Interviu su naujuoju Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi kun. Žydrūnu Vabuolu.

Su kokiomis mintimis ir lūkesčiais imatės šio naujo uždavinio – kunigų seminarijos rektoriaus pareigų? Koks svarbiausias, Jūsų manymu, turėtų būti rektoriaus tikslas?

Seminarijos rektoriaus tikslas, manau, yra kartu su kitais bendradarbiais ir studentais sukurti seminarijoje tokią aplinką, kuri jauniems žmonėms geriausiai padėtų pasiruošti kunigystei. Tikiuosi, kad man pavyks pratęsti tai, kas jau buvo sukurta, pradėta kurti. Aišku, tikiuosi, kad bus ir žmonių, dėl kurių toji aplinka kuriama. Pareigos nelengvos, atsakingos, bet viskas su Dievo pagalba.

Kaip matote šiandienę Vilniaus seminarijos ir apskritai Lietuvos seminarijų padėtį? Pašaukimų retai kada būna per daug, tačiau kodėl jų tiek nedaug šiandien?

Seminarijos situacija yra nebloga visom prasmėm, išskyrus studentų skaičių, o tai - pagrindinė seminarijos gyvavimo sąlyga. Seminarija gyvuoja, jeigu yra studentų. Jų visoje Lietuvoje mažėja, kaip ir visame Vakarų pasaulyje, nors apskritai pasaulyje seminaristų skaičius auga.

Pašaukimų stokos priežasčių labai daug, visų čia ir neišvardysime. Viena pagrindinių, mano supratimu, ta, kad jauni žmonės nebemoka daryti gyvenimo sprendimų. Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kurios atstovai linkę vis labiau ir vis daugiau vartoti. O vartodami yra pratę nuolat daryti mažus pasirinkimus: šiandien nusiperku pieno, rytoj galiu pakeisti pasirinkimą ir pirkti sulčių. Susidaro įspūdis, kad šiandien žmonės perkelia šį norą pakeisti ir į gyvenimo pasirinkimus. Tam, kad galėtų nuolat pakeisti, jie nebenori įsipareigoti visam gyvenimui: nenori įsipareigoti šeimai, dėl to dažnai skiriasi ar retai tuokiasi. Sako, pabandysiu su šituo/šita, paskui rasiu kitą partnerį ar partnerę... Lygiai taip pat žmonės neskuba rinktis kunigystės, nes tai pasirinkimas visam gyvenimui, kurio nebegali iš esmės pakeisti. Šiandienos žmogus, manau, tiesiog bijo, nesiryžta rinktis visam gyvenimui.

Kita svarbi priežastis, manau, yra tam tikras kunigystės įvaizdis, kurį iš dalies sudariusi žiniasklaida, o iš dalies yra susidaręs net tarp pačių krikščionių, katalikų, gerų Bažnyčios žmonių. Štai kartą teko gan uolių katalikų grupelėj diskutuoti apie kunigystę. Visi entuziastingai tvirtino, jog kunigo misija labai svarbi, kad kunigų labai reikia. Tačiau kai paklausiau, ar jie patys savo vaikus leistų į seminarijas ar vienuolynus, pozicija iškart pasikeitė: „Ne, ne, tikrai ne.“ Tai parodo, kad žmonės įsivaizduoja kunigystę kaip kažką labai sunkaus ir nepalaiko savo vaikų ar pažįstamų, kurie norėtų ją rinktis. Tokia aplinka apsunkina pasirinkimą.

Nepaskutinis motyvas, kaip minėjau, ir žiniasklaidos sukuriamas kunigo įvaizdis. Iš dalies kalti ir patys kunigai. Buvo eilė garsių skandalų - kai kurie vien išpūstas burbulas, bet kitais atvejais būta pagrindo. Vienas kitas kunigas paliko kunigystę ir tai, žinoma, nėra geras pavyzdys.

Šešeri metai seminarijoje yra neabejotinai lemtingi visam kunigo gyvenimui. Kaip yra suformuotas seminarijos mokymo bei ugdymo procesas? Kokie pagrindiniai prioritetai ir siekiniai?

