Akstinas pasirinkti šitaip suformuluotą pranešimo temą yra paradoksas, atsiskleidžiantis mėginant įvertinti A. Maceinos asmens bei jo kūrybos vietą ir statusą mūsų intelektualiniame ir apskritai kultūros gyvenime. Viena vertus, atkūrus nepriklausomybę mąstytojas tam tikra prasme sugrįžo į Tėvynę. Baigiama leisti solidi daugiatomė jo raštų rinktinė. Įvairiuose šaltiniuose – spausdintiniuose ir internetiniuose – galima rasti daug publikacijų, vienaip ar kitaip nušviečiančių A. Maceinos gyvenimą ir jo skelbtas idėjas. Taigi dėmesio šiam iškiliam lietuvių mąstytojui ir kultūros žmogui tarsi netrūksta.

Tačiau įdėmiau įsigilinus į šio dėmesio pobūdį ir mastą pradeda ryškėti kitoks – deja, anaiptol nedžiuginantis – vaizdas. Mąstytojo jubiliejų paminėjo profesijos kolegos – VU Filosofijos fakultetas. Vis dėlto krinta į akis, kad apskritai šią datą prisiminė ir filosofui pagarbą atidavė daugiausia tik idėjiškai ir vertybiškai jam artimi visuomenės ir šviesuomenės būreliai. Beveik visi A. Maceinos šimtmečio jubiliejui skirti tekstai pasirodė tik krikščioniškos pakraipos leidiniuose ir žiniasklaidoje.

Tai nėra natūralu, juo labiau – savaime suprantama. Šiaip ar taip, A. Maceina – vienas iš lietuvių profesionalios filosofijos pradininkų ir kūrėjų. Jo veikalai atitinka visus europietiško akademinio filosofavimo standartus. Tai tikrai nėra mėgėjiški ar provincialūs savo tematika bei turiniu rašiniai. Dar svarbiau tai, kad šiuose darbuose gvildenamos visai nepasenusios, veikiau priešingai – mūsų dienomis tapusios dar aktualesnės problemos. A. Maceinos įnašas į lietuvių filosofinės terminijos kūrimą yra didžiulis, o ir šiandien ne visada sugebama tinkamai juo pasinaudoti. Taip pat pakanka prisiminti mąstytojo veikalus apie lietuvių tautos kultūrinį ir civilizacinį tapatumą, tautos kūrimo ir savikūros būdus bei perspektyvas, jo skelbtas socialines ir politines, pedagogines idėjas ir daugelį kitų įdomių bei vertingų jo įžvalgų. Nereikia lakios vaizduotės, kad suvoktum, jog šį palikimą plačiau įtraukus į mūsų kultūrinio gyvenimo apyvartą smarkiai prasiplėstų dvasiniai ir intelektualiniai šio gyvenimo horizontai ir būtų sujudinti merdinčių – sustingusių ir neretai tiesiog užpelkėjusių – diskusijų gyvybiškai svarbiais tautos ir valstybės tolesnės raidos klausimais vandenys. Šiuo požiūriu A. Maceinos darbų vertę galėtų ir turėtų pripažinti tiek jo idėjiniai šalininkai bei kūrybos gerbėjai, tiek kitokius pasaulėžiūrinius įsitikinimus ir skirtingas teorines nuostatas turintys sąžiningi ir garbingi idėjiniai priešininkai. Trumpai sakant – tokio rango mąstytojo jubiliejus turėjo tapti svarbiu visos Lietuvos kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo įvykiu. Tačiau netapo. Tai ir duoda pagrindą teigti, kad  A. Maceinos ir jo kūrybos sugrįžimas į Tėvynę išties paradoksalus: formaliai lyg ir pripažintas bei gerbiamas filosofas iš esmės yra išstumtas į kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo paribius arba, kitaip sakant – marginalizuotas. Jo idėjos netapo mūsų kultūros savastimi, nes faktiškai mąstytojo kūrybinį palikimą gaubia savotiška ir, kaip vis labiau aiškėja, sunkiai pramušama nutylėjimų siena.

Tos sienos buvimas nepriklausomoje Lietuvoje iš pirmo žvilgsnio yra ne tik nepateisinamas, bet ir nesuprantamas, tiesiog keistas reiškinys. Tačiau lygiai leistina ir teisėta daryti prielaidą, kad toks paslėptas, bet neabejotinas iškilaus mąstytojo marginalizavimas anaiptol nėra atsitiktinumas. Tad jį derėtų vertinti kaip reikšmingą mūsų kultūros dabartinės būklės simptomą ir rodiklį. Jis, ko gero, išreiškia ir atspindi tam tikras gelmines ir ne visada akivaizdžias mūsų visuomenėje vykstančios pasaulėžiūrinių ir intelektualinių nuostatų raidos bei kaitos tendencijas.

Toliau tyrinėti A. Maceinos kūrybinį palikimą, be abejo, tebėra svarbus ir įdomus uždavinys. Tačiau šio pranešimo tikslas yra kitoks. Jame nagrinėjamos ne kurios nors mąstytojo idėjos, o mėginama aptarti patį jo marginalizavimo reiškinį, tai yra nors iš dalies atskleisti ir nurodyti priežastis, kodėl oficialiai lyg ir pripažįstamo bei vertinamo filosofo veikalai iš tikrųjų taip ir netampa mūsų kultūros savastimi – organiška ir gyva jos dalimi, viena iš tolesnės kūrybingos jos plėtros versmių. Todėl šiame pranešime, gvildenančiame A. Maceinos kūrybos vertinimo klausimą, neaptariamos teigiamos nuomonės apie mąstytoją ir jo darbus, kurios, savaime suprantama, paprastai pateikiamos jam pasaulėžiūriškai ir idėjiškai artimų autorių tekstuose.

Dar tiksliau apibrėžiant šio pranešimo temą pirmiausia dera padaryti vieną itin svarbią skirtį. Reikia griežtai skirti kritišką, bet pagrįstą ir dalykišką, profesionalią A. Maceinos palikimo analizę bei vertinimą nuo mėginimų vadovaujantis įvairiais, pirmiausia politiniais ir ideologiniais,   motyvais diskredituoti jį kaip asmenį, nuvertinti ar sumenkinti jo kūrybos vertę bei reikšmę. Šiame pranešime aptariama pastaroji nuostata, nes būtent ji daugiausia ir lėmė dabartinę dviprasmišką filosofo padėtį bei statusą mūsų kultūroje. Atrodo, kad sąlygiškai galima išskirti bent jau tris plotmes, kuriose įsikūnija ir pasireiškia toji sąmoninga ar nesąmoninga (tai būtų sudėtingas ir atskirai svarstytinas klausimas) mąstytojo marginalizavimo strategija. Šios plotmės – politinė, filosofinė ir ideologinė.

A. Maceinos socialinės ir politinės pažiūros kritikuojamos įvairiais aspektais. Žinia, jis yra vienas pagrindinių, tiksliau – pagrindinis katalikų intelektualų programinių politinių manifestų – dar prieškariu (1936 m.) pasirodžiusios deklaracijos Į organiškos valstybės kūrybą ir jau pokariu, emigracijoje (1954 m.) paskelbo atnaujinto ir patobulinto jos tęsinio Į pilnutinę demokratiją – idėjinis įkvėpėjas ir autorius. Kritikams pirmiausia užkliūva šiuose tekstuose, taip pat kituose mąstytojo darbuose, skelbiama ir plėtojama organistinė tautos ir valstybės samprata. Ją mėginama tiesiogiai sieti su ketvirtajame dešimtmetyje visoje Europoje plitusiomis fašizmo idėjomis. Nuo šito lengvai ir sklandžiai pereinama prie kaltinimų mąstytoją daugiau ar mažiau simpatizavus ir vokiškajam nacionalsocializmui. Na, o šitokios kritikos baigiamąja grandimi ir savotiška viršūne“ tampa kai kurių A. Maceinos kūrybos ir apskritai XX a. istorijos tyrinėtojų pastangos paversti šį filosofą ir kone antisemitizmo teoretiku, tariamai pratęsiančiu nuoseklią ir seną lietuviškojo antisemitinio mąstymo tradiciją.

Norint adekvačiai suvokti tokios kritikos pobūdį, ypač jos mokslinę bei akademinę vertę, būtina aiškiai matyti ir tiesiai įvardyti jos ištakas ir priežastis. Pastarosios toli gražu nėra intelektualinės. Pirmutinė ir svarbiausia tokios kritikos priežastis neabejotinai yra idėjinės ir politinės mąstytojo sąsajos su Lietuvos aktyvistų frontu, kurio pastangos atkurti Lietuvos nepriklausomybę baigėsi didingu, bet kartu tragišku ir prieštaringai vertinamu įvykiu – 1941 metų birželio sukilimu. A. Maceina  mėginamas padaryti bent jau moraliai ir intelektualiai atsakingu už tamsiąsias šio sukilimo puses, ypač už jo metu ir po jo prasiveržusias antisemitizmo apraiškas. Žvelgiant iš laiko perspektyvos ir vertinant šių dienų masteliais, kai kurie jo teiginiai lietuvių santykių su kitataučiais, tarp jų žydais, klausimu, be abejo, skamba ne itin šiuolaikiškai ir „politkorektiškai“. Dėl to ginčytis neįmanoma, o ir nėra reikalo. Tačiau akivaizdžios pastangos išplėšti juos iš to meto politinio ir kultūrinio konteksto, išpūsti ir sureikšminti turi akivaizdžių ne mokslinio požiūrio į praeitį, bet paviršutiniškų, ideologiškai angažuoto vertinimo bruožų.

