Nedidelis romų kvartalas Vilniaus Šnipiškių mikrorajone vakare lieka visiškai tamsus – gatvių apšvietimo čia nėra, o ir pačių gatvių – tokių, kokias galėtum įsivaizduoti esant Vilniuje, nematyti. Iki durų, už kurių esame sutarę išgerti arbatos ir pasikalbėti apie čigonišką kasdienybę, brendu per tamsius pažliugusius kiemus. Šį vakarą praleisiu Andrejaus Michajaus, nuo gimimo Lietuvoje gyvenančio romo, namuose.

„Šitą namą mums davė dar rusų valdžia. Seniai jau tas buvo. Čia gyvena du mano sūnūs, dukra, mano žmona, sūnaus žmona, anūkas, anūkė ir aš“, – šeimyną pristato Andrejus. Pro auksinius dantis besišypsantis pusamžis vyriškis pakviečia į švarią, iš pažiūros neseniai remontuotą svetainę, apstatytą aptrintais baldais iš kelių komplektų. Ant laminuoto parketo grindų čia savo vietą randa raštuotas, sovietmetį primenantis kilimas, o kuklios sekcijos lentynos išpuoštos aukso spalvos metalo vazomis su styrančiomis povo plunksnomis ir kitais ryškiais suvenyrais.

Kalbėdamas apie lietuvių nusiteikimą romų atžvilgiu, Andrejus nesidrovi papokštauti, kad tradiciniam čigoniškam patiekalui paruošti reikalinga lietuvio mėsa – toks „baisus“ lietuviams kartais pasijaučia pašnekovas.

„Vieną lietuvį pasigauname, papjauname ir gaminame. Svarbu tik, kad lietuvis būtų švaraus kraujo“, - kreivai juokiasi Andrejus.

Lankausi Jūsų namuose pirmadienio vakarą. Lietuviams pirmadienis paprastai yra sunkiausia savaitės diena – po savaitgalio reikia išsiruošti į darbą. O apie romus esu girdėjusi kalbant, kad Jums visos dienos kaip sekmadieniai. Ar tai tiesa?

„Tiesa. Tačiau tik tiems, kurie nedirba. Šiuo metu ir aš nedirbu. Paskutinį kartą dirbome abu su žmona romų integracijos į darbo rinką projekte. Aš pradėjau nuo asistento, vėliau buvau paaukštintas iki koordinatoriaus. Bet šiuo metu jau nebedirbame. Ilsimės. Kiekvieną dieną kaip sekmadienį“, – dėsto Andrejus. Tuo metu jo žmona Nelė atneša arbatos su plaukiojančiomis obuolio skiltelėmis, duonos, sviesto ir dešros. Kaip stiklas sudužo išankstinė nuostata, kad romai neskuba įsileisti svetimo žmogaus.

Kaip atrodo Jūsų diena, ką jūs veikiate?

Negaliu pasakyti, laiko daug, o kuo užsiimu, nėra kaip pasakyti.

Jūsų namuose nematyti knygų, ar laisvalaikiu skaitote?

Skaitau. Jos kitame kambaryje sudėtos. Dar kartais rašau eilėraščius. Sau rašau, ne knygoms kokioms.

Padeklamuokite gal kokį vieną?

Taigi aš ne rusiškai rašau, nesuprasit...

Kokią knygą paskutinę skaitėte?

Skaičiau maršalo Žukovo prisiminimus apie karą (Georgijaus Žukovo „Atsiminimai ir apmąstymai“ – D. M.). Labiausiai mėgstu istorines knygas. Apie Leniną, Staliną. Skaičiau ir Lietuvos istoriją. Apie Gediminą. Bet kunigaikščių vaikai - tai jau rusai, vardai jų rusiški: Olegas, Andrejus. Paskui juos tik pervadino, o šiaip jie krikštyti pravoslaviškose cerkvėse.

O ką reikia veikti vieną dieną, kuo užsiimti, kad būtumėte laimingas?

Valgyti prie pilno stalo, išgerti geroje kompanijoje, ir truputį rytui pasilikti, pagirioms.

Niekada nemačiau girto čigono.

