S. Parulskis: „Motinystė ir poezija nedera, pažiūrėkit į Sylviją Plath.“

A. Žagrakalytė: „Aš neturiu orkaitės.“

Seniai seniai, vieno respublikinio filologų konkurso metu, nuo mokyklinės pakylos (veiksmas vyko klasėje) vyr. komisijos narys lėtai ir aiškiai išdėstė, kodėl nėra moterų poečių, tiksliau, – kurgi jos, vos išdygusios, dingsta. Reziumė: moterys išteka, prisigimdo vaikų, skalbia, verda ir kitaip linksminasi, eilėraščiams nebelieka nei laiko nei vietos, – poeziją kas rytą galima nukelti rytojui. Tas rytojus, žinoma, itin užsispyrusioms vis dėlto išaušta – po penkiolikos, dvidešimties metų. Tada nusibuitinusioj motery prabunda miegančioji poetė, kuri, šitiek metų išlaukusi, godžiai stveriasi tušinuko. Parkerio, paišelio, – bet ko, kas tik primena gelbėjimosi šiaudą. Tą šiaudą įsikandusi, prabudėlė blonknote išpurškia viską, kas dar iš jos liko. Publikacijoje mes matom siūruojančius tuos pačius dar poetės jaunystėj siūbavusius berželius, daug laisvų skrajūnų, gal dar – porą tvenkinių, – viskas pakrapinta grauduliu ar pykčiu.

„Bet paklausykit“, – nepasakiau tada aš.

„Vyrams poetams vaikai netrukdo, bet dėl to prastai rašančių vyrų poetų nesumažėja?“ – irgi nepasakiau.

Nepasakiau, nes tada mažai beturėjau jėgų kalbėt. Sėdėjau suole ir susikaupusi auginau savy – ką? Pyktį. (Paauglėms leistina tam tikra dozė teisuoliško pykčio.) Žinojimą, kad nuo šiol turėsiu įrodinėt, kad viskas yra ne taip. (Tvirtas kokios nors idealistiškos nesąmonės žinojimas – irgi paauglių prerogatyva.) Įrodinėt, kad viskas gali būti ir visai kitaip, nei prieš tuos keliolika metų drovioms filologėms į jaunus pakaušėlius kalė tas senstantis Narys. (Nesakykim – poetas. Tarp komisijos narių gi visokių pasitaiko.)

Motinystė ir Poezija nedera – vos parašau šias eilutes, kai į virtuvę įeina Teksto Jėga, parodo savo aštrią iltį ir mano vyro bicepsu pamojuoja man prieš ausį: „Mergaitė verkia.“ Ir lipu į viršų, nešiot pabudusios verkiančios mergaitės, o ant stalo lieka sąsiuvinis su ant jo besivoliojančiais paišeliais bei tuo kūną ir kraują įgavusiu žodžiu „Nedera“.

Nedera tai nedera, mamystė – kaip literatūrinė benamystė. Gali baladotis į visų žanrų duris, bet iš visur tave veja į vaikų literatūros skyrių. Štai literatūriniai renginiai, knygų mugės. „Su kuo palikai vaikus?“ – ten tarp moterų vienas pirmųjų klausimų, kurį išgirsi iš tokių pat mamų – poečių. Rašytojų vyrų ten būna daugiausia, ir dauguma jų – vaikuoti, tačiau nė karto negirdėjau jų šitaip klausiamų. Esu pati to paklausinėjus, šiaip, eksperimentas, – bet vietoj atsakymo rašytojai vyrai tik kažkaip įdomiai krusteli antakius.

Kalbama, kad rašytojo vyro vaikai moka negirgždindami ratų tyliai stumdyt mašinėles, jie net kvėpuoja be garso, nes ten, už durų, dirba jų tėtis. Rašytojos moters vaikai niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų. Nieko čia keista, – vyrai poetai turi šaukt tautą, o moterys turi prigimdyt pakankamai tautos, kad būtų ką šaukt. Kai esi mama, tu jokia rašytoja. Rašytoja tu būsi, kai vaikai miegos, kai baigsi visus mamiškus darbus.

Dažniausiai tai reiškia – niekad.

Sūnus iš „daržo“ parsinešė gastroenteritą. Keičiu patalynę, šlamėdama sukas skalbyklė, jis ima vemt nė neprabusdamas, tą suprasi tik iš kelių kostelėjimų. Aš bijau eit miegot, kad jis nemirtų užspringęs, jei neišgirsčiau sukosėjant, tad išsiverdu kavos ir skaitau sau per naktį, dar dėl visa ko pakeliu lovelės galvūgalio kojas – po jomis pakišu po du Dovlatovus ir „Fuko švytuoklę“ su Atwood „Akluoju žudiku“, nes jie panašaus storio.

Skaitau Margaret Atwood „Lady Oracle“, išverstą prancūzų, ir pati jaučiuos kaip suknista orakulė. Mano PėKą baigia eilėraštis „išteku“ – ten yra eilutė „miegant apsivemiantys padauginę mylimieji“ – ir štai – visi trys mano mylimi miega, o aš juos saugau, kad kuo mažiau tų eilučių išsipildytų ir išsipiltų.

Sūnus irgi orakuliškai išsiburtas – „meninį klonavimą“ – tokį eilėraštį – rašiau vos šviežiai ištekėjusi, bet ten jau kalbama apie jį, žvitriaakį berniūkštį.

Duktė irgi atėjo pranešdama apie save, bet istorijos variantas ne literatūriškas, o galima sakyt – poetiškai nukvakėliškas: nei iš šio, nei iš to vienoms Kalėdoms sau (taigi didelei mergai, – ką jau čia – peraugusiai, vaiką turinčiai bobai) – nupirkau barbę. Taip man tada tos lėlės prisireikė, kad užkaito galva, susisuko protelis, atverdamas piniginę. Po keliolikos mėnesių – op – ir duktė.

Dabar klausaus, ar ramiai kvėpuoja, rašau ir graužiuos – gi prisiekiau jų niekad nekišt į jokį eilėraštį, o va sėdžiu ir grūdu juos į esė.

Į eilėraštį savo vaikų vis tiek – niekad – nekiščiau. Eilėraščiai skirti išgalvotiems meilužiams ir negyventiems sapnams, o ne tiems, kurie trinasi kakavuotais skruosteliais.

Kai turi vaikų, laikas nežinia kur prapuola. Štai tik įkvėpi pirmadienio ryto oro gurkšnį, žiūrėk, jau ir sekmadienis temsta. Čia laikas it prinokus uoga, balionas, žvilgantis visa nuo išsitempimo gurgždančia odele, o čia jau suvytus luobelė, šlapias sekmadienio skudurėlis, kuriuo skubom šluostinėji dulkes, neaišku kur išgaravusios savaitės pūkus. Gerai įsicinkinus, laiką įmanoma sustabdyt. Pristatyt spąstelių. Primėtyt kilpų. Eilėraščiui parašyti turi užtekt tiek laiko, per kiek iškedenama siūlų sruoga. Vis tiek kaži kada bemegsiu. Kol dvi galvelės siuva po kambarį, raizgo tais siūlais kiekvieną kėdės koją ir spintelių rankenas – laikas yra tik mano. Mano yra ir tyla. Jei jie žinotų, kad leidžiu tąsyti siūlus, nedirbtų taip tyliai. Klykautų, ginčytųsi, susimuštų.

Dabar, kol rašau, abudu skubiai piešia ant spintelių ir šaldytuvo durų. Niekis, visą šiuolaikinę uolų tapybą moku nuvalyt. Išskyrus tą graudų kringelį, raudonu tušinuku įrėžtą televizoriaus ekrane. Ką tas kringelis, televizorius dabar rodosi visai gyvas, mirguliuojantis tikra siaura kraujagysle, neišnykstančia net kai išjungi visus, kas strikinėja ir dainuoja ekrane, nei užmigdžius dainuojančius šalia ekrano. Užtat turėjau šiek tiek laisvo, nemamiško laiko. Kam trūksta pilnakraujo gyvenimo, tas tegu pats prisipiešia papildomų kraujagyslių. Netiesa, kad laikas nesustabdomas. Reikia tik spėriai į jo dantračius prikaišiot pieštukų, sausainių, spėt į laiko žabtus sumest saujas kubelių ar paaukot vieną kitą siūlų sruogą. Laikas nėra standus, ne kartą stebėjau, kaip jis išsitempia it nailoninė kojinė, prikimšta tų pačių kubelių.