Pranešimo tema ir apimtis neleidžia plačiau gvildenti šių klausimų – ginti ar kritikuoti vienų ar kitų A. Maceinos skelbtų socialinių ir politinių idėjų, jo pažiūrų į tautą ir valstybę. Atrodo, tai bus pagrindinė vieno iš šioje konferencijoje skaitomų pranešimų tema. Čia aptariamas kitas – šio mąstytojo kūrybos interpretavimo ir vertinimo klausimas. Nuo to, kaip jis bus sprendžiamas, smarkiai priklausys, ar pavyks pasinaudoti jo veikalų atveriamomis galimybėmis naujai pažvelgti į daugelį iššūkių ir išbandymų, kuriuos mūsų tautai ir visuomenei meta būtinas ir neišvengiamas atsivėrimas šių dienų globaliajam pasauliui.

Nereti mėginimai paversti A. Maceiną primityviu nacionalistu ir antisemitu, fašistinių ir net nacionalsocialistinių idėjų simpatiku ar apologetu be išlygų turėtų būti vertinami kaip iškalbingas mūsų istorijos mokslo, plačiau – kultūrinės ir tautinės savimonės – nebrandumo, tiksliau – teorinio lėkštumo ir idėjinio nesavarankiškumo liudijimas. Bene svarbiausias ir lengviausiai pastebimas jo požymis yra tas, kad daugelyje A. Maceinai skirtų ir jo socialines bei politines pažiūras kritikuojančių tekstų rimtą ir atsakingą akademinę analizę užgožia ideologiniai vertinimai, tiesiog automatiškai virstantys istoriniais štampais. Oponuoti tokiems perdėm ideologizuotiems vertinimams, juo labiau dalykiškai dėl jų diskutuoti yra keblu, kaip kad moksliniam požiūriui apskritai visada sunku ar net neįmanoma grumtis su išankstinėmis ideologinėmis nuostatomis.

Apžvelgiant politiniais bei ideologiniais motyvais grindžiamą šitokią A. Maceinos kritiką čia galima tik glaustai nurodyti kelis akivaizdžius ir itin lengvai matomus jo priešininkų argumentacijos trūkumus.

Pirma, A. Maceinos tautinių, socialinių ir politinių pažiūrų kritiką paprastai mėginama pagrįsti apeliuojant į neva tiesiogines nacionalizmo, fašizmo ir net nacionalsocializmo sąsajas. Teoriniu ir istoriniu požiūriu tai vertintina kaip šiurkščiausias problemos vulgarizavimas ir reikalo esmės iškraipymas, maža to – akademinio diletantizmo ir mokslinio bei istorinio nesąžiningumo apraiška ir požymis.

Antra, taip pat kritiškai ir neigiamai akademiniu požiūriu turėtų būti vertinamos pastangos konstruoti dirbtines ir tariamai tiesiogines genealogines linijas tarp tradicinio, dar viduramžius siekiančio požiūrio į žydus ir visai kitokiomis istorinėmis sąlygomis atsiradusio, kitų priežasčių nulemto moderniojo antisemitizmo reiškinio. Neplėtojant šio klausimo ir pasitelkiant čia ypač tinkančią analogiją, trumpai ir vaizdžiai galima pasakyti, kad tarp to tradicinio ir moderniojo antisemitizmo yra ne mažesnis skirtumas negu tarp judaizmo ir sionizmo – tai irgi visiškai skirtingos kilmės ir prigimties reiškiniai.

Trečia, atkakliai ieškant A. Maceinos pasaulėžiūrinių, intelektualinių ir vertybinių sąsajų su prieškario fašizmo ir nacionalsocializmo idėjomis, paprastai net nemėginama rimčiau nagrinėti to meto Europos politinio bei idėjinio konteksto. Todėl visur įžvelgiant ir beatodairiškai smerkiant šias sąsajas net nebepastebima, kokia gili takoskyra,  tiksliau – praraja skiria katalikų religijos ir moderniųjų ideologijų, kokios buvo fašizmas ir nacionalsocializmas, pamatinius principus. Ignoruojantys šias takoskyras filosofo kritikai dažnai net nesusimąsto, kad tai, ką jie laiko tokiomis „sąsajomis“, daugeliu atvejų  iš tikrųjų tėra tik paviršutiniškos analogijos – išoriniai vartojamų sąvokų ir žodyno panašumai, slepiantys gelminius turinio ir prasmės skirtumus.

