2014 m. balandžio 19 d., šeštadienis

Valdas Kilpys. Sibiro dienoraščiai (I)

2008-08-04
Rubrikose: Sankirtos 

Kol „Laisvės kryžkelių“ rengėjai iki rugsėjo vidurio daro pauzę, skelbiame mūsų neetatinio bendradarbio Valdo Kilpio „Sibiro dienoraščius“. Panašiu laiku, kai entuziastingai į žygį buvo išlydėti „Misija – Sibiras“ dalyviai, Valdas Kilpys su tėčiu taip pat vyko į Sibirą, ten, kur buvo ištremti jo seneliai. Šis ciklas – įspūdžiai iš šios kelionės.

Bandau prisiminti, kada paskutinį kartą buvau „grynojoje“ Rusijoje? Beklaidžiodamas atminties užkaboriuose išsiaiškinu, kad šioje šalyje iki šiol nesu buvęs: paskutinį kartą keliavau iš tarnybos sovietiniame Šiaurės laivyne Murmanske dar formaliai gyvuojant Sovietų Sąjungai, o prieš penkerius metus važiuodamas į Maskvą aiškiai suvokiau, kad Rusija ir Maskva – skirtingi dalykai.

Prieš išvykstant į Rygą tėvas juokauja: „Tada į Sibirą važiavome nemokamai, o dabar to-o-okius pinigus tenka mokėti...“. Mūsų kelionės tikslas – Krasnojarsko krašte bekraštėje taigoje įsispraudęs Prokopjevkos kaimas, kur buvo ištremti mano bočiai (seneliais juos vadinti neapsiverčia liežuvis) su vaikais, tarp kurių buvo ir mano tėvas. Mes tai: mano tėvas Vaclovas ir pusbrolis Remigijus.

Galvoje sukasi neramios mintys: ar pavyks? Rengtasi šiai kelionei beveik pusmetį. Kartą, įsiliepsnojus eiliniams debatams apie Rusiją, tėvui tėškiau: „Varom į Sibirą, vietoje viską išsiaiškinsime!“ Mano nuostabai tėvas sutiko (o jam jau gerokai per septyniasdešimt metų). Štai tada užvirė darbas: tėvas pasakė bemaž dešimt pavardžių rusų šeimų, gyvenusių anuomet Prokopjevkoje, ir man neliko nieko kito, kaip tik parašyti laiškus „rusams į kaimą“, kuriuose prašiau jų pagalbos atvykus į taigą.

Visų nuostabai vieną gražią dieną pašto dėžutėje radau laišką, kurį parašė buvęs tėvo brolio klasės draugas, gerai pažinojęs visą mūsų šeimyną. Tada supratau, kad įklimpome per giliai – kelionės neišvengsime. Šis žmogus mums suteikė begalę neįkainojamos informacijos – kokiu traukiniu trenktis, kur išlipti ir pan. Kad ir koks galingas dalykas yra internetas, tačiau Sibiro platybės su visais keliais keleliais ir geležinkeliais ten dar „nesutalpintos“.

Registruojamės skrydžiui. Malonios išvaizdos latviukė murkia, kad savo kuprines galėsime pasiimti Krasnojarske. Sankt Peterburge jas perkraus į kitą lėktuvą be mūsų žinios. Neramu. Kam tenka nemažai skraidyti, puikiai žino, kad „transferiai“– geriausia proga netekti bagažo. Skrisime aviakompanijos „Rosija“ lėktuvais. „Gerai, kad ES nebeįleidžia rusiškųjų TU 154A“, – pagalvoju lipdamas į nediduką „Fokker“.

Pulkovo oro uostas nemenkas – tai regiu pro lėktuvo langą. Išlipus pastebiu, kad, kitaip nei įprasta, keleivius pasitinka ne oro uosto darbuotojas su ryškia liemene, bet uniformuota pasienietė. Prieš įžengiant į Rusijos teritoriją reikia užpildyti imigracines korteles, kur nurodomi pagrindiniai vizos ir paso duomenys. Kol kankinamės su šiais popierėliais, dauguma keleivių pranyksta. Mūsų lėktuve iš Rygos skrido tik penki ne Rusijos piliečiai.

Štai mes jau Rusijoje. Kol žvalgausi, kur link traukti, Remigijus pastebi, kad mūsų kuprinės, it kokie vaikai pamestinukai, liūdnai guli ant transporterio takelio. Kodėl? Kaip? Juk žadėjo, kad bagažas pats keliaus iki Krasnojarsko... Kuo greičiau čiumpame jas „už ausų“ ir tik tada pastebime nedidelę lentelę, kurioje rusiškai ir angliškai parašyta, kad keleiviai, kuriems reikės persėsti į kitą lėktuvą, bagažą privalo atsiimti iš karto po skrydžio ir tada susirasti „trasferio agentą“.

„Nuotykiai prasidėjo“, – šypsosi Remigijus. Man kažkodėl nelinksma. Tėvas ramus kaip belgas – jis pasikliauja mūsų, jaunesniųjų, gebėjimais nepasimesti šioje didžiulėje valstybėje.

Suradę reikiamą kioskelį parodome bilietus ir laukiame autobuso, kuris mus nuveš į „Pulkovo–1“ terminalą. Važiuodamas pastebiu, kad pirmasis ir antrasis „pulkovai“ pažymėti arabiškais skaitmenimis, o ant trečiojo terminalo kažkodėl tvieskia „Pulkovo III“ užrašas.

Kiek nustembame prie įėjimo į reikiamą pastatą pamatę nemažą eilę. Pasirodo, kad ten įrengtas pirmasis patikros postas. Visi daiktai „peršviečiami“, kišenės iškratomos, žodžiu, procedūra nesiskiria nuo tos, kuri atliekama prieš sėdant į lėktuvą. Tėvas nuvedamas į šalį. Apsaugos darbuotoja jo klausinėja, ar kuprinėje nepaslėptas didžiulis lenktinis peilis. „Ne, tokių ten nėra“, – teigia virpančiu balsu tėvas, kuris šiaip jau yra didis šaltųjų ginklų megėjas. Prieš kraunant kuprines jam telefonu ilgai aiškinau, kad į rankinį bagažą nevalia imti jokių skysčių ar juolab aštrių daiktų. „Apsauginė“ tėvu patikėjo, kuprinės nekraustė. O tėvo „belgiška ramybė“ kažkur dingo.

Ką gi, po kelių valandų kelsime sparnus, ir aviakompanijos „Rosija“ lėktuvas mus nuskraidins į Krasnojarską. Nežinomybė spaudžia smegenis: ar ten pasitiks Krasnojarsko regioninės lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos „Lietuva“ pirmininkas Antanas Rasiulis? Kaip seksis surasti stogą virš galvos bent vienai nakčiai? Ar yra laisvų vietų traukinyje į Taišetą?

Važiuojant iš vieno „pulkovo“ į kitą netoli kelio laukuose švietė monstriško dydžio užrašas: „Rosija – strana vozmožnostei“ („Rusija – galimybių šalis“). Šiuo metu visi trys labai norime juo tikėti...

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti