Gyvename įklimpę į skandalus. Didelė pagunda kurti sąmokslo teorijas, įvardyti priešus ir aršiai su jais kovoti. Tačiau kiek mes kiekvienas atsakingas už tai, kad nyksta tikros diskusijos, jų vietą užima plūdimasis? Ar mūsų pačių karinga nuostata netampa viena didžiausių problemų, trukdančių išgirsti kitą, įsiklausyti į kitokią nuomonę? Visų karo su visais situacijoje išnyksta tiesos ilgesys.

Apie pyktį, susipriešinimą ir siekį keisti tokią situaciją kalbiname psichologą ir kunigą pranciškoną Arūną Pranciškų Peškaitį.

Ar sutinkate su teiginiu, jog diskusijų kultūra Lietuvoje prarandama?

Noriu tikėti, kad dar nepraradome sugebėjimo diskutuoti, tačiau akivaizdu, jog diskusijų lygis labai smuko. Absoliuti dauguma pozicijų yra suasmeninamos. Kitaip sakant, akcentuojamas ne diskusijos tikslas, bet tai, kas gina poziciją, su kuria nesutinkame. Argumentai tokiu atveju neišvengiamai pradeda krypti į oponento asmenines savybes. Vyrauja nuostata, jog pakanka sumenkinti oponentą, ir mūsų ginamos pozicijos tiesa bus įrodyta.

Kitas svarbus požiūrio suasmeninimo pavojus – kitokią nuomonę nei mes turintys žmonės pradedami traktuoti kaip priešai. Į jų   argumentus neatsižvelgiama, nes laikomasi išankstinės nuostatos, kad jie negeranoriški, nesąžiningi, papirkti, suklaidinti. Diskusija virsta paprasčiausia kova – kas ką nugalės.

Pamenu, filosofas, sisteminės minties veiklos metodologijos kūrėjas maskvietis G. P. Ščedrovickis vartodavo tokį žodį „komunalka“. Komunalinis butas – pirmiausia tai gana baisios buitinės sąlygos, kai žmonės priversti gyventi vienoje erdvėje ir, pavyzdžiui, turi naudotis bendra virtuve. „Komunalkėje“ žmonės ginčijasi vien dėl to, kad piktina kito buvimas šalia. Tas trynimasis kartu, nuolatinis interesų derinimas, intymios erdvės trūkumas labai vargina ir erzina. Palaipsniui visi „komunalkės“ gyventojai įklimpsta į buitinius skandalus.

Deja, stebint pastarojo meto diskusijas Lietuvoje, situacija labai panaši. Praktiškai kiekvienas nuomonių išsiskyrimas skandalizuojamas, paverčiamas aršia priešprieša.

Pavyzdžiui, Valstybinės šeimos politikos koncepcijos svarstymas. Ši koncepcija, mano įsitikinimu, labai svarbus dalykas, tačiau, kai pažvelgiame į diskusijas apie tai, tampa slogu. Turiu galvoje ne tik kartais tikrai keistus kritikų argumentus. Taip pat ir dalis koncepcijos šalininkų į jos priėmimą žvelgė kaip į savaiminį gėrį, kaip į mūšį, kurį reikia bet kuria kaina laimėti. Žinoma, kai įlendi į ginčų mėsmalę, tai savaime įsitrauki į savotišką karą. Tačiau svarbu nepamiršti svarbiausių dalykų. Juk ir patvirtintoje koncepcijoje teigiama, kad svarbiausia – šeimos ugdymas. Viena vertus, koncepcija išskleidžia Konstitucijos nuostatą apie šeimą, kita vertus, ji turėtų būti socialinės politikos pamatas. Tačiau ji tikrai nėra finišo linija. Tai kryptis, kuria turėtume judėti toliau, siekdami visuomenėje pokyčių, kurie sudarytų palankias sąlygas šeimos santykiams skleistis. Šeimos institutą reikia ugdyti ir puoselėti. Ne vien tik materialiai. Vyrui ir moteriai reikia padėti atrasti save šeimoje, suvokti savo atsakomybę, autentiškus poreikius. Taip pat reikia iš naujo nuodugniai apsvarstyti, kas geriausia vaikui, jo ugdymui. Koncepcija visam tam suteikia atspirties tašką.

Mano galva, labai blogai, kad po koncepcijos patvirtinimo yra žmonių, kurie jaučiasi nugalėję ir žmonių, kurie jaučiasi nugalėti. Tai pavojinga situacija, auginanti priešpriešą.

Noriu pateikti konkretų pavyzdį – „7 meno dienose“ pasirodžiusį Agnės Narušytės straipsnį. Autorė oponuoja šeimos koncepcijai. Jaučiasi tam tikra desperacija, ir mes turime klausti, iš kur kyla koncepcijos kritikų baimės, kiek jos realios? Gal mes patys nesugebame išaiškinti, ko siekiame?

A. Narušytė visą kritiką sutelkia ties koncepcijos teiginiu, esą pastaroji yra istoriškai ir moksliškai pagrįsta. Autorė priešpriešina „branduolinę“ ir „išplėstinę“ šeimas. Pastaroji suvokiama kaip tokia, kurioje yra ir seneliai, ir proanūkiai, gal net visa giminė. Pasak autorės, branduolinės šeimos samprata įsitvirtino tik XIX amžiuje. Esą vyro ir moters santuoka grįsta šeima visai nesenas reiškinys, ir nėra gerai, kai koncepcijos autoriai remiasi būtent šia šeimos samprata, pamiršdami senesnes. Gana keista argumentacija. Susidaro įspūdis, kad autorei norisi bet kuria kaina sukritikuoti jai nepriimtiną poziciją, o argumentacijos korektiškumas nėra labai svarbu. Juk akivaizdu, kad nė viena išplėstinė šeima neegzistuoja be branduolinės šeimos. Tie, kurie gina branduolinę šeimą, kartu gina prielaidas išplėstinei šeimai.

Gaila, jog A. Narušytė iš esmės nediskutuoja su koncepcijos turiniu, tačiau bando atrasti vieną detalę, kuri jai atrodo silpnesnė, ir ją klibinti. Dar keisčiau, kad autorė, straipsnio pradžioje pareiškusi, jog jos straipsnis nepretenduoja į mokslinio teksto statusą, jame bando įrodyti šeimos koncepcijos nemoksliškumą.

Taigi, esame patekę į situaciją, kad diskusiją keičia bandymai bet kuria kainą sutriuškinti priešininką. Deja, bet ir mes, kurie giname koncepciją, dažnai ne bandome pagrįsti savo argumentus, išaiškinti poziciją, bet pulti kiekvieną, kuris suabejojo tuo, ką teigiame. Tokia pozicija būtent ir išpurena dirvą priešiškumui tarpti.

Visgi Valstybinės šeimos politikos koncepcijos tvirtinimo situacija buvo specifinė. Viena vertus, sukeltas triukšmas, kad „Bažnyčia puola“, esą krikščionys bando primesti kitiems savo vertybes. Kita vertus, šeimos instituto gynėjai taip pat jautėsi puolami, spaudžiami ir tvirtino, jog paprasčiausiai siekia apginti šeimą nuo puldinėjimų...

Sutinku, kad koncepcijoje bandyta ginti vertybes, kurioms gresia pavojus. Tačiau labai svarbu, kad mes suvoktume, jog su šeima susijusioms vertybėms reikia ne tiek gynybos, kiek gyvenimo. Tai vertybės, kurios laiduoja tiek žmogaus, tiek visos visuomenės gyvenimą. Jos turi būti ne tik ginamos ir saugomos, jos turi būti gyvenimo tirštumoje.