Apskritai fašizmo ir nacionalsocializmo idėjų poveikio mąstytojui bei jo požiūrio į jas klausimas nagrinėtinas itin subtiliai ir atsakingai. Vienokį ar kitokį šių idėjų poveikį patyrė visi tos epochos žmonės. Nedera pamiršti, kad jų žavesiui neatsispyrė  daug iškiliausių – M. Heideggerio, T. Manno ir K. Hamsuno lygio bei rango – Europos kūrėjų bei intelektualų. Tad derėtų kruopščiai analizuoti gelmines šio reiškinio priežastis, bet dažniausiai neskubama to daryti. Todėl nutylima, kad simpatijos šioms idėjoms buvo ne paprasto šitokių žmonių „naivumo ar trumparegiškumoraiška, o atspindėjo desperatiškas pastangas ieškoti išeities iš Europą ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje užgriuvusios visokeriopos – dvasinės, politinės, ekonominės ir socialinės – krizės. Fašizmas ir net nacionalsocializmas, ypač pradiniu jų egzistavimo tarpsniu, atrodė būsiąs veiksmingas atsakas į didįjį to meto nuosmukį. Daugybė iškilių žmonių visame žemyne juos laikė patrauklia ir gyvybinga liberaliojo kapitalizmo alternatyva, bent jau niekuo ne blogesne už Rytuose tuo pat metu vykdytą komunistinį eksperimentą.

Ketvirta, neretai mėginama įrodyti, kad A. Maceinos nuostatos tautos ir jos ugdymo klausimu tėra konservatyvios, provincialios ir siauros, net reakcingos jo pasaulėžiūros padarinys bei išraiška. Kažkodėl užmirštama, kad jo apmąstymai tautiniu klausimu pirmiausia yra europinio lygio reiškinio – romantinės filosofijos – atgarsis ir atspindys XX a. lietuvių kultūroje, davę ne vieną ir šiandien galinčią būti naudingą įžvalgą.

Tai, kad tokie A. Maceinos kūrybos vertinimai yra smarkiai paplitę ir dažniausiai nesulaukia rimtesnės intelektualinės bei akademinės analizės, o prireikus ir griežto atkirčio, yra ne tiek jo, kiek mūsų kultūros ir mokslo problema, tiksliau – ne vienos problemos simptomas.

A. Maceinos pažiūras aiškinančių klaidingų, neretai tiesiog ideologiškai  motyvuotų ir todėl atvirai vulgarizuojančių ir net melagingų interpretacijų gausa ir netrukdoma sklaida savaime laikytina istorijos pažinimo spragų ir kompleksuotos istorinės savimonės požymiu. Ko gero, smarkiai neprasilenktume su tiesa teigdami, jog iki šiol neturime savarankiškos ir nuoseklios Lietuvos XX a. istorijos koncepcijos. Mūsų istorijos moksle iš esmės ir toliau vadovaujamasi interpretacine schema, kurią derėtų laikyti sovietinės-marksistinės ir vakarietiškos-liberalios tos istorijos aiškinimų hibridine samplaika. Kalbant dar griežčiau, Lietuvos XX amžiaus  istorijos tyrinėjimams didžiulę įtaką tebedaro sovietinės istoriografijos koncepcijos, šiek tiek modifikuotos atsižvelgiant į Vakarų istoriografijos kontekstą. Atlikti šį adaptavimo ir modifikavimo veiksmą nebuvo itin sunku. Juk ilgus dešimtmečius ir Vakarų istoriografijoje buvo labai paplitusi ir net vyravo smarkiai supaprastinta, bet politiškai itin patogi istorijos samprata, kurios akivaizdus trūkumas – didžiulis vienpusiškumas. Rašant praėjusio šimtmečio istoriją, faktiškai buvo ignoruojama tai, ką galima pavadinti Rytų Europos istorine patirtimi. To rezultatas – pagrįstai atskleidžiamas nacionalsocialistinio totalitarizmo padarytas blogis, tačiau iki šiol tebėra deramai neatskleisti – menkinami ar net nutylimi –  kitos totalitarinės sistemos – komunizmo – pragaištingi padariniai ištisoms tautoms ir valstybėms. Žlugus šiai sistemai Vidurio ir Rytų Europoje daug kas pasikeitė. Todėl juo akivaizdesnis tampa paradoksas: politiškai išsilaisvinusiame regione dvasinis ir intelektualinis išsilaisvinimas vyksta kur kas lėčiau ir smarkiai vėluoja. Politiškai susivienijusi Europa vis dar neturi bendros savo istorijos sampratos, kurioje deramai atsispindėtų ir Vidurio bei Rytų Europos istorinė patirtis ir likimas.  Lietuvos istorija čia nėra jokia išimtis. Vienas iš akivaizdžiausių to įrodymų – mūsų istorikai  iki šiol nesukūrė adekvačios to paties birželio sukilimo interpretacijos, kuri leistų valstybės lygiu objektyviai ir teisingai, bet kartu drąsiai ir oriai įvertinti šio sukilimo reikšmę, nesibaiminant galimų priekaištų iš tų, kurie šį istorinį įvykį mato tik minėtu vienašališku ir siauru požiūriu ir ignoruoja visą sudėtingą tarptautinį ir politinį jo kontekstą.