Ne tik mūsų, bet ir visose seminarijose, pagal Bažnyčios išleistus dokumentus, ugdymas vykdomas kreipiant dėmesį į keturis aspektus: žmogiškąjį, dvasinį, moralinį bei pastoracinį. Tuo seminarija ir skiriasi nuo kitų aukštųjų mokyklų, kurių tikslas - intelektualinis savo studentų ugdymas, tam tikro žinių bagažo perteikimas jiems. Tuo tarpu kunigystei vien žinių neužtenka.

Žmogiškasis ugdymas vyksta per visą seminarijos kasdienybę, gyvenimą joje.

Dvasinis ugdymas vyksta pirmiausia per maldą: neatskiriama dienotvarkės dalis yra kasdienės Mišios, brevijorius, kitos maldos. Kunigas turi būti pirmiausia maldos žmogus. Norėdamas kviesti kitus į ryšį su Dievu, pats turi tą ryšį turėti. Dar dvasinis ugdymas vyksta per dvasines konferencijas ir dvasinius pokalbius – už visa tai atsakingas seminarijos dvasios tėvas. Be to, seminaristas privalo turėti savo dvasios tėvą, kuris šį ugdo asmeniškai.

Intelektinis ugdymas vyksta per paskaitas, seminarus.

Pastoracinis ugdymas – tai sielovados praktika. Mokslo metų sekmadieniais seminaristai ją atlieka parapijose, ligoninėse, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ dienos centre. Didžiajai savaitei jie taip pat skiriami liturginei praktikai į parapijas, o vasarą vieną mėnesį vėlgi praleidžia parapijose, o kitą stovyklose ar piligriminėse kelionėse, katalikiškuose renginiuose. Tokiu būdu jie turi galimybę nuolat būti toje terpėje, kuriai ruošiasi.

Kokiai iš šių sričių teikiamas prioritetas?

Vienareikšmiškai sunku pasakyti, nes kiekvienas lygmuo yra svarbus. Mes bandome žiūrėti jų visumos. Gali būti, kad žmogus nėra pačių aukščiausių intelektinių sugebėjimų ir negalėtų būti mokslininkas, tačiau išauga geru rūpestingu kunigu. Tačiau esame aukštoji mokykla, tad yra ir tam tikras būtinas intelektinis minimumas. Kaip į visas aukštąsias, taip ir pas mus galima įstoti tik baigus vidurinį išsilavinimą: jei žmogus nesugeba baigti vidurinio mokslo, manome, kad nesugebėtų kunigauti. Žinoma, istorijoje yra buvę ir tokių atvejų, kaip garsiojo Arso klebono Jono Vianėjaus. Jį seminarijos vadovybė ne kartą norėjo pašalinti už nesugebėjimą mokytis, tačiau žinome, kad jis tapo šventu kunigu, sugebėjusiu kantria pastoracija atgaivinti dvasiškai apmirusią parapiją.

Taigi kunigui reikalingi visi tie dalykai: tiek žmogiškumas, tiek dvasingumas, išsilavinimas ir išprusimas, pastoraciniai sugebėjimai. Pirmiausia jis turi būti žmogus, geras žmogus -   besilaikantis žodžio, mokantis ir gebantis apsispręsti, sąžiningas ir t.t. – žodžiu, turi turėti tų žmogiškų savybių, kurių reikia kiekvienam žmogui, bet ypač kunigui.

Neįsivaizduoju kunigo ir be dvasinio aspekto, be maldos, gyvo ryšio su Kristumi. Manyčiau, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl kartais kunigai tampa nelaimingi savo tarnystėje ir netgi ryžtasi ją palikti, yra ta, kad jų gyvenime kažkada pritrūko maldos ir ryšio su Dievu, kuris vienas suteikia prasmę kunigiškai tarnystei.

Kiek dienų ar valandų per savaitę seminaristas gali išeiti už seminarijos ribų? Koks jų laisvalaikis?

Pas mus kiekviena popietė yra laisva. Po pietų iki vakaro programos, kuri prasideda dažniausiai 18 val., jei seminaristai neturi kitų pareigų, jie laisvi tvarkytis, kaip nori: gali išeiti į miestą, studijuoti, ilsėtis... Tad didesnę dalį laisvalaikio seminaristai organizuojasi asmeniškai. Jie išleidžiami ir į kultūrinius renginius (koncertus, teatrą), turi galimybę sportuoti. Vyksta ir bendrų renginių: įvairios seminarijos šventės, seminarijos sporto turnyrai tarp kursų, taip pat ir tarpseminarinis krepšinio turnyras, į kurį atvyksta klierikai iš Telšių, Kauno ir Rygos seminarijų.

Kaip palaikomas ryšys su šeimos nariais? Ar seminaristai grįžta atostogų?

Vilniečiams, kurių šeimos čia pat, nėra jokių sunkumų bendrauti su savo šeima laisvų popiečių metu. Be to, juk būna atostogos: pirmo semestro viduryje trumpos atostogos Visų Šventųjų proga, per antrąjį semestrą dar dvejos: kelios laisvos dienos apie vasario 16 d., o po Velykų – savaitė. Žinoma, esant ypatingam reikalui, visada gali išvykti papildomai.

Atvyksta ir patys šeimos nariai. Karta per metus būna Tėvų diena – kviečiam visus seminaristų tėvelius ne tik aplankyti savo vaikus, bet ir susitikti vieni su kitais, su seminarijos vadovybe.

Žinome, kad būna ir sudėtingų situacijų, krizinių laikotarpių, kai pačiam kunigui reikalinga pagalba. Koks seminarijos indėlis sprendžiant šiuos sunkumus?

Seminarija studijų metu ugdo klierikus bendrystei, kad vėliau, tapę kunigais, jie mokėtų palaikyti vienas kitą. Taip pat seminarija kartais imasi ir platesnio masto iniciatyvų, pvz., yra keletą kartų suorganizavusi nuolatinio ugdymo kursus jauniems kunigams, į kuriuos pakviesti kunigai galėjo padiskutuoti konkrečia tema, pabūti kartu. Tai vienas iš postūmių, galinčių paskatinti jiems patiems ko nors panašaus imtis.

Prieš kurį laiką buvo įkurta solidarumo kasa, ar ši iniciatyva dar gyvuoja?

Seminarijos vadovybės paskatinti klierikai turi tokį savišalpos fondą, į kurį gali aukoti tiek per vienas bendruomenės Mišias, tiek ir asmeniškai. Viskas palikta seminaristų iniciatyvai ir vadovybė čia mažai kišasi. Seminaristai patys sprendžia, kiek ir kam paramos teikti. Kasą prižiūri kursų seniūnai, kai seminaristai kreipiasi, jie kolegialiai sprendžia, ar gali skirti. Išties, gražus broliškumo ir solidarumo pavyzdys.

Seminarija yra ir akademinė įstaiga. Kaip vertinate jos akademinį lygį? Kokie didžiausi pastarųjų metų pasiekimai? Ką reikėtų nedelsiant keisti?

Seminarijos akademinis lygis, atsižvelgiant ir į studentų skaičių, sakyčiau, yra tikrai aukštas. Turime gerą dėstytojų kolektyvą, gerai sukomplektuotą teologinę biblioteką. Jau kuris laikas vykdoma mokslinė veikla: antrus metus rengiamos mokslinės konferencijos, pavyzdžiui, minėjome Vatikano II Susirinkimo keturiasdešimtmetį, aptarėme Kumrano raštų tyrinėjimus, vyko kitokie moksliniai renginiai, tarkim mūsų kardinolo tėvelio Stasio Antano Bačkio daktaro disertacijos, išleistos knyga, pristatymas. Be to, buvome pasikvietę kun. Kęstutį Kėvalą iš Kauno, kuris tiek seminaristams, tiek Vilniaus publikai pristatė savo daktaro disertaciją.

