Rugsėjo 17-osios, trečiadienio, vakarą po Bernardinų bažnyčios skliautais vyko reginys, kurio įspūdis žiūrovus, ko gero, lydės dar ilgai – tikrai ilgiau, nei įprasta „tiesiog geriems projektams“. Nes tai nebuvo vien tik muzikinis, bet ir dvasinis įvykis – Hildegardos iš Bingeno muzikines vizijas atliko būrys Lietuvos menininkų, kaip pasirodė, turinčių ne tik puikią muzikinę, bet ir dvasinę klausą. Beje, daugelis jų sakosi iki tol nė nežinoję šios mistikės kūrybos, ir susidūrimas su ja giliai juos palietęs. Dabar jau ne tik juos – ir mus.

Muzikinių vizijų kūrėjai:

Atlikėjai:  aktorė Virginija Kochanskytė, solistės Julija Karaliūnaitė ir Onutė Sapranavičienė, Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO, vad. Gediminas Gelgotas, Bernardinų bažnyčios choras „Langas“, vad. Rita Kraucevičiūtė, Kauno šokio teatras „Aura“, vad. Birutė Letukaitė, dirigentas Gediminas Gelgotas

Kūrybinė grupė: idėjos ir scenarijaus bendraautorė – Emilija Sakadolskienė, režisierės – Vilija Grigonytė, Sigutė Augustinienė, muzikos režisierius – Gediminas Gelgotas, choreografė – Birutė Letukaitė, kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė, šviesos dailininkas –Tadas Valeika, lazerinės projekcijos – UAB „Optronika“, prodiuserė – Vilija Grigonytė.

***

Greičiausiai buvo kada nors ketinimų prakalbinti mums nežinomas viduramžių moteris, tarp jų ir Hildegardą iš Bingeno. Bent vieną tokį bandymą esu dariusi ir pati, ir beveik esu tikra, kad nepavyko. Gal tiesiog tuo metu klausa panašioms temoms buvo užtemusi ar atšipusi? Gal tiesiog nebuvo atėjęs laikas girdėti? Kitiems, veikiausiai, pavyko labiau, bet reikia pripažinti, kad platesnio garso žinia apie apdovanotąją moterį taip ir nesukėlė. Kai pamačiau „Pax et Bonum“ festivalyje Hildegardos vizijas, pasirodė, jog supratau, kodėl. Nes reikėjo viską daryti būtent taip: visų pirma - turėti „karštą“ viziją ir tikrą užsidegimą, surinkti neįtikėtinai skirtingus įvairaus amžiaus menininkus, turėti būtent tokią erdvę, tokius atlikėjus ir tokią režisūrą, pasitelkti šiuolaikines technologijas, kad slaptingoji moteris teiktųsi mums atgręžti savo veidą, pravertų savo pralaidžią ugniai ir šviesai sielą ir kaip plono ledo ašmenys aštrų protą. Jai nebūtų reikėję mažiau. Jos gyvenimas nepasiduoda mūsų saldiems plepalams apie šventumą, mūsų sausiems svarstymams apie dievišką daiktų ir pasaulio prigimtį, mūsų vėsiems grigališkiems niūniavimams, kuriems mes neįkvepiame gyvybės ir jie lieka tik gražiai sugulę garsai. Ši moteris negyveno tarp neaiškių spalvų, nuobodžių garsų, kvailų taisyklių, ji nepažinojo ir drungno tikėjimo. Hildegarda gyveno „iš ten“, kur prasideda mūsų vidinė, gilioji klausa ir rega, norisi sakyti – visada pačiame sukūrimo momente, jo širdyje, nes argi ne tik iš ten šį ir aną pasaulį galima matyti tiesiu, švelniu ir aiškiu žvilgsniu, kokį ji ir turėjo?

Po šio pirmojo „Pax et Bonum“ festivalio koncerto, kurį rengėjai pavadino susitikimu, daugelis žiūrovų ir dalyvių buvome sutrikę: ką mes matėme? Koncertą, spektaklį? Maldą, meditaciją, sapną? Kaip tai įvyko? Ar apskritai tai buvo? Ar viskas buvo „gerai“? Ir tai, ko gero, yra pats tikriausias ženklas, kad Didysis Susitikimas įvyko: siela pasiekė sielas. Mes matėme ir jutome, kaip susitinka skirtingų laikų, žmonių, stilių, žanrų, erdvių kalbos ir sutartinai kalba apie tuos pačius dalykus, esančius kiekvieno mūsų slaptoje. Tada detalės tampa nebesvarbios – reikėjo garsiau ar tyliau, daugiau ar mažiau, šitaip, ar būtinai kitaip. Jei būtų dainuota vien lūpomis, šokta vien kojomis, grota vien pirštais, o kalbėta vien liežuviu, mums nesinorėtų tylėti. Nesinorėtų pasilikti toje tyloje, kaip švelnioje paguodoje. Kaip atsitiko, kad ir Hildegardos asmens, ir šio reginio daugiasluoksniškumas, dalyvių skirtingumas buvo taip stipriai apglėbtas vieno gilaus alsavimo, taip įtikinamai perduotas žiūrintiems?

