Paskutinis šio miesto virtimo kultūros sostine simptomas – kokių penkerių metų gailios išvaizdos vaikas troleibuse su armonika ir puodeliu skatikams. Archetipinis Biliūno Joniukas, išvarytas ganyti žąsų. Nesuvokiantis savojo simboliškumo, bet geriau už bet kurį artėjančio bumo vizijonierių išmanantis savo funkcijas. Regis, tam ir skirti mažutėliai. Kai mums linksma, grojame, šokame ir dainuojame. Kai liūdna, dalinamės skatikais. Kai sumaišome viena ir kita – mums skurdu.

Šias vasaros atostogas buvo galima praleisti ir su Vilniumi, niekur nevažiuoti. Vasaromis jis nebeapmiršta, priešingai – čia nemažai judesio, dinamikos, veiksmo. Ne vien nuo turistų tarškėjimo, į kurį šiaip ne taip įpratai žvelgti su draugišku palankumu, o ne su šeimininko įtarumu ir ksenofobija. Edukaciniai artėjančio kultūros vajaus poslinkiai vis dėlto akivaizdūs: pati matau, kad žmonės, pasidairydami vienas į kitą, jau rūšiuoja šiukšles ir net susirenka gyvūnėlių ekskrementus. Bet apie renginius: vien ko vertas atostogų rato pradžią įsukantis festivalis ,,Skamba skamba kankliai“ – einu kiekvienais metais, išsivystė psichinė būtinybė matyti, kaip toje šventėje susitinka visos kartos. Toliau – itin, mano galva, nusisekęs projektas ,,Kultūros naktis“, konstatuojantis estezės ir vienybės poreikių persvarą prieš tipinio lietuvių darboholiko dienotvarkę. Paskui - viešas dokumentinių filmų ciklas Senieji Lietuvos vienuolynai ,,Skalvijoje“, netikėtai ryškiai atskleidęs, kad gyvename šventųjų krašte. Dar vėliau – instaliacijos Neryje: savos, mielos, spalvingos erdvės įtvirtinimas, pagaliau atsiplėšiant nuo paminklų despotijos. Ką reiškia paminklai? – mąstau, važiuodama pro Petro Cvirkos stovylą. Ogi tai, kad balandžiai tuštinsis tau ant galvos. Tie patys, kurie tingią popietę vis europietiškiau tupinėja ant senamiesčio kavinių stalų ir leidžiasi fotografuojami. Vos nepamiršau galerijų: vasarą gali lėtai pėdinti iš parodos į parodą, gatvės vaizdus sąmonėje kaitaliodama su uždarųjų meno priebėgų vaizdais. Ir, be abejo, mitingai dėl Gruzijos, į kuriuos žmonės atėjo apsirengę baltai: ne vien senutės, bet ir jaunos šeimos, inteligentai, kleras. Ištisas miestelėnų gyvenimas, apie kurį buvau pamiršusi svajoti. Jeigu tarp dviejų privalomų svajonių miestų – Piterio ir Venecijos – reiktų rinktis, kur gyventi, rinkčiausi Piterį. Venecijos erdvė perdėm vertikali ir suspausta: Piteris – tai pakeliami tiltai, metro (svarbiausia, metro), ir daug daug vietos. Bet iš tikrųjų liksiu čia. Esu šio miesto dalis, jaučiu jo ritmus. Žmonės čia laisvi, kinestetiškai suaugę su architektūriniu ir sociokultūriniu Vilniumi. Jie laimingi.

Naktį vaikštau anapus upės, sapnuose man atrodo, kad turiu ją perplaukti, nes kai kurie tiltai nakčiai pakeliami. Vaidenasi sportiški kitų plaukikių kūnai, jų plastiškas bangavimas vėjyje, paminklinės eisenos ties Džocharo Dudajevo skvereliu. Sapnuoju, kad esu savanorė panaktinė, dviračiu išvežioju pasiklydusius žmones namo. Naktis kvepia levandomis, jų maišeliai po pagalvėmis stimuliuoja ramius sapnus, visuotinius miego filmus. Viso miesto pasąmonės kino seansas nepavaldus jokioms programoms. 

Naktį mėgstu suptis karuselėse prie savo namų. Tuščiose žaidimų aikštelėse, kai visi vaikai miega. Taip dažnai kaltinote manąją kartą infantilumu, kad turbūt patikėjome. Bet iš tikrųjų jūs tą darėte iš savisaugos, ir jau greitai tą patį darysime mes, su panieka žvelgdami į jaunesnius už save. Ciniškai klausydamiesi netgi ankstyvojo Mozarto. Vaiko, programuojančio savo šedevrus gydomojo pobūdžio infantilumui. Vaikiškumas tapo mūsų kūrybingumo sąlyga: buvome tyri mažutėliai. Pastebėjau, kad supimasis malšina sielvartą. Nakties vėsa, mirksinčios žvaigždės, užstrigusių sūpuoklių girgždesys – taip jaučiuosi, galvodama apie tai, jog ilgainiui mes patirsim vis mažiau skurdo, bet nuo to nebus lengviau. Nepriklausomai nuo to, linksma bus ar liūdna. Kaip vis dėlto svarbu mokėti įvardinti, ką jauti.