2014 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

Antano Terlecko “Rezistento dienoraštis”

2008-07-09
Rubrikose: Skaitau » Lentyna 

Neseniai išleista dar viena politiko, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo ir vadovo Antano Terlecko knyga “Rezistento dienoraštis. 1966 metai“.

Knygos leidėjai – autorius ir jo bičiulis Gintaras Šidlauskas. Redaktorius – Kęstutis Kasparas. Stilistė – autoriaus duktė Vilija Dailidienė. Knygos apimtis – 620 psl., tiražas - 1000 egz., publikuojamos autoriaus asmeninio archyvo nuotraukos. „Rezistento dienoraštis“ išleistas autoriaus, Seimo narių Vytauto Bogušio, Algio Čapliko lėšomis. Spausdino Sauliaus Ratkevičiaus firma. Netrukus knyga turėtų pasiekti knygynus.

Antano Terlecko išlikusį rašytinį palikimą sudaro keliolika tūkstančių puslapių: knygos, publicistinės studijos, dienoraščiai, laiškai, atsiminimai, straipsniai, rankraščiai. Vien nuo 1990 metų (neskaitant pogrindžio leidybos) jis išleido apie 40 leidinių (knygų, studijų, straipsnių rinkinių). Kai kurie sulaukė ne vienos laidos. Šimtai straipsnių išbarstyti įvairiuose spaudos leidiniuose.

Prieš porą metų buvo išleista 1964 metais rašytų dienoraščių knyga. Šiuo metu autorius, remdamasis dienoraščiais, laiškais ir savo patvaria atmintimi, rašo prisiminimus. Jau parašyta pirmoji prisiminimų dalis „Esu, koks esu“ (1928-1956 m.). Šiuose prisiminimuose nerasime pozuojančios beletristikos, politikų, istorinių asmenybių prisiminimams būdingos egzaltacijos, narciziškumo, jie pasižymi tikroviškumu, nepagražinta tikrove, kartais net šokiruojančiu atvirumu, labai prasmingo, tačiau nepaprastai sudėtingo gyvenimo tiesa, atspindinčia nepriklausomos Lietuvos iki jos okupacijos, nacistinės okupacijos, sovietinės reokupacijos laikus. Į daugelį dramatiškų situacijų autorius žvelgia su įgimtu humoru.

Paskutiniais metais beveik kiekvieną savaitę Antano straipsniai visuomeninių aktualijų, istorinės praeities temomis publikuojami „Laisvame laikraštyje“.

1966 metų dienoraščių knyga „Rezistento dienoraštis“ pradedama Kęstučio Kasparo ir Gintaro Šidlausko įvadiniu straipsniu „Lietuvio politiko portretas „Rezistento dienoraštyje“. Jame pateikiama Antano Terlecko biografija, politinės veiklos bruožai, pristatomas ir įvertinamas dienoraščio turinys.

Šį dienoraštį sudaro šešios knygos. 1966 metais jis buvo rašomas į storas kontorines knygas, vėliau paslėptas nuo KGB kratų ir surastas tik 2003 metais Terleckų šeimos namo Nemenčinės plente griovimo metu.

Knyga rekomenduojama buvusiems rezistentams, esamiems politikams, istorikams, valstybininkams, kagėbistams. Pastariesiems – vietoje satisfakcijos, kad įsitikintų, jog ne be reikalo buvo Antaną ne kartą nuteisę ir įkalinę. Šis žmogus visais laikais buvo pavojingas visoms visų santvarkų valdžioms. Ir tebėra pavojingas savo atviru žodžiu, bebaimiškumu, opozicine laikysena, nesumeluotu ir jautriu rūpesčiu tautos bei valstybės likimu.

„Rezistento dienoraštis“ - reta proga artimiau pažinti žinomą asmenį, jo ypatingai susiformavusį būdą. Konspiraciniu stiliumi parašytame „Rezistento dienoraštyje“ – ne tik buvusi LTSR realybė, okupanto ir KGB veiklos metodai, buvusių politinių kalinių, ištikimų ir prisitaikančių, psichologinės charakteristikos, bendravimas su to laiko oficioziniais ir neva oponuojančiais istorikais, šių elgesys, tačiau ir persekiojamos rezistento šeimos kasdienybė, gausūs ir tik siauram ratui žinomi faktai.

Kai kas perskaitęs gal pagalvos – geriau jie būtų nepasirodę. Kai kas susiims už galvos, arba įsižeidęs apkaltins autorių neobjektyvumu, pernelyg dideliu atvirumu. Tokiems patartina nepamiršti, kad autoriaus vertinimai – 1966 metų, nors nemažai dienoraštyje veikiančių realių personažų liko ištikimi savo konformizmui ir egoizmui. 

Dienoraštį persmelkia pagrindinė – tautos likimo, jos laisvės atgavimo idėja. Dienoraščiuose gyva ano laikmečio dvasia, atmosfera, nuotaikos.

Ignalinos krašto Prano ir Teklės Terleckų šeima pagimdė Lietuvai du didžiavyrius – visai Lietuvai šiandien žinomą Antaną ir jo jaunesnį brolį Vladą – signatarą, vieną principingiausių Atkuriamojo Seimo deputatą, dorą politiką, ekonomistą ir sąžiningą istoriką. Šie savo ruožtu nuo tėvų stengėsi neatsilikti – išugdė tautai gabius ir darbščius inteligentus: Viliją – talentingą mokytoją, literatūros vadovėlių, kelių romanų autorę, Ramūną, Jūratę – puikius žurnalistus, Gintautą - mokytoją, jautrų sūnų. Ypatingos pagarbos ir padėkos verta Antano žmona Elena, kartu su savo vyru ištikimai nešusi rezistento kovos ir politinio kalinio dalios vargus. Galima sakyti, kad tai yra laiminga ir gyvenimo prasmę atradusi lietuviška šeima.

Pateikiamos kelios anonsuojančios ištraukos iš „Rezistento dienoraščio“ įvadinio žodžio: „Tėvai išugdė jį jautrų socialinei neteisybei, o branda tautinės priespaudos sąlygomis užgrūdino jo dvasią ir įkvėpė laisvės troškimą. Antrosios okupacijos pradžioje septyniolikmetis jaunuolis, tėvo palaimintas, kartu su draugu išėjo į partizanų būrį, tačiau dėl jauno amžiaus nebuvo priimtas“. 

„Sugrįžęs iš lagerio buvęs kalinys su dviem aukštaisiais išsilavinimais tegalėjo įsidarbinti gaisrininku, krovėju, durininku. Galiausiai netgi atleistas iš durininko pareigų... Sužinojęs, kad KGB ruošiasi su juo susidoroti už „veltėdžiavimą“, Antanas Terleckas 1975 m. lapkričio mėn. parašė KGB pirmininkui J. Andropovui laišką, kuriame išdėstė Tautos kančių istoriją. Šis laiškas slapta buvo perduotas į Vakarus ir Vatikano radijas kelis mėnesius jį transliavo į Lietuvą, o JAV išverstas į anglų kalbą. Laiškas išgelbėjo A. Terlecką nuo fizinio susidorojimo“.

„Paties A. Terlecko nuomone, svarbiausias jo nuveiktas darbas – 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas ir išplatintas 45 pabaltijiečių memorandumas, raginantis pasaulio valstybių vyriausybes ir JTO Generalinį sekretorių likviduoti Baltijos valstybėse Molotovo–Ribentropo pakto pasekmes. 1983 m. pradžioje Europos Parlamentas, remdamasis Memorandumu, priėmė rezoliuciją, kuri pripažino buvusių Tautų Sąjungos narių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – teisę į politinį apsisprendimą, o šių valstybių aneksijos byla pirmą ir vienintelį kartą atsirado JTO Dekolonizacijos komitete“. (Pastaba. Šio Memorandumo signatarai lietuviai turėtų būti įstatymiškai, teisiškai ir socialiai prilyginti 1990 m. kovo 11 d. akto signatarams – Š.G.).

„Išskirtinę vietą A. Terlecko kūrybinėje biografijoje užima okupacijos metais rašyti dienoraščiai. Dienoraštį A. Terleckas pradėjo rašyti 1948 m. gruodžio 10 d. draugo Miroslavo Kaukėno paskatintas“.

„Dalis pirmųjų knygų slapstant pasidarė neįskaitomos, kai kurias autorius, bijodamas čekistų, pats sudegino. „Suvokęs, kokią klaidą padariau, vėl ėmiausi dienraščio. 1961–1966 metais parašiau gal 22 dienoraščio knygas. Jos išliko todėl, kad buvau paslėpęs po veranda, anglių šlako ir medžio pjuvenų mišinyje, užpiltame storu smėlio sluoksniu“.

„Dienoraštis yra specifinis literatūros žanras, o šiuo atveju jis pirmiausia virsta epochos liudytoju. A. Terleckas niekada nepretendavo į rašytojo laurus: pirmiausia jis yra publicistas, bet plunksną išlavino tik dienoraščio dėka. Kodėl autorius su tokia politine biografija, nuolatos balansuodamas ant ribos, tokiomis sąlygomis, kada už bet kokį rašytą žodį galėjai atsidurti KGB požemiuose, ryžtasi rašyti dienoraštį? Į tai atsako pats A. Terleckas 1966 m. knygų puslapiuose: „Tačiau nerašyti irgi negaliu. Viena, po keliolikos–keliasdešimt metų (jeigu, žinoma, tiek gyvensiu) bus įdomu jį paskaityti. Antra, ir svarbiausia, mano dienoraštis bus istorinis dokumentas. Juk kiek šiandien lietuvių rašo jį (išskyrus, žinoma, jaunimą)? O kiek lagerininkų jį rašo?“.

„Dienoraštis buvo rašomas slaptai, gerai suprantant pasekmes už kiekvieną ne taip pavartotą žodį. Tai rezistento dienoraštis, todėl jame užrašyta ne visa, ką tuo metu veikė autorius. Daug kas nutylėta saugumo sumetimais: „Laikausi kalėjimo taisyklės: kas tau nebūtina žinoti, neklausinėk, o kas nebūtina kitam žinoti – nepasakok. Kuo mažiau žinai, tuo geriau.“

„Dėl saugumo autorius sugalvoja originalią literatūrinę priemonę: savo mintis jis išskirsto keliems asmenims. Dienoraščio puslapiuose nuolat diskutuoja Jonai I, II, III, Povilėnas, Pakalas, Ulinskas ir Zerinskas – aršūs antitarybininkai, kuriuos nuolat tenka raminti autoriaus „aš“. Bet visur – tai paties autoriaus mintys, ir netgi diskusija su savimi iš tikrųjų yra tik priemonė patikrinti savųjų minčių teisingumą ir nustatyti mąstymo kryptį.“

„1966-ųjų metų dienoraštyje autorius yra pranašas. „Vis vien maždaug už 20 metų mes būsime laisvi. O dabar reikia laukti didelių sukrėtimų, konfliktų. Bet aš jais netikiu. Tad ko belieka laukti? Stebuklų?! Jais irgi netikiu. Tačiau vis vien tikiu savo vargšės tautos ateitimi. Jos nenutautins ir ji prisikels. Prisikels!“

„Premjero sveikinime Antano Terlecko 80-mečio proga buvo ir teisingų apibūdinimų: žmogus-simbolis, žmogus-idėja. Retai kas šitokių apibendrinančių apibūdinimų vertas. „Kaip žmonėms daug reiškia vardas. Man jis lygus nuliui. Nevilioja manęs nei ministrų, nei direktorių titulai. Sunku, žinoma, tuo kitus įtikinti.“

„A. Terleckas visuomet buvo realistas, suprantantis, kad dėl idėjos tenka aukotis ir aukoti. Todėl jis niekada neatleis tiems, kurie gerai žinojo, kad „be saugumo pagalbos niekada nepakils aukščiau vyresnio ekonomisto.“ Tiems, kurie ne tik nepaaukos savo karjeros dėl kitų, bet dar už savo karjerą paaukotų keliolika kitų“.

„Todėl Antanui Terleckui ne tas pat ir šiandien – kol tautoje bus vergų, kova negali būti baigta. Todėl į klausimą, ką norėjo Dievas pasakyti, siųsdamas į Lietuvos žemę Antaną, kiekvienas teatsako pats sau“.

Kova iš tikro nebaigta, nors galima būtų ramia sąžine mėgautis užsitarnautu poilsiu, leisti laiką gamtoje, ramioje aplinkoje. Deja, dar tas laikas neatėjo. O gal ir nebeateis.

Antaną beveik kiekvieną dieną galima sutikti Seime, Gedimino prospekte. Daug laiko užima straipsnių rašymas, būtina tęsti prisiminimus, juos redaguoti, susipažinti su naujai išleistomis knygomis, spaudos leidiniais, stebėti ir analizuoti politinį vyksmą, patarti partijos kolegoms, dalyvauti protesto akcijose, būti dėmesingu draugams, šeimai, atlaikyti politinį spaudimą ir insinuacijas, net buvusių likimo brolių ir seserų trumparegiškus kaltinimus, santykių atšalimą, duoti atkirtį antisemitams, nesenos istorijos faktų klastotojams, kurie lyg pagal komandą ypač pagyvėja istorinių Lietuvos laisvės lygos sukakčių minėjimų dienomis.

Gyvenimas tęsiasi. O Antanas toliau tęsia savo dienoraštį…

ŠARŪNAS  GENYS

P.S. „Rezistento dienoraštį“ (pigiau nei knygynuose) galima užsisakyti telefonu 8 652 84728.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Nadine Gordimer

Šiose rašytojos kalbos, pasakytos atsiimant Nobelio premiją, ištraukose svarstoma apie rašymo ir būties santykį, rašytojo pareigą visuomenei ir Nadine likimo draugus – tuos, kurie dėl savo veiklos ir/ar kūrybos buvo ujami gimtosiose šalyse. 

Francois Mauriac

Žinomo prancūzų rašytojo François Mauriaco (1885-1970) kalba, atsiimant Nobelio literatūros premiją 1952 metais už „puikų dvasinio pasaulio pažinimą ir meninį vaizdingumą, romanuose atskleidžiant žmogaus gyvenimo dramą“.

R. Stankevičius

Man visada atrodo, kad aš esu stebintis ir kad visada aprašau tai, kas iš tikrųjų įvyko. Bet paprastai ir visi mano draugai, ir visi, kas mane skaito, mano atvirkščiai – kad tikrovė nelabai panaši į mano aprašymus. Bet specialiai aš nieko nedarau.