Laisvai konkuruojančios rinkos ekonomikos sąlygomis Lietuvoje formuojasi išsivysčiusioms šalims būdingas fenomenas – vartotojiška visuomenė, kurios sąmonę aktyviai formuoja ir keičia informacinės technologijos – stiprūs konkurentai sakytiniam ir rašytiniam žodžiui. Todėl vis dažniau kalbama apie vaizdo kultūros dominantę, apie kultūros stoką, skubama skelbti knygos, kaip rašto kultūros, pabaigą, naujos, audiovizualinės kultūros pradžią, perėjimą nuo rašto, knygos prie ekraninio (ne tik) vaizdo, informuojančio ir formuojančio mąstymą, bet ne jausmus, ne pasaulėžiūrą. O kaip gyventi be jausmų, be meilės, be svajonės? Namus be knygų galima prilyginti kūnui, kuris neturi sielos, o neskaitantį žmogų pavadinti tiesiog valstybės priešu, nes jo galvoje daug tuščių kerčių, kurias jis užpildys bet kokiu šlamštu.

Todėl visiškai natūralu ir aišku, kad skaitymas – vienas maloniausių, individualiausių žmogaus veiksmų – niekur nedings.

Literatūroje, kaip ir gyvenime, vyrauja mados ir tendencijos: „Pamenu, prieš istorinį trilerį madingas buvo medicininis trileris, o dar anksčiau – teisinis“, – sako „Geografo bibliotekos“ autorius J. Fasman.

Terminai „madinga literatūra“, „madinga skaityti“ atsirado visai neseniai. Didelio susidomėjimo objektu tapo viskas, kas madinga, – tai yra masiškai paplitę. Tai jau ne tik privilegijuotųjų teisė. Mada šiandien yra svarbus kultūrinis faktorius. Ilgame sąraše, kuriame išdėstoma tai, kas madinga: drabužiai, muzika, automobiliai, – yra ir toks punktas: ,,madinga skaityti“. Nes žmogus, norėdamas būti madingas, privalo išsiskirti ir tam tikru gyvenimo būdu, ir originalesniu mąstymu. Vieni nori pasirodyti esą intelektualai, kiti stengiasi nuo jų neatsilikti, o treti tiesiog nori perskaityti tai, kas pasirodo knygynuose. Ir tik vienetai tuo gyvena.

Pirkti knygas iš tikrųjų tapo madinga, madinga tapo ir skaityti. Vartotojiška visuomenė knygą išpažįsta pirmiausia kaip prekę, kuri jungia vartotojus, o ne skaitytojus. Taigi madingą knygą turi perskaityti, nes ji (kaip objektas) populiari ir socialiai priimtina, madinga knyga yra omnišiuolaikiška, ją perskaityti privalai, jei pats nori būti madingas.

Knygos tampa madingos ir todėl, kad jas leidžiančios leidyklos netgi sukuria serijas, kur ant knygos viršelio priklijuojama: „Skaityti madinga“. Taip skaitytojui lyg ir padedama apsispręsti, ką skaityti. Ilgai nesvarstęs žmogus TĄ knygą pirks ir klausinės aplinkinių: „Kaip, tu dar neskaitei?“

Madingos knygos rodiklis yra ir tas, kad ji skaitoma visur – poliklinikose, autobusuose, kavinėse. Tačiau verta paminėti, kad toks socialinis reiškinys paplitęs Vakaruose ir Rusijoje, o Lietuvoje rankose dažniau laikomas žurnalas – „Moters savaitgalis“, „Žmonės“, „Panelė“ ir t. t.

Madingi autoriai ir madingos knygos keičiasi gana greitai. Visai neseniai buvo madingas „Da Vinčio kodas“ ar „Haris Poteris“, tačiau šiandien toji banga po truputį slūgsta. Yra vos keli autoriai, kurie stabiliai madingi ir populiarūs. Tai senoji, geroji klasika ir nauji japonų ar skandinavų šedevrai, kurie niekada ,,neišeis iš mados“.

B. Akuninas šiandien jau nebemadingas, tačiau jis sugebėjo pakelti skaitytojų, kurie iki jo skaitė knygas rožiniais minkštais viršeliais, mąstymo lygį, sužadino aukštesnio meninio lygio literatūros, net ir tų pačių gerų detektyvų, poreikį. J. Rowling tapo skaitoma, nes... nors vienai nakčiai norėjosi sugrįžti į vaikystę ir perskaityti rožinę pasaką. P. Coelho madingas, nes nedidelės apimties kūriniai kalba apie nemirtingumą. O tos temos visada madingos. Madinga lieka ir Bacho „Žuvėdra“, nes ji padeda išgyti nuo depresijos. O J. Cortazarą skaityti beprotiškai sudėtinga, tačiau kas jį perskaitė, pasidarė protingesnis, o protingam būti irgi madinga.

M. Kunderos romanų mada atėjo su senu prancūzų filmu „Nepakeliama būties lengvybė“. Liūdnas ir romantiškas M. Kunderos stilius artimas jaunoms merginoms, juk net jo knygų pavadinimai labai gražūs. Daugelio pažintis su knyga ir prasideda nuo pavadinimo. H. Murakami tapo madingas tuomet, kai išpopuliarėjo sušis, lazdelės ir japonų restoranai. Būtent H. Murakami pirmasis mums parodė sueuropėjusią Japoniją. Pasirodo, japonai klauso geros muzikos, geria ir netgi įsimyli vakarietiškai...

Madingiausia rusų rašytoja šiuo metu yra L. Ulickaja. Jos temos – filosofinės, o rašymo stilius – lengvas, autoironiškas ir grakštus.

Lietuvoje itin madingi meilės romanai. Pavyzdžiui „Vyrai ir meilužiai“. „Nejaugi dar neskaitei? Būtinai paskaityk, tai vyro ir moters santykių vadovėlis“, – tokie atsiliepimai lydi šią knygą. Nors aš pati pajėgiau perskaityti vos trečdalį. Ir tai prisiversdama. Tas apatinių dalių aprašinėjimas jau nusibodo, jis ganėtinai koktus. Apie TAI gali rašyti tik labai talentingi ir subtilūs rašytojai.

Moteriškoji literatūra – viena labiausiai skaitomų. Ji įdomi kaip fenomenas – parašyta moterų moterims, kaip turinti kompensuojamąją reikšmę, padedanti lengviau įveikti psichologines problemas nestabiliame šiuolaikiniame pasaulyje, nes identifikacijos krizė visada stipriau paveikia moteris. Beje, tai istoriškai susiklosčiusi tradicija. Pavyzdžiui, nuo XVIII a. pabaigos Prancūzijoje romanas buvo suvokiamas kaip išskirtinai „moteriškas“ – moterys buvo svarbiausios šio žanro kūrinių skaitytojos ir rašytojos. Tokių romanų intriga sukosi apie meilę ir vedybas, neperžengiant šeimos ar privataus gyvenimo sferų, juose visada buvo daugiau jausmo, švelnumo negu išminties, daugiau aistros negu proto. Romanų vyrai laisvalaikį skirdavo medžioklei, žirgų lenktynėms, azartiniams žaidimams. Deja, mažai kuo pasikeitė ir šiuolaikinio vyro laisvalaikio turinys. Jis mielai leidžia laiką naktiniuose klubuose, kazino, išliko prigimtinis pomėgis medžioti, žvejoti ir naujasis – vakarus leisti prie televizoriaus.

Meilės romanai, meilės serialai svarbūs todėl, kad jie daro įtaką individo ir socialinės grupės santykiams. Juk lietuviškų meilės romanų autorė Elena de Strozzi – populiariausia tarp skaitytojų. Tokie romanai – labiausiai moterų mėgstamos pasakojimo formos (nors autorius pasąmonėje viliasi, kad jo parašytą kūrinį skaitys visi).

Meilės romanuose dažniausiai panaudojami skaitytojui puikiai žinomų pasakų motyvai: Pelenės, Miegančiosios Gražuolės, Snieguolės. Atpažinus pasakų simboliką, lengvai galima konstruoti romano kontekstą. Perteikti vaidmenys, jų sąveika, gerai žinomos vertybės į mūsų sąmonę įsirėžė daug anksčiau, nei tapome tikrais vyrais ir moterimis, dėl to vaikystės pasakų neatsisakėme net subrendę.

