Nors folkloro srovė yra įsiliejusi į metalo muziką jau beveik dvidešimt metų ir jos populiarumas Europoje neslūgsta, šis reiškinys yra palyginti mažai tyrinėtas. Šiek tiek vilčių teikia jaunimo subkultūroms rodomas dėmesys Vytauto Didžiojo universitete, už ką, matyt, reikėtų padėkoti čia įsikūrusiam Kultūros tyrimų centrui. Tarp šįmet ginamų etnologų bakalauro darbų temų aptiksime ir skirtų metalistų bei gotų subkultūroms.

Kalbant apie folklorinį metalą arba folkmetalą (folk metal) pirmiausia tenka susidurti su pačiu apibrėžimo keblumu, nors dėl populiarumo ši etiketė naudojama itin dažnai ir kartais visai be pagrindo. Visgi yra sutariama, kad folk metal – tai metalo muzika, į kurią įtraukiami etninės muzikos elementai: tradiciniai liaudies instrumentai, folklorinės melodijos ir/arba vokalas.

Tačiau taip pat egzistuoja tokios plačios metalo muzikos kategorijos kaip pagoniškas metalas (pagan metal) ar vikinginis metalas (viking metal), kurios labiau priklauso nuo tekstų tematikos nei grojimo ypatybių. Tai šiek tiek glumina, nes „viking“ – nuoroda į regioninį etninį-istorinį tapatumą, analogiškai kaip ir „celtic“, „slavonic“ ar „baltic metal“ (keltiškas, slaviškas ar baltiškas metalas). Šie terminai nepadeda nusakyti, ar grupė panaudoja regioninės etninės muzikos elementų, o gal paprasčiausiai jos kūryba yra įkvėpta senovės kultūrų ir to paties folkloro, tiesiogiai jo nenaudojant. Galų gale taip pat nėra griežtos ribos tarp grojimo tradiciniais instrumentais „grynai folkloro dvasia“ ir su tradicija nesusijusio laisvo improvizavimo.

Neretą grupę galima įvardyti tiek „pagan“ („viking“, etc.), tiek „folk“, o šie du stiliai daug kur suaugę į neišskiriamą metalo šaką. Metalas su savo polinkiu į iracionalios vaizduotės sritį ir priešiškumu visuomenėje įsigalėjusioms religijos formoms buvo palanki dirva praeičiai idealizuoti. Protėvių kultūros išaukštinimo idėjos tarsi savaime ieško etninės muzikos pritaikymo kaip natūraliausios savo išraiškos formos. Galime kartu su Egle Aleknaite klausti (žr. jos straipsnį „Metalinė pagonybė“, „Šiaurės Atėnai“, 2003 08 09), ar pagoniškasis metalas neapsiriboja vien vyrišku karingumu, neigiamų emocinių būsenų akcentavimu bei destrukcija. Tačiau kartu tektų pabrėžti, kad priešiškumas krikščionybei čia paprastai įgauna ne tokių atvirų ir agresyvių formų kaip satanistinio metalo ir grindžiamas daugiausia istorine neteisybe („Krikščionybė buvo prievarta įvesta. Man tai svetima ir nepriimtina religija“ – „Poccolus“ vokalistas Mūnis, „Raganos ir alus“. Nr. 6. 1993 m. gruodis). Būtent šiame stiliuje galima įžvelgti tendencijų nusigręžti nuo maištingumo, su kuriuo asocijuojama visa roko muzika, ir pasukti tam tikro darnesnio pasaulėvaizdžio, hierarchiškai sutvarkyto pasaulio link. O folkloriniam metalui krikščionybės atmetimas netgi nėra būtinas elementas. Jis priklauso nuo individualaus grupės narių požiūrio, sugebėjimo intelektualiai pateikti savo idėjas arba susisaistymo su kitų kūrėjų propaguojamomis nuomonėmis, ideologijomis, madomis.

Formaliai folk metal pradininkais laikoma britų grupė „Skyclad“, į savo grotą thrash metal stiliaus muziką jau pirmuosiuose 1991–1992 m. albumuose sėkmingai įvedusi folklorines smuiko melodijas. Tačiau bendrai judėjimo krypčiai gerokai daugiau įtakos turėjo skandinavų grupės. 1990-aisiais pasirodė legendinės Švedijos metalo grupės „Bathory“ neeilinis albumas „Hammerheart“, skirtas senovinei, vikingiškai tematikai ir laikomas pirmuoju „vikinginiu“ albumu metalo istorijoje. Paskutinės eilutės šiame albume, „It’s only just began...“ – „Visa tai tik prasideda...“ buvo pranašingos. Kartu su antrąja juodojo metalo (black metal) banga, prasidėjusia Norvegijoje paskutinio XX amžiaus dešimtmečio pradžioje, iškilo ir grupės, savo kūryboje naudojusios istorines vikingų temas arba folkloro motyvus („Einherjer“, „Enslaved“, „Ulver“ ir kitos). Dar viena garsi grupė, padėjusi populiarinti judėjimą (šįsyk – iš melodingo death/doom stiliaus pozicijų), buvo suomiai „Amorphis“, 1994 m. išleidę juos labiausiai išgarsinusį albumą „Tales from the Thousand Lakes“, kurio angliški tekstai buvo paremti suomių nacionaliniu epu „Kalevala“.

Netruko folklorinis metalas ateiti ir į Baltijos šalis, kur greitai užėmė svarbią nišą čionykštėje metalo scenoje. Dabartinės stipriausios latvių ir estų folklorinio metalo grupės „Skyforger“ ir „Metsatöll“ savo pirmuosius įrašus padarė 1997 ir 1999 metais. Lietuvoje pagoniškosios muzikinės pogrindžio kultūros vystymąsi pagreitino grupės iš Utenos: „Poccolus“, „Ha Lela“, „Laumė“, „Zpoan Vtenz“ ir kt. Daliai jų talkino aktyvi ir talentinga folkloristė Vilma Čiplytė. Deja, dauguma šių savitą ir išraiškingą muziką grojusių grupių išsiskirstė išleidusios savo pirmuosius albumus.

Gana ankstyvas stiliaus pasirodymas Lietuvoje leistų svarstyti, kiek tai nulėmė užsienio scenos naujovės (tas pats norvegų juodasis metalas), o kiek – vietinės sąlygos (visuomenėje padidėjęs susidomėjimas ikikrikščioniškuoju tikėjimu, romuviečių veikla). Viena vertus, folklorinis metalas kaip globalus reiškinys plisdamas platino kai kuriuos stereotipinius įvaizdžius (pavyzdžiui, skandinavų mitologiją). Tačiau tuo pat metu jis puikiai sugebėjo prisitaikyti prie vietos kultūrinių sąlygų, įgydamas specifinių lokalinių ypatumų. Tai būdinga ir lietuviškai scenai, kur kauniečių grupė „Angis“ apdainuoja Kauno pilies gynybą 1362 metais („Sakmė apie kunigaikštį Vaidotą“), o telšiškiai „Meressin“, perfrazuodami liaudies dainos tekstą, per koncertus užtraukia: „Uliokim, broliukai, šventuo Žemaitėjė...“

Senovinę kultūrą gaivinančių muzikinių idėjų proveržis vietinėje terpėje skatino šio stiliaus tolesnį plėtimąsi ir vystymąsi galbūt net labiau nei užsienio grupių pavyzdys. Vieni atlikėjai perimdavo šį stilių susižavėję vienalaike tėvynainių kūryba, kiti – vedami vidinės brandos. Antai „Anubi“ kūrėjas Martynas Meškauskas taip paaiškina perėjimą nuo senovės Egipto motyvų pirmuosiuose albumuose prie pagausėjusių lietuviškų mitologinių ir folklorinių vaizdinių paskutiniame: „Tuo metu dar nebuvo nė vienos pagan grupės ir net toks terminas nebuvo taikomas jokiam stiliui. [...] Mes tada kūrėm tai, kas įdomu mums patiems, analizavom seną kultūrą. Juk būtent iš ten atsirado ir mirties kultas ir magija ir t.t., bet galų gale pasidarė nebeįdomu tęsti kažką panašaus ir ėmėm gilintis į patį save. [...] Liko tik pavadinimas, kuris primena pirmykštę mirtį. Jis gali likti. Ar netiesa?“. (leidinys „Vetšo Mėnesio Vaizbuva. 1997, gruodžio 29. Tamsiausio meto tamsiausias menas“).

Griežta tautine kryptimi pasižymėjusios leidybinės įmonės „Vetšo Mėnesio Vaizbuva“ (V.M.V.), pradžioje globojusios nemažai pagoniškosios scenos grupių, veikla pamažu nuslopo. Tuo metu sušiuolaikinto folkloro kultūrą daugiausia ėmė populiarinti „Dangus“, su kurio pavadinimu siejama muzikinių rinkinių „Dark Fire Dancing“ leidyba, festivalių „Mėnuo Juodaragis“ ir „Baltic Thunder“ organizavimas. Tačiau čia idėjiškumą iš dalies keitė formalus eksperimentalizmas bei komerciniai siekiai, o dėmesys pagoniškajai metalinei scenai nebuvo pastovus.

Ryškiausiu folklorinio metalo pavyzdžiu Lietuvoje reikėtų laikyti uteniškių „Ha Lela“ kūrybą, kurioje gausu grynų folklorinių intarpų, tautosakinių tekstų bei tradicinių instrumentų panaudojimo (grupės vokalistas Vaidas nurodė, kad jam pačiam stiliaus įvardijimas ne taip svarbu ir siūlė vadinti sad metal – liūdnu metalu, arba black metal, – zinas „Chamas“, 1995, Nr. 2). Visgi tenka pripažinti, kad Lietuvos grupės etninės muzikos palikimu dažniau rėmėsi kaip įkvėpimo šaltiniu, o ne kaip medžiaga savo kūriniams. Pavyzdžiui, gana garsi grupė „Angis“, kurios epiniai tekstai buvo skirti išimtinai senovei, mūšiams su kryžeiviais ar net padavimo apie Jūratę ir Kastytį naujam pristatymui, senuosius instrumentus (kankles, dambrelį) įterpdavo tik vienoj kitoj vietoj, „paspalvinimui“ ar jausmo sustiprinimui. Panašiai ir garsiausi lietuvių pagoniškojo metalo atstovai „Obtest“ ne itin mėgsta naudoti tradicinius instrumentus. Užtat bemaž vieningai šios krypties lietuvių grupės sąmoningai dainuoja vien lietuviškai. Tuo jos išsiskiria iš likusios metalo scenos, kur pagal įprotį dažnai tekstams pasirenkama anglų kalba.

Siekiant labiau įsigilinti į folklorinio metalo fenomeno esmę, neišvengiamai tektų šį reiškinį nagrinėti bendrame metalo muzikos ir dar platesniame kontekste. Neretai kūrėjai, grupių nariai gilinasi į praeitį, dalyvauja švenčiant senąsias šventes, priklauso baltiškojo tikėjimo puoselėtojų bendruomenėms, istorinių kovų brolijoms. Ne vienas jų užsiima amatais, pavyzdžiui, gamina žalvarinius ir sidabrinius papuošalus. Tai tik sustiprina mūsų susidomėjimą jų pasirinkimu ir kūrybine raiška.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą per renginį „Muzika: pasaulis ir Lietuva“.

Bernardinai.lt