Tęsiame pokalbių ciklą su psichologu ir psichoterapeutu, vienu iš egzistencinės terapijos Lietuvoje atstovų Robertu Petroniu. Pirmajame pokalbyje psichoterapeutas tvirtino, kad psichoterapija – tai klausimų menas. Antrajame pokalbyje bandysime įdėmiau pažvelgti į šio meno specifiką.

Garsus psichoterapeutas Viktoras Franklis yra pasakęs, kad sėkmingai psichoterapijai svarbiausia ne viena ar kita mokykla, bet paties psichoterapeuto asmenybė. Jūsų vertinimu, kas visgi svarbiau – tam tikros terapijos technikos, teorinis bagažas, kurį psichoterapeutas yra sukaupęs, ar išskirtinės asmeninės psichoterapeuto savybės?

Pas psichoterapeutą žmogų paskatina ateiti sunkumai, skausmas. Psichoterapija sėkminga tiek, kiek padeda žmogui realiai įvertinti iškilusius sunkumus ir juos įveikti, o kartais, deja, susitaikyti su jų neišvengiamumu. Psichoterapija – tai dviejų žmonių susitikimas, dialogas. Tai, kiek šis dialogas vaisingas, gydantis, priklauso nuo abiejų jo dalyvių.

Psichoterapeutas – žmogus, turintis specialų išsilavinimą, žinių, išmokęs tam tikrų įgūdžių, teorijų, metodų. Pageidautina, kad visa tai būtų gerai įvaldęs. Tačiau tai tik įrankiai, prielaidos susitikti su pacientu. Mano įsitikinimu, psichoterapeutas Ronaldas Laingas taikliai sudėlioja akcentus, kai teigia, jog visą psichoterapiją sudaro du esminiai dalykai: rūpinimasis ir demistifikacija.

Rūpinimasis – tai gyvas domėjimasis žmogumi, kuris kreipėsi pagalbos. Buvimas kartu su juo. Tai nėra paprasta. Visada yra pagunda pasinaudoti kokia nors schema, skubėti apibendrinti, pastatyti tarp savęs ir paciento teorijų tvorą.

Demistifikacija R. Laingas vadina tikroviškesnio savęs suvokimo skatinimą. Visi mes susikuriame visokiausių paaiškinimų, sistemų, kuriomis uždangstome realybę ir savo patirtį. Psichoterapeuto tikslas – padėti žmogui nusimesti šiuos uždangalus, pasiekti, kad jis kuo gryniau suvoktų save.

Teigiate, kad psichoterapija – tai dialogas, buvimas kartu. Tai reiškia, jog ir pacientas negali likti vien klientas, kuris ateina pas specialistą ir reikalauja, kad šis „sutaisytų“ pakrikusius nervus ar kokį sutrikimą. Pacientas turi būti psichoterapeuto bendradarbis?

Jokia psichoterapija nebus veiksminga, jei ji bus taikoma be paciento įsitraukimo, jo aktyvumo,, jei pacientas nepasitikės psichoterapeutu ar turės nepagrįstų lūkesčių. Visada per pirmą susitikimą su pacientu stengiuosi realistiškai apibrėžti situaciją ir tai, kokios pagalbos pacientas gali tikėtis. Pavyzdžiui, aiškiai pasakau, kad negaliu už pacientą priimti jo gyvenimui svarbių sprendimų. Beje, kartais pacientas į tai reaguoja piktai – patarimų dalyti psichoterapeutas negali, siūlyti, kokį sprendimą priimti, negali. Tai ką apskritai jis gali? Aiškinu taip – įsivaizduokite, kad esu žmogus, atvykęs į svetimą šalį – jūsų gyvenimą. Dairausi po man nepažįstamą aplinką, ir man kyla daugybė klausimų , kur jums pačiam viskas tarsi savaime aišku. Kai klausimai iškeliami, jie padeda pacientui geriau suvokti savo jausmus, atsiskleidžia naujų gyvenimo spalvų, nušviečia naujas galimybes. Kartais tas žvilgsnis iš šalies gali atskleisti ir gyvenimą apsunkinančius įpročius ar poelgius, metaforiškai tariant, padeda padėti pamatyti tai, kad jis naudojasi lauko tualetu, kai jau seniai išrasta kanalizacija ar vaikšto siaurom išdaužytom gatvelėm, nors greta driekiasi autostrada.

Aišku, labai svarbu, jog žmogus, po kurio sielos užkaborius psichoterapeutas bando keliauti, bendradarbiautų ir pasitikėtų. Labai svarbu, kad žmogus išdrįstų įsileisti psichoterapeutą į tas šešėlių zonas, į kurias pats nedrįsta vienas įžengti. Tačiau nežengiant į šią zoną išspręsti problemų nepavyks. Labai svarbu, kad pagalbos siekiantis žmogus išdrįstų atsiverti bendraujant.

Jei aš terapijos metu jaučiu, jog yra dalykų, kurių pacientas vengia, bandau aiškintis, kodėl. Ar tai yra skaudama vieta, o gal pacientas paprasčiausiai nepasitiki manimi? Išsiaiškinti labai svarbu.

Egzistencinės terapijos ypatumas – tai, kad psichoterapeutas nėra vien paciento klausytojas ar pasyvus jo gyvenimo stebėtojas, bet aktyvus paciento bendradarbisjis stengiasi, kad terapijos metu būtų aptarti labai įvairūs paciento gyvenimo apsektai. Daug dėmesio skiriama ir tam, kokių išgyvenimų, kokių minčių pacientui sukelia terapija. Tai svarbu, nes tie sunkumai, kurie iškyla pacientui bendraujant su psichoterapeutu, labai dažnai iškyla ir kasdieniame gyvenime.

Bandysiu provokuoti: ar daug būna atvejų, kai psichoterapija paprasčiausiai bejėgė, kai psichoterapeutas niekuo negali padėti?

Aš siūlyčiau akcentą perkelti nuo „ar“ prie „kiek“. Kiek psichoterapija gali būti veiksminga? Ko iš jos galime tikėtis? Vienos rankos pirštais galėčiau suskaičiuoti žmones, kai galiu tvirtai sakyti, kad be mūsų susitikimų jų gyvenimas būtų radikaliai kitoks. Terapija žmogui padėjo priimti esminius sprendimus, kurių kitu atveju veikiausiai nebūtų sugebėjęs priimti. 

Kita vertus, yra daugybė pacientų, kuriems, tikiu, terapija turėjo stiprinamą poveikį. Labai karikatūriška būtų įsivaizduoti, kad žmogus yra mechanizmas, kuris sugenda, o psichoterapeutas paprasčiausiai viską atstato taip, kaip buvę. Kalbant apie fizinę sveikatą, galime nesunkiai apibrėžti, koks turėtų būti normalus kraujospūdis, kokie turėtų būti sveiko žmogaus laboratorinių tyrimų rezultatai, kokia normali žmogaus temperatūra. Visi šie parametrai praktiškai visiems žmonėms yra universalūs. Tačiau kiekvienas žmogus yra unikali asmenybė, kuri skiriasi nuo visų kitų. Žmogaus unikalumo pripažinimas yra labai svarbi egzistencinės terapijos aksioma. Psichoterapeutas neturi siekti gyvenimų suvienodinti, „normalizuoti“. Terapijos tikslas – padėti žmogui gyventi autentišką gyvenimą. Savą gyvenimą, kai neapsimetinėji kitu, kai pats priimi sprendimus ir atsakai už juos.

Egzistenciniai terapeutai akcentuoja, jog nepakanka, kad žmogus vien įsisąmonintų jį varginančius simptomus, svarbu, kad jis rinktųsi ir priimtų sprendimus. Mūsų gyvenimas yra mūsų pasirinkimų grandinė. Nuolat renkamės, gyvenimas mums visą laiką teikia iššūkių ir galimybių. Terapijos tikslas nėra nurodyti, ką žmogus turi pasirinkti, bet suteikti jam jėgų ir drąsos pačiam spręsti , priimti iššūkius. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad egzistencinės terapijos metu iš tiesų pasiekiami pokyčiai. Kita vertus, kiekvienas susitikimas su pacientu yra savotiškas nuotykis, rizika, kai iš anksto negali garantuoti rezultato.

Esate psichoterapeutas, kuris kasdien bendrauja su pacientais. Kaip atlaikote tokio bendravimo įtampą? Ar nejaučiate didžiulio dvasinio nuovargio, nepersiimate problemų, apie kurias jums pasakoja?

Aš nežinau, ar tai iš tiesų yra persiėmimas. O ir laikinai prisiimti paciento sunkumus nebūtinai yra blogai. Svarbu nuolat jų nesinešioti. Per dieną individualiai konsultuoju penkis-šešis ar daugiau pacientų. Jaučiuosi prastai, jaučiu nuovargį, nuosėdų tais atvejais, jei aš turėjau minčių, jausmų, įspūdžių pokalbio, susitikimo metu, bet jų niekaip neįvardijau, neišreiškiau, neatradau būdų aptarti. Tai tada šiuos neišsakytus dalykus tenka nešioti savyje kaip naštą. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebūna dienų, kai nesugebu atrasti kontakto su pacientais, o tada jaučiu sunkumą ir nuovargį. Paradoksalu, bet kuo intensyvesnis ir atviresnis bendravimas, kontaktas, tuo geriau ir stipriau jaučiuosi po susitikimo.

Esate vienas iš egzistencinės terapijos atstovų Lietuvoje. Gal galėtumėte plačiau papasakoti tiek apie šią terapiją, tiek apie jos lietuvišką tradiciją.

Egzistencinės psichoterapijos ašis yra ne žmogaus psichika, bet jo gyvenimas, jo pasirinkimai, sunkumai, su kuriais jis susiduria. Egzistencinėje paradigmoje teigiama, kad neįmanoma žmogaus suprasti atsietai nuo jo gyvenimo. Į žmogų žvelgiama neišvengiamų duotybių, , kontekste. Tarp jų svarbiausia yra laisvė, atsakomybė, egzistencinis nerimas, egzistencinė kaltė, gyvenimo baigtinumas, jo įprasminimas. Egzistencinės terapijos atžvilgiu, esminis visų žinių šaltinis yra patirtis. Todėl stengiamasi vengti skubotų teorinių apibendrinimų, schemų, psichoterapeutas vengia vartoti techninį žodyną.

Beje, kartais neteisingai manoma, kad egzistencinė psichoterapija tinkama tik išsilavinusiems, intelektualiems klientams, bet netinka konsultuojant vaikus, žmones, turinčius psichinę negalią. Tikrai taip nėra. Čia jau nuo psichoterapeuto sugebėjimo priklauso, ar jis sugeba atrasti tuos taškus, kurie svarbiausi pacientui, ir iškelti esminius klausimus. Tikrai nėra taip, kad yra klausimų, problemų, kuriuos egzistencinė terapija atsisako svarstyti.

Lietuvos egzistencinė terapija tikrai turi gilias šaknis. Ji labai natūraliai čia subrendo. Skirtingai nei kai kurios kitos psichoterapijos mokyklos, ji nebuvo importuota, perimta iš užsienio, bet buvo subrandinta čia, todėl turi labai savitą atspalvį. Dėl to, ko gero, egzistencinės psichoterapijos srityje greta skirtingų šalių, pavyzdžiui, britų, amerikiečių ypatumų, galima būtų kalbėti ir apie lietuvišką mokyklą. Vilniuje, be abejo, turėtume kalbėti apie Aleksandrą Alekseičiką ir jo sukurtą labai savitą intensyvaus terapinio gyvenimo mokyklą. Ši mokykla turi stiprų religinį matmenį. A. Alekseičiko psichoterapijos koncepcija jau du dešimtmečius yra „įkūnyta“ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre veikiančioje psichoterapinėje bendruomenėje.

Dar sovietmečiu buvo entuziastų, kurie rinkdavosi į specialius seminarus, aptarimus, svarstė su egzistencine terapija susijusius klausimus. Po nepriklausomybės atkūrimo prof. Rimantas Kočiūnas ir psichologas Aleksandras Kučinskas Birštone pradėjo egzistencinės psichoterapijos seminarus, kurie 1995 metais transformavosi į Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą (HEPI). Jau daugiau kaip dešimtmetį Birštone rengiami egzistenciniai terapeutai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos. Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto mokymo programas baigę psichoterapeutai tapo taip pat Birštone įsteigtos Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos branduoliu. Birštone reguliariai vyksta tarptautiniai seminarai, skaitomos paskaitos, vedami seminarai tiems, kurie nori gilintis į egzistencinę psichoterapiją.

Aišku, galima kritiškai teigti, kad lietuviška egzistencinės terapijos mokykla nepakankamai formalizuota, nėra aiški jos vieta tarptautiniame kontekste. Tačiau ir šiuo atžvilgiu galima kalbėti apie aiškius pokyčius – neseniai vykusiame Tarptautiniame egzistencialistų psichoterapeutų kongrese buvo konstatuota, kad yra dvi šalys, kurių patirtis šiandien kelia ypatingą susidomėjimą, – Didžioji Britanija ir Lietuva. Taigi, tikrai esame įdomūs, ne tik perimame iš kitų idėjas, bet ir kai ką galime perduoti kitiems.

O kaip Jūs pats atradote egzistencinę psichoterapiją?

Dar studijų metais įgijau teorinių žinių apie įvairias psichoterapijos kryptis. Tačiau tik dirbdamas praktinį darbą pradėjau giliau suvokti skirtumus tarp įvairių terapijos atšakų. Pirmasis rimtas mano susidomėjimas buvo geštalto terapija. Tačiau nesugebėjau jos iki galo priimti. Man joje pritrūko ilgalaikės perspektyvos. Man atrodė, kad tie rezultatai, kurie pasiekiami terapijos metu, neišlaiko laiko išbandymų. Todėl pasukau egzistencinės terapijos link. Be abejo, didžiausią įtaką turėjo daktaras A. Alekseičikas, iš kurio labai daug mokiausi ir kuris iki šiol man yra vienas svarbiausių psichoterapijos autoritetų .

Kalbino Andrius Navickas

Pokalbių ciklas bus tęsiamas.

Bernardinai.lt