Patys rengėjai sako, kad kaina nebuvusi maža. Nė kiek nekeista. Kol drauge su kuo nors ateini iki tikrosios vietos, tenka įveikti daugybę vidinių ir išorinių kliūčių, laimėti mažų ir didelių kovų su savimi ir kitais. Gal kiekvienas iš jų atskirai Hildegardos kūrybą būtų perskaitęs visiškai kitaip, gal dar ir perskaitys. Bet gražu tai, kad būdami kartu jie vieni kitus išgirdo, ir kiekvienas ne per savo klausą, o per jos širdį.

Regis, labiausiai atpažįstamas čia buvo Naujųjų idėjų orkestras NIKO ir jo vadovas Gediminas Gelgotas. Šie jauni žmonės gerai pažįsta tylos, esančios garse ir judesyje, magiją, santūrią, bet talpią ir jautrią kūno kalbą. Kita vertus, Vilijos Grigonytės ir Sigutės Augustinienės režisūra, Emilijos Sakadolskienės muzikinės medžiagos bei iliuminacijų atranka akivaizdžiai vedė ne pasirinktos medžiagos išorės, bet vidaus kryptimi, ir šios moterys kvietė ten eiti atsargiai ir taupiai. Nepaprastai nustebino choras „Langas“ – tarsi būtų giedojęs naujais, „prisikėlusiais“, šviesos apvalytais balsais; ir nors Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė Biturė Letukaitė nuogąstavo, jog bažnyčios erdvė šiek tiek varžo ir apriboja, minimalistinė ir tapybiška kūno kalba reginiui buvo tikra puošmena. Šiame reginyje maloniai nustebino tikslus ir prasmingas lazerinių projekcijų, paprastai naudojamų pramoginiuose renginiuose, panaudojimas – kažkodėl pamaniau, kad viduramžių mistikė tokią jos vizijų ir šiuolaikinių technologijų jungtį gerai „iš vidaus“ suprastų. O ką padarė solistės Julija Karaliūnaitė ir Onutė Sapranavičienė bei dirigento Gedimino Gelgoto vokalas, kad vis dar aiškiai girdžiu ne tik giesmių motyvus, bet ir tebejaučiu jose šokant kuriančią Dvasią?

Man atrodo, kad šis reginys turėjo galios sugriauti klišes ir naivias nuostatas, susijusias ir su viduramžių „bažnyčios moterimis“, ir su krikščioniškuoju misticizmu bei išpažinimu ir netgi su pačia bažnyčia apskritai. Taip, kaip dangų ir žemę, žmogų ir Dievą pažino Hildegarda, kaip su stichijomis, kosmosu ir Kūrėju kalbėjosi ši moteris, šiandien, XXI amžiuje, ko gero išdrįstų kalbėti nedažnas krikščionis, surištas kartais tokių keistų ir naivių savęs, kūrinijos ir Kūrėjo baimių. Gal jos mus lanko ir dėlto, kad didžiulė dalis krikščioniškojo dvasingumo lobių, niekieno nedraudžiamų ir neslepiamų, taip ir lieka mūsų nepaliesta.

Šia proga tikrai vertėtų dar kartą išsamiau sugrįžti prie Hildegardos iš Bingeno gyvenimo istorijos. Šį kartą - perskaitytos dar vienos moters, taip pat vienuolės, taip pat gydytojos ir dvasios palydėtojos sesers Ligitos SJE. Kas esi, gyvoji moterie Hildegarda?

