Skelbiame antrąją interviu su monsinjoru Alfonsu Svarinsku dalį. Pirmoji interviu dalis

1942-aisiais, vykstant Antrajam pasauliniam karui, Jūs įstojote į Kauno kunigų seminariją. Kokios aplinkybės nulėmė, kad pasirinkote dvasininko kelią? Kokia atmosfera tuo metu buvo susidariusi Kauno šviesuomenėje?

Mano šeimoje visi buvo religingi. Senelis, tėvas, brolis ir aš patarnaudavome šv. Mišioms. Kartu dalyvaudavome bažnytinėse apeigose ir šventėse. Aš supratau, kad, tarnaudamas kunigu, nuo ryto iki vakaro galėsiu būti su paprastais Lietuvos žmonėmis ir taip tarnausiu jiems visą gyvenimą. Mano pašaukimą sustiprino įvykis, kuris nutiko 1941-aisiais. Pamačiau gatvėje gulintį nušautą rusų kareivį. Musės zirzė aplink jo jauną veidą. Skruostai įkritę. Tada pamaniau: „Štai kuo baigiasi tarnavimas pasaulio valdovams...“ Taigi, apsisprendžiau tapti kunigu. Man niekas nedraudė stoti į kunigų seminariją, bet niekas ir neskatino. Tuo metu kunigo pašaukimas buvo garbingas. Nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją. Nors ir sunkiu metu seminarija buvo Lietuvos politinio ir religinio gyvenimo centras. Seminarijos rektoriumi dirbo kunigas dr. Pranas Petraitis, kurio asmenybę aprašė pulkininkas J. Petruitis knygoje Kaip jie mus sušaudė. Ten taip pat buvo šaunus dvasios tėvas kunigas Vytautas Balčiūnas. Jis vėliau tapo prelatu ir dėstė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Buvo daug labai garbingų ir puikių profesorių: tėvas Gruodis, kunigai Grigaitis, Yla ir Kuraitis. Jie nuoširdžiai mylėjo seminariją ir mus, klierikus. Stengėsi perduoti savo pažiūras, patirtį ir žinias. Mes buvome jiems už tai dėkingi. Seminarijoje vykdavo įvairios žymių pasauliečių paskaitos. Šeštadieniais, pabaigus dienos ruošą, išplovus kambarius, atidavus skalbinius į skalbyklą ir atlikus išpažintį, vykdavo paskaitos, kurias vesdavo Antanas Maceina, Kauno universiteto rektorius Julijonas Graurogkas, pulkininkas–leitenantas Špokevičius bei krašto apsaugos ministras Stasys Raštikis.

Vokiečių laikais seminarija buvo tarsi Lietuvos sala. Gestapas ten agentų neturėjo, todėl buvo galima apie viską kalbėti, ir niekas apie tai nesužinodavo. Mes buvome drąsūs, nes mus išugdė patriotinės gimnazijos. Nors nediskutuodavome su aukštaisiais dvasininkais ir vadovybe, bet klausti galėjome, ko norėjome. Demokratiją supratome kaip dalies savo teisių atsisakymą visuomenės labui. Dažniausiai šios paskaitos būdavo sociologinės, apie Lietuvos ateitį. Mes – imlūs ir gaudėme kiekvieną žodį. Tuometiniai idealistai buvo griežti ir sau, ir kitiems. Jie norėjo sukurti gražią Lietuvą, kuri labai skirtųsi nuo dabartinės Lietuvos. Antano Maceinos filosofija veikė žmones, nes jis buvo protingas žmogus ir Lietuvai norėjo gero. Daug filosofinių darbų parašė. Jo knygas skaitydavome net būdami lageryje. Dabar yra visokių vertinimų. Antanas Maceina dažnai nepagrįstai kaltinamas nacionalizmu, kritikuojamas, o kartais net ir šmeižiamas. Iš tiesų jis buvo Tėvynę mylintis neturtingas inteligentas. Karo pabaigoje, kai vyko Kauno evakuacija, daugelis šviesuolių traukėsi į Vakarus, o Antanas Maceina susirgo apendicitu ir buvo išvežtas į Kulautuvą. Pasveikęs jis taip pat pasitraukė į užsienį, o žmona liko Lietuvoje. Gerai, kad išvyko, nes būtų žuvęs, o dabar jo veikalai liko Lietuvai. Antanas Maceina parašė knygą Socialinis teisingumas, kurioje smerkė materialinių gėrybių kaupimą ir didelę socialinę atskirtį, bet pats nebuvo socialistas.

Šventojo Sosto įgaliotas, vyskupas Teofilis Matulionis pradėjo organizuoti misijas Rusijoje. Seminarijoje veikė orientalistų būrelis, o vyskupas Teofilis Matulionis buvo mūsų dvasinis vadovas. Būrelyje mokėmės rusų kalbos, ruošėmės į misijas ir daug kas užsirašė į jas važiuoti. Kai gestapas vėliau apie tai sužinojo, bijant jų įsikišimo, viskas nurimo. Atsimenu, kad visi užsirašiusieji į misijas buvo suimti ir nuteisti. Taigi, turėjo progos nuvažiuoti į misijas... Seminarijos rektorius kun. Pranas Petraitis vėliau išvyko į Vakarus ir kažkur Vokietijoje mirė, bet tikslios palaidojimo vietos nežinau.

Derėtų atskirai pakalbėti apie seminarijos vicerektorių prelatą Zenoną Ignatavičių. Jis dirbo kapelionu dviejuose batalionuose, kurie Rytuose kovojo su bolševikų partizanais. Šie batalionai susikūrė, nes lietuviai tikėjo, kad anksčiau ar vėliau Tėvynė bus laisva. Buvo tikimasi šių batalionų pagrindu suformuoti laisvos Lietuvos kariuomenės pulkus. Jie kovojo su bolševikais nuo 1941-1944 metų. Ta veikla vyko su Lietuvos inteligentijos žinia. Batalionai nebuvo nacistų įrankis. Atvirkščiai. Jei Zenonas Ignatavičius nebūtų vilkėjęs Lietuvos kariuomenės uniformos, gestapas jį būtų tuojau pat sušaudęs. Jis daugiausia dirbo misionierišką darbą. Dabar yra išleistos dvi knygos: jo dienoraštis apie misijas Rusijoje Praeitis kalba ir Monsinjoras. Šiose knygose rašoma apie jo tarnavimą Baltarusijoje, apie studijas Romoje, daktaro disertaciją, apgintą Popiežiškajame Grigaliaus universitete, ir misijas Pietų Amerikoje, padedant ten gyvenusiems lietuviams. Dirbant Pietų Amerikoje, Zenonui Ignatavičiui pasiūlė tapti vyskupu, nors jis buvo svetimšalis. Z. Ignatavičius šių pareigų atsisakė dėl silpnos sveikatos. Daug metų praleido dirbdamas Brazilijoje, Rio de Žaneire, bet kelis kartus buvo grįžęs į Lietuvą, o mirė Italijoje. Karo metu jis buvo kelis kartus apšaudytas ir šelpė kalinius, dažnai pats neturėdamas ko valgyti. Praėjusiais metais Romoje vyko pasaulinė Misijų diena. Buvau pakviestas paskaityti paskaitą apie misijas Lietuvoje. Tada pasakojau apie vyskupo Teofilio Matulionio ir Zenono Ignatavičiaus veiklą ir mūsų misijas. Zenonas Ignatavičius buvo šaunus vyras. Visiems šiems žmonėms esu dėkingas už tai, kad mus, klierikus, gerai auklėjo ir mokė patriotizmo. Gaila, kad nėra istorikų, kurie objektyviai surinktų žinias ir parašytų nors nedidelių straipsnių apie šiuos iškilius žmones ir objektyviai įvertintų jų nuopelnus mūsų Tėvynei.

Papasakokite plačiau, kaip kovojote su sovietų okupantais. Kokiomis aplinkybėmis dėl to buvote suimtas ir įkalintas?

Atėjus sovietams, mane, kaip ir visus Lietuvos jaunuolius, pašaukė į tarybinę armiją. Kurį laiką slapsčiausi, bet tada dar nebuvo ginkluotos rezistencijos. Vėliau iš Kauno atėjo kvietimas atvykti, nes esą gausiu atleidimą nuo armijos. Mat seminarijai buvo pažadėta keletą dešimčių klierikų atleisti nuo karinės tarnybos. Važiuojant į Kauną, mane ir dar kitą klieriką Ukmergėje suėmė ir nuvežė į šauktinių paskirstymo punktą. Vienas lietuvis karininkas turėjo brezentinius batus, o mano chromo batai buvo nauji. Tai jis man pasiūlė: „Atiduok savo batus, tai tave paleisiu iš armijos.“ O aš tų batų neatidaviau, nes maniau, kad pabėgsiu, kai mus varys į Vilnių. Kažkas pasakė, kad Ukmergės komisaras yra lietuvis, todėl pasiprašėm priimami. Jis tikrai buvo lietuvis – sovietų armijos papulkininkis Kučinskis, kilęs nuo Utenos. Visą laiką su mumis kalbėjo uteniškių tarme. Kalbėjomės net tris valandas, o jis vis klausinėjo, kaip Lietuvoje žmonės gyvena. Mums siūlė: „Eikit į kariuomenę tarnauti. Parašysiu siuntimą ir per tris mėnesius tapsite jaunesniaisiais leitenantais, o dar po šešių mėnesių – vyresniaisiais.“ Atsakėme, kad nepalaikome jų idėjų, todėl negalime eiti tarnauti. O jis tik pasijuokė sakydamas: „Negi manot, kad pas mus visi idėjos vedami eina? Juk būdami kunigais jokios karjeros nepadarysite. Dabar jus pakenčia, o paskui pradės persekioti.“ Atvirai kalbėjo. Pareiškėme, kad armijon jokiu būdu neisime, o jis mus įspėjo: „Dabar aš jus pro sargybą išleisiu, bet jei antrąkart papulsite, niekuo jums padėti negalėsiu.“ Sargyboje stovėjo kareiviai mongolai, o Kučinskis, jiems stebint, padavė mums ranką ir atsisveikino. Vos nuėjome gal kokį dešimt žingsnių, išgirdome šūksnį: „Stoj!“ Sustabdžiusiems kareiviams paaiškinome, kad važiuojame į Kauno karinę komisiją ir mus paleido. Atvykę į Kauną gavome atleidimą ir toliau galėjome mokytis seminarijoje. Taip ir išlikome.

Sovietų laikais slapta įsinešėme į kunigų seminariją radijo aparatą, o kanauninkas Petras Našlėnas mokėjo vokiečių kalbą. Pasiklausydavome radijo ir rytais kitiems papasakodavome, kas vyksta pasaulyje. Būdami kunigų seminarijos klierikais, vokiečių ir sovietų okupacijų laikais veždavome žmonėms draudžiamos literatūros, vaistų ir dokumentų. Nepriklausomos Lietuvos pasus tada turėjo nedaugelis, nes jaunimui užteko mokinio ar studento pažymėjimo. Aš ir pats lietuviško paso neturėjau. Okupacijos pradžioje, kai vyko mobilizacija, sovietai pripažindavo bažnytinius gimimo metrikus. Bažnyčia turėdavo pakankamai blankų, todėl galėjo išduoti tuos metrikus ir uždėti antspaudą. Aš mokėjau juos išrašyti. Mat nuo 1925 iki 1928-ųjų gimusius jaunuolius imdavo į kariuomenę, o gimusiųjų vėliau jau neliesdavo. Tekstą rašydavome rašalu, padarytu iš suodžių, kad dokumentas atrodytų senas. Jį ištrindavome į grindis ir dar paglamžydavome kišenėje, kad nusitrintų kampai. Darydavau dokumentus žmonėms, kurių visai nepažinojau, vien dėl Dievo meilės. Juos gaminau ne Kaune, o Ukmergėje, savo gimtojoje parapijoje. Seminarijos negalėjau kompromituoti. Galiausiai pranešė, kad KGB manęs jau ieško. Pirmąjį sykį į jų akiratį patekau už tai, kad gaminau gimimo metrikus.

Kartą Kaune susipažinau su tokia mergaite, kurios tėvas buvo suimtas, nes laisvos Lietuvos laikais dirbo Taujėnų nuovados viršininku. Ji papasakojo, jog nori pakeisti pavardę, kad galėtų mokytis ir nereikėtų slapstytis. Nežinojau, ar galiu ja pasitikėti, todėl sutarėme susitikti po kelių dienų. Ėjau į susitikimą su ja galvodamas, kad mane suims, bet to neįvyko. Liepiau į tą dokumentą įsirašyti tokią pavardę, kokios ji norėtų. Taip ir nežinau nei jos likimo, nei tikrosios pavardės. Nieko nesiteiraudavau, nes veikla buvo pogrindinė. Tai darydavau sąmoningai ir, jei mane būtų kankinę, būčiau negalėjęs nieko išduoti.

1945 metais vyko rinkimai, ir mes suagitavome, kad klierikai neitų balsuoti. Vakare atvažiavo KGB mašina, išvežė rektorių tėvą Gruodį ir įspėjo, kad, nenuėjus į rinkimus, po dviejų valandų visi būsime areštuoti. Grįžęs jis mums pasakė: „Jau parodėte, ką norėjote, o dabar eikite balsuoti, nes reikia gelbėti seminariją.“ Tada dalis nuėjo į rinkimus, o kiti – ne. Kažin ar atsirastų dabar mokykla, kurios auklėtiniai sugebėtų taip drąsiai pasielgti?

Kaip 1946-aisiais tapote prie Ukmergės veikusios Šarūno partizanų grupės ryšininku?

KGB manęs pradėjo ieškoti dėl tų metrikų. Vėliau sužinojau, kad mane išdavė, kai norėjau gauti šovinių Šarūno partizanų grupei. Kai mane suėmė, jie nenustatė, nei kas iš tiesų aš esu, nei koks mano nusikaltimas. Viena suimta ryšininkė pasakė, kad Ukmergėje aš jai daviau draudžiamos literatūros. Kitas žmogus nuo Biržų tvirtino, jog kartu su klieriku Čeponiu, kuris vėliau tapo partizanu, tą literatūrą spausdinome Vytauto Didžiojo bažnyčios pastogėje. Jei visa tai būtų įrodę, bažnyčia būtų buvusi uždaryta ir pradėtų žmones suiminėti. Kai mane apkaltino, kad dirbau partizanų ryšininku, aš pasakiau: „Buvo atėję ginkluoti vyrai ir liepė kažkokį daiktą perduoti. Ką gi aš galėjau daryti?“ Jie dar teiravosi, ką tiksliai man liepė perduoti, o aš sakiau, jog kažkokį medinį daiktą ir geležinę ripką. Jie pamanė, kad tai Kalašnikovo automatas. Svarbiausia buvo nukreipti dėmesį nuo Vytauto Didžiojo bažnyčios. Partizanų grupei vadovavo buvęs mokytojas slapyvardžiu Šarūnas. Gavau už tai dešimt metų lagerio (1946-1956 m.).

Kur ir kokiomis aplinkybėmis Jums buvo suteikti kunigo šventimai?

Vyskupas Pranciškus Ramanauskas lageryje mane įšventino į kunigus. Tuo metu niekas iš lagerio neišeidavo. Bausmei baigiantis, iškviesdavo kalinį ant vachtos ir perskaitydavo naują nuosprendį. Stalinui mirus, lagerio kalinius jau pradėjo leisti į tremtį, o daugiausia jų vežė į Altajų. Vyskupas Pranciškus Ramanauskas sakė, kad jeigu mane ten ištrems dar nebūnant kunigu, tai negalėsiu padėti žmonėms. Todėl jis mane įšventino į kunigus slapta. Visas gyvenimas lageryje buvo pogrindinis. Niekas apie mano įšventinimą į kunigus nežinojo, tik vyskupas Pranciškus Ramanauskas lietuviams kaliniams pasakė, kad esu kunigas. Kai atėjo laikas važiuoti į tremtį, mane netikėtai paleido namo.

1956-aisiais Jums pavyko sugrįžti į Lietuvą ir kurį laiką dirbote kunigu Kulautuvoje ir Betygaloje. Kuo Jums buvo svarbūs šie tarnystės metai?

Kai grįžau į Lietuvą, kanauninkas Stankevičius liepė susirasti kunigą, kuris mane priimtų dirbti. Kai kartą buvau vienos moters vardinėse, Kulautuvos klebonas Gustavas Gudanavičius pakvietė dirbti pas jį. Ten kunigavau dvfejus metus ir susigyvenau su miestelio jaunimu. Kulautuva – toks mažas kurortinis miestelis prie Kauno. Žmonės gyveno neturtingai, bet buvo labai geri. Jie turėdavo šiek tiek žvyruotos žemės bulvėms pasisodinti ir dirbdami sanatorijoje gaudavo 400 rublių atlyginimo. Jaunimas kiekvieną dieną eidavo į bažnyčią, o žiemą prieš pamaldas mėgdavome pasimėtyti sniego gniūžtėmis. Nusipurtę sniegą visi kartu eidavome į šv. Mišias. Apie tris mėnesius teko dirbti ir Betygaloje – Maironio tėviškėje. Ten buvo sunkiau, nes darbas su jaunimu – užleistas. Pirmą kartą atvykus į parapiją, į pamaldas susirinko apie 30 žmonių. Po to žmonės ėmė manim pasitikėti ir dalydavosi savo rūpesčiais. Kalėdodamas apvažiavau apie 1000 šeimų. Jaunimo buvo nedaug, tai dirbau su vaikais ir padariau stacijas. Kryžiaus kelią kartu su civiliai apsirengusiu klebonu eidavo apie 100 vaikų. Rankose jie nešdavosi bažnytines vėliavėles ir kryžių, bet ryšėdavo raudonus pionierių kaklaraiščius. Moterėlės šnekėdavo, jog nėra gerai, kad vaikai, eidami procesijoje, ryši tuos kaklaraiščius, bet sakėme: „Tegu eina.“ Kartu dalyvaudavo net kolūkio pirmininko dukterys. Bažnyčią lankančiųjų vis daugėjo, todėl mane pradėjo vėl nuolat sekti, darė kratą ir rado Adolfo Šapokos Lietuvos istoriją. Ši knyga sovietams buvo neparanki, nes parašyta įvykius vertinant iš tautinių pozicijų. Ji būdavo oficialiai įvardijama kaip nusikalstama ir antitarybinė. Dėl to, kad turėjau šią knygą ir kelis senus laikraščius, man sukurpė bylą ir gavau šešerius metus. KGB pareigūnams sakiau: „Kokia gi čia mano kaltė? Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus taip pat mokėsi iš šios istorijos, tai pirmiausia areštuokite juos, o ne mane.“ Adolfo Šapokos istorija priskiriama Vieningos Lietuvos srovei, kuri buvo priimtina netgi mūsų kairiesiems. Sovietams ši srovė atrodė pavojinga, nes ji jungė visus lietuvius ir skatino tautinį pasididžiavimą praeitimi. Antrąjį kartą kalėjau jau Mordovijoje.

Būtų įdomu sužinoti apie Jūsų patirtį, sukauptą kalint Mordovijoje ir Abezėje. Galbūt galėtumėte prisiminti, kokie žmonės Jums tuo metu buvo artimiausi? Ar galėdavote su kuo nors atvirai pasikalbėti?

Mordovijoje susipažinau su įvairių tautybių kunigais: lietuviais, lenkais, ukrainiečiais. Ten sutikau teologijos mokslų daktarą Josef Slipyj, kuris vėliau tapo kardinolu. Bendravimas su tokiais šviesiais žmonėmis man suteikė progą dvasiškai augti. Mes virtuvės brigadoje kartu skusdavome bulves. Norint į tą brigadą „patekti“, reikėjo turėti bažnytinį prelato ar kanauninko laipsnį, arba būti mokslų daktaru. Kitokių virtuvėje „dirbti“ nepriimdavo. Už darbą kartais duodavo virtų bulvių. Tada dirbdami pasikalbėdavome, dažniausiai apie politiką. Vienas kitam perduodavome žinias, gautas iš gimtųjų kraštų, ir visi svajodavome apie laisvę. Na, o užverbuotus asmenis mokėdavome atskirti ir su jais nebendraudavome.

Kai kalėjome Mordovijos lageryje, popiežius Jonas XXIII mums atsiuntė palaimintą kalėdaitį. Jis mus slapta pasiekė per lenkų kalinius. Buvo aiškiai pasakyta, kad reikia jį perduoti lietuviams kunigams. Mes tai žinojome, todėl kalėdaitį visi pasidalijome ir drauge pasimeldėme už popiežių. Manau, kad tuo reikalu į Šventąjį Tėvą tikriausiai kreipėsi Romos lietuviai, bet kaip tai buvo suorganizuota – nežinau. Tuo metu vyskupas Vincentas Brizgys taip pat jau gyveno išeivijoje. Dabar jau būtų sunku sužinoti tikslius faktus, nes daugelis žmonių yra mirę.

Kalbina Giedrė Pranaitytė

Zenekos nuotrauka

(Bus daugiau)

Bernardinai.lt


Mons. Alfonsas Svarinskas: „Kovą už Lietuvą vis dar tęsiu...“ (I)