Elementarių siužetų herojų tikslai yra tie patys, kaip ir realių žmonių. Jie trokšta materialiųjų gėrybių, nori valdyti aplinką, ieško idealaus partnerio ir siekia darnių šeimos santykių. Meilės romanams būdinga sekti įvykius iki laimingos pabaigos. Personažus apibūdina poelgiai, asociacijas sukelia tipiški vardai. Pavyzdžiui, graikų mitų deivės leidžia identifikuotis ne tik su dukra, motina ir žmona, bet ir su vieniša medžiotoja, dvasine valdove, tikslo siekiančia tyrinėtoja, amatininke, menininke, kare ir karvede, užsisvajojusia mergele.

Kita archetipų grupė – Pelenė, Raudonkepuraitė, Rupunzela, Miegančioji Gražuolė. Jos nuolankios, gražios, laukiančios savo princų. Jos reprezentuoja idealus, lūkesčius, – visa tai, ko iš moters tikisi visuomenė. Meilės romanuose (kaip ir pasakose) nuolat susitinka gerosios ir blogosios jėgos, išaukštinami nuskriaustieji, o pabaiga visada laiminga. Šiuose romanuose itin dažnos scenos, kai apsiperkama brangiose parduotuvėse, kai sutinkamas gražus ir turtingas herojus. Tie epizodai sutampa beveik su kiekvienos skaitytojos slaptomis svajonėmis. Net ir pačios gražiausios ar intelektualiausios moters...

Paklausiausia vis dėlto yra ,,populiarioji“ literatūra, todėl nuolat didėja jos pardavimai. Žmonės, pavargę nuo įtampos, renkasi popsą, nes jis atsveria kasdienybės pilkumą. Detektyvai, siaubo, meilės romanai, kelionių, nuotykių literatūra skaitytoją gelbsti nuo buitiškumo, suteikia rožinio gyvenimo iliuziją, turi kompensacinį, terapinį poveikį, papildo gyvenimą emocijomis, leidžia patirti ribines būsenas, aistras. Jaunimui skirtos knygos perteikia įvairius elgsenos, emocinio reagavimo modelius, šiuolaikinės kalbos ypatumus. Daugiausia vietos knygynuose ir bibliotekose skiriama būtent šio pobūdžio literatūrai. Įdomu stebėti jose vizualinį knygų išdėstymą. Paprastai skyriai visuomet turi pavadinimus: „Filosofija“, „Nuotykių serijos“, „Fantasy“, „Meilės romanai“, „Detektyvai“, „Kelionės“, „Ezoterinė literatūra“, „Nuotykinė literatūra“ ir galiausiai „Literatūra“ arba „Klasika“. Tai leidžia suvokti, kokių knygų yra rašoma ir skaitoma gausiau, nes populiariųjų romanų sugestijų raiškos sistema orientuota į tokį pasaulį, kurio laukia ir kuriam pritaria skaitytojas.

Žmonės, laukdami eilėse prie gydytojų kabinetų, važiuodami autobusais, troleibusais ar traukiniais, visiškai neskaito. Arba Lietuvoje aš tokių nemačiau. Dažnas užsideda ausines. O stebint Anglijos, Lenkijos ar Vokietijos piliečius, visiškai kitas vaizdas: judėdami iš taško A į tašką B, net laukdami kavinėse užsakyto patiekalo ar gerdami kavą, jie skaito detektyvus, meilės romanus. Skaitančių žmonių grupė turi savo traukos centrą, savo kalbą, mąstymo principus. Ir gerai, kad žmonės randa sau mielą literatūrinį tekstą, nebūtina reikalauti, kad visi skaitytų ir domėtųsi tik elitine literatūra. Didžiausią nerimą kelia ta visuomenės dalis, kuri neskaito netgi populiariosios literatūros ar laikraščių. Ji pati ydingiausia, gal net visuomeniškai pavojinga, nes labiau ,,užkrečiama“ bet kokia ideologija.