O aš lietuvį girtą mačiau, ir kiekvieną dieną matau. Išgeriam ir čigonai, bet eiti į gatvę, šlaistytis kažkur – čia jau jūsiška, ne mūsiška. Iš tiesų, ir lietuviai, ir rusai būna alkoholikai, o mums kažkaip to pavyksta išvengti.

O ką dar be valgymo ir išgėrimo veiktumėte tokią dieną, kad būtumėte laimingas? Tarkime, kad pinigų viskam turite.

Tada pinigus skaičiuoti reikia. Dar pamiegoti, parūkyti.

O keliauti ar mėgstate. Važiuojate prie jūros?

Buvau prie Baltijos jūros. Vieną kartą prieš 25 metus. Esu taip pat buvęs Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Vengrijoje. Važiavome aplankyti saviškių. Lietuvoje brangiau atostogauti nei kur nors užsienyje.

Tęsiant kelionių temą – su kuria karta Jūsų giminėje baigėsi klajokliškas gyvenimas?

Mūsų tėvai atvyko į Lietuvą 1946 metais: iš pradžių į Klaipėdą, o paskui, 1947 metais, persikėlė į Vilnių. Tėvai iš pradžių gyveno Kirtimuose, vadinamajame tabore, o prieš 37-erius metus persikėlė į miestą. Mano tėvai Lietuvą pasiekė arkliais – per Kazachiją, Estiją, Latviją. Atvažiavo čia ir daugiau niekur nebekeliavo, patiko Lietuva ir liko. Po karo čia iš viso buvo gerai. Dabar irgi normaliai.

Klajokliškas, laisvas gyvenimas pasižiūrėjus į Jūsų aplinką atrodo jau praeitis. Kokias čigoniškas tradicijas Jūs vis dar puoselėjate savo šeimoje?

Šokame, dainuojame, moterys kartais eina burti. Tačiau ne kiekviena čigonė gali burti. Čia tik kam gamtos duota - iš močiutės, prosenelės...

Jūsų namas nepanašus į tuos, kokius galima būtų įsivaizduoti čigono namus: užsienyje dalis jų dar vis keliauja, čia Vilniuje mes dažniausiai matome Kirtimų lūšneles. Jūsų namai sutvarkyti kitaip. Pats statėtės?

Šitą namą mums davė dar rusų valdžia. Seniai jau tas buvo. Čia gyvename du sūnūs, dukra, mano žmona, sūnaus žmona, anūkas, anūkė ir aš. Paskutinį remontą kažkiek pats dariau, kažkiek pasamdyti žmonės.

Kokias šventes Jūs švenčiate?

Kalėdas, Naujuosius metus, kaip ir visi žmonės. Mūsų šeima – pravoslavai, tai švenčiame pravoslaviškai.

Paminėjote religines šventes. O čigoniškos?

Turime ir savo švenčių. Mes savotiškai švenčiame vestuves. Lietuviai kelia vestuves šeštadienį, sekmadienį, kartais penktadienį, o pas mus penktadienį nerengiamos vestuvės. Mums tai laisva diena. Taigi mes rengiame vestuves bet kokią dieną, išskyrus penktadienį, daugiausia pirmadienį. Bet čia tik mes taip, čigonai katalikai gali ir penktadienį tuoktis.

Kuo ypatinga čigonų virtuvė? Arbatą su vaisių gabaliukais pas Jus geriu pirmą kartą, tačiau esu mačiusi panašios ir lietuviškose kavinėse. Ką paprastai valgo romai?

Viską valgo: dešrą, duoną – tokius pat produktus, kaip ir visi. Turim ir tradicinių patiekalų, pavyzdžiui, paprikašas (tradiciniu paprikašą paprastai laiko serbai – D. M. ).

Kaip jis gaminamas?

Iš mėsos: vieną lietuvį pasigauname, papjauname ir gaminame. Svarbu tik, kad būtų lietuvis švaraus kraujo. Štai kokie mes baisūs.

Kai kalbuosi su lietuviais, jie jus laiko egzotika. O kokie jums atrodo lietuviai?

Kaip aborigenai. Juokauju. Normalūs atrodo, kaip visi žmonės. Yra gerų, yra blogų – kaip ir visur. Nemalonu, kada kreivai žiūri į mus, bet tokie ne visi: pilnas miestas mano draugų, tarp kurių ir lietuviai. Aš kažkada savo verslą turėjau, su metalu dirbome, pas mane 16 žmonių dirbo. Kooperatyvas buvo. Ir rusai, ir lietuviai, ir lenkai dirbo.