Mama, poetė ir dar emigrantė, draugai tik internete, – taip galima ir pasiust. Kad nepasiusčiau, išsigalvojau draugų. Apie jų nuotykius ėmiau rašyt dienoraščius viename internetiniame portale, o visai neseniai sužinojau, kad yra, kas jais rimtai tiki. Aplinkiniais kanalais išgirdau, kad mano briuselinis gyvenimo būdas smagus ir žaismingas, aptariami mano draugų nuotykiai, būdo bruožai – Karen ir Jakobas, Grąžvydas ir Klemensas, – aš gi nebetelpu į jokią amžiaus grupę, kurioje dar leistini išgalvoti žaidimų partneriai. „Neliūdinkite savo draugų.“ Tai ir neliūdinu. Linksminu, pasakoju istorijas. Tų išsigalvotų draugų visur pilna – trinasi po mano virtuvę, šoka kieme, nebeužsičiaupia net naktį – bamba ir bamba savo gyvenimus man į ausį, baksnoja savo smailom alkūnėm, kad juos užrašyčiau. Kai pasidaro visiškai nekas, visus paskerdžiu, o tada viešai palaidoju.

Žiūriu į veidrodį – matau vaiduoklį, šnekuosi su vaiduokliais. Mergautinės paklodės, iš kurių dar būtų galima išsunkt kokį vieną kitą eilėraštį, virsta vaiduokliais. Tiesiogiai – paklodę ant galvos, ir lakstai po kambarį būbuodama. Vaiduoklis su nuskalbtom gėlytėm ant pakaušio. Bū bū bū.

Ir šiaip, – visa poezija – iki vaikų. Po vaikų prasideda proza, jos geltonų plytų keliai ir gliaumėti pienėm apžėlę šunkeliai.

Poezija ten, kažkur aukštai, šiurena sparniukais ir kartkartėmis sakališkai klykteli. Ir ką? Ir nieko. Va, Brodskio „Poetas ir proza“ laiko pakeltą dukters lovos galvūgalį. Kad ne taip kimštųsi nosis, kai ropinėdama prisirenka skersvėjų ir ima snarglėtis. O ką – ir esė, ir poezija, ir prozos knygos maždaug tam ir skirtos – kad lengviau kvėpuotum. Kad neužsikimštų nosis.

Man atrodo, kad Poetė iš didžiosios Pė turi per dienas vartytis ant siuvinėtų pagalvėlių, įsikandusi kaljano šlangelę, o ne viena ranka keisti sauskelnes, kita ranka šluostyti nosį, ir dar turėti trečią ranką, kuri česnaku trina marinuojamą vištą. Naktimis poetė turi siautėti knibždančiuose menininkų vakarėliuose, trykšti sąmoju ir kitaip mūzintis, iš šnervių jai turi garuoti kvapnios hašišu įdarytos cigarilės dūmas, poetės sklando po kambarį ir kaitina vyną sušalusiems svečiams, kurie ką tik šoko ant stogo. Aš ne poetė. Naktimis kaitinu pieną kakavai, pro vieną šnervę mykdama lopšinę, kita šnerve aiškindama, kad visi monstrai miega ir yra šiaip mieli sutvėrimai.

Vaiką ant kelių – ir skaitai sūpuodama garsiai visas naujienas iš kokio tekstai.lt ir kitų kultleidinių. Ištobulintas būdas – kai reikėdavo migdyt sesers vaikus, jiems skaitydavau fizikos ar prancūzų kalbos vadovėlį – ir nuo fizikos, ir nuo poezijos vaikai gan greitai užmiega. Tiesa, tikrai prastus tekstus aš dėl viso pikto praniūniuoju be žodžių.