Šiais metais pradėjome leisti savo mokslinį leidinį, pavadintą Bibliotheca Sancti Josephi. Pirmajame leidinyje - lietuviškai rašančių biblistų straipsniai, keleto mūsų studentų diplominiai darbai. Kadangi šis numeris skirtas mūsų garsiųjų biblistų A. Rubšio bei Č. Kavaliausko atminimui, tad įdėta ir nedidelė prisiminimų apie juos dalis. Tai ne periodinis, bet tęstinis leidinys, kurio dažnumą lems mūsų galimybės. Stengsimės palaikyti seminarijos kaip aukštosios mokyklos statusą.

Apskritai sudarytos tikrai geros sąlygos mokytis, bet rezultatas priklauso nuo kiekvieno studento pastangų.

Vis dar trūksta ar tiksliau nėra pakankamai įvairių teologijos sričių dėstytojų. Teologijos dėstytojų korpusas jau atrodo daug geriau nei tuomet, kai aš pradėjau studijuoti. Mano laiku dauguma dėstytojų buvo užsieniečiai arba užsienio lietuviai. Šiuo metu dėstytojų kolektyvas darosi vis pilnesnis, grįžta specialistų, baigusių mokslus užsienyje. Žinoma, studijas šiek tiek apsunkina literatūros lietuvių kalba stoka (esame nedidelė tauta, ir tokios literatūros niekad neturėsime pernelyg daug...). Tad tenka naudotis šaltiniais užsienio kalbomis.

Kunigystei besiruošiantys žmonės netrukus eis dirbti su žmonėmis, turės tam tikra prasme pristatyti jiems dabartinės Bažnyčios veidą. Kaip vyksta atsinaujinimas, informacijos apie visuotinės Bažnyčios mastu vykstančius procesus perteikimas?

Ši informacija pasiekia seminaristus, kaip ir visus kitus žmones: seminaristai klauso radijo, žiūri televiziją, skaito laikraščius. Žinoma, ir per paskaitas dėstytojai pristato savo srities informaciją.

Be to, per pastoracinę savaitę, vykstančią kiekvieną sausį,  kviečiame įvairių, ypač naujesnių judėjimų bei bendruomenių prisistatyti, kad seminaristai visapusiškiau žinotų, koks yra dabartinis Bažnyčios veidas.

Seminaristai, siekiantys kunigystės, ateina iš tos pačios terpės, kurioje gyvename mes visi. Dažnai jauni žmonės stokoja galimybių subręsti pirmiausia kaip žmonės, nekalbant apie brandų dvasinį gyvenimą. Kaip seminarija atliepia į šį poreikį padėti būsimų kunigų žmogiškosios ir krikščioniškosios brandos pamatus?

Pats gyvenimas bendruomenėje labai ugdo: gyvendamas su kitais, negali kada nori keltis, kada nori eiti valgyti ar kt. Egzistuoja tam tikra tvarka, kurios turime laikytis. Be to, tenka taikytis ir prie konkretaus žmogaus (kambarioko, bendrakursio…), bandyti įsiklausyti į kito poreikius, kartu spręsti problemas, susitarti, nusileisti. Viskas prasideda nuo mažų kasdienių dalykų, kad tu atsižvelgi į kitą: neklausai muzikos garsiai, kai kambariokas mokosi... Iki platesnių dalykų, kad seminaristas, gyvendamas seminarijoje, supranta bendruomenės ir bendrojo gėrio vertę: man gerai tada, kai gerai visiems mums kartu.

Viskas, kas vyksta seminarijoje, ugdo, apgludina aštrius mūsų charakterio kampus, moko kalbėtis, būti su kitu, jį paremti ir paramos susilaukti. Seminaristai dalį patalpų tvarko, plauna patys, patarnauja valgykloje, budi vakarais prie durų. Žodžiu, patys palaiko bendruomenės gyvybingumą. Kiti turi konkrečių pareigų, pavyzdžiui, kažkas paskiriamas visiems metams fotografu ir turi rūpintis, kad kiekvienas renginys būtų dokumentuotas fotografijomis. Kitas – atsakingas už bendruomeninį giedojimą. Tai padeda suprasti, jog tik bendromis pastangomis sukuriamas gražus bendruomeninis gyvenimas.