***

Neseniai buvau paklausta, ką pasirinkčiau iš daugybės dalykų, kuriais užsiimu gyvenime – gydytojos darbo, mokslinės veiklos, įvairių tarnysčių sielovadoje ir vienuolyne, besitęsiančių teologinių studijų, nuolat „praplyštančio“ troškimo rašyti ar piešti, na ir, žinoma, tiesiog buvimo savimi, seseria, drauge, dukteria – jei turėčiau burtų lazdelę ir viskas būtų įmanoma. Nesusimąstydama atsakiau: jei viskas būtų įmanoma, žinoma, rinkčiausi viską! Šį įvykį prisiminiau, mąstydama apie Hildegardą von Bingen (1098-1179), kurios veiklos apimtys ir gilumas stebina iki šiol. Jaučiu, kad Hildegarda būtų panašiai atsakiusi į man užduotąjį klausimą. Kitaip negalėčiau paaiškinti fakto, kad ji „sava“ bent dvylikai skirtingų mokslo, dvasingumo ir meno sričių: teologijai (parašė penkias knygas), ikonografijai (penkiasdešimt jos vizijų įkvėpė nupiešti paveikslus), muzikai (sukūrė per septyniasdešimt giesmių, vadinama pirmąją vokiečių kompozitore), medicinai (parašė du medicinos vadovėlius ir, vėlgi, dažnai tituluojama pirmąja vokiečių gydytoja), farmakologijai (aprašė šimtus natūraliosios medicinos vaistų ir priemonių), gamtos mokslui (parašė vadovėlį), teatrui (sukūrė pirmąją viduramžių pjesę su moralu „Ordo Virtutum“), istorijai (parašė Mainco vyskupijos istoriją), krikščioniškajam skelbimui (karšti pamokslai, pilni gaivių idėjų ir įvaizdžių), administravimui (pastatė du vienuolynus ir vadovavo dviems vienuolinėms bendruomenėms), epistoliniam žanrui (gausybė korespondencijos su įvairiausiais žmonėmis, įskaitant tris popiežius ir imperatorių Barbarosą). Ką jau kalbėti apie tai, kad laisvalaikiu ji mėgo gaminti ir ...išrado slaptą kalbą, kurios niekam iki šiol nepavyko iššifruoti.

Kai mąstau apie tokią Hildegardą, sunku atsikratyti įspūdžio, kad ji lyg kokia Rytų dievybė privalėjo turėti apie šimtą rankų ir bent dvidešimt akių. Neabejotinai, savo produktyvumu ji labai primena ne vieną šiuolaikinį „aktyvistą“, bėgantį per gyvenimą be atokvėpio iki galutinai sukniumba. Jei matytume tik šią „Hildegardos Veikliosios“ gyvenimo pusę, niekada nesuprastume, kas ji buvo iš tikrųjų - kontempliatyvi mistikė ir poetė, Dievo slėpinių patikėtinė ir pranašė, drįsusi mesti iššūkį to meto bažnyčios ir visuomenės „status quo“. Popiežius Jonas Paulius II švenčiant 900-ąsias jos gimimo metines Hildegardą pavadino „iškilia šventąja“ ir „šviesa savo žmonėms ir laikams, dar ryškiau šviečiančia šiandien“. Taigi, kaip Hildegarda šviečia mūsų laikui, t. y. kuo ji artima, patraukli, ir kartu pranokstanti ne tik savo, bet ir mūsų laiką? Tikiu, kad ne tik produktyvumu, kuris mūsų visuomenės dorybių sąraše užima vieną iš pirmųjų vietų. Dar daugiau, tikiu, kad Hildegardos troškimas „visko“ kilo iš gilios patirties, jog yra dosniai mylima, kad pasaulis, Žemė, žmogus ir visas kosmosas yra viena Dievo meilės ugnyje. Tokiai meilei negalima likti abejingai. Autentiškas Hildegardos atliepas šiai visa apimančiai Meilei neturėtų būti painiojamas su daugelio mūsų „produktyvumu“, dažnai kylančiu iš baimės, vidinės nelaisvės ar troškimo „užsidirbti“ tai, kas iš tiesų dovanojama. Hildegardos produktyvumas, ar, teisingiau, vaisingumas kyla iš paprasčiausio „taip“ tam, kas esi.

To, kas ji yra, Hildegarda greičiausiai pradėjo ieškoti labai anksti, galbūt jau penkerių metų, kai buvo patikėta savo tetos Jutos, atsiskyrėlės, gyvenusios prie Benediktinų vienuolyno, auklėjimui (turbūt neatsitiktinai vėliau veikale „Scivias“ arba „Pažink kelius“, kuriame aprašo savo mistines patirtis, Hildegarda karštai gins vaiko teises pasirinkti savo kelią sulaukus reikiamo amžiaus). Būdama maždaug aštuoniolikos, Hildegarda tampa vienuole benediktine. Tačiau tik sulaukus keturiasdešimt dvejų ryškiaspalviai sužysta jos asmenybė. Esminis įvykis, perkeitęs jos tuometinį gyvenimą – mistinės patirtys, po kurių ji serga tol, kol nepradeda jų užrašinėti. Taip pamažu gimsta ne tik veikalai „Scivias“, „Liber vitae meritorum“ ir „Liber divinorum operum“, bet ir tikroji Hildegarda, tarsi ryški iš dangaus sklindanti šviesa, aplankiusi vizijos metu taip ir apsistojo joje. Hildegardos žodžiais tariant, ši šviesa persmelkė jos „smegenis ir uždegė širdį ir visą krūtinę kaip ugnis, nesudeginanti, bet šildanti, kaip kad saulė sušildo visa, ