Kaunas skęsta akvarelėje. Nors jos vanduo jau išdžiūvęs, jis vis tiek skandina dailininkų ir jų kūrinių stebėtojų mintis savo bent jau metafiziniam pavidale. Patį vidurvasarį, liepos 11-12 d., daugiau nei šimtas įvairiausių šalių ir dailės sričių menininkų, suviliotų akvarelės, užplūdo Kauną ir savo darbus sukabino tarptautinės bienalės „Baltijos tiltai“ parodose. Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Švedija, Norvegija, Danija, Vokietija, Lenkija, Islandija, Rusija ir Baltarusija – šalys, kuriose netrūksta vandens, lietaus, todėl ir akvarelininkų. Jos visos tilpo keturiose parodų salėse, nes daugiau Kaune nepavyko gauti, nors, pasak organizatorių, bienalė galėjo lietis dar plačiau. Amžinoji parodinių erdvių trūkumo problema vėl pakibo lyg Damoklo kardas, kurį pagrindinės parodos atidaryme dalyvavęs Kauno meras Andrius Kupčinskas žadėjo paslėpti visiems laikams, remti ne tik sportą, bet ir kultūrą, įkurti Kaune jau seniai reikalingus meno rūmus. „Baltijos tiltai“ – gana naujas projektas, Lietuvoje rengiamas tik antrąjį kartą, tačiau prasidėjęs dar akvarelės trienalėmis Rygoje 1968 m. 2006 m. akvarelės centru tapo Kaunas, o renginį organizuoti ėmėsi Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, nutaręs rengti jį kas antrus metus ir suteikti metaforišką „Baltijos tiltų“ pavadinimą. Šiemet akvarelės parodų koncepcija – „slinktys“, ji labai „paslanki“ ir lengvai pasiduoda kūrybinėms interpretacijoms. Tai ir akvarelės meninės kalbos lengvumas, lakumas, optinė judesio iliuzija, spalvinių dėmių persiliejimai, ir akvarelės kokybės bei prasmių ženklai, vengiantys vien dekoratyvumo deklaravimo. Organizatoriai teigia, jog vertino ir tikėjosi ne tik meistriškai įvaldytų klasikines akvarelės išraiškos priemonių, bet ir skatino neapsiriboti įprastais kūrybos būdais, drąsiai brėžti naujas akvarelės slinkčių trajektorijas.

Pirmąją bienalės dieną jau vasariškai atostogaujančioje, tačiau vis dėlto sutikusioje priimti akvarelininkus VDU galerijoje „101“ atidaryta grupės „Aqua 12“ paroda „Aquarelissimo“, šį pavasarį jau rodyta Vilniaus miesto rotušėje. Parodoje pastaraisiais metais sukurti darbai – realistiniai, abstraktūs ar net fantastiniai – tačiau visi atlikti tik akvarele. Grupės įkūrėjas Eduardas Urbanavičius, kalbėdamas apie grupės susibūrimo motyvus, teigė, jog dabar, kai akvarelės technika vis dažniau gretinama ar maišoma su kitomis, grynoji akvarelė pradėjo pastebimai nykti. Dabar net pastelės darbai dažnai vadinami akvarele. E. Urbanavičius linkęs oponuoti net kritikų mėginimams ją skirstyti į „grynąją“ ir „negrynąją“. Mišriosios technikos darbai – tai jau ne akvarelė.

Todėl grupė „Aqua 12“, susikūrusi dar 1992 m. ir vienijanti Lietuvos akvarelės meistrus iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Alytaus, pasisako už vandens bei spalvos grynumą ir dirba ypač entuziastingai. Kasmet surenka pasklidusių po Lietuvą savo narių kūrinius į bendrą parodą, kaip ir šiųmetė, pasižyminčią žanrine, plastine atradimų įvairove. Skaidrumo principas – bene vienintelis, kurį būtų galima laikyti grupės susikūrimo pagrindu. Parodoje labai skirtingo amžiaus, pažiūrų bei stiliaus menininkai ir darbai, atėmę iš jų ilgas kūrybos valandas arba gimę akimirksniu po ilgų apmąstymų.

Šiek tiek vėliau, į pavakarę, bienalė priartėjo prie pagrindinės ir svarbiausios tarptautinės parodos „Baltijos tiltai. Slinktys“, atidarytos Kauno paveikslų galerijoje ir kuruotos Kotrynos Džilavjanaitės. Jai darbus atrinko tarptautinė žiuri, kompetentingai įvertinusi akvarelės būvį šiandienos meno kontekste. Todėl ekspozicijoje gausu kūrinių, nutolusių nuo įprastai suvokiamos akvarelės raiškos, peržengusių į tapybos, piešinio, grafikos, fotografijos, šiuolaikinio meno sritis. Šiandien akvarelė jau primiršusi savo lyriškas, „peizažines“ ištakas, iš paveikslų plokštumų peršokusi į trimačius objektus, videomeno kūrinius ar performansus. Tai puikiausiai atskleidė ir parodos atidarymo metu vykęs „akvarelinis-muzikinis“ projektas. Muzikinėje improvizacijoje akvarelės tema dalyvavo jungtinė menininkų grupė: danai Andersas Hjuleris ir Jensas Nørremølle, švedė Emilia Amper ir estas Villu Veskis. Buvo grojama ne tik įprastais klavišiniais instrumentais, saksofonu, bet ir unikalia skandinavų nykelharpa. Vandens vardas lyg užkeikimas ar koks akvarelininkų himnas skanduotas visomis Šiaurės šalių kalbomis. Na, gal ir ne visomis, nes jų turėjo būti net vienuolika – tiek šalių susirinko galerijos salėje, kad atskleistų meninio mąstymo įvairovę, gyvai performuotų akvarelės patirtį ir paieškotų naujo plastinio bei prasminio žiūros taško. O bienalės organizatoriai tikėjosi kūrinių temų bei turinio įvairovės. Vis dėlto galime teigti, kad akvarelė, bent jau žvelgiant į šiemet Kaune eksponuojamus darbus, labiau linkusi į formą, vizualumą ir daug mažiau – į konceptualumą. Galų gale didžioji paroda „Baltijos tiltai. Slinktys“ oponuoja „Aqua 12“ grupės įsitikinimams ir pateikia labai daug darbų, peržengusių įprastas, nusistovėjusias technikos formas. Tai, žinoma, lėmė nelengvą favoritų ir laimėtojų atranką. Parodos atidaryme buvo paskelbti šių metų bienalės laimėtojai.

„Grand Prix“ premiją laimėjo Vidmantas Zarėka.

Diplomais įvertinti: 

Asdis Arnardottir (Islandija), Voldemaras Barakauskas (Lietuva), Eugenijus Nalevaika (Lietuva), Tiiu Pallo-Vaik (Estija), Morten Paulsen (Norvegija), Slava Semerikov (Estija), Jānis Spalviņš (Latvija), Maarit Suomi-Väänänen (Suomija).

Šeštadienio rytas, kuris buvo dar visai ankstyvas, prasidėjo tarptautine bienalės konferencija „Akvarelės meno slinktys“. Joje dalyvavo ir akvarelės patirtimi dalijosi Andersas Hjuleris (Danija), Jānis Spalviņis (Latvija), Vello Laanemaa (Estija), Toril G. Oksvold (Norvegija), Michailas Cibulskis (Baltarusija), Maarit Suomi-Väänänen (Suomija) ir kiti. Daugelis festivalių ir tęstinių renginių nuolat svajoja apie gyvus, dinamiškus teorinius ir diskusinius renginius, praplečiančius jų tematiką, suteikiančius gylio ir galimybių dalytis bendraujant.

Karštą dieną akvarelininkai grupelėmis zujo po apytuštį miestą, o po pietų vėl susirinko atidaryti parodos. Kauno menininkų namuose iškabinti Baltarusijos menininkų darbai parodoje „Baltarusių akvarelė: interpretacijų laukas“. Jos kuratorius dr. Michailas Cibulskis, kalbėdamas apie savo šalies akvarelės meną, jį apibūdina kaip figūratyvinį ir vertinantį kompozicinius ieškojimus. Šie stereotipai jau tapo skiriamuoju Baltarusijos akvarelės mokyklos bruožu ir galimybėmis. Ir iš tiesų baltarusių akvarelininkų paroda vis dar dvelkia praeities tradicijomis, nors ir paįvairinta novatoriškų ieškojimų. Pagrindine jos dominante tikriausiai galima būtų įvardyti ieškojimų trajektorijas, ties kuriomis kol kas ir apsistota. Arba tradicijos ir novatoriškumo sąsajas – jos palieka daug erdvės, nors šiuo atveju ir pakankamai kausto. Baltarusijos akvarelininkai neabejotinai daugiausia dėmesio skiria plastikos, ekspresyvumo raiškai. „Nesvarbu, ar turinys itin reikšmingas, ar ne, – akvarelė visuomet kupina emocijos, persmelkta šviesos, skaidrumo, vaiskumo, joje jaučiamas perteikiamų jausmų nuoširdumas“, – teigia kuratorius. Parodoje dalyvauja menininkai iš Vitebsko, Mogiliovo, Minsko, Novopolocko ir Pinsko. Daugiau nei pusė parodos dalyvių atstovauja Vitebsko akvarelės mokyklai, kuri susiformavo XX a. antrojoje pusėje, tapo Baltarusijos akvarelininkų veiklos centru ir yra žinoma Europos dailės kontekste. Tiesa, ši paroda – tik dalis šalies akvarelės plėtros lauko, tačiau tendencijas ir kryptis įžiūrėti tikrai įmanoma.

Jau visai nuvargę, bet, kaip tikėjosi bienalės komiteto pirmininkas E. Nalevaika, bent šiek tiek laimingi akvarelininkai susirinko į paskutinės parodos atidarymą. Tai vienintelė personalinė bienalės paroda „Jautrumas“, Dailininkų ir tekstilininkų gildijos galerijoje „Balta“ pristatanti Latvijos menininkės prof. Irenos Luse kūrinių retrospektyvą. Autorė dirba skirtingomis tapybos technikomis: aliejumi, pastele, akvarele, o jos kūrybinė biografija gausi žinomų meno forumų Europoje, personalinių parodų. Tiesa, bienalės organizatoriai tik atidarymo metu sužinojo, jog tai pirmoji autorės personalinė akvarelių paroda. I. Luse kauniečiai įsidėmėjo dar 2006 m., kai ji dėl savo nepriekaištingos darbų technikos ir juose sklandančios nuotaikos atsidūrė tarp ryškiausių favoritų. Todėl šiemet I. Luse nuspręsta pagerbti atskira paroda.

Nors dažnai privengiama kalbėti apie vyrų ir moterų kūrybos skirtumus, atrodo, jog ši latvė nesibodi apibūdinama kaip itin moteriška, dažniausiai skirtingas moters būsenas, emocines patirtis ir pasaulėvoką savo kūriniuose perteikianti menininkė. Ir iš tiesų labai nedaug galimybių suklysti spėjant, jog švelnias, šviesias, plazdenančias akvareles liejo moteris, besimėgaujanti šokio, romantiškų vakarų motyvais, katinais ir gėlėmis. Tačiau, pasak menotyrininkės Evos Lapinskos, akvarelininkė sugeba subjektyvius jausmus iškelti iki apibendrintų simbolių lygmens. „... akvarelėse Irena gyvena savo pačios gyvenimą – ji sugaudo akimirkas, kurios prasprūsta pro kitų akis, bet įsitvirtina dailininkės įžvalgose, patiriamose ir narstomose giliai sąmonėje“.

Daugumai akvarelininkų bienalė jau baigėsi. Jie, pasisėmę įspūdžių ir pabuvę su savaisiais, jau išsiskirstė po namus. Atsikvėpė pagrindiniai bienalės rengėjai: E. Nalevaika, Dalia Draugelienė, K. Džilavjanaitė ir Jovita Jociuvienė. Dabar jau laikas žiūrovams, nesuskubusiems į atidarymus, užsukti į parodų sales ir įvertinti ne tik aiškiai matomą ir tikrai įvairią akvarelininkų kūrybą, bet ir mažiau pastebimą bienalės dizainerio Aurimo Švedo bei ekspozicijos architekto Evaldo Pauzos triūsą. Akvarelės bienalė „Baltijos tiltai“ sugrįš tik po dvejų metų, todėl reikia atsibūti ir pasimėgauti dabar.

Iliustracijose – bienalės dalyvių darbai:

1. Asdis Arnardottir (Islandija) „Autobusas iš Namaskardo".
2. Slava Semerikov (Estija) „Arbatinukai".
3. Vidmantas Zarėka „Pasikartojimai".