Ši laida skirta 1945 metų Potsdamo konferencijos pasekmėms aptarti bei paminėti.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Sausio 13-osios 15-ųjų metinių išvakarėse Potsdamo susitarimai buvo aptarti LR Seime apskritojo stalo diskusijoje „60 metų po Potsdamo“. Tad pirmiausia siūlome pasiklausyti pokalbio su šios diskusijos dalyviu istoriku dr. Arvydu Anušausku.

Kas buvo ta Potsdamo konferencija ir kas joje buvo nutarta?

1945 m., pasibaigus karui Europoje, bet dar neprasidėjus karui prieš Japoniją, Potsdame susirinko didžiųjų valstybių vadovai ir iš esmės numatė pokario Europos ateitį. Ne tik Vokietijos, bet ir kitų Europos valstybių ateitį. Buvo numatyta demilitarizuoti ir denacifikuoti Vokietiją. O Rytų Europos valstybių ir tautų atžvilgiu buvo pasirinkta prisitaikėliška politika, t. y. buvo patvirtintos dar Teherano ir Jaltos konferencijose nubrėžtos ribos bei pakeitimai. Žodžiu, Potsdame buvo išspręsta daug klausimų, vėliau atvedusių ne tik prie žemių perskirstymo, bet ir prie galybės žmonių tragiškų likimų. Ir tie likimai skaičiuojami milijonais.

Kuo 1945 m. Potsdamo konferencija buvo svarbi Lietuvai, kaip ji atsiliepė Lietuvos likimui?

Lietuva buvo palikta už besiformuojančios „geležinės uždangos“ ribų. Juk tuo metu nuo Suomijos įlankos iki Juodosios jūros faktiškai vyko kitas Sovietų Sąjungos karas su laisvės siekiančiomis tautomis. Tas karas prasidėjo 1944 m. ir truko gerą dešimtmetį. Dabar jau žinoma ir oficialiai skelbiama, kad to karo aukomis tapo 1 milijonas žmonių. Aišku, čia apie jokius vokiečius nekalbama, tos aukos – tai lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai… Bet reikia pabrėžti, kad Potsdame sovietinei Lietuvai buvo grąžintas Klaipėdos kraštas.

Grįžkime atgal į pačią Potsdamo konferenciją, kur eilinį kartą buvo pasidalyta įtakos sferomis Europoje. Ar Vakarų sąjungininkai nesistengė Potsdame apriboti Sovietų Sąjungos ir Stalino apetito? Ar vyko ta tema kokie nors debatai, ginčai, o gal viskas jau buvo išspręsta prieš konferenciją?

Daug kas, kaip minėjau, buvo išspręsta Teherano ir Jaltos konferencijose, bet ir Potsdame vyko tiek debatai, tiek ginčai. Buvo ginčijamasi dėl principų, pagal kuriuos bus pripažįstamos didžiųjų valstybių naujai suformuotos vyriausybės būtent Stalino kontroliuojamose teritorijose. Buvo numatytas principas, kad tos vyriausybės bus pripažintos tik tuo atveju, jei jos bus suformuotos rinkimų pagrindu. Bet puikiai žinome, kokie tie rinkimai buvo sovietų kontroliuotose teritorijose.

Ar buvo kokių nors skirtumų tarp Vakarų sąjungininkų pozicijų?

Be abejo, tokie skirtumai egzistavo. Pavyzdžiui, tarp Didžiosios Britanijos ir JAV. Tuo metu Didžioji Britanija jau praktiškai buvo praradusi kadaise turėtą supervalstybės statusą. Nauja tokia supervalstybe tapo JAV, jau turėjusios tiek karinę, tiek ekonominę galią ir galėjusios savaip paveikti Europos ateitį. Tačiau reikia pažymėti, kad principiniais klausimais Vakarų sąjungininkės sutarė tiek tarpusavyje, tiek su Sovietų Sąjunga  - sutarė ir dėl pokario sienų, ir dėl Rytų Europos ateities, ir dėl Karaliaučiaus krašto. Bet pabrėšiu, kad, nepaisant Potsdamo konferencijos susitarimų dėl Rytų Europos ir netgi nepaisant sovietų kariuomenės buvimo Rytų Europos valstybėse, klausimas dėl jų sovietizavimo galutinai išspręstas nebuvo. Tas klausimas galutinai buvo išspręstas po Potsdamo praėjus dar keleriems metams, prasidėjus šaltajam karui.

Bet ar šaltasis karas nėra tam tikra Potsdamo konferencijos išdava?

Vis dėlto pagrindinis Potsdamo konferencijos tikslas buvo pokario Vokietijos sutvarkymas. O šaltasis karas kilo dėl abiejų pusių nesutarimų.

Pasaulyje niekam ne paslaptis, kad sovietai Karaliaučiaus krašte fiziškai išnaikino vietos gyventojus, tačiau iki šiol jokios atsakomybės už tai nebuvo pareikalauta ir, ko gero, nebus pareikalauta. Kodėl Vakarų demokratijos, deklaruojančios žmogaus teises ir laisves, absoliučiai ignoruoja šį klausimą?

Iš tiesų, po Antrojo pasaulinio karo evakavus 10 milijonų vokiečių iš rytinių Vokietijos teritorijų, kurios buvo grąžintos Čekoslovakijai arba perduotos Lenkijai ir Sovietų Sąjungai, buvo pasigesta vieno milijono šešių šimtų tūkstančių vokiečių. Iš jų pusė milijono buvo kilę iš Rytprūsių. Pagrįstai manyta, kad jie žuvo jei ne nuo bado ar ligų, tai buvo nužudyti per karo veiksmus. Ir ta pusė milijono vokiečių, žuvusių Rytprūsių teritorijoje, taip pat buvo tam tikra karo pasekmė. Daugelis valstybių tuo metu į tai užmerkė akis, nes vokiečiai patys sukėlė tą karą, kuris iš visų valstybių pareikalavo milžiniškų aukų. Net patys vokiečiai tuo metu į savo civilių praradimus žiūrėjo kaip į neišvengiamą blogybę ir su tuo susitaikė. 

Bet Karaliaučiaus krašto problema išliko iki šiol. Ar Vakarų politikai nepagalvojo, kad ateityje dėl šio apendicito gali kilti daug problemų?

Iš tiesų, tuo metu apie tai nebuvo galvojama. Buvo galvojama, kaip pagal iš anksto sudarytus susitarimus padalyti Vokietijos teritoriją. Ir Sovietų Sąjunga jau nuo 1943 m. pabaigos 1944 m. pradžios sąmoningai siekė bent jau dalies Karaliaučiaus krašto prijungimo prie savo teritorijų. O Vakarai su tuo sutiko, nes negalvojo apie tolimą ateitį. Tačiau reikia priminti, kad Karaliaučiaus kraštas buvo atiduotas sovietų administravimui iki tol, kol ekspertai nustatys sienas ir įvyks galutinis taikus sureguliavimas. Kaip žinoma, galutinio taikaus sureguliavimo tuo metu nebuvo, bet pagal tarptautinę teisę 1975 m. Helsinkio susitarimai nustatė sienų neliečiamybę, o 1990 m. Vakarų ir Rytų Vokietijų bei valstybių – Potsdamo konferencijos signatarių – bendra sutartis praktiškai padėjo tašką ties teritoriniu klausimu. Nuo tada apie teritorines pretenzijas nebėra ko kalbėti. Belieka kalbėti apie tai, kas tose teritorijose vyko, ar ten buvo padaryta karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui, kas už tai buvo atsakingas, ir ar tebėra iki šiol atsakingas. Taip pat galutinai pasirašius Lietuvos ir Rusijos sienų sutartį bei ją ratifikavus, buvo galutinai išspręstas klausimas tiek dėl Klaipėdos krašto, tiek dėl dalies Karaliaučiaus krašto.

Kokie Potsdamo susitarimų padariniai yra išlikę šiandien Europoje?

Pirmiausia reikia paminėti tai, kas išliko dėl teritorinių perdalijimų. Tai ir tas pats Kaliningrado apendiksas, kuris pats savaime nebėra problema, bet tai sukelia kitų problemų. Tai ir karinis tranzitas, ir Kaliningrado srities militarizavimas. Militarizuota Kaliningrado sritis, galinti kelti grėsmę kaimyninėms valstybėms, ko gero, yra viena didžiausių problemų, išlikusių po Antrojo pasaulinio karo.

Taigi, istorikas A. Anušauskas teigia, jog svarbiausias 1945 metų vasarą vykusios Potsdamo konferencijos susitarimų palikimas – iki šiol likusi militarizuota Kaliningrado sritis ir kitos su šia sritimi susijusios problemos. Išties, Rytų ir centrinės Europos valstybės atsikratė komunistinių režimų bei priklausomybės nuo Sovietų Sąjungos, subyrėjo ir pati Sovietų Sąjunga. Tai gal jau metas galutinai užversti tuos skaudžiausius Antrojo pasaulinio karo istorijos puslapius ir konstruoti ateitį, atsižvelgiant į šių laikų realijas? Juk šiaip ar taip Kaliningrado problematikos Lietuva neišspręs, o ir apie sienų peržiūrėjimą šiais laikais kalbėti nėra jokio pagrindo, juolab kad galioja ir kiti susitarimai, pagal kuriuos užtvirtinta sienų neliečiamumo nuostata.

Sienų klausimo spręsti, žinoma, niekas ir nesiūlo. Tačiau, man regis, išlieka dar viena ir, ko gero, pati svarbiausia teisinė problema ar dilema, kurią tavo minėtoje Seimo apskritojo stalo diskusijoje iškėlė prof. Vytautas Landsbergis, sulygindamas Potsdamo susitarimus su Ribentropo-Molotovo paktu. Išties, nesunkiai galima įžvelgti paralelių tarp Potsdamo sąjungininkų susitarimų, pagal kuriuos buvo iš naujo perdalyta Europa ir pagal kuriuos Baltijos valstybės buvo atiduotos sovietams, ir nacių-sovietų susitarimų prieš Antrąjį pasaulinį karą. Juk iš esmės ir po Potsdamo liko galioti dar Ribentropo-Molotovo nubrėžtos žemėlapių linijos. Maža to, jos buvo sutvirtintos naujais susitarimais. Ta proga profesorius iškėlė, manau, šiais laikais faktiškai neatsakomą klausimą: Jei Ribentropo-Molotovo paktas pasaulio bendruomenės yra pripažintas kaip nusikalstamas ir negaliojantis nuo jo pasirašymo datos, tai kodėl laikomi galiojančiais Jaltos ir Potsadmo susitarimai, pasiekti šio nusikalstamo pakto pagrindu?

Aš nežinau, ką į tai atsakyti. Tačiau, kita vertus, Džordžas Bušas yra pareiškęs apgailestavimą dėl Potsdamo susitarimų ir pripažinęs, kad Rytų ir Centrinės Europos valstybių atžvilgiu buvo padaryta neteisybė, tačiau tais laikais tiesiog nebuvę kitos išeities.

Čia yra kita problema. Vakarų sąjungininkai – JAV ir Didžioji Britanija – šiandien taip pat negali pripažinti, kad Potsdamo konferencijos susitarimai buvo nusikalstami. Nes jei jie tai pripažintų, anksčiau ar vėliau privalėtų iškelti ir tą patį Karaliaučiaus klausimą, ir galbūt net kompensacijų nukentėjusioms tautoms klausimą. O kas gi šiais laikais norės prisiimti kažkokių papildomų finansinių įsipareigojimų? Juk vieniems rusams to taip pat nesuversi, nes Potsdamo protokolus lygiai taip pat pasirašė ir britai su amerikiečiais. Be to, rusams, kaip žinoma, apskritai jokie dokumentai ar tarptautiniais susitarimai niekada nerūpėjo ir niekada nebuvo kliūtis, vykdant nusikaltimus.

Kitaip sakant, Vakarai dar iki šio nėra pasirengę spręsti Karaliaučiaus klausimo?

Karaliaučiaus klausimas jau yra išspręstas, ir niekas tikrai neperžiūrės tų susitarimų. Tačiau aš kalbu pirmiausia apie teisinę ir moralinę tiek vakariečių, tiek ir rusų atsakomybę dėl Potsdamo. Juk jeigu teisiškai šie susitarimai kaip Ribentropo-Molotovo paktas būtų pripažinti niekiniais arba negaliojančiais, tai užtrauktų daugybę problemų tiek Vakarams, tiek ir Rusijai. Pirmiausia, žinoma, tai gerokai komplikuotų buvusių sąjungininkų tarpusavio santykius, o tuo šiandien niekas nesuinteresuotas. Todėl ir sakau, kad niekada tokio Potsdamo susitarimų pasmerkimo nesulauksime, kaip nesulauksime jų padarinių teisiško likvidavimo.

