Atsiradus kompiuteriams ir bevieliams telefonams, visai sunyko epistoliarinis žanras. O juk kaip malonu gauti laišką! Tačiau rašyti laiškus vėl madinga, todėl primiršusiems, kaip tai daroma, pateikiu vieną kitą pavyzdėlį.

Vyras praneša žmonai, kad ją palieka

„Pasiekei, ko norėjai – aš išeinu. Nenorėjai manęs suprasti ilgus keturiolika metų, bet atsirado, kas mane suprato per vieną vakarą. Tu žlugdei mano asmenybę, pavertei gyvenimą vergija, pakirtai man sparnus. Dabar – gana!

Galiu vėl tapti tuo, kas esu iš tikrųjų, atsiskleisti visu spektru, būti laisvas ir visavertis. Kitos tokios progos gali ir nepasitaikyti. Nemanyk, kad man buvo lengva apsispręsti ar kad padariau šį žingsnį nesvarstydamas. Sprendimas noko jau seniai, nuo tada, kai manyje užgimė maištas prieš tavo tironiją. Ta, kurią pažinau ir kuri nuo pirmos akimirkos mane suprato, padėjo šį klausimą išspręsti vyriškai.

Negraužk savęs ir nesisielok, aš tau nepriekaištauju. Juk žinai, kad visada buvau kilnus ir pamiršdavau tavo man padarytas skriaudas. Taip yra ir dabar. Sugrįžusi namo ant fotelio priešais televizorių vietoj manęs rasi šį laišką.

Tavo buvęs vyras“

Žmona praneša vyrui, kad jį palieka

„Mano buvęs vyre!

Kadangi tave gerai pažįstu, šis kreipinys turėtų nustebinti. Tad skubu paaiškinti: įsivaizduok sau, palieku tave, ir, jei viskas bus gerai, tada visam laikui. Vyriškio, pas kurį išeinu, nepažįsti, todėl nesivargink spėliodamas, kas jisai. Juolab kad visad esi toks užsiėmęs, jog galvoti apie tai, kas susiję su manimi, neturi laiko.

Niekad nesitikėjai atsirasiant tokį vyrą, kuris norėtų manęs, tai ir aš kartais prarasdavau viltį. Bet atsirado, ir aš esu jam visas pasaulis.

Tavo kojines, apatines kelnes ir marškinius išskalbiau. Viskas išlyginta, tvarkingai sudėta į spintą. Dviem savaitėms, kol ką nors susirasi, turėtų pakakti. Palieku tau visišką laisvę, bet patariu pagalvoti apie Rūtą. Ji šiuo metu nieko neturi, gerai gamina, be to, švari ir tvarkinga. Uždirba irgi visai neblogai. Išeidamas į darbą nepamiršk patikrinti, ar išjungei dujas, ir atsiimk iš skalbyklos patalynę, nes aš nespėjau. Kvitą pridedu prie šito laiško. Lik sveikas!

Tavo buvusioji Daiva

P. S. Pienas – puode ant dujinės, pervirintas.“

Nepažįstamas rašo nepažįstamai

„Didžiai gerbiama Ponia!

Jūsų vyras jau kuris laikas sėdinėja darbo valandomis restorane „Rudasis lokys“ su viena blondine. Esu garbingas žmogus, todėl nesiklausau, apie ką juodu kalbasi, bet iš to, kaip žiūri vienas į kitą, sprendžiu, kad sėdėjimu restorane reikalai nesibaigia. Tuo metu, kai Jūs bėgiojate po parduotuves, gaminate jam valgį, skalbiate, tvarkote, Jūsų vyras apie Jus visai negalvoja. Negaliu susitaikyti su šia mintimi, kasdien žiūrėdamas į Jus per įstaigos, kurioje dirbu su Ponios vyru, langą. Nejau gyvenimas Jums turi būti toks neteisingas?!

Kad aptartume šį klausimą, norėčiau susitikti su Ponia asmeniškai. Lauksiu Jūsų kavinėje „Pilkasis zuikelis“ rytoj 13 val. Laikysiu rankoje laikraštį „Respublika“. Kiti požymiai: akiniai ir vestuvinis žiedas ant dešinės rankos.

Pagarbiai –

Linkintis gero“

Laiškas norintiems atvažiuoti giminėms

„Brangieji!

Kaip mes džiaugiamės, kad pagaliau nusprendėte su visa šeima atvažiuoti! Juk mes tokie artimi, o matomės taip retai! Esame pasirengę jus priimti ir nuoširdžiai kviečiame. Žinia apie jūsų atvykimą mums labai pataisė nuotaiką, sugedusią, kai sužinojome, jog mūsų Aivarėlis kažkur (turbūt mokykloje) pasigavo dėmėtąją šiltinę. Vargšelis guli namuose, nes ligonine nepasitikime. Visa laimė, kad Ievutė serga tik grybeliu (užsikrėtė baseine), nors ji gali vedžioti į veterinarijos kliniką Reksą, kuriam įtaria pasiutligę.

Šiaip jau mūsų butas jūsų paslaugoms. Tikimės, kad kai kurios smulkmenos jūsų nebaugins: kaimynai užkrėtė visą namą blakėmis, bet tarakonus jau baigiame išnaikinti. Tiesa, sugedo šaldytuvas, bet juk mūsų senoliai puikiai išsiversdavo ir be jo! Pagaliau, jeigu kas, gastroenterologinė ligoninė greta, be to, joje dirba puikūs gydytojai.

Labai laukiame jūsų ir ilgimės! Praneškite, kurią dieną ir kokiu traukiniu atvažiuojate, ateisime į stotį jūsų pasitikti.

Jus mylintis pusbrolis su šeima“

Laiškas draugui

„Mielas Gintai!

Pagaliau įvyko! Mane priėmė dirbti patarėju, pats žinai pas ką. Suprantama, dabar padėtis pasikeitė, todėl su tavim važiuoti į žūklę, medžioklę ir pirtį, deja, negalėsiu. Kadangi patarėjo darbo diena labai įtempta ir valandos nenormuotos, visos senos pažintys kuriam laikui suspenduojamos. Nieko nepadarysi, brolau, reikia dirbti dėl Lietuvos, tautos, Partijos ir BVP! Tiek visokių problemų, rūpesčių, ir visa tai reikia sutvarkyti, nes kas, jei ne aš, ir kada, jei ne dabar?!

Mano adresas ir telefonai irgi pasikeitė, bet tau jų duoti negaliu, nes pats supranti, kad dabar aš priklausau Lietuvai ir Tautai, o ne pavieniams asmenims. Likime geruoju!

Jonas Vaikaitis“

Nuteistasis rašo nepažįstamajai

„Gerbiamoji!

Nors į pažinčių skelbimus žiūriu atsargiai, jūsiškis mane sužavėjo. Būtent apie tokią moterį svajoju visą gyvenimą. Nejaugi mano svajonėms nebus lemta išsipildyti?.. Esu garbingas ir sąžiningas žmogus, todėl nieko apie save neslėpsiu. Šiuo metu nepelnytai atlieku bausmę, nors jos tikrai neužsitarnavau. Bet likimas man toks neteisingas ir žiaurus!

Mane, šešiolikmetį naivų kaimo berniuką, šiurkščiai išprievartavo fiziškai už mane daug stipresnė trylikametė iš daugiavaikės šeimos. Deja, šališki (greičiausiai papirkti) teisėjai buvo labai neteisingi ir įsūdė man penkerius metus. Vis dėlto nepasimečiau ir per tą laiką ne tik užbaigiau dvi vidurinės mokyklos klases, bet ir įtikėjau. Pradžioje buvau įtikėjęs Budą ir ilgai medituodavau, tikėdamasis, kad ir man virš bambos nušvis nimbas, bet kai įsitikinau, jog tai nesąmonė, perėjau prie katalikybės, kuri daug populiaresnė ir prieinamesnė.

Atlikęs bausmę, susirengiau į Norvegiją užsidirbti pinigų. Bet vykstant per sieną šuo kažką užuodė mano kelionmaišyje. Pikti žmonės ten pakišo kvaišalų, apie kuriuos nieko nežinojau. Vėl pasodino dvejiems metams. Paskui (juk žinote, kaip niekas nenori priimti į darbą teistų!) susipažinau su viena jau penktą dešimtį baigiančia našle. Ir čia manęs laukė nemalonumai. Dingo jos žiedas su briliantu, o apkaltino, žinoma, mane. Bet kas kaltas, jei ji duodavo man vos vieną kitą šimtinę kišenpinigių? Gavau pusantrų metų.

Paskutinė nelaimė įvyko prieš ketverius metus, kai įsidarbinęs autoservise supainiojau automobilių savininkus ir tą nelemtą visureigį atidaviau... na, ką čia aiškinti. Juk jei žmogų persekioja nelaimės, bėdų bus tol, kol nepasibaigs juodoji zona.

Man liko dar metai penitenciarijos. Tada išeisiu ir pradėsiu naują gyvenimą. Svajoju apie žmoną, porą vaikučių, nedidelį namelį. Sekmadieniais visi eitume į bažnyčią, paskui į alaus barą. Mūsų dienos būtų ramios, ir joks faras niekada neužsuktų į mūsų gūžtą.

Kaip matote, gerbiamoji, išsamiai aprašiau savo, aukšto trisdešimtmečio bruneto, labai religingo ir fiziškai bei psichiškai sveiko vyro, gyvenimą. Labai vertinu vyresnes už save, materialiai aprūpintas moteris, todėl manau, kad galėtume surasti bendrą kalbą.

Labai Jus gerbiantis –
Kalinys Nr. 1473952“

Atrodo, laiškuose vienu atveju galima viską dėstyti atvirai, o kitu – interpretuojant savaip. Abu būdai geri, svarbu, kad adresatas savo pašto dėžutėje rastų tą mielą laiškelį, kuris suteiks jam džiaugsmo ir labai pamalonins.

 

„Artuma“ Nr. 7/8, 2008 m. liepa- rugpjūtis