„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome pokalbį apie žmones, kalinčius iki gyvos galvos. Apie nusikaltėlius, į kuriuos dauguma esame pasiruošę sviesti akmenį. Apie tuos, kurie gyvena kaip radikalus išbandymas mūsų artimo meilei, gailestingumui.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas, brolis pranciškonas Arūnas Peškaitis jau pusantrų metų reguliariai lanko nuteistuosius iki gyvos galvos. Pasak brolio Arūno, mes pernelyg dažnai pamirštame, jog Viešpats sugeba sukurti rojų net ten, kur, regis, viešpatauja pragaras.

Arūnai, esi labai užsiėmęs žmogus. Vadovauji didelei ir gyvai parapijai, dėstytojauji, netrukus prasidės tarptautinis festivalis „Pax et Bonum“, kurio iniciatoriumi esi, ir štai dar kartą per mėnesį lankaisi Lukiškių kalėjime, bendrauji su nuteistaisiais iki gyvos galvos, rūpiniesi jų sielovada. Ar neteko išgirsti klausimo: o kodėl kunigas, kuris negali spėti aplankyti visų laisvėje gyvenančių parapijiečių, savo laiką skiria tiems, kurie sunkiai nusikalto?

Pirmas dalykas, kurį noriu pabrėžti. Nei kunigas, nei apskritai joks krikščionis pats nepasirenka savo misijos. Misija tik gali būti prisiimta, kai ji būtent tau yra skirta. Dievas kiekvieną iš mūsų pasirenka tam tikrai misijai. Todėl neteisinga klausti: o gal geriau būtų daryti ką kita? Mane pirmą kartą pas nuteistuosius iki gyvos galvos pakvietė Lukiškėse dirbantis psichologas. Tai buvo kalinių, kurie girdėjo mano homilijas, skaitomas per radiją, iniciatyva. Neįsivaizdavau, kokie tie žmonės, kaip su jais reikia kalbėti ir tikrai nė minties nebuvo, jog tai taps sielovados veiklos lauku. Žinojau, kad tai žmonės, nuteisti už labai sunkius nusikaltimus. Kai kurie iš jų – serijiniai žmogžudžiai. Kai pirmą kartą stovėjau prie Lukiškių vartų, viskas viduje drebėjo, spėliojau, ar apskritai sugebėsiu užmegzti su nuteistaisiais kontaktą. Skamba paradoksaliai, tačiau pirmą kartą susitikus su nuteistaisiais iki gyvos galvos mane labiausiai sukrėtė tai, jog jie... irgi žmonės. Mąstantys, svarstantys, kenčiantys. Šis suvokimas yra labai svarbus persilaužimo momentas, po kurio visai kitaip pradedi bendrauti su jais.

Jau per pirmąjį susitikimą su nuteistaisiais iki gyvos galvos, pamačiau ir jų poreikių specifiką. Žmogus, kuris nuteistas iki gyvos galvos, suvokia, jog tai viso gyvenimo bausmė. Jis pradeda galvoti apie nusikaltimą, apie gyvenimo prasmę, apie pamatinius dalykus. Smulkmenos pačios nubyra. Daugelis baudžia patys save, kankinasi.