Paklauskime eilinės moters, kokių knygų ji labiausiai pasigenda, ir išgirsime atsakymą: gražios, klasikinės, romantinės poezijos. Tokios, kokią rašė Salomėja Nėris, Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė. Poezijos, kuri būtų atgaiva sielai, suteiktų skaitymo džiaugsmo ir malonumo. „Apie meilę ir mirtį, nes daugiau apie nieką nekliedi poetai“ (V. Rudžianskas), – taigi didysis rusų klasikas A. S. Puškinas buvo visiškai teisus, sakydamas, kad rašo septyniolikai porų gražiausių Rusijos akių.

Ir Lietuvoje, ir Vakaruose sociologiniai tyrimai taip pat vienareikšmiškai teigia, kad skaityti labiau mėgsta moterys – jos pirmauja kalbant apie visų rūšių spausdintinius leidinius (knygas, žurnalus) ir literatūrinius žanrus. Taigi vėl teigiu, kad moteriškoji literatūra yra viena populiariausių, todėl norisi, kad tekstai apie meilę būtų parašyti su meile. Ir talentu.

Būti poetu tapo madinga. Bet jei nesi Dievo malonės palytėtas, nesukursi tos vertybės, kurią norėsis skaityti, mokytis ir deklamuoti kitam.

Šiandien poezija prieinama visiems – kalbant ir apie rašymą, ir apie jos skaitymą. Atrodo, sukurti ketureilį gali kiekvienas. Per pamokas vaikams liepiama parašyti eilėraštį, nors jie dar net nesuvokia, kas tai yra. Žino tik, kad eilėraštyje žodžiai turi rimuotis. Jei mokinukui nepavyksta atlikti tos užduoties, mokytoja parašo dvejetą, šitaip jį labai ilgam atitolindama nuo skaitymo.

Norint laužyti taisykles, pirmiausia jas reikia gerai išmanyti, vadinasi, būti susipažinusiam su literatūros teorija, istorija. Žmogus, mylintis poetinį žodį, labai greitai pajus, kad tekstas dirbtinis, neišjaustas, nenugludintas. Tada neliks ir skaitymo džiaugsmo. O jis – vienas didžiausių, tik labai svarbu, kad tekstas tą jausmą suteiktų.

Pavydu, kai Londone ar Niujorke kiekviename metro vagone šalia reklamų galima pamatyti ir poezijos kūrinėlių. Tai dažniausiai pasaulinę šlovę pelniusių poetų kūryba. Leidžiamos net metro poezijos antologijos.

Šią tradiciją perėmė ir Lietuvos geležinkeliai – pirkdamas bilietą, gauni prozos ar poezijos knygelę su S. Parulskio, A. Marčėno, J. Ivanauskaitės, J. Erlicko ir kitų autorių tekstais, tai suteikia kelionei dvigubo malonumo. Juk ir pats skaitymo procesas yra kelionė – savo patirties, atsiminimų arba neišsipildžiusių svajonių vingiais. Paėmęs į rankas naują knygą, žmogus išgyvena jaudulį, lyg pirmą kartą keliautų nepažintais maršrutais. Mato miestus, sutinka žmones, patiria stiprią meilę, kurios (galbūt) niekada nepatyrė gyvenime. Todėl skaitymas yra ir nuolatinė vaizduotės mankšta, padedanti susikurti alternatyvų pasaulį, kaip išsigelbėjimą nuo kasdienės rutinos. Tik nauja perskaityta mintis verčia ieškoti atitikmenų asmeninėje filosofijoje, lyginti savo pasaulėjautą su literatūriniais subjektais: ginčytis ar susitapatinti, išgyventi, jausti nuotykių dvasią. O gal tiesiog nutarti, kad ši kelionė nepadarė jokio įspūdžio, ir vėl knygų lentynoje godžiai ieškoti kito literatūrinio nuotykio.

Elitinės ar popsinės literatūros skaitymas sugestijuoja tam tikrus socialinius santykius ir sukuria socialinę publiką (social audience) – grupę žmonių, kurie knygas perka knygynuose, ima jas iš bibliotekų, keičiasi su draugais, kolegomis, bendradarbiais. Šiai grupei egzistuoti būtina skaitymo malonumo sąlyga. Todėl begėdiškai didžiuojuosi, kad ryšį tarp rašančiojo ir skaitančiojo padariau truputį aktyvesnį, kad SKAITYMO METAI Lietuvai duoda dvasinės naudos ir mes visi tampame tobulesni.