A. Maceina neabejotinai yra savotiška tokios politizuotos, tiksliau – ideologiškai angažuotos istorijos sampratos auka. Tačiau dėl to pirmiausia nukenčia šių dienų Lietuvos visuomenė, kuri praranda galimybę tinkamai pasinaudoti vertinga mąstytojo intelektualinio palikimo dalimi. Vienas didžiausių jau patirtų praradimų yra tas, kad dėl A. Maceinai klijuojamos „nacionalisto“ etiketės Lietuvoje faktiškai nėra plačiau išpopuliarintos ir žinomos jo skelbtos tautiškumo ir tautos ugdymo idėjos. Šiame bare tiesiogine to žodžio prasme žioji kraupi tuštuma, dėl kurios be kliūčių  tebevyrauja sovietinė tautiškumo ir lietuviškumo samprata. Jos esmę geriausiai išreiškia liūdnai pagarsėjęs posakis patriotas – idiotas. Šios sovietinės sampratos vakarietišku tęsiniu tenka laikyti nesunkiai įžvelgiamas pastangas lietuvių sąmonėje įdiegti naują tariamai modernų ir pažangų konstruktą – pilietinį patriotizmą, turintį išstumti ir pakeisti A. Maceinos ir daugybės jo kartos šviesuolių puoselėtas tautinio patriotizmo nuostatas bei idealus.

Ne mažiau prieštaringas ir sudėtingas kitas – mūsų santykio su A. Maceinos filosofiniu palikimu – klausimas. Nors šis palikimas nėra užmirštas ir gana plačiai tyrinėjamas, vis dėlto neįmanoma nutylėti ir pastangų sumenkinti mąstytojo filosofinių darbų vertę bei reikšmę. Deja, tai buvo pradėta daryti vos atkūrus nepriklausomybę, kai prieškario filosofijos sugrąžinimas į intelektualinį gyvenimą, atrodytų, turėjo būti itin aktualus uždavinys. Apgailestautina, kad šią neabejotinai ne tik mūsų filosofiją skurdinančią, bet ir visą mūsų kultūros intelektualinį akiratį siaurinančią nuostatą padėjo įtvirtinti, veikiau, tiesiogiai ją formavo žinomi filosofai. Šiuo atžvilgiu itin ryškus pavyzdys būtų A. Šliogerio požiūris į prieškario Lietuvos filosofiją. Šiam klausimui skirtame straipsnyje1 autorius pripažįsta, kad iškiliausi prieškario lietuvių filosofijos atstovai J. Girnius ir A. Maceina „ryžtingai pasuko į Vakarų minties erdvę“, tačiau čia pat pratęsia šį teisingą vertinimą virtine priekaištų. Pastaruosius sunku laikyti pamatuotais, o kai kurie tiesiog verčia suglumti iš nuostabos. Didžiausias priekaištas minėto laikotarpio lietuvių filosofijai yra tas, kad „pamatiniais savo bruožais ši filosofija ir toliau liko ideologinė“, nes, pasak A. Šliogerio, abu jo minimi mąstytojai „neįveikė ir nesistengė įveikti katalikybės filosofinių ir ideologinių ritmų“. Anot šio kritiko, jų filosofijoje nesą „laisvo tiesos ieškojimo“ ir su juo susijusios rizikos, „nesama nei pirmapradžio impulso mąstyti, nei pirmapradės pastangos įsimąstyti į tai, kas atsiveria tiesiogiai“, „kyburiuojama ideologinėje edvėje tarp Rytų ir Vakarų filosofinių tekstų“, „gyvos minties judesiai tik imituojami, bet nežengiamas savarankiškas žingsnis į akvaizdžią būties ir niekio patirtį“. Teoriškai polemizuoti su tokiais ir panašiais vertinimais išties sunku, nes jų autorius vis dėlto niekur nėra tiksliau apibūdinęs, kas yra toji nuolatos jo postuluojama tiesioginė daiktų ar būties patirtis. Apskritai yra gerai žinoma, jog „atsiverti būčiai“ ir yra didžiausias filosofijos uždavinys ir sunkenybė, tai yra pavykę padaryti – ir tai nežinia, kokiu mastu ir kaip dažnai – tik didžiausiems mąstytojams. Išankstinė kritiko nuostata, kad krikščioniškas tikėjimas savaime paverčia mąstytoją tik „ideologu“, taip pat stebina, nes, šiaip ar taip, iš tikėjimo kylanti didinga krikščioniškosios filosofijos tradicija yra tiesiog akivaizdus kultūros ir istorijos faktas, paneigiantis modernųjį prietarą, jog tikėjimas yra mąstymo duobkasys.