Lukiškėse veikia biblioteka, tačiau dauguma ten esančių knygų yra lengvo, pramoginio turinio. Tai natūralu, daugelis nuteistųjų mažesnėmis bausmėmis labiausiai mėgsta skaityti kriminalines knygas ar romanus. Nuteistieji iki gyvos galvos paprastai ieško kitokios literatūros, kur būtų keliami esminiai klausimai. Jos bibliotekoje trūksta. Todėl Bernardinų parapijoje suorganizavome Velykų akciją – rinkome knygas nuteistiesiems. Prisipažįstu, net nustebino, kaip aktyviai parapijiečiai dalyvavo šioje akcijoje. Paskui nuvežėme ir perdavėme knygas nuteistiesiems, pradėjau gauti jų laiškų, kurie sukrėtė atvirumu, ir supratau, jog turiu apsispręsti. Čia negalima žaisti – pradėti bendrauti ir paskui pasitraukti. Kadangi pradėjau ieškoti santykio, tai turiu tęsti. Gavau savo provincijolo brolio Astijaus ir savo vyskupo – kardinolo Audrio Juozo Bačkio palaiminimą. Nesu Lukiškių kalėjimo sielovadininkas. Šią misiją atlieka kitas kunigas. Aš bendrauju tik su nuteistaisiais iki gyvos galvos, kurie kali Lukiškėse. Kartais apsilankau ir Pravieniškėse – čia gali būti perkeliami tie nuteistieji iki gyvos galvos, kurie jau kali daugiau nei 10 metų ir nepriekaištingai elgiasi. Pravieniškėse neabejotinai geresnės įkalinimo sąlygos.

Galiu tvirtai pasakyti, kad man bendravimas su nuteistaisiais kartu yra ir didžiulė privilegija. Jėzus yra pasakęs, kas aplankė kalintį žmogų, tas Jį aplankė. Nuteistieji gyvena skausme. Mes dažnai nesuvokiame, kai kalbame apie juos, padariusius kitiems labai daug skausmo, kad jie patys labai kenčia. Dauguma jų yra labai nelaimingi žmonės. Kai kurie kalėjime atsivertė į Dievą, kai kurie dar ieško. Yra ir tokių, kurie lieka užsisklendę. Jų kančia kartu yra ir galimybė keistis. Prisiminkime evangelistų pasakojimą. Kas buvo pirmasis žmogus, kuris per Jėzų nukeliavo į rojų? Vagis ir plėšikas, nukryžiuotas šalia Jėzaus. Nusikaltėlis, kuris tik pasakė: „Prisimink mane, kai būsi pas dangišką Tėvą.“ Jėzus jam pažada išganymą. Tai reiškia nusikaltėlio pragarą paverčia rojumi. Jei mes rimtai priimame šią Viešpaties žinią, tai turime suprasti, ką reiškia misija dirbti su žmonėmis, kurie, kurdami pragarą kitiems, patys atsidūrė pragare.

Dėkui Dievui, Lietuvoje panaikinta mirties bausmė, kai valstybė pati tapdavo žudike. Tačiau ir įkalinimas iki gyvos galvos gana paradoksalus dalykas. Kaip mes turėtume traktuoti šiuos žmones, kuriuos visam laikui išbraukiame iš visuomenės?

Iš tiesų, labai svarbu, jog neliko mirties bausmės. Nors jaučiu, kad didelė dalis žmonių, taip pat ir kai kurie įtakingi mūsų valstybės politikai mielai ją grąžintų. Veikiausiai todėl, kad nesupranta, jog mirties bausmė griauna ne tik tuos, kuriuos žudo, bet griauna ir mus pačius, augina neapykantą.

Įsivaizduokite žmogų, kad ir labai nusikaltusį, kuris žino, jog netrukus bus nužudytas ir laukia savo kameroje mirties. Šią situaciją labai įtaigiai aprašė A. Camus knygoje „Svetimas“. Nekalbu jau apie tai, kad būna teisinių klaidų, kai vėliau paaiškėja, jog nužudytasis buvo nekaltas. Teko skaityti, kokia didžiulė kankynė yra mirtis elektros kėdėje. Taip iki šiol žudomi žmonės Amerikoje ir, regis, nė vienas kandidatas į JAV prezidentus nedrįsta pasakyti, jog sieks uždrausti mirties bausmę.

Grįžkime prie įkalinimo iki gyvos galvos. Tai gali būti prielaida esminiam žmogaus pasikeitimui. Todėl tikrai svarbu, kokiomis sąlygomis nuteistasis atliks savo bausmę. Reikia siekti, kad bausmės atlikimas būtų išganingas visomis prasmėmis. Tiek dvasiškai, tiek socialiai. Nuteistiesiems yra apribota laisvė. Tai yra labai didžiulė bausmė. Tačiau turime sukurti tokias sąlygas, kuriomis nuteistasis, keisdamasis per savo darbą, atiduotų duoklę visuomenei.