Tačiau kuo mes galėtume argumentuoti Vakarų sąjungininkų atsakomybę už Potsdamą? Vis dėlto 1945-aisiais kažkaip reikėjo užbaigti tą karą, matyt, reikėjo ir leistis į tam tikrus kompromisus su sovietais, nes priešingu atveju buvo realus pavojus, kad kils dar vienas karas, kurio tikrai pokarinio pasaulyje niekas nenorėjo.

Pirmiausia patys vakariečiai ir neginčija savo atsakomybės. Jie tik nepasako konkrečiai, ko nepadarė, kad Potsdamo padariniai nebūtų buvę tokie skaudūs Rytų ir Centrinės Europos tautoms. Norėčiau šiuo klausimu pasiremti mūsų teisininko Dainiaus Žalimo išsakytais argumentais. Pasak jo, Tarptautinis teisingumo teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad neteisėti aktai, ypač tokie kaip agresija ar tautų apsisprendimo teisės varžymas, suponuoja tris valstybių pareigas. Pirmoji pareiga yra nepripažinti tokio neteisėto akto. Kitos dvi pareigos reikalauja aktyvesnio valstybių dalyvavimo – nepadėti neteisėtą aktą įvykdžiusiai valstybei ir siekti neteisėto akto likvidavimo. Taigi, kaip Seimo apskritojo stalo diskusijoje kalbėjo teisininkas D. Žalimas, „belieka iškelti retorinį klausimą, ar Vakarų valstybės, pasirašydamos Potsdamo dokumentus, vykdė pastarąsias dvi pareigas. Ir šis klausimas naujai iškyla būtent Sausio 13-osios kontekste. Atsakymas vienareikšmiškas – iki Sausio 13-osios Vakarai nevykdė pastarųjų dviejų pareigų, nes iki to laiko oficialiai neužmezgė diplomatinių santykių su Kovo 11-ąją atkurta Lietuvos respublika, o vadinasi, ir nepadėjo likviduoti neteisėto akto padarinių. Tik po Sausio 13-osios Vakarų pozicija pasikeitė, ypač Skandinavijos šalių pozicija. Tada prasidėjo tikrasis Potsdamo palikimo demontavimas.“

Bet mes turime pripažinti, kad Vakarai bent jau vykdė Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politiką. Tiesa, Rusijos pusė, remdamasi tais pačiais Jaltos bei Potsdamo dokumentais, bando užginčyti ir šį faktą. Pavyzdžiui, rusai aiškina, kad galutinai Vakarai susitaikė su Baltijos valstybių aneksija 1975 m. Helsinkyje, kas ir buvo pažymėta baigiamajame Helsinkio protokole. Kaip galima atremti tokius rusų argumentus?

Teisininkai ir istorikai, išstudijavę Helsinkio aktus, nurodo vieną argumentą, t. y. kad Vakarų valstybės, tiek pasirašydamos šitą aktą, tiek kitais atvejais, visada pasakydavo, kad Baltijos valstybių atžvilgiu taikoma ne sienų neliečiamumo nuostata, o kita šio akto nuostata, sakanti, jog negali būti pripažintas teisėtu joks prievarta prijungtų teritorijų užgrobimas. Taigi, ir Helsinkio aktas neįteisino Baltijos valstybių aneksijos. Kitaip sakant, rusai Helsinkio aktuose mato, tai, ką nori matyti, nutylėdami kitas juose užfiksuotas nuostatas, kurios kaip tik ir paneigia jų argumentus. Dar vienas argumentas būtų prieš Potsdamą vykusios Jaltos konferencijos eiga. Juk Jaltoje Stalinas siekė, kad visos vadinamosios Sovietų Sąjungos „broliškos“ respublikos taptų Jungtinių Tautų organizacijos narėmis. Kodėl gi Vakarai nesutiko su tokia nuostata? Atsakymas labai paprastas – jei JAV ir Didžioji Britanija su tuo būtų sutikusios, vadinasi, de jure pripažintų ir Baltijos valstybių aneksiją. O to neįvyko.

Tačiau nepaisant vykdytos Baltijos valstybių aneksijos ir inkorporacijos nepripažinimo politikos, Vakarai išliko pasyviais stebėtojais ir net prasidėjus šaltajam karui, galima sakyti, nė nebandė ištaisyti Potsdamo susitarimų pasekmių?