Mitų ir gandų apie romus netrūksta, nes Jūs tikrai nesate labai gerai lietuviams pažįstama tauta. Laužyti ledus bandė neseniai pasibaigęs projektas, kuris siekė romus integruoti į darbo rinką. Ir Jūs dalyvavote jame kaip pagalbininkas. Ką ten veikėte?

Bendravome, darydavome susirinkimus, rengėme mokymus, rinkome žmones, kurie nori mokytis.

Ar tokie projektai naudingi? Kiek žinau, dabar tie romai, kurie mokėsi, nedirba pagal specialybę.

Dar ir kaip naudingi. Kuo daugiau tokių projektų, tuo geriau. Žmonės civilizuoti pasidaro: ir lietuvių kalbą mokėsi, ir anglų, ir kompiuteriais dirbti, ir kitus dalykus. Tai labai gerai mums, mažai išsilavinusiai tautai.

Bet Jūsų vaikai lankė mokyklą, tai tokie projektai jiems jau nėra reikalingi?

Taip, žinoma, baigė mokyklą, kaip pridera. Kaip ir visi žmonės. Visi trys mokėsi. Ir anūkai dabar mokosi. Vaikai baigė 10 klasių rusų mokykloje. Bet kol kas mūsų neima į darbą ir dėl tautinių sumetimų – nepriima į darbą, nes mes romai. Tokių atvejų, pavyzdžių dabar labai daug, tik jie niekur neužrašyti. Tu ateini ir jie sako, kad jau paėmė kitą žmogų į tavo vietą. Nesakys, kad taip yra būtent dėl to, kad aš čigonas, nes taip negalima. Reikia tada kažką savo steigti, kurti, kokį nors projektą rašyti – jei nepadės valstybė, gal padės Europos Sąjunga.

Kuo dirba Jūsų vaikai?

Groja grupėje „Sara Roma“. Dukra toje grupėje dainuoja. Gauna algą vaikai, viskas taip, kaip turi būti.

Ar tiesa, kad čigonai negali dirbti visų darbų, kad negali patarnauti?

Kiemsargiu, šlavėju negali dirbti. Nes tai yra gėda. Iš mūsų kartais šaipomasi – sako, eik dirbti šlavėju, tačiau jeigu yra šlavėjo vieta, irgi nepriima. Tačiau yra, kurie ir dirba: kai aš buvau Ukrainoje, čigonai ten dirbo ir tokius darbus.

Kiek, Jūsų nuomone, reikia šiandien uždirbti, kad gerai gyventumėte?

Jeigu man duotų Valdo Adamkaus algą, tada būtų neblogai.

Bet V. Adamkus yra prezidentas.

Na ir kas, kad jis prezidentas. Kad normaliai gyvenčiau, reikėtų uždirbti keturis penkis tūkstančius litų, jei aš vienas dirbčiau iš šeimos. Arba aš tris, ir sūnus su dukra po du. Tada išeina septyni tūkstančiai – jau gyventi galima. Būtų neblogai.

Žinau, kad po projekto pats Jūs įsteigėte naują organizaciją. Ką ji veiks?

Norime toliau mokyti žmones. Ir galbūt kokį restoraną, kavinę steigti. Ir taip sukurti darbo vietas.

Mums reikia specialių projektų, nes suaugę žmonės nekalba lietuviškai, nemoka rašyti, skaityti, juos reikia specialiai mokyti.

Jūs esate Lietuvos pilietis. Gal eisite į valdžią?

Jeigu normaliai kalbėčiau lietuviškai, būtinai eičiau. Dabar tik balsuoju: už V. Adamkų paskutiniuose prezidento rinkimuose balsavau, o už deputatą – Jurgį Razmą. Tik pas mus tokia keista Konstitucija, daugiau galių turi premjeras nei prezidentas. Taip bent atrodo. Man nereikia į politiką, aš turiu idėjų, tai nueisiu į savivaldybę ir viską tiesiog taip išsakysiu.

 Kalbino ir iš rusų kalbos vertė Donata Motuzaitė