Šiandien kalbėsime apie ukrainiečių kovas už savo valstybę, laisvės kovas pokario laikotarpiu, nagrinėsime šios tautos pasipriešinimo sovietų okupacijai sąsajas su Lietuva bei minėsime ukrainiečių pasipriešinimo vado Romano Šuchevičiaus 100–ąsias gimimo metines. Mūsų laidos svečias – vienas iš Ukrainiečių bendrijos Lietuvoje įkūrėjų Vasilis Kapkanas.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ričardas Čekutis. Pirmiausia reikėtų kalbėti apie tai, kokios yra pasipriešinimo sovietų okupacijai Lietuvoje ir Ukrainoje sąsajos. Dar iki 1940 m. Lietuva finansiškai rėmė Ukrainiečių nacionalistų organizaciją, vadovaujamą Stepano Banderos. Šią organizaciją be Lietuvos dar rėmė JAV ir Vokietija. Ko gero, Lietuva turėjo tam tikrų geopolitinių interesų, kaip ir tą interesą, kad ukrainiečiai turėtų savo laisvą ir nepriklausomą valstybę. Kitas dalykas yra tas, kad viešint Lvove tiek ukrainiečių istorikai, tiek buvę pasipriešinimo dalyviai teigė, kad 1947 m. Ukrainos partizanai bandė surengti žygį į Lietuvą per Baltarusiją. Tačiau jiems įvykdyti šio savo sumanymo nepavyko – Baltarusijos teritorijoje kautynėse su NKVD daliniu ukrainiečių būrys buvo išblaškytas – dalis partizanų žuvo, o kiti, atsisakė minties pasiekti Lietuvą ir grįžo į Ukrainos teritoriją.

Dar vienas svarbus aspektas - tai lietuvių ir ukrainiečių politinių kalinių „bendradarbiavimas“ lageriuose. Nė viename politinių kalinių lageryje nevyko sukilimų be lietuvių ir ukrainiečių glaudaus ryšio ir bendro darbo. Be to, lietuviai su ukrainiečiais ir sudarė didžiąją dalį politinių kalinių.

Audrys Antanaitis. Pone, Vasili, papasakokite, kiek platus buvo ukrainiečių pasipriešinimo judėjimas pokariu?

Vasilis Kapkanas. Pasipriešinimas buvo gana platus, nes pagrindinis tikslas buvo atkurti nepriklausomą Ukrainos valstybę. Jei pradėtume iš ankstesnių nei pokaris laikų, tai reikia kalbėti apie Tautų pavasarį, kai kiekvienas savo šalies patriotas galvojo apie tai, kokia bus jo valstybė. Europoje kūrėsi daug naujų valstybių, tad ir įvairūs ukrainiečių tautiniai judėjimai, taip pat ir Ukrainos nacionalistų organizacija, turėjo vieną bendrą viziją – savo valstybės viziją. Dabar, vartydami istorijos puslapius, galime palyginti įvairių ukrainiečių organizacijų tikslus ir idėjas. O jų būta tikrai įdomių. Dabar jau žinoma, kad pasipriešinimo judėjime žuvo apie 100 000 ukrainiečių, tiek pat buvo paimta į nelaisvę, daugybė žmonių buvo ištremti iš gimtųjų vietų. Bendrai pasipriešinimo judėjimo dalyvavo netoli pusės milijono savo šaliai neabejingų patriotų. Visa tai galima vadinti visos šalies masto pasipriešinimo judėjimu.

R. Č. Ukraina mini 101–ąsias Ukrainos pasipriešinimo judėjimo vado Romano Šuchevičiaus gimimo metines. („Laisvės kryžkelių“ laida eteryje skambėjo 2007 m., minint 100–ąsias T. Šuchevičiaus gimimo metines - aut.) Lietuvoje ši asmenybė, ko gero, nėra labai žinoma?

V. K. Romano Šuchevičiaus tikrasis vardas ir pavardė buvo Taras Čuprinka. Gimė jis 1907 m. birželio 30 d. ukrainiečių inteligentų šeimoje. Gavo puikų išsilavinimą, buvo geras sportininkas, konservatorijoje mokėsi fortepijono klasėje, žodžiu, buvo visapusiškai išvystyta asmenybė. Nuo jaunystės turėjo Ukrainos ateities viziją, artimą savo šeimos – tėvų ir senelių - nepriklausomos Ukrainos valstybės ateities vizijai. Dalyvavo skautams giminingos organizacijos PLAST veikloje, įvairiuose kultūros renginiuose. Po truputį Ukrainos laisvės idėja tapo jo gyvenimo idėja.

R. Č. Kokia buvo Ukrainos pasipriešinimo judėjimo kūrimo pradžia? Juk tai didžiulės teritorijos, kurti organizacines struktūras turėjo būti be galo sudėtinga?

V. K. Be abejo, vienas Romanas Šuchevičius to nebūtų padaręs – šalia jo visada buvo tokie pat savo valstybės sukūrimo idėja užsidegę žmonės, kurie taip pat kūrė įvairias organizacijas tiek kultūrines, tiek ir karines. Kai praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Ukraina buvo okupuota Lenkijos, iš karto kilo sąjūdžiai, kad būtų išsaugota kultūra, elementariausios žmonių laisvės ir teisės. Taip sakant, organizaciniai pamatai antinaciniam, o vėliau ir antisovietiniam pasipriešinimui buvo padėti jau Lenkijos okupacijos metais.

Atviru kovotoju Romanas Šuchevičius tapo Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Ukraina buvo pasidalyta tarp nacių Vokietijos ir sovietų Rusijos. Būtent tada Vakarų ukrainiečiai pažino, kas tai yra bolševikų režimas. Prasidėjo pasipriešinimas. Gerai, kad pagrindas tam pasipriešinimui buvo sukurtas jau 1929 m., kai Vienoje buvo įkurta Ukrainos nacionalistų organizacija. Tai organizacijai vadovavo pulkininkas Jevenas Konovalecas, pašventęs savo gyvenimą Ukrainos tautiniam atgimimui Lenkijos okupuotose teritorijose. Įdomu tai, kad tuo metu Ukrainos ir Lietuvos tikslai sutapo – abi valstybės siekė atgauti Lenkijos okupuotas teritorijas, abi valstybės buvo vieningos ir palaikė viena kitą. Įdomu tai, kad pulkininkas J. Konovalecas turėjo Lietuvos pilietybę, kas leido jam pakankamai laisvai judėti bei daug nuveikti. Kaune buvo spausdinamas vienas iš pagrindinių ukrainiečių laikraščių „Surma“, kurio tiražas tais laikais siekė iki 10 tūkstančių egzempliorių ir buvo platinamas ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje, pasiekdavo netgi Ameriką.

A. A. Kurioje Ukrainos dalyje pasipriešinimas buvo stipriausias?

V. K. 1941 m., laukiant Vokietijos kariuomenės įsiveržimo, buvo planuojama kurti savo valstybę. 1941 m. birželio 30 d., vokiečių kariuomenei įžengus į Lvovą, Lvove buvo paskelbtas Ukrainos valstybingumo atkūrimas. Taip pat ir rytiniuose Ukrainos regionuose buvo stengiamasi sąmoningus, patriotiškai nusiteikusius žmones stumti į vietinius valdžios organus. Apie tai savo vadovybei pranešdavo sovietų kariuomenės žvalgai.

A. A. Kaip buvo organizuotas pasipriešinimas? Ar buvo vieninga partizanų vadovybė tokioje didelėje Ukrainos teritorijoje?

V. K. Iš tiesų buvo vieninga pasipriešinimo judėjimo vadovybė, o vienas iš vadovų buvo mūsų minėtas Romanas Šuchevičius, kuris tapo Ukrainos sukilėlių armijos - UPA vienu iš vadų. Būtent jis organizavo sukilėlių struktūras, galinčias kovoti dėl Ukrainos išlaisvinimo. Tai ir žmonių, karininkų paieška, parengimas, aprūpinimas ginklais. Ukraina buvo pasirengusi kariauti tiek su bolševikų režimu, tiek su nacistine Vokietija, nes tas sąlyginai ramus laikotarpis, vokiečiams užėmus Ukrainos teritoriją, tęsėsi tik keletą mėnesių. 1942 m. sausį nacių Vokietija Ukrainos valdytoju – gauleiteriu paskyrė Eriką Kochą, kurio įsakymu prasidėjo iškiliausių ukrainiečių valstybininkų suėmimai. 

R. Č. O kaip dabar Ukrainoje reaguojama į šį istorijos tarpsnį – ar rašoma apie tai mokykliniuose vadovėliuose, ar dėstoma tai aukštosiose mokyklose, galų gale ką žmonės apie tai mano dabar?

V. K. Savo krašto istorijos žinojimas ir jos suvokimas visada gimdo patriotus. Tačiau negalime pamiršti, kad tiek daug metų Ukraina buvo naikinama – viskas, kas ukrainietiška ar bent kiek artima ukrainiečių kultūrai, buvo naikinama iš pašaknų. Deja, tie stereotipai liko ir iki šių laikų. Sovietai skelbia, kad per Antrąjį pasaulinį karą jie neteko 5–6 milijonų žmonių, vokiečiai neteko iki 6, 5 milijonų žmonių. O per Ukrainą karas praėjo ir pirmyn, ir atgal, ir Ukrainos istorikai teigia, kad Ukrainos nuostoliai buvo iki 9 milijonų žmonių.

R. Č. Gal reikėtų paminėti ir sovietų sukeltą Didįjį badmetį Ukrainoje, kurio metu badu numarinta milijonai žmonių, o į jų vietą atkelti kolonistai iš Rusijos.

