Viską panašiai ir įsivaizdavau: tradicinis suvalkietiškas ūkis su balbatuojančiais kalakutais, gandriukus auklėjančiais gandrais, avilį sergstinčiomis bitėmis. Paveiksliukas, kurį nusipieši skaitydama Vinco Mykolaičio-Putino atsiminimus, vietinių įgarsintas maloniai ausiai ilginamais balsiais. Sodo gilumoje - vadinamoji sodželka; kūdra, iš kurios dvejų metų klasiką už kulno sugriebė ir ištraukė netoliese skalbusi motina. Prie namo - į putiną panašus krūmas baltais žiedais, tenykščių vadinamas gulbinu. Aplink bijūnai, senoviškas gėlių darželis, oriai prasliuogianti katė. Danguje – koncentrinius ratus sukantis sakalas; vienas populiariausių poezijos įvaizdžių, kurį pats Putinas vėliau pavadins „to laiko pažiūrų ir nuotaikų išraiška“. Troboje ant sienos – gimnazisto Vinco Mykolaičio pieštas Gediminas: iš aprašo įsivaizdavau jį gana tiksliai, bet tik pamačiusi iš arti supratau, kad Putinas turėjo ir piešėjo talentą. Dideli akmenys, sukrauti prie vartų; akmenys, kėlę jam baimę, paslaptingas ne šio pasaulio nuojautas, savo formomis primenantys žmogaus veido bruožų dimensijas. Seni ūkiniai pastatai, šimtamečiai medžiai, tarsi iš etnografinio muziejaus salių atnešti padargai.

Blankus horizontas, lygumos, už kurių nieko nėra. Gyventi čia tenka visiškoje Apvaizdos matomybėje, be jokios galimybės pasislėpti, beveik be privatumo, be kūrybinio uždarumo sąlygų. Todėl reikėtų pasilypėti kažkur aukščiau, iš kur būtų galima daugiau matyti ir laisviau kvėpuoti. Tam skirtas legendomis apipintas Aušrakalnis, kurio šlaituose aitriai kvepia čiobreliais. Vietinės tradicijų sergėtojos, uolios literatūrinės vaidilutės (kaip gražiai joms tinka šis žodis tame ironijos nepažįstančiame krašte) – muziejininkės ir lituanistės – net bandė apsėti jį kačpėdėlėmis, tačiau visas turbūt nusiskynė gerbėjai. Užsilipusi randu kelis jaunuolius su geodezijos prietaisais: greičiausiai studentai atlieka praktiką, matuoja dvasinius ir fizinius šios išskirtinės topografijos virpesius.

Tolumoje – vieškelis, kuriuo važiuoja sunkvežimiai. Toji dviejų aušrų erdvė ir tampa svarbiausiu akiračiu; pasislėpti galima žvilgsnyje, mintyse, svajonėse. Viršūnių ir gelmių vertikalėje, perkertančioje laiko horizontalę. Kalnas kaip epifanijos vieta daugelyje kultūrų tampa susitikimo su šventybe toposu. Gali būti, jog čia formavosi ankstyvoji Vinco Mykolaičio-Putino religinė vaizduotė, pagoniškas jausenas perpinanti su bažnytinės liturgijos atšvaitais.

Niekuo neaptvertas dangus ir neva neužmatomos platumos: kraštovaizdis, įstrigęs sąmonėje kaip pirminis pasaulio modelis. Tikri kalnai tokioje vietovėje užaugusiam vaikui turėtų būti kažkas svetimo, baugaus; sugriauti pirmykščius transcendencijos įsivaizdavimus. 1917 metais, Volgos upe atplaukdamas į Kislovodską, jis pirmąkat pamatys tikrus kalnus, Kaukazo didybę. Apie juos V. Mykolaitis-Putinas parašė tik keletą trumpučių eilėraščių. Vėliau gailėjosi, nes jie paliko jam įspūdį. Tai sava ir kartu svetima: vertikalė remiasi į debesis. Visai ne tuos gimtinės debesis, nuo kurių bėgta vaikystėje, išsigandus per greit besisukančios žemės, pernelyg aiškios namų tvarkos bei anapusybės grėsmių. Kalnai ir miniatiūrinis kalnelis, dangumi slenkantys žmonių pavidalo debesys ir tyra ranka paliečiama baltuma. Skirtingi matmenys, ataidintys laiko disonansuose.

Pilotiškių kaimas, į kurį V. Mykolaitis-Putinas po motinos laidotuvių jau nebesugrįžo. Kelio žvyruose radau juodai baltą titnagą – lyg čia dar visai neseniai būtų praslinkęs ledynas, prašnopavę mamutai, į fosilijas sukritę prieštvaniniai gyviai. Iš čia skausmingai, tačiau nesigręžiojant išeita, apsisprendus negrįžti. Egzodo poetai savo prarastų namų bei daiktų ilgesį įverpė trapiuose, ažūriniuose lyg nėriniai eilėraščiuose. Vėlyvojoje Putino lyrikoje nėra jokių sentimentų, namams skirtų ilgesio strofų ar gimtinės nostalgijos. Tai ne A. Nykos-Niliūno Nemeikščiai, poetizuojami kaip mistinio Eldorado provaizdis. Viskas užgniaužta, paslėpta nebylių akiračių plotyje, perduota debesims ir akmenims. Ne mums su savo fizinėmis ribomis tai surasti. Tik eilėraščių žemėlapiai niekada nemeluoja: nors kalbėtų apie visai ką kita. 

„Mažoji studija“