Rašytojus smagu stebėti kaip atskirą veislę, kuri dar skyla į visokias gentis. Štai rašytojai prozininkai gali ganytis po vieną, o poetai vis buriasi į krūvas, gal jiems smagiau bandoje, kaip kokioms jūrų kiaulytėms? Jie renkasi į almanachus, turi savo poezijos pavasarį, žiemos poeziją, poetinį rudenį ir dar visokių kitų sezoninių ir nesezoninių švenčių. Ten sužinai, kurios poetės irgi turi vaikų, – dažniausiai jau suaugusių ar paauglių. Esi jų išklausinėjama ir prisileidžiama – prie stalo kavinėje ar po skėčiu, jei lyja. „Vaikai gyvenimui suteikia spalvų“, – čiulba normalios moterys mamų forumuose. Nagi tikrai. Dabar viskas ištikrųjų spalvota. Net mirga ir liejasi. Taip spalvota, kad net zvimbia. Gyvenu kaip komikse, visur paveikslėliai su užrašais. Virš nerašančių mamų galvų kyšo burbulas, kuriame parašyta: „Tu kažkokia keista.“ „Durnė, tu durnė, o ne mama“, – šviečia iliuminacijos virš ne tik nerašančių, bet ir neskaitančių. „Vargšė nabagė tu, o ne poetė“, – parašyta ant debesėlių, susiformavusių garuojant jaunų poečių pakaušėliams. „Vaikai yra totalus blogis“, – rimtai pareiškia man viena jauna žvaigždutė. „Aš jų jau turiu“, – bandau aiškintis nutolstančiai siaurai jos nugarai, bet žodžiai susigeria į netikėtai išplatėjusį gomurį. Mano gomurys didžiulis, drėgnas kaip pusrūsio skliautai, daug ten įsigėrusių žodžių, kaip lianos nusvirusių sakinių šaknelių, – neišspjaunamos, kultūringai įaugusios, tad tik krenkšteliu.

Tik virš mamų poečių ir poečių mamų nieko neparašyta. Jos paprastai, nespalvotai, išsižioja ir sako: „Va ten ir ten yra vyno.“

Dažniausiai sapnuoju, kad imu kaisti ir švytėti. Lipu laiptais tamsoj ir švyčiu žaliai, nuodingai, kaip fosforas. Kuo greičiau judu, tuo daros karščiau, medinėse laiptų pakopose išdega mano pėdų atspaudai. Bijau, kad laiptai ims lūžinėti. Bijau nukrist, laikaus turėklo, tas rūksta, į delnus sminga įkaitusios vinutės. Vienoje laiptų aikštelėje randu vonią, skardinė tokia, cinkuota it kibiras. Sėduos, pilu ant savęs šaltą vandenį, bet jis tuoj pat užverda ir man darosi bloga.

Many skilinėja atomai – jausmas, lyg būčiau pririjus šratų, ir tie dabar ritinėjasi skrandyje. Atominė elektrinė moters kailyje. Visad pabundu prieš pat man išsitaškant į gabalus.

Kiekvienąkart sapno scenarijus toks pat. Aš mintinai žinau, kaip viskas bus, galiu netgi komentuoti sapno įvykius, bet negaliu nieko pakeist. Kiekvienąkart pabundu sustingusi iš siaubo, pašiurpusi, gaudau orą, įkvėpt nepavyksta iš karto. Pabundu prieš pat sprogimą – kai jau matau, kaip krusteli mano tuoj nuo kaulų atšoksianti oda, išgirstu grikštelint tuoj skilsiančią kaukolę, tačiau visada spėju pabust prieš skausmą.

Lyg po nutriušusiu mamos kailiuku dėvėčiau stebuklingus supermeno, tfu, poetės – triusikus.

Klišės. Statybiniai blokeliai, dailūs ir tvirti pažiūrėti. Ištrinta, pauzė, skylė, ištrinta, duobė, ištrinta. Kartais atrodo, kad čia aš, aš esu čia gražiausia klišė.

Tame sapne tamsą vis perrėžia aštrios mėlynos, geltonos ugnys. Dar ilgai, jau pabudus, nuo to mėlynai geltono mirgėjimo viskas skaudžiai ryšku ir žalia.

Jei atsiduosi tėkmei, juk nebūsi priskirtas prie pasidavusiųjų?

Jei gyvensi kelis gyvenimus, bet tuo pat metu gerai atliksi privalomus, kasdienius ir malonius šio gyvenimo buities darbus?

Gražiausios juk yra niekam nežinomos kovos. Ir pačios brangiausios. Tokio svilinančio brangumo kaip laikas. Kaip laikas, per kurį ant liežuvio galo grūdasi saldūs genialių eilėraščių rūgšties kristalai. Kai smilkinius sidabro yla perveria, kai ant aukso lietaus stygos pasimauni it pernokus žemuogė.

Ir visa šita it gitara daužta, aidinti žemuogė neša pabudusiam vaikui kakavą. Nes „mama, kakavos“ lygu „ar gali pamylėt, pabudau“. Tada sėdi tamsoj, sūpuoji. Supies ir matai, kaip ritmo įerzinti eilėraščiai krauna savo pumpurus. Kaip iš įsiūčio tavo neparašyti eilėraščiai pampsta, bet nuo to tik gražėja.

Baisiai čia. Nieko baisaus gi nenutinka. Užtat esu priversta pastebėt visas detales, išgirst keisčiausius garsus. Nusidetalini iki skruzdės kojų kiekio. Iš kvėpavimo nuspėji, kada perjungiamas sapno ar ligos bėgis.

Aš gi viską galiu. Reikia lėktuvo? Duokit dvi kartono dėžes nuo sauskelnių, žirkles ir lipnios juostos. Reikia pasakos? Galiu pasekt bet kada apie bet ką – skilusią šaligatvio plytelę ar sulčių šiaudelį.

Aš nieko negaliu. Negaliu dažytis lūpų, nes nuolat reikia kurį nors bučiuot. Negaliu tintaluot auskarais. Jie tintaluojasi patys – kartą radau vieną auskarą, įmestą žaislinio traktoriaus kabinon. Tas susisukęs sidabrinis vairuotojas žvaliai ridinėjosi kas posūkis, užuot bukai kėpsojęs, priveržtas man prie ausies.

Vidury dienos, kai dirbančios ne mamos poetės ką nors labai dirba, aš tupiu ir peilio galu rausinėju duobeles žemėje. Jeigu randu slieką, visi labai džiaugiasi ir sulekia to slieko glostyt. Mane girs vien už tai, kad pamačiau kurmiarausį, radau boružę ir bučiuos už sutaisytą robotą iš kindersiurprizo.

Sumaišyt mamą ir poetę – tai tas pat, kas sumaišyt statybinį karbidą su vandeniu, žole ir, užsukus dangtelį, laukt, kol visas tas buities „sloikėlis“ pykštels.

Niekad nieko nesprogdinot, nedeginot salietroj mirkytų laikraščių, nemėtėt į laužą šiferio atlaužų ir negulėjot griovy ant pilvų, išsigandę būsimo sprogimo? Tad kokios jūs mamos ir anokios jūs čia ne poetės.

Tiesa, nuo vaikų labai lengva užsikrėst genijaus sindromu. Išskirtinai vaikiška, kaip kokie vėjaraupiai, liga. Visi žinom, kaip karščiuoja vėjaraupiais sergąs suaugėlis – iki haliunikų, – taip mama poetė karščiuoja, mat pjaunas jos kraujy du antigenai – ir mamos, ir poetės. Ir, kol neaišku, ar tai išgydoma, taip ir gyveni, vis sukarščiuodama – iki haliunikų, iki eilėraščių. Ir gerai.

Kitaip didelis tiksintis niekas suplėšys tave į gabalus.

Be garso, kaip tamsoj paleista nindzės žvaigždutė.

Šis pranešimas skaitytas Jurbarke vykusiame tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“