo su labai patyrusiais ir gerai ginkluotais Raudonosios armijos junginiais. Aišku, apie jokią pergalę negalėjo būti net kalbos – dažniausiai jie būdavo sunaikinami arba išblaškomi. Būtent tuo metu ir žuvo daugiausia lietuviškų batalionų karių. Ypač daug lietuvių žuvo Sedos kautynėse, kur lietuviai turėjo atlaikyti tankų armijos ataką (apie Sedos kautynėse skaitykite „Laisvės kryžkelių“ archyve - aut.) Po Sedos kautynių dalis lietuvių kartu su vokiečių kariuomene pasitraukė į Latvijos teritoriją, kur pateko į vadinamąjį Kuršo katilą, kur taip pat dalyvavo mūšiuose ir nemažai žuvo. Kitai daliai pavyko pasitraukti į Vokietijos teritoriją, kur buvo įjungti į priešlėktuvinę gynybą. Taip pat daliai kai kurių batalionų karių pavyko laivais, laiveliais ir baržomis pasitraukti į Švediją, tačiau jų atžvilgiu Švedijos valdžios organai pasielgė labai išdavikiškai ir 1946 m. tuos pasitraukusius karius grąžino į Sovietų Sąjungą, kur didžioji dalis baigė savo gyvenimą sovietų koncentracijos stovyklose Sibire...

 

A. A. Gaila, bet tokia buvo istorija. Dėkojame laidos svečiui istorikui dr. Petrui Stankerui.