Kiekvienas nuteistasis iki gyvos galvos turi šansą po 20 metų kalėjimo prašyti malonės. Tai nereiškia, kad šis prašymas bus patenkintas, bet tokia viltis visada išlieka ir gaivina nuteistąjį bei skatina jį galvoti apie tai, kaip reiks gyventi, jei vis dėlto pavyks sugrįžti į laisvę. Supraskime, kad socialiniai nuteistųjų poreikiai yra labai ribojami. Jie kali po vieną, jų bendravimas yra labai apribotas. Labai sunku išlikti visaverčiu žmogumi tokiomis sąlygomis.

Ar nuteistieji iki gyvos galvos nori ir gali dirbti?

Jie dažniausiai nori dirbti, tačiau nėra sąlygų, nėra darbo. Čia ne konkretaus kalėjimo, bet visos valstybės problema. Reikia sukurti sąlygas jiems dirbti. Tai būtų ir jiems patiems labai svarbu. Gali būti, kad yra keli, kuriuos slegia gili depresija, jie nenori dirbti, tačiau dauguma nori.

Beje, kai pradedi gilintis į nuteistųjų likimus, neretai pamatai tokią dramą: žmogus padarė santykinai nedidelį nusikaltimą ir pateko į kalėjimą. Atliko bausmę ir išėjo į laisvę. Deja, niekur įsitvirtinti nepavyko. Darbo buvusiam kaliniui niekas duoti nenorėjo. Giminės jų išsižadėjo ir pagelbėti nenorėjo. Tada „gelbėtojais“ tapo nusikalstamo pasaulio atstovai, kurie pasiūlė pelningą darbą. Dažniausiai – patį kruviniausią, kuris paskui ir atvedė į Lukiškių vienutes.

Kalbant apie įkalinimo sąlygas Lukiškėse – ar iš tiesų jos tokios, kurios tirpdytų neapykantą?

Tos sąlygos yra labai sunkios. Jau minėjau, kad Pravieniškėse sąlygos yra tikrai geresnės, žmogiškesnės, kurios gali padėti žmogui keistis. Lukiškių kalėjimas yra labai senas ir nėra pritaikytas prie dabartinių poreikių. Mažos, uždaros patalpos. Pats kalėjimas yra miesto centre, vadinasi, pasivaikščiojimas kalėjime įmanomas labai ribotoje erdvėje, jokios gamtos ten nėra. Ten metai iš metų kalėjo žmonės, taip pat ir nuteisti mirties bausme. Tai šios kameros yra persismelkusios nevilties ir mirties.

Ką galima būtų konkrečiai keisti?

Visų pirma yra viena viltis – tai projektas, kad Lukiškių kalėjimas bus iškeldintas, ir tada gyvenimo sąlygos pagerėtų ir leistų įdarbinti daug daugiau žmonių. Kitas dalykas, dalis nuteistųjų nori mokytis. Valstybė turėtų sudaryti tam sąlygas ir tikrai tai nėra pinigų švaistymas. Mokymasis visada skatina refleksiją. Jeigu jiems pasiseks, ir jie bus kažkada išleisti į laisvę, tai jie išeitų tikrai pasikeitę. Galbūt jie sugebės ateityje kitus atkalbėti nuo sunkaus nusikaltimo.

Dar vienas svarbus dalykas - krikščionių svarbi misija, šalia kitų, yra ir pagalba kaliniams. Gaila, kad Katalikų Bažnyčioje neatsiranda daug žmonių, nekalbu vien apie kunigus, bet ir pasauliečius, kurie šiek tiek laiko pašvęstų šiai tarnystei. Sekmininkai dešimt metų lanko nuteistuosius iki gyvos galvos ir tai daro kiekvieną savaitgalį. Labai norėčiau, kad ir katalikai aktyviau įsitrauktų į šią artimo meilės misiją.