Vis dėlto dar blogiau yra tai, kad toks vertinimas gerokai iškreipia visuminį pačios lietuviškosios filosofijos ir jos raidos vaizdą, nes pateikiamas, švelniai sakant, keistame kontekste. J. Girnius ir A. Maceina iš esmės vaizduojami net ne kaip savarankiški ir laisvi mąstytojai, tikri filosofai, o traktuojami tiesiog kaip vienos – „katalikybės“ – ideologijos egzegetai ir propagandininkai. Ir jau visai trikdo šių vertinimų autoriaus užmojis priešpriešinti tariamai „nelaisvai“ ir „nekūrybiškai“ jų filosofijai „nuo politikos ir ideologijos prievartos apsaugotą“ E. Meškausko marksizmo katedroje sovietmečiu klestėjusią „laisvą“ filosofijos dvasią. Šiuo klausimu būtų galima pasakyti daug, bet pranešimo apimtis leidžia tik konstatuoti, kad ir vėl susiduriame ne su A. Maceinos filosofijos vertės, o mūsų pačių intelektualinės savimonės ir net sąžinės klausimu. Juk ar nėra taip, kad A. Maceinai ir iškiliausiems prieškario bei išeivijos mąstytojams kaip tik priskiriamos didžiausios lietuvių sovietinei filosofijai būdingos ydos, o jų kūryba menkinama siekiant paslėpti tuometinę tiesiog apgailėtiną šios filosofijos padėtį ir pagražinti pačių sovietmečio laikotarpio filosofų įvaizdį? Atrodo, šis poreikis pateisinti ir racionalizuoti daugelio atmintyje dar gyvą slogią praeitį toks stiprus, kad ryžtamasi puoselėti net didžiai melagingą ir pavojingą mitą, neva sovietmetis buvęs lietuvių kultūros ir filosofijos „aukso amžius“.

Galiausiai lieka aptarti ideologinės A. Maceinos kritikos, tiksliau – atviro ir šiurkštaus puolimo iš „modernybės“ ir „pažangos“ pozicijų apraiškas. Iš esmės tai yra ne kas kita, o grynai ideologinė mąstytojo kritika laikantis liberalizmo pozicijų, ne itin vykusiai dangstoma akademiškumo ir moksliškumo šydu. Ryškiausias tokios ideologinės kritikos pavyzdys, be abejo, yra L. Donskio tekstai. Esama tvirto pagrindo teigti, kad „Akiračiuose“ išspausdintas jo straipsnis2 mažų mažiausiai prilygsta aršiausiems mąstytoją puolusiems sovietiniams propagandiniams tekstams, kai kuriais atžvilgiais juos net pranoksta. Poleminis A. Maceiną tiesiog naikinančios kritikos įkarštis čia visiškai nustelbia dalykinę jo pažiūrų analizę, ideologinį rašinio angažuotumą ir kryptingumą išduoda pats žodynas: teorines sąvokas daugeliu atvejų pakeičia filosofui taikomi jį menkinantys ir įžeidžiantys apibūdinimai, iš esmės niekuo nesiskirintys nuo sovietmečiu idėjiniams priešininkams klijuotų ideologinių etikečių. Šiame straipsnyje A. Maceina vaizduojamas ne tik kaip primityvus nacionalistas ir konservatorius, fašizmo ir nacizmo idėjų gerbėjas ir šalininkas, bet kaip tikras iracionalios „modernybės baimės” kamuojamas ir persekiojamas „retrogradas“ ir „reakcionierius“, trumpai sakant, „tamsybininkas“ visomis šio žodžio prasmėmis. Pasak šio teksto autoriaus, „doktrinieriui“ A. Maceinai buvęs svetimas bet koks laisvas ir kritiškas mąstymas, jis niekada taip ir nesuprato moderniojo individualizmo nelygstamos vertės ir didžiausio pasaulio istorijos gėrio, koks yra Vakarų liberalioji demokratija ir kapitalistinė civilizacija.

Iš esmės tos pačios mintys, tik kiek subtiliau ir atsargiau, kartojamos kitame L. Donskio darbe – knygoje Identity and Freedom; mapping nationalism and social criticism in twentieth-century Lithuania. Čia A. Maceinai surandama vieta lietuvių kultūroje, pasitelkus paties autoriaus savitą išrastą lietuviškojo nacionalizmo klasifikaciją, beje, smarkiai primenančią analogiškus sovietmečio laikotarpio skirstymus. Aiškėja, kad yra du šio nacionalizmo veidai arba srovės. Pirmoji – tai liberalus ir pažangus, „laisvu ir kritišku mąstymu” grindžiamas nacionalizmas, kurio pirmoji, tiesa, nevisavertė, banga – „Aušros“ laikotarpio inteligentai su V. Kudirka priešakyje. Šiaip jau autentiškiausi ir iškiliausi šio modernaus ir pažangaus nacionalizmo atstovai – V. Kavolis, A. Štromas ir T. Venclova. Antroji srovė – konservatyvus ir reakcingas, tiesiog urvinis, nes atavistiniais uždaros bendruomenės instinktais pagrįstas nacionalizmas. A. Maceina laikomas vienu iškiliausių jo teoretikų ir atstovų. Vis dėlto šis į akademiškumą pretenduojantis, nors itin ideologiškai angažuotas darbas savaip vertingas tuo požiūriu, kad jame aiškiai išskaitomas to reakcingumo kriterijus ir požymis: tai „konservatyvaus nacionalizmo ir bažnytinės valdžios struktūrų sąjunga ir ideologinė giminystė“, t. y. tautiškumo jungtis su katalikybe ir ypač Bažnyčia. Atkreiptinas dėmesys, kad šitokios ideologinės A. Maceinos pažiūrų kritikos baruose vienu metu ir lygiagrečiai darbavosi sovietinėje Lietuvoje dirbę komunistiniai propagandininkai ir išeivijoje gyvenę ir rašę autoriai, daugiausia liberalaus „Šviesos-Santaros“ sambūrio  atstovai. Šio keisto „bendradarbiavimo“ ištakos, mastas ir padariniai lietuvių kultūrai galėtų ir turėtų tapti išsamių istorinių ir kultūrologinių tyrinėjimų tema.

Kaip minėta, pastangos palikti A. Maceiną lietuvių kultūros paribiuose gali būti labai svarbus ir iškalbingas šios kultūros būklės rodiklis, atskleidžiantis gelmines jos dabartinės raidos tendencijas. Tačiau suvokti jų pobūdį ir kryptį turbūt įmanoma tik atradus „bendrą vardiklį“, kuris sieja čia trumpai aptartas tris iš pažiūros visiškai skirtingas mąstytojo marginalizavimo plotmes. Iš esmės reikia įminti mįslę, kas yra visų šių pastangų varomoji jėga. Apžvelgiant lietuviškąjį nacionalizmą nagrinėjančius ir kritikuojančius sovietinių ir liberalių pažiūrų autorių darbus krinta į akis tai, kad vienai iš šio nacionalizmo atmainų – tautininkiškajam nacionalizmui – skirta kritikos ir poleminio įniršio dozė apskritai yra kur kas menkesnė. Aršiausios kritikos taikiniu paprastai būna su katalikybe siejamo tautiškumo skelbėjai ir jų darbai.

Tai yra naudinga nuoroda, nors iš dalies padedanti suprasti, kodėl A. Maceina tebėra savotiškas „marginalas“ šių dienų lietuvių  kultūroje. Komunizmas, liberalizmas ir sekuliarus nacionalizmas, kuriam, beje, priskirtinas ir fašizmas, yra modernios ir lengvai viena į kitą „konvertuojamos“ ideologijos. Jų atstovams iš principo nesunku keisti savo ideologines pažiūras ir – atitinkamai – stovyklas: tokių „kailio išvertimo“ pavyzdžių ypač gausu pokomunistinę transformaciją išgyvenančiose šalyse. Mat nors šios modernios ideologijos aršiai kovoja tarpusavyje, visas jas vienijanti pamatinė „pažangi“ nuostata, jų varomoji jėga yra neapykanta krikščioniškajai Vakarų kultūros tradicijai, kurią žūtbūt norima sunaikinti. Vidurio ir Rytų Europoje žlugus komunizmui šis siekis neišnyko, veikiau net sustiprėjo. Tokiame kontekste suvokiamas ir nagrinėjamas A. Maceinos kūrybos vertinimo klausimas savaime išplukdo į platesnius šiuolaikinės Vidurio ir Rytų Europos kultūrinės ir ideologinės situacijos vandenis. Skiriamasis šios situacijos bruožas yra nepaliaujama ir vis stiprinama kova su šiame Europos regione vis dar atrandamomis „pavojingomis šmėklomis“ – nacionalizmu ir krikščionybe. Nors po pusės šimtmečio komunistinės priespaudos ir naikinimo bent jau kai kuriose šalyse ir tautiškumas, ir krikščioniškumas, vaizdžiai kalbant, vos kvėpuoja, sprendžiant iš kai kurių ir Lietuvoje leidžiamų knygų bei tekstų, jie yra laikomi didesniais pavojais demokratinei Europos ateičiai negu nepalyginamai stipresnės, nors dažnai tik į naujus apdarus įvilktos komunistinės ideologijos apraiškos. Pavyzdžiui, V. Tismaneanu knygoje Išsivadavimo fantazijos, pokumunistinės Europos mitai, demokratija ir nacionalizmas daugelio Rytų Europos šalių turtą privatizavę ir liberalizmo frazeologiją įvaldę kompartijų funkcionieriai laikomi tik į tiesos kelią sugrįžusiais ir nebepavojingais verslininkais, o tikrąja grėsme demokratijai pripažįstami dar nepribaigti „klerikalai“ ir „nacionalistai“. Šitaip modernios, radikaliai antitradicionalistinės bei sekuliarios ideologijos atkakliai diegiamos pokomunistinių šalių gyventojų sąmonėje.  Jų sąveika ir žaismė sukuria uždarą ratą, į kurį, šito net nepajusdami, patenka tariamai laisvai ir kritiškai mąstantys tų šalių žmonės. Kalbant dar aiškiau, Rytų Europos visuomenes mėginama uždaryti moderniųjų ideologijų „geležiniame narve“ ir su šaknimis išrauti juose išlikusius krikščioniškosios dvasinės ir intelektualinės tradicijos pradus.

Lietuva ir šiuo požiūriu nėra išimtis. Tačiau A. Maceinos tipo „konservatyvūs nacionalistai“ yra didelė kliūtis trokštantiems tęsti sovietmečiu pradėtą ir nuosekliai vykdytą tautos „švietimo“ ir „laisvinimo iš prietarų“ darbą – dideliu mastu jau spėto sukurti lietuviškojo homo sovieticus perdirbinėjimo į tokį pat benamį ir beveidį naujos – homo oeconomicus – rūšies atstovą. Mat jų uždaryti į šitokį narvą iš principo neįmanoma. Todėl belieka vienintelė – nutylėjimo ir marginalizavimo strategija. Tačiau kaip tik siekiai palikti lietuvių filosofą jo puoselėtos mūsų kultūros paribiuose paradoksaliai yra įspūdingas jo kūrybos gyvybingumo ir aktualumo liudijimas. Pačiu savo buvimu toji kūryba primena, kad yra kažkas daugiau už madingas, bet trumpalaikes „pažangias“ idėjas. Tas „kažkas“ – tai tūkstantmetė Europos krikščioniškosios kultūros tradicija. Pastangos perimti A. Maceinos kūrybinį palikimą neabejotinai yra vienas iš būdų atkurti beveik nukirstus saitus su šia tradicija, taigi ir išvengti istorinės atminties, dvasinio ir kultūrinio tapatumo neturinčių „moderniųjų“ mankurtų likimo.

Nuorodos

1 Toks požiūris pateikiamas straipsnyje Lietuvos filosofinė mintis tarp Rytų ir Vakarų // Konservatoriaus išpažintys. – Vilnius: Pradai, 1995, p. 95–109.

2 Žr. Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje. // Akiračiai, 1997, Nr. 2–4.

Pranešimas skaitytas Ateitininkų organizuotoje filosofinėje konferencijoje „Antano Maceinos fenomenas“, 2008 m. gegužės 9 d.

Ateitis Nr.4, 2008 m.