Apmaudu, kad šeimos koncepcijos kritikai gilinosi ne į turinį, bet daugiausia kalbėjo, kas koncepcijos autoriai, ko jie siekia, būta gąsdinimų diskriminacija. Kartu praradome gerą galimybę skirtingas pozicijas turintiems žmonėms išsakyti savo argumentus, pateikti svarstymams tikrai rimtus tekstus. Juk būta tikrai absurdiškų dalykų – pavyzdžiui, kaltinimų, jog kova prieš koncepciją – tai homoseksualų iniciatyva. Arba, kad koncepcija – tai vyrų bandymas išlaikyti įtaką moterims.

Ne tik kalbant apie šeimos koncepciją, bet ir, pavyzdžiui, LRT skandalą dėl Dariaus Kuolio laidų matome panašų dalyką. Abi pusės pateikia priešingus faktus ir yra įsitikinusios, kad oponentai meluoja ir sąmoningai klaidina visuomenę. Tokioje situacijoje diskusijai vietos nebelieka...

Aš pasirašiau kultūros žmonių kreipimąsi į LRT tarybą, nes esu įsitikinęs, jog labai svarbu viešumas, skaidrumas ir yra tikrai rimtų klausimų, į kuriuos LRT taryba turėtų atsakyti. Tikrai nemanau, kad čia tik vienos ar kitos laidos klausimas. Čia svarbi principinė pozicija. Kita vertus, vėlgi tenka konstatuoti, jog vykstant parašų rinkimo, peticijų rašymo vajui iškyla nemažai pavojų. Labai svarbu, kad dokumentų, po kuriais renkami parašai, autoriai suvoktų savo atsakomybę ir labai apgalvotai rinktųsi formuluotes. Kalbant apie kreipimąsi į LRT tarybą, preciziškumo trūko. Jei pats būčiau rašęs tokį tekstą, jį formuluočiau tikrai kitaip. Tai suvokiau ir pasirašydamas. Tai galiu pasakyti ir viešai. Tikrai nemanau, kad visuomenės skirstymas į D. Kuolio ir LRT šalininkus turi prasmę. Visi pirmiausia esame suinteresuoti, kad LRT būtų pilietiška ir atvira įvairioms nuomonėms. Taip pat esame suinteresuoti kuo didesniu skaidrumu.

Pažįstu daug žmonių, kurie LRT įsiplieskusiame skandale atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Neabejoju, jog tai sąžiningi žmonės ir nepaprastai apmaudu, kad jie dabar pradėjo kovoti tarpusavyje.

Taip pat galiu tik apgailestauti, jog, pasirašydamas kreipimąsi, kuriame parašyta, kad „Sankirtų“ laida nutraukiama, nepasiaiškinau papildomai, jog LTV2 sezonas baigiasi anksčiau nei kitų televizijų. Vėliau paaiškėjo, kad sezonas baigiasi tą dieną, kai parodyta paskutinė „Sankirtų“ laida. Todėl tas kreipimosi sakinys yra neteisingas. Atsiprašau, jog nepadariau, kas nuo manęs priklauso šioje situacijoje, kad būtų pašalinti netikslumai. Čia pamoka ir man, ir mums visiems.

Tiesa, visa tai nereiškia, kad kreipimasis nebuvo reikalingas. Tenka apgailestauti, jog yra žmonių, kurie jį traktavo ne kaip pilietiškumo išraišką ir tiesos siekį, bet kaip dar vieną karo žingsnį. Tokių žmonių yra abiejose barikadų pusėse. Barikadų, kurias turėtume išardyti.

Pastaruoju metu taip įsijautėme į ginčus, tarsi problemas būtų galima išspręsti tiesiog žodžiais. Jei žodžiais perkalbi, nutildai kitą, tada problema tarsi dingsta...

Konfliktologija kalba, kad konfliktai išsprendžiami ne tada, kai įveikiamas oponentas, bet tada, kai pasiekiama pozicijų integracija. Galiu tik pasvajoti, kaip būtų puiku, kad nesutariančios pusės atrastų sąlyčio taškų ir bandytų ieškoti ne tik skirtumų, bet ir pozicijų panašumų.

Krikščionio vaidmuo, sprendžiant opias problemas. Tik retai girdime raginimų melstis, kad būtų išspręstos tam tikros problemos. Ar tai reiškia, jog mes patys, krikščionys, maldos nebetraktuojame kaip labai svarbaus būdo keisti santykį su pasauliu? Juk priesako melstis už priešus niekas neatšaukė. Tačiau jei oponentas padaro kai ką gero, mes netgi piktinamės ir įžvelgiame klastą, nes mums patogiau, kai oponentas paskelbiamas blogiu, kurį reikia įveikti...

Kartais galvoju, kad mes, kunigai, per mažai akcentuojame žodžius: „Teesie Tavo valia.“ Naujajame Testamente matoma labai aiški kryptis – atsidavimas Dievo valiai. Štai Apaštalų darbuose Gamalielis sako: „Jeigu tai nuo Dievo, tai ir liks, jei ne nuo Dievo – išnyks.“

Nebandykime už Dievą atlikti visų Jo darbų. Kita vertus, nemanykime, kad Dievo valios įsileidimas į gyvenimą reiškia pasyvumą. Tai judesys, keičiantis santykį su pasauliu, su aplinkiniais žmonėmis. Siekis, kad Dievo valia realizuotųsi mūsų siekiuose, širdyje, santykiuose, – tikra revoliucija. Pagaliau tai išėjimas iš susikurtojo teisumo, savo ribų suvokimas. Krikščionis melsdamasis pasąmoningai jaučia, jog jis gali būti neteisus. Mums žmogiškai labai sunku būti neteisiems. Ir tada mes susikuriame priešų.

Kartais intencijos tarsi gražios, bet įsižiūrėjus atsiskleidžia daug pykčio, neapykantos, kurie dangstomi teisingumo šydu. Štai neseniai parlamentaras Egidijus Klumbys pateikė pataisas Lygių galimybių įstatymui. Pasiūlymas tarsi logiškas – įstatyme  įteisinti diskriminacijos draudimai amžiaus, lytinės orientacijos, socialinės padėties, negalios, rasės, etinės priklausomybės, religijos, įsitikinimų ar tikėjimo pagrindu turėtų būti pakeisti Konstitucijoje įvardytais atvejais - lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo ar įsitikinimų, pažiūrų pagrindu. Įsiskaičius į šį pasiūlymą ir pasiklausius diskusijų, tapo akivaizdu, jog tai paprasčiausias bandymas Konstitucija pridengti savo baimes. Bet kuria kaina siekiama ištrinti sąlygą – „draudimas diskriminacijos dėl lytinės orientacijos“. Pataisų autoriui, regis, net nesvarbu, kad neliktų ir apsaugos prieš diskriminaciją dėl amžiaus, negalios. Svarbiausia, kad būtų suduota homoseksualios orientacijos žmonėms. Kodėl? Bent jau aš įžvelgiu keistą sumaištį galvose. Baiminamasi, jog kažkas ims ir pradės nediskriminuoti tam tikrų žmonių grupių. Beje, ši baimė neturi nieko bendro su krikščionybe ar su Bažnyčios pozicija. Taip, Bažnyčia tvirtina, kad homoseksualumas yra objektyvi netvarka. Tačiau jos egzistavimas turi būti sprendžiamas ne svaidymusi akmenimis, bet bandymu būti šalia, liudyti Dievo meilę kiekvienam.

Kalbant apie krikščionis, tai pirmas žingsnis visada turi būti kito priėmimas. Kai Jėzus sako nusidėjėlei „eik ir daugiau nebenusidėk“, šitą mes labai gerai girdime. Bet kai jis pasako: „aš tavęs nepasmerksiu“ ir stovi šalia jos, tai mes dažnai užmirštame, tarsi turėdami teisę smerkti. Ir man, kaip krikščioniui, tokia situacija yra labai skaudi. Aišku, aš negaliu reikalauti, kad visi elgtųsi pagal krikščionišką standartą. Tai – utopija. Yra kiti standartai. Yra tam tikrų juridinių aktų, juridinių apibrėžtumų. Ir jei tas apibrėžtumas nusako vieną ar kitą dalyką, tai nereiškia siūlymo diskriminuoti. Tačiau vienu ar kitu būdu mes turime pasakyti, kad ne visi žmonės gali atlikti vienus ar kitus darbus, gali būti tam tikrose vietose.

Na, tarkim, juk neįvardysime diskriminavimu to, jog protiškai atsilikęs asmuo negali stoti į universitetą. Yra dalykų, kurių jis negali atlikti, bet yra dalykų, kuriuos jis gali. Ir jei suprasdami, ką toks žmogus gali atlikti, visgi neleidžiame jam to daryti vien dėl jo kitoniškumo, vadinasi, nepriimame jo iš principo, nesuteikiame galimybės jam keistis, tobulėti. Kalbant apie homoseksualius asmenis, jeigu norime dialogo, neturime jų bijoti ar diskriminuoti kokiu nors būdu. Tačiau lygiai taip pat yra dalykų, kurių negalime leisti. Pavyzdžiui, aš negaliu leisti pavadinti šeima vienos lyties žmonių, gyvenančių kartu. Beje, jau yra daug homoseksualių asmenų, pakankamai garsių, kurie labai primygtinai sako, jog tokio gyvenimo būdo tikrai šeima pavadinti negalime.

Tokiose diskusijose mes dažnai įstringame, mums pritrūksta kantrybės. Aš labai linkėčiau „Piliečių santalkai“, „Sąjūdžiui“ ir kitiems panašiems susivienijimams tos kantrybės ir nusiteikimo ilgesniam ir kantresniam darbui. Galbūt ta diskusijų kultūra iš dalies menkėja ir todėl, kad mes imame labai pasitikėti žodžiais. Jei jau aš „užkalbėjau“ kažką, vadinasi, esu nugalėtojas. Beveik maginis veiksmas. Ir tada mėtomės pareiškimais, frazėmis, atsakymais... Ir visa tai jau nėra diskusija. Aišku, gali būti ir pareiškimų, tačiau jie turi būti diskusijos kontekste. Tai yra mūsų bėda. Kažkodėl stebimės, kodėl toks Seimas blogas, kodėl vis blogesnis. Iš tikrųjų, kokia visuomenė, toks ir Seimas.

Taigi, ką konkrečiai šiuo atveju reikėtų daryti?

Pirmiausia reikia bandyti suprasti kitą. Labai dažnai diskusijose kyla pyktis. Tada reikia atleidimo, bet mes dažnai atleisti nemokame. Ir kai neatleidžiame, tai ir prasideda - nuo aštresnio žodžio iki veiksmo ir t. t. Iš tikrųjų užmirštame vieną paprastą būdą – pabandyti suprasti kitą žmogų, koks jis yra. Jis kažkur yra silpnas, kažkur stipresnis už mane, ką nors galbūt padaro ne taip, bet kai dedame pastangas pamatyti žmogų tokį, koks jis yra, tai ir yra pirmas žingsnis ne tik į supratimą ar atleidimą, bet ir į dialogą. Pastangos tokiu būdu kalbėti, tikiuosi, nustebintų ir kitą bei paskatintų jį išeiti iš to kovos lauko, kur visais ginklais mėginama nugalėti. Reikia bandyti atsiliepti. Galbūt ir kitas bandys tai daryti. Ir konkrečiai kalbant, tikrai niekada nevėlu bandyti. Tarkim, „Santalka“ ir kitos organizacijos galėtų užsiimti tam tikromis ilgalaikėmis programomis. „Santalkoje“ panašus pradmuo jau buvo. Reikėtų galvoti apie formas. Ir apie ilgalaikį ugdymą. Mažose bendruomenėse, klubuose būtų ugdoma diskusijų kultūra, ne tiktai žiūrimas šou. Nes mes jau visi pavargome nuo įvairiausių pokalbių šou.

Kalbino Andrius Navickas

Bernardinai.lt