O kaip jie galėjo tas pasekmes ištaisyti šaltojo karo metais? Nebent pradėti trečiąjį pasaulinį karą. Didelis klausimas, ar toks karas būtų ką nors ištaisęs... Kita vertus, kalbant apie Potsdamą, t. y. Potsdamo susitarimų kontekste labai retai analizuojama paties Antrojo pasaulinio karo eiga. Juk Vakarai ilgai delsė atidaryti antrąjį frontą, nes svarstė, kur jiems geriau smogti – ar per Balkanus, ar per Normandiją, ar per Italiją... Kol jie svarstė, faktiškai pasirinkimo neliko, nes vokiečiai Rytuose jau nebepajėgė sulaikyti bolševikinių ordų, kurios visose vietose jau veržėsi į Rytų ir Centrinę Europą. 1944-ųjų Normandija faktiškai pradėjo lenktynes dėl Europos, o tų pačių metų pabaigoje įvykęs Ardėnų mūšis geriems trims mėnesiams atmetė Vakarų sąjungininkus atgal – vos ne į išeities pozicijas. Rusai išnaudojo tą laiką Vengrijai užgrobti ir įsiveržti į Balkanus. Taip kad jau 1944-ųjų pabaigoje jų įtakos zona Europoje buvo pakankamai aiški, apie kažkokias nuolaidas ateities Potsdame buvo net juokinga tada kalbėti, nes anglai su amerikiečiais tuo metu tik murkdėsi Ardėnų purve, jų gretose kilo didžiulė panika ir dar didelis klausimas, kur jie būtų atsidūrę, jei vokiečių smogiamoji grupuotė nebūtų išnaudojusi kuro atsargų. Aišku, kai rusai užėmė pusę Europos, derėtis jau buvo vėlu.

Tačiau dar grįžkime prie Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių reikalų. Ar mes dar tebejaučiame Potsdamo pasekmes?

Žinoma, jaučiame. Ir ne vien tik dėl Kaliningrado karinio tranzito ar šio krašto militarizavimo. Galime pažiūrėti tik į tai, kas vyko Lietuvoje po Potsdamo. Tai ir masinės deportacijos, ir daugybės aukų pareikalavęs partizaninis karas, ir viso krašto sovietizacija, visiškas ūkio sugriovimas, pagaliau - sovietinio režimo įsigalėjimas, kas negalėjo nepakeisti viso tautos mentaliteto. Niekas šiandien negali suskaičiuoti, kiek dvasinių bei materialinių nuostolių patyrėme, ir tai yra tiesioginės Potsdamo susitarimų pasekmės.

Kas ką turėtų padaryti, kad tos pasekmės pagaliau būtų likviduotos ir mums bei kaimynams daugiau netektų dairytis atgal?

Visos Potsdamo susitarimų dalyvės ir pirmiausia Rusija, kaip Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, turėtų parodyti gerą valią ir pripažinti savo nusikaltimus, padarytus tiek Baltijos valstybėse, tiek ir Karaliaučiaus krašte. Žinoma, kaip minėta, nėra reikalo ar prasmės šnekėti apie dar vieną sienų perbraižymą. Tačiau yra prasmė siekti nusikaltimo dalyvių teisinės ir moralinės atsakomybės. Kas tai galėtų būti? Manau, pasaulinis teisinis procesas prieš komunizmą. Tai pirmiausia. Kol pasaulyje įvardytas ir pasmerktas tik vienas blogis, apie Potsdamo pasekmių likvidavimą nėra ko svajoti. Tas apsivalymas tiesiog būtinas ir pačiai Rusijai, kurioje akivaizdžiai didėja imperinės ambicijos, be to, visais lygiais. Tai dar viena Potsdamo pasekmė.

O ką konkrečiai duotų tas komunizmo pasmerkimas?

Tai tiesiog galėtų būti pirmasis žingsnis. Vėliau tai galėtų peraugti į karo nusikaltimų tribunolą, savotišką antrąjį Niurnbergą. Mums gi tai suteiktų dar vieną galimybę priminti pasauliui savo patirtas skriaudas bei pareikalauti atitinkamos kompensacijos. Žinoma, šiuo metu tai tik iliuzija, žinant kaip visada neigiamą Rusijos reakciją. Tačiau, sutikime, jei pasaulis nori, kad Antrasis pasaulinis karas pagaliau baigtųsi, kito kelio nėra.