Be to, skiriamas atskiras dėmesys kiekvienam seminaristui: tiek seminarijos dvasios tėvas, tiek asmeniniai dvasios tėvai, o ir seminarijos vadovybė nuolat kalbasi su jais. Asmeniškai stebi, kaip sekasi, kartu aiškinasi, ką reikia tobulinti, ką palaikyti...

Pabrėžiate dvasingumo poreikį. Kaip seminarijoje padedama atrasti dvasingumo šaltinius? Sudaromos sąlygos bendrauti su atskiromis bendruomenėmis? Dvasiniais centrais?

Dvasingumo šaltinis yra pati Bažnyčia. Seminaristų dvasingumas ugdomas per kasdienį Eucharistijos šventimą, maldą, dvasinį skaitymą. Seminarijoje taip pat susikūrusios vadinamosios teminės grupelės (pvz., Dievo gailestingumo, adoracijos grupelės, kelerius metus gyvavo rožinio, charizminės maldos grupelės…), į kurias seminaristai gali įsitraukti, pasirinkdami jiems priimtiniausią dvasingumo formą.

Kai kurie studentai yra atėję iš tam tikros bendruomenės ar parapijos, kurioje dirba konkreti vienuolija. Kartu atsineša ir tam tikrą savojo dvasingumo dalį, bet kadangi visi jie, jei neapsisprendžia kitaip, ruošiasi tapti dieceziniais kunigais, turi mokėti peržengti savo asmeninį pamaldumą ir tapti ganytojais visiems, ką tik ras savo parapijoje. Jei kunigas atėjęs į parapiją randa gyvojo rožinio grupę, turi mokėti juos palaikyti ir kartu su jais būti. Lygiai taip pat, jeigu randa charizminės maldos grupę ar kitokią bendruomenę.

Kiek studentų atbyra?

Statistiškai žiūrint atkrinta nuo trečdalio iki pusės studentų - arba savo noru, arba seminarijos vadovybės sprendimu. Gerai, kai žmogus apsisprendžia, supranta, ko iš tiesų nori arba supranta, kad čia ne jam. Jei bandytų tarsi per jėgą kunigauti, pats būtų nelaimingas ir neatneštų didesnės naudos Dievo tautai.

Tačiau kai kurių atbyrančiųjų tiesiog gaila. Kartais susidaro įspūdis, kad būtų geri kunigai, bet pasitraukia dėl tos pačios priežasties - bijo rinktis visam gyvenimui. Pasitaiko itin sąžiningų žmonių, kurie gerai suprasdami, kokia tai atsakomybė, tiesiog nesiryžta. Bet tai yra stiprus rodiklis, kad žmogus yra išties sąžiningas ir rimtai vertina šį kelią.

Viešpats veda kiekvieną savaip, todėl kiekvieną išeinantįjį atiduodame į Jo rankas. Lygiai kaip ir tuos, kurie pasilieka ir tęsia studijas toliau.

Kokie motyvai atveda jaunus žmones į seminariją? Ar nepasitaiko nebrandžių lūkesčių, esą geros gyvenimo sąlygos, puikios studijos, saugi ateitis?

Be abejo, seminarija nėra visiškai apsaugota nuo žmonių su tokiais lūkesčiais, tačiau manau, kad šiais laikais pavojus, kad žmonės sieks kunigystės, vedami tokių motyvų, yra mažesnis. Pirmiausia todėl, jog kunigystė seniai nebėra pati „pelninigiausia“ ar viena „pelningiausių“ profesijų. Nėra taip, kad Bažnyčia valdytų milijonus ar nepaprastus turtus. Tie, kas ieško pinigų ir socialinės gerovės, daug lengviau gali tai susirasti kitur. Kunigas visuomenėje nebelaikomas tokioj pagarboj, kaip anksčiau. Tiesa yra tam tikra visuomenės dalis, kuri dar labai gerbia kunigus ir saugo juos, bet matome ir tai, kiek kunigai neretai yra aršiai puolami ir nemėgstami.

Kita vertus, per stojamuosius egzaminus mes stengiamės labai atidžiai ištirti, kokie yra žmogaus motyvai. Taip pat ir visų studijų metu tie motyvai toliau tiriami. Patys seminaristai skatinami kuo giliau pažinti, ko skatinami jie renkasi seminariją, ir gilinti bei tyrinti savo motyvaciją.

Kalbant apie žmogiškąją brandą negalima apeiti ir asmens lytiškumo pažinimo. Kiek tam skiriama dėmesio seminarijoje? Koks realus homoseksualių asmenų keliamas pavojus seminarijos gyvenimo darnai?

Pavojus visada išlieka. Ypač po įvykių visuotinėje Katalikų Bažnyčioje, ypač JAV, Šventasis Sostas dar kartą pasisakė ir sugriežtino savo poziciją šiuo atžvilgiu. Buvo išleista nauja instrukcija, kalbanti apie homoseksualių asmenų priėmimą į seminariją ir leidimą kunigauti. Tai reiškia, kad asmenys, turintys giliai įsišaknijusį homoseksualų poreikį ar remiantys  vadinamąją gėjų kultūrą, negali būti kandidatais į kunigystę. Kiekvienos seminarijos užduotis žiūrėti, ar yra žmonių su tokiais polinkiais ir mėginti išsiaiškinti tai iki galo.

Tačiau problema nėra vien homoseksualumas, bet apskritai lytiškumo suvokimas. Šiai sričiai skiriamas dėmesys per asmeninius pokalbius, dvasines konferencijas... Prieš keletą metų buvome pasikvietę specialistų iš Italijos, kurie vedė seminarą šia tema. Klierikai galėjo jų paklausti, kalbėtis. Brandžiai suvokti ir valdyti savo lytiškumą, transformuoti ir vaisingai panaudoti jį dvasinėje srityje yra svarbus žmogiško ir dvasinio ugdymo siekinys.

Pabaigai ūkiškas klausimas - Vilniaus seminarija įsikūrusi didžiuliame, moderniai įrengtame pastate, kuris buvo planuotas kur kas didesniam seminaristų skaičiui. Kaip galvojama spręsti pastato išlaikymo problemą? Panašūs sunkumai tikriausiai susiję ir su dėstytojų korpusu?

Seminarija, kaip kiekviena aukštoji mokykla, gauna tam tikrą finansavimą iš valstybės. Ji išlaikoma ir iš aukotojų aukų, tiek vietos, tiek ir užsienio katalikų. Mažėjant seminaristų skaičiui formali suma, skiriama vienam seminaristui, smarkiai išauga. Tačiau tikimės, jog tos investicijos atsipirks su kaupu ir kad seminaristai išaugs gerais kunigais ir bus dovana ir Dievui, ir Jo tautai, t.y. visiems mums.

Į šią problemą galima žvelgti ir mėginti ją spręsti dvejopai: viena vertus, sakyti, jog seminarija labai brangiai kainuoja, ir ieškoti ekonominių būdų, kaip mažinti išlaidas. Kita vertus, galima stengtis, kad studentų būtų daugiau. Pakviesčiau „Bernardinai.lt“ skaitytojus melstis ir visaip kitaip stengtis, kad tų pašaukimų atsirastų.

Tiems, kurie mąsto apie kunigystę ar jau yra apsisprendę, primenu, jog laukiame jūsų nuo birželio 23 iki 28 d. su dokumentais, stojamieji vyks liepos 1-2 d.

Tad  visus kviečiu melstis ir tikėti, kad Viešpats tikrai nepaliks savo Bažnyčios be ganytojų. O kas nori daugiau sužinoti, tai prašom užeiti arba į seminarijos svetainę internete www.seminarija.lt, arba tikrovėje. Rengiame ir atvirų durų dienas, priimame atskiras žmonių grupes, tereikia pasiskambinti ir susitarti.

Kalbėjosi S. Žiugždaitė