Sergejus Ivanovas gimė 1980 m. Marijampolėje ir gyveno visada prie Šešupės krantų bei parko. Vilniuje, kuriame studijavo aktoriaus specialybę, vėl – šalia parko. Nuo 2001-ųjų vaidina Valstybiniame jaunimo teatre. Vienas įspūdingesnių jo vaidmenų, tikrai pažįstamas visiems teatro mėgėjams – Feliksas L. S. Černiauskaitės pjesėje „Liučė čiuožia“. Puikus čiuožikas, puikus Feliksas kartu su kitais čiuožikais tūnojęs dvasiniame vakuume ir savo vaidyba  atskleidęs, kas vyksta su juo, su Feliksu.  Šiemet S. Ivanovą žiūrovai pamatė ir televizijos seriale „Nekviesta meilė“ (rež. A. Šlepikas). Ten jis – Markas.

Susitikome su Sergejumi tiesiog pasivažinėti dviračiais ir pasikalbėti, kaip sako Sergejus „apie pankišką dalyką – teatrą“, neseniai Sergejus grįžo iš kalnų, jūrų, vandenynų šalies ir iš karto – dviračių maratonai – tai vienas iš jo pomėgių. Tad su juo vėl galima susitikti ir kalbėtis „Kalnų ir dviračių klausimais“. Bet šį kartą apie teatrą, kiną ir atsidavimą vaidmeniui.

Kokia pradžių pradžia – vaidinai mokykloje?

Mokykloje vaidinau ir tai daryti patiko. Vėliau – kaip jau buvau suplanavęs, iš pirmo bandymo įstojau. Nebuvo taip, kad, pavyzdžiui, norėjau įstoti į Karo akademiją, o įstojau į aktoriaus specialybę. Viskas buvo aišku – jau aštuntoje klasėje apsisprendžiau. Iš pradžių tiesiog pabandžiau vaidinti dramos būrelyje. Gerą įtaką padarė Marijampolės 6-osios vidurinės mokyklos dramos būrelio vadovė Teresė Grimailienė. Aktoriaus specialybė nelabai populiari bent jau Marijampolėje. Čia nėra taip, kad susirenka penki draugai ir stoja į „aktorinį“. Kai įstojau, nebuvo įprasta, draugai sakydavo: „Pavaidink ką nors.“ Paskui su tuo apsiprato – laisvalaikiu neturiu jų nei juokinti, nei virkdyti.

O kodėl atsidūrei kine?

Kinas mane visada traukė – ten viskas kitaip negu teatre, kitokia darbo specifika. Įdomu, nors gal viskas filmuojant kiek užtrunka, o teatre viskas vyksta greičiau - įsitrauki į tą darbą, procesą ir nereikia laukti, kada tau prožektorių pastatys, šviesas sureguliuos, kameras įjungs. Teatre to nėra, todėl viskas vyksta dinamiškiau ir gyviau, ten visas „įkrenti“ , o kine – begalybė techninio darbo.

Tai gal kine didesnis atstumas tarp tavęs ir vaidinamo personažo?

Ne, kol rengia šviesą, stato kameras, reguliuoja visą kadrą, tu vis tiek dirbi savo darbą, nesėdi ir nelauki rankas sudėjęs, o pasiimi tekstą –  kartojiesi, žiūri, kaip kitaip jį galima pasakyti, ieškai geriausio varianto, repetuoji su partneriu, tris kartus suvaidini prieš tai, paskui su kamera, kol viskas pavyksta.

Ar sunku buvo seriale vaidinti meilę?

Yra jausmų, situacijų, kurias suvaidinti yra sunkiau. Gyvenime, kai užklumpa tokie dalykai, tai nėra labai jau sunku: tave tik neša ir neša, tik skrisk, jei skrendi. O kai reikia suvaidinti tą patį dalyką, turi daugiau pasiknaisioti, pasižiūrėti, kaip elgiasi žmonės, kokie psichologiniai momentai. Tiek teatre, tiek kine įtikinamai suvaidinti meilės scenas yra sunku, nes jokios meilės iš tikrųjų tarp aktorių nėra. Todėl reikia paieškoti tikro įsimylėjusio žmogaus žvilgsnio. Ypač kine labai matyti visas netikrumas – kamera užfiksuoja. Teatre yra atstumas, ne taip matyti, ten laiko daugiau, o kine, seriale laiko nėra, turi viską daryti greitai, ir viskas turi būti tikslu, nes kamera negailestingai fiksuoja visus nesklandumus, visą melą. Yra vaikų, kurie viską daro labai lengvai, pavyzdžiui, mergaitė iš „Nekviestos meilės“ – iš jos mokytis ir mokytis, kokia ji gyva, kaip gyvai reaguoja, kaip laisvai jaučiasi prieš kameras. Bet čia yra viena ypatybė – jai padeda išlikęs vaikiškumas. Kiekvienas aktorius turi turėti vaikiškumo, nors ir dėl to, kad galėtų dūkti, nevaržyti savęs. Deja, kuo žmogus vyresnis, jis vis labiau į save, į save, į save, tad ir dirbi tam, kad išlaisvėtum.

Ar nesklando tokia idėja: jei filmuojiesi seriale, esi ne toks rimtas aktorius?

Daug kas sklando, neuždrausi, bet jei tas, kas domisi teatru, eina į spektaklius, gali palyginti, koks aktorius teatre ir koks kine – seriale aktorių gali pamatyti visai kitokį. Žiūrovui tokiu atveju dar įdomiau: „O, jis dar toks gali būti!“. Serialas uždeda  kažkokį antspaudą aktoriui, bet tada reikia stengtis, kad tas antspaudas būtų geras. Aš tų antspaudų visai nebijau – jei filmuojiesi seriale, pirmiausia  įgyji naujos patirties, ir tai svarbiau nei antspaudai.

Pakalbėkime apie teatrą. Keliauji iš vieno vaidmens į kitą. Ar pastebi, kaip kartojiesi?

Natūralu, kad kartojiesi. Žmogus nuo savęs nelabai gali pabėgti. Nebent koks charakterinis vaidmuo, labai ryškus – hiperbolizuotas charakteris, išryškintas bruožas, tada gali pasikeisti, o šiaip kiekviename vaidmenyje yra tų pačių ydų ir dorybių. Žinoma, kiekvieną kartą stengiesi, kad tau pačiam būtų įdomiau.

Šokėjo vaidmuo S. Parulskio pjesėje „Barboros Radvilaitės testamentas“. Prisipažinsiu, neteko matyti šio spektaklio, papasakok apie jį.

Buvome trečiame kurse, dėstytojas Algis Latėnas statė spektaklį ir pasikvietė mus. Tai buvo ir pirmas įsitraukimas į teatrą ir pirmas susitikimas su Jurijumi Smoriginu – labai linksmas ir geras pedagogas. Mes nebuvome ypatingi šokėjai, bet su juo buvo labai smagu, iš mūsų per daug nereikalavo, padarė viską, kad būtų geras estetinis vaizdas. Tai vienas tų spektaklių, kur nebuvo teksto – vien judesys.

Daug vaidini vaikams?

Nemažai, bet vaidinti jiems labai smagu. Visiems aktoriams reikia, tiesiog būtina pavaidinti vaikams. Vaikams vaidinti yra itin sunku: sunku išlaikyti dėmesį. Tai puiki mokykla, kurią reikia praeiti kiekvienam aktoriui. Suaugusieji iš mandagumo tyli ir sėdi sau ramiausiai, o jei jau vaikas jaučia melą iš scenos, tai jis jau nepatingės parodyti, kad jam nepatinka.

Ar pastebi publiką? Gal užfiksuoji atskirus žmonių veidus?

Fiksuoti laiko nėra. Jeigu koks nors lengvesnis vaidmuo, na, kokia masinė scena, tuo metu kas nors sako monologą, ir tu gali net ir į jį nekreipti dėmesio, tada šiek tiek stebi žiūrovus. O šiaip nėra tokių spektaklių, kad galėtum analizuoti, kas ką veikia. Pirmiausia nebelieka savo minčių, jei esi gerai pasinėręs į vaidinamą personažą, o jei dar pradėsi „šokinėti“ kažkur, dar „užsikabinsi“ už kokių nors aprangos detalių ar nesuprasi, kodėl žiūrovas net nesišypso, nors turėtų juoktis… Spektaklis pasmerktas, jei aktoriai taip „iškritinėtų“.

Ar eini į kitų sukurtus vaidinamus spektaklius?

Einu, stengiuosi eiti, jeigu tuo metu pats nevaidinu. Bet tiesą sakė dėstytojai: po poros metų teatre būsite sugadinti žiūrovai. Dabar matai visai kitus dalykus, žinai, kaip viskas vyksta, ir imi pastebėti, kada aktorius scenoje tinginiauja. Matai paprastus dalykus, kurių eilinis žiūrovas galbūt ir nepastebi. Žinoma, jei geras spektaklis ar kinas, nieko neprarandi, jokio emocinio ryšio ir žiūri lyg ne aktorius, bet tai turi būti geros kokybės darbas, o jei prastesnis – tada ir suki galvą, svarstai, kaip čia kitaip galėtų būti. Jei taip atsitinka, vadinasi, spektaklis tikrai prastas.

Ar apsilankai Marijampolėje sukurtuose spektakliuose?

Žiūrėjau, kai režisieriaus R. Kučiausko spektaklis buvo atvažiavęs į Vilnių, Valstybinį jaunimo teatrą. Bet aš jau sugadintas žiūrovas – noriu kritikuoti, matau, kai tekstas sakomas neorganiškai. Bet juk aš pats nuo to pradėjau – nė vienas nepradeda kaip profesionalas, asas. Tegul būna ir tegul vaidina, jei jiems gerai. Tik aš į tai žiūriu jau kitomis akimis.

Ar būnant užsienyje nesinori apsilankyti teatre?

Jei ilgam atvažiuotum į kokį didmiestį, norėtųsi apsilankyti ir teatre. Visada jauti norą. Bet jei važiuoji su palapine ir miegmaišiu, tai teatrą jau pamiršti, yra visai kitų dalykų, kuriuos galima pamatyti. Pavyzdžiui, Norvegijoje nekyla joks noras eiti į teatrą, nes pati gamta sukūrė tokio grožio scenografiją, kad viską ir taip užmiršti. Žinoma, būtų įdomu pamatyti užsieniečių spektaklius, nes lietuvių aktoriai gal kiek niūresni žmonės, ne taip lengvai viską daro kaip kokie italai, ispanai ar prancūzai, kurie ir šiaip savo vidumi lengvesni, laisvesni.

Ar ieškai paralelių tarp savęs ir įkūnijamų personažų?

Kai kuri personažus, matai, kad kai kurie jų turi daug tokių bruožų, kokių ir pats turi. Tik tiek tos paralelės. Viską „perleidi“ per save, kad „sužmogintum“ personažą. Svarstai, kaip elgtumeisi vienoje ar kitoje situacijoje, nesprunki, nes pats turi pajusti, kaip tas žmogus jaučiasi kažką padaręs ar kažką praradęs, kartais atrandi situacijų, kuriose jau pats buvai atsidūręs, tad jos artimos ir pažįstamos. Taigi kad būtų tikriau, visada bandai prisiminti, kaip elgeisi, kokius veiksmus atlikai, ir tada viską „neši“ į sceną arba į ekraną. Taip ir susitapatini: tu ir tas kitas, „x-as“. 

Gal gali papasakoti kokį nors įdomų įvykį teatre ar kine?

Buvo vienas linksmas įvykis vaidinant „Virto ąžuolai“ (pagal J. Baltušio kūrinį). Pradžioje trise sėdime nugaromis į žiūrovus, šalia guli skulptūra. Graudi pradžia – miršta motina. Ir tuo momentu darbininkas atsigula ant fortepijono ir užmiega. Tyli scena – visi pasako tik po žodį, daug pauzių, tylos, ir girdim knarkimą, mes žodį pasakom, o iš toliau – knarkimas. Taip juokinga visiems buvo, nors scenoje iš tikrųjų turėjome verkšlenti. Buvo neįmanoma vaidinti nesijuokiant.

Kiek dirbate, repetuojate iki pirmo pasirodymo?

Repetuojame apie du mėnesius. Jei spektaklis lengvesnis, jei mažiau teksto, viskas vyksta greičiau ir tada užtenka mėnesio. Smagu atrasti aukso viduriuką. Kai jį atrandi, vaidmuo tampa labai smagus. Paskui jį kartoji ir kartoji, tau pasidaro nuobodu, tada vėl prigalvoji kažko nauja. Tad tas aukso viduriukas svarbu, nes jei spektaklį „išleidi“ per greitai, tai būna tas pat, kas mokykloje išmokti eilėraštį iš vakaro arba iš ryto. Greitai užsimiršta. Būtų smagu, jei būtų galima viską daryti neskubant, rasti, kaip padaryti tikrai kokybišką darbą, nereikėtų lėkti ir taip neliktų nebaigtų dalykų. Visiems aktoriams nepatinka skubėti, nes taip lieka viskas iki galo nesurepetuota, turi daug improvizuoti. O su tuo kartais sunku, nes dieną, kai gerai jautiesi, viskas gerai, „kuriasi“, drąsiai jautiesi, o kitą dieną, kai ne taip gerai jautiesi, viskas dar sunkiau. Gal kiek per daug šiandien skubėjimo teatre.

Ar jaudiniesi eidamas į sceną?

Žinoma. Visi jaudinasi, kad ir koks būtų spektaklis: suaugusiesiems ar vaikams. Jaudulys ne mokyklinis, jaudiniesi dėl savo darbo kokybės. Bet pirmas žingsnis į sceną ir jaudulys dingsta tą pačią sekundę. Tuomet tik paneri ir stengiesi kuo smagiau „pasimaudyti“. Bijai ne žiūrovų, o dėl kokybės. Kuo esi vyresnis, tuo daugiau šarvų užsidedi, ir tada juos reikia kažkaip išmokti nusimesti. Tam ir repetuojame, kad nusimestume.

Ar turi ypatingų vaidmenų?

Visi vaidmenys ypatingi, nes kokia prasmė daryti tai, kas neypatinga. Kiekvienas vaidmuo turi savo „svorį“, reikia, kad jis būtų ypatingas, nes jei tau nerūpės, tai kaip gali rūpėti žiūrovui. Tai jau nepagarba jam ir visų pirma nepagarba savo profesijai.

Ar tenka bendrauti su pačiais pjesių autoriais?

Teko pabendrauti su L. S. Černiauskaite. Kai rengėme spektakliui jos pjesę „Liučė čiuožia“, ji vis ateidavo ir klausdavo, ar nieko nereikia pataisyti, gal kažką nepatogu sakyti, gal kažką parašyti, kad vaidinti būtų lengviau, vaidindami geriau jaustumėmės. Smagu, kai dramaturgas dalyvauja kūrybos procese.

Kalbino Akvilė Žilionytė

Nuotraukų autorė Zeneka

Bernardinai.lt