V. K. Taip. Bet tai jau visai atskiri skaičiai, nesusiję su Antruoju pasauliniu karu. Bet vėlgi – milijonai aukų.

A. A. Kiek laiko truko pokario kovos už laisvę Ukrainoje? Kada jos baigėsi?

V. K. Iš viso tos kovos truko penkiolika metų, jei skaičiuosime nuo 1941 m., kai buvo paskelbta nepriklausoma Ukrainos valstybė. Nepriklausomybės kovų pabaiga – 1955 m., kai buvo suimtas Ukrainos sukilėlių armijos - UPA vyriausiasis vadas Vasilis Kukas. Žinau, kad apie jį jau esate kalbėję ir „Žinių radijo“ eteryje, ir Bernardinų puslapiuose (plačiau apie ukrainiečių pokario kovas skaitykite „Laisvės kryžkelių“ archyve - aut.) Paskutinis partizanas – Ilja Oberešinas - iš Ukrainos miškų išėjo 1991 m., kai jau buvo atkurta Ukrainos nepriklausomybė.

R. Č. Gana įdomi sąsaja su Lietuva – kaip žinome, čia paskutinis sovietams nepasidavęs partizanas – Stasys Guiga – mirė 1986 m. Jom pritrūko keleto metų, kad būtų sulaukęs nepriklausomybės...

A. A. Ar būta daugiau Ukrainos ir Lietuvos pasipriešinimo judėjimo sąsajų?

V. K. Be abejo, jokių bendrų karinių junginių, ar bendrų karinių veiksmų nebuvo. Įdomu tai, kai 1943 m. rudenį Ukrainoje vyko pirmoji „Pavergtų tautų“ konferencija, į kurią susirinko į sovietų jungą patekusių šalių atstovai.

R. Č. Ši konferencija vyko vokiečių okupacijos metais. Ar vokiečiai leido ją surengti, ar ji vyko pogrindžio sąlygomis?

V. K. Ta konferencija vyko pogrindžio sąlygomis, nes tuo metu ukrainiečiai jau kovojo ir su sovietais, ir su naciais. O sovietų okupuotų valstybių atstovai buvo išlaisvinti karo belaisviai.

 

A. A. Ukrainiečiai ir lietuviai visada jautėsi artimi vieni kitiems. Ir tai atsispindėjo jų bendruose veiksmuose sovietų koncentracijos lageriuose...

V. K. Tai iš tiesų labai įdomus istorijos puslapis. Po to, kai 1947 m. Sovietų sąjunga, Lenkija ir Čekoslovakija pasirašė susitarimą bendromis jėgomis kovoti prieš Ukrainos sukilėlių armiją - UPA, kai prieš ją buvo mestas nesuskaičiuojamas skaičius gyvosios jėgos ir kai vis dėlto sovietams galų gale pavyko nuslopinti pasipriešinimo judėjimą, labai daug ukrainiečių atsidūrė sovietų koncentracijos lageriuose. Tie žmonės, kurie dar prieš kelias dienas laisvi vaikščiojo partizanų takais, staiga atsidūrė vergų vietoje už spygliuotos tvoros. Bet jie ir čia sukilo. 1953 m. sovietų koncentracijos lageriuose prasidėjo daug sukilimų – Norilskas, Vorkuta, Džeskazganas... Sukilimams bendrai vadovavo ukrainiečiai ir lietuviai.

A. A. Ar šiandien ukrainiečiai prisimena tą bendrą kovą?

V. K. Ukrainiečiai tą bendrą kovą puikiai prisimena ir prisimena su labai didele šiluma širdyje. Net jei peržvelgtume mūsų istoriją kur kas plačiau, pradedant nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų iki šių dienų, įskaitant sudėtingas XX a. vidurio istorijos peripetijas, visur kur, kur ėjo kalba apie savo valstybės, laisvės, kultūros atkūrimą, Ukrainos ir Lietuvos siekiai visada buvo bendri. Ir mes buvome kartu. Tai labai džiugina.

A. A. Kad ir kokia būtų sudėtinga politinė situacija Ukrainoje šiandien, ar galima sakyti, kad ukrainiečiai realizavo savo laisvės idėjas?

V. K. Aš manau, kad taip. Nepaisant to, kad kai kur vyksta įvairūs bruzdėjimai, pasipriešinimas laisvės idėjoms. Aš manau, kad Ukraina dar tik gimsta. Tie patys Rytų ukrainiečiai ieško savo šaknų. O surasti jas labai sunku, nes sovietų valdžia praktiškai sunaikino jas. Jei Vakarų Ukraina nebūtų priešinusis, tas pats būtų atsitikę ir ten. Bet Rytų ukrainiečiai supranta, kad Ukraina negali būti padalyta į dvi dalis, sakyčiau, jie savęs net ir neįsivaizduoja be Vakarų Ukrainos. Taigi, Ukrainos dar laukia augimas ir tam tikri žingsniai, norint tapti tikra valstybe.

A. A. Tikėkimės, kad Ukraina neišvengiamai tokia ir taps, nes kito kelio paprasčiausiai ir negali būti.

Ukrainos sukilėlių armijos kovotojai