Pagaliau yra dar vienas svarbus dalykas, apie kurį turime kalbėti. Bausme kalėti iki gyvos galvos nuteistieji labai skirtingi žmonės. Mano įsitikinimu, reikalinga vidinė diferenciacija, ir čia jau yra įstatymo netobulumas. Viliuosi, kad galbūt kitas Seimas atras valios patobulinti įstatymą, ir jis bus teisingesnis. Dabartinius nuteistuosius iki gyvos galvos galima suskirstyti į kelias kategorijas. Yra tie nusikaltėliai, kurie darė sunkius nusikaltimus, patys priklausė nusikaltėlių grupuotei (tokių poelgių socialinės ar psichologinės priežastys taip pat yra gan nevienareikšmės). Tačiau yra ir žmonių, kurių nusikaltimai buvo išprovokuoti, jie padarė nusikaltimus, peržengdami būtinosios ginties ribas. Pavyzdžiui, ankstyvosios privatizacijos laikotarpiu, kai buvo labai daug reketininkų, buvo ne vienas atvejis, kai, neapsikentęs šantažo, verslininkas nušovė reketuotojus ir buvo nubaustas kalėti iki gyvos galvos. Trečia kategorija nuteistųjų kali už nusikaltimus, padarytus šeimoje. Tai dažniausiai nusikaltimai, į kuriuos pastūmėjo baisios socialinės ar psichologinės sąlygos, kuriomis jie gyveno. Jie mėgino, kaip suprato, palengvinti savo ar tų, kuriuos mylėjo, dalią. Tai baisiai sužeisti žmonės. Jie neturi nieko bendro su nusikaltėlių pasauliu. Taip, formaliai jie buvo pakaltinami, kai vykdė nusikaltimus. Tačiau akivaizdu, kad į nusikaltimus juos atvedė nenusakomos vidinės dramos. Daug žiniasklaidoje kalbėta apie Bružaitę-Jonaitienę. Viešoje erdvėje buvo daug nesveiko smalsumo ir radikalaus pasmerkimo, pasibaisėjimo. Tačiau ir šiuo atveju pirmiausia turime susimąstyti: kas turėjo vykti motinos širdyje, kokį pragarą ji turėjo išgyventi, jei ryžosi nužudyti savo vaikus? Lankiausi pas Bružaitę ir ateityje dar lankysiuosi. Kalbėjausi su ja, žinau, kad per 17 įkalinimo mėnesių ji gavo 238 laiškus. Tai labai daug. Dalis rašančiųjų paprasčiausiai smalsauja, bet yra daug laiškų, kurie gydo ją, nes yra jautrūs, rašantys bando suprasti, dalijasi savo skausmu.

Žinau, kad pabaigai pasilikai skelbimą, kurį vienas iš nuteistųjų prašė paskelbti.

Iš tiesų, gaunu labai daug nuteistųjų laiškų. Jiems labai trūksta bendravimo. Dėkui Dievui, jog atsiranda žmonių, kurie jiems parašo, ir bendravimas paprastai sugriauna išankstinius stereotipus. Paprastai nuteistasis iki gyvos galvos yra labai sužalotas žmogus, kuriam labai reikia bendravimo. Kiekvienas laiškas jiems labai brangus.

Štai vienas iš skelbimų, kurį gavau kartu su prašymu paskelbti. Ką gi – galbūt atsiras mergina, kuri parašys šiam kaliniui.

„Ieškau merginos rimtai draugystei. Norėčiau susipažinti ir pabendrauti, bet aš esu nuteistasis iki gyvos galvos – jei tai tau ne problema.

Man 23 metai, esu paprastas, sportuoju, skaitau knygas, mėgstu bendrauti įvairiomis temomis. Jei nuspręsi – parašyk: Vytautas Apolianskas, Lukiškių g. 6, Vilnius.“

Kalbino Andrius Navickas

Bernardinai.lt