Nė vieno iš menų poveikis žmogui nėra toks ilgalaikis ir visuotinis kaip architektūros. Ji ir mūsų miestų formavimas nėra vien specialistų reikalas, nes visi gyvename tuose miestuose, ir jie mus veikia gerokai labiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, nesigilinant. Nepretenduoju į profesines ir mokslines specialistų aukštumas, kalbu kaip konkretaus miesto – Kauno – gyventoja ir savo krašto pilietė.

Bene labiausiai nemėgstama kauniečių, važiuojančių per miestą, trasa tapo Savanorių prospektas. Beveidės stiklinės plokštumos, homogeniški fasadai ir architektūros nebuvimas; tai net ne antiarchitektūra, o tikrų tikriausia agresyvioji architektūra, kelianti neigiamas emocijas. Ir tęsiasi ji ne vieną ir ne du kilometrus.

Iš architektūrinių pabaisų reikia paminėti monstrą Kęstučio ir I. Kanto gatvių sankryžoje, tiesiogine prasme nužudžiusį barbakano likučius. XVII amžiaus miesto gynybinės sienos bokštą gerbė, saugojo ir jo nenustelbė Valstybės teatro rekonstruktoriai V. Dubeneckis, M. Songaila, V. Landsbergis-Žemkalnis, o mūsų dienų statybininkai nesismulkino – sukurpė baimę keliantį griozdą, kuris vyrauja ne tik barbakano, bet ir teatro erdvėje, ją galutinai sugriaudamas. Nebeliko harmonijos, pagarbos paveldui, vien kažkoks šizoidinis tūris, pretenduojantis į architektūrą.

Žemutinės miesto dalies išniekinimas vadinamuoju „Nekropoliu“ jau taip ilgai apraudamas, kad belieka tik vėl ašarėlę nubraukti. Šis nesusipratimas, masinės pseudokultūros destruktyvus šalutinis gaminys dar ir suardė miesto prekybinę struktūrą, marindamas Laisvės alėją ir senamiestį.

Visi vienbalsiai plūsta sovietmečio laikų stambiaplokščių gyvenamųjų namų rajonus, ir aš noriai prisidedu prie šio choro, bet su savo pastabomis, už kurias rizikuoju būti nukryžiuota ar geriausiu atveju apmėtyta akmenimis. Apie šį baubą kalbėsiu vėliau, dabar noriu priminti ir tą nepaneigiamą faktą, jog jo dėka šimtai tūkstančių žmonių apsigyveno tegu ir prastuose, bet vis dėlto atskiruose ir bent su minimaliais patogumais butuose. Bet..., žinia, sovietmetis! Nedaug ką galėjo padaryti architektai, puikiai tai žinau! Vyko nuožmi kova su Maskvos ir Minsko tipinės statybos bonzomis už kiekvieną kvadratinį metrą ir pusmetrį naudingo ploto, nekalbant apie kitus dalykus.

Širdis plyšta žvelgiant į stiklinę dėžę, atsiradusią vietoje puikaus architekto prof. A. Sprindžio kūrinio – buvusio „Miestprojekto“, ir miestiečių jau pavadintą „Slojiku“, bei sužalotą, automobilių stovėjimo vieta paverstą aikštę priešais ją.

Ar atkreipėte dėmesį į tai, kad agresyviosios architektūros pastatų autoriai stengiasi išlikti anonimais? Vadinasi, puikiai supranta ką daro, bet už gerą piniginį atlygį pataikauja prastam užsakovų skoniui, o tiksliau – jo neturėjimui.

Kodėl ši architektūra vadinama agresyviąja? Ir kas yra videoekologija? Apie tai nors žiupsnelis žinių praverstų net menkai besidominčiam tais dalykais Lietuvos gyventojui. Visų pirma todėl, kad architektūra veikia visus. Veiks mūsų vaikus ir jų vaikus. Agresyvi architektūra sukelia žmogui vizualinį stresą, palengva neigiamai veikdama jo psichiką. Kuo žmogus jaunesnis, tuo tas poveikis stipresnis. Monotoniški pastatai, jų minimalizmas, vienodi fasadai, beveidė ir bedvasė architektūra provokuoja miesto gyventojo dirglumą, sukelia irzlumą ir galiausiai agresiją.

Žmogaus akys toks pat aktyvus organas kaip ir širdis, jos nenurimsta net miegant, judėdamos kas pusę sekundės. Ir ką gi jos nuolatos (!) mato? Homogeninę, visą laiką tą pačią, vienodų plokštumų pilką arba rusvą aplinką, lygius stiklinius fasadus arba juostinį įstiklinimą. Akis neturi kur apsistoti, ji už nieko „neužsikabina“. Akys patiria tokį patį diskomfortą, kaip atramos netekusios kojos, ir visa tai atitinkamai veikia smegenis. Stiklas ir betonas mus ima spauste spausti.

O kaip jaučiasi dirbantis biure-akvariume žmogus? Visų pirma jis ten neturi savo asmeninės erdvės. Jo individualumas suniveliuojamas, ir eilinis tarnautojas tampa keistos mašinos, įkurdintos tarp stiklo ir sintetinių dangų, sraigteliu. Viskas permatoma ir dirbtina. Net popierinės palmės plastmasiniuose vazonuose. Ar gali būti sveika tokia aplinka, neverta nei kalbėti.

Bet grįžkime prie sovietinių gyvenamųjų namų ir jų poveikio gyventojams. Tai ekonominis ir gerovės klausimas. Žinoma, turintys pinigų statosi individualius namus ir kraustosi į juos. Deja, realybė tokia, kad namą pasistatyti gali ne kiekvienas, dauguma priversti gyventi daugiabučiuose. Ką gi jie kasdien mato? Vienalytės, didelės, statinės plokštumos, kariškai griežta simetrija, tik statūs kampai, jokių kreivų linijų. Monotonija, nuo kurios norisi kaukti. Ir dar ta pilka spalva...

Biologiškai žmogus susiformavo neapsakomai turtingoje spalvų ir formų gamtoje. Jo organizmas yra prisitaikęs prie ritmų, matmenų, susiklosčiusių per tūkstantmečius aplink jį. Klasikinė ir pati geriausia pasaulio architektūra į visa tai atsižvelgė, todėl žmogus jos supamas tada ir dabar jaučiasi gerai. Beveidė XX a. antrosios pusės ir dabartinė architektūra šitai ignoruoja, visiškai nesidomi, ar pastatas bus fiziologiškai racionalus ir videoekologiškas. Kitaip tariant, ar žmogui jame bus gera, jauku, ar jis patirs psichinį komfortą.

Kiekvienas gyvas padaras gamtoje turi savo erdvę. Net paukščiai niekada nenutupia prisiglaudę vienas prie kito, o per tokį atstumą, kad galėtų išskleisti sparnus. Taip pat yra ir su gyvosios gamtos dalimi – žmogumi. Visada sodybas – vienkiemius jis statydavo taip, kad kaimynas matytųsi, bet ne arčiau. Kitas dalykas – gatviniai kaimai, kuriuose gyveno skurdesni gyventojai. Bet ir čia kiekvienas turėjo savo pirkią ir savo kiemą. O ką turime daugiabučiuose namuose? Be privačios erdvės žmonės susvetimėja, atsiranda abejingumas ir šaltumas kaimynui, kurio kartais net nepažįstama. Atsiskyrimas sukelia ne tik nesaugumo, vienatvės jausmus, bet ir skatina asocialumą. Tai įrodytas faktas. Maža to, visa agresyvioji architektūra ne tik provokuoja psichikos sutrikimus (depresijas, neurozes), bet ir skatina nusikaltimus. Jau susiformavo atskiras mokslas – architektūrinė kriminologija, atsiradusi prieš penkis dešimtmečius Didžiojoje Britanijoje, išsiplėtojusi JAV. Šiame moksle neapsiribojama vien miesto videoekologinės aplinkos analize, prijungiant ir kriminologijos sritį viktimologiją (nukentėjusiojo asmenybės tyrimą). Jame dėmesys kreipiamas į nepageidautinus aplinkos formavimo aspektus, skatinančius nusikalstamumą. Architektūrinėje kriminologijoje teigiama, kad turi būti aiškiai atskirta „mano“ ir „svetima“ erdvė. Daugiabučiuose tai padaryti beveik negalima, bet šis tas vis dėlto įmanoma.

Taigi, kas siūloma? Pirmiausia formuoti atskirtą namo erdvę, jį atribojant nuo aplinkos. Tai šiek tiek pavyksta aptveriant kiemus, apželdinant juos gyvatvorėmis. Namas tampa tarsi „atskiras“, ir jo gyventojai pradeda bent kiek artimiau bendrauti. Namams perdažyti keliomis spalvomis bei vertikaliai ir horizontaliai jiems apželdinti nereikia grandiozinių lėšų. Kai teritorija atskirta, gyventojai kur kas noriau imasi apželdinimo darbų. Kai kurie autoriai siūlo erdvėse tarp kiemų ir gatvėse įrengti vertikalias plokštumas paaugliams, alpėjantiems dėl grafiti. Taip bent iš dalies galima išvengti fasadų gadinimo. Taip pat rekomenduojama kelių namų grupei pastatyti miniatiūrinį „klubą“, t. y. apie 30 kvadratinių metrų pastatėlį gyventojų susirinkimams ir bendravimui laisvalaikiu. Tokie „klubai“ nėra brangūs ir, kaip rodo praktika, gana veiksmingi.

Dabar pats laikas imtis gyvenamųjų namų renovacijos, nes valstybė kompensuoja dalį lėšų. Kaune jau yra bendrijų, kurios ne tik atliko renovaciją, bet ir spėjo už ją išsimokėti, pasinaudojusios palankiomis sąlygomis. Ji ekonomiška ir tuo požiūriu, kad apšiltinus sienas gerokai sumažėja mokesčiai už šildymą, tad įdėti pinigai gana greitai sugrįžta.

Beje, ar nekeista, kad kiekvienas lietuvis, jei tik leidžia lėšos, stengiasi nusipirkti sodybą? Ne, nekeista. Nekeista net ir tada, kai toji sodyba nutolusi 180–200 km. Juk ten jis turi savo privačią, atskirą erdvę, kurioje jaučiasi žmogumi, patiria psichinį komfortą. Dėl to verta važiuoti ten ir atgal tuos ilgus kilometrus kiekvieną savaitgalį. Tuo tarpu daugiabutyje žmogaus tyko depresija, kiti psichikos negalavimai, irzlumas ir jei ne jo paties, tai kaimynystėje gyvenančių asocialų agresija.

Kas visa tai padarys? Turiu galvoje agresyviosios architektūros apribojimą, gyvenamųjų sovietinių mikrorajonų renovaciją ir t. t. Aišku, tik mūsų aktyvumas ir pilietinės iniciatyvos. Juk net sovietinės okupacijos metais Šv. Gertrūdos bažnyčią nuo visiško jos nustelbimo išgelbėjo Kauno inteligentai, sukeldami pakankamai didelį triukšmą!

Į gyvenvietes, namus-barakus okupantai ginė žmones tam, kad juos būtų lengviau kontroliuoti, naikinti individualumą. Dabar esame laisvi, tereikia mūsų pačių iniciatyvos. Antraip ir baigsime savo dienas tose pilkose dėžutėse arba nusukdami akis, kai važiuojame tarp beveidžių stiklo masių, kurias jų statytojai bando vadinti pastatais ir teisinasi, jog stiklas dominuoja viso pasaulio statybose. Tegu dominuoja, bet čia Lietuva, o mes lietuviai, ne beždžionės!

“Artuma” Nr. 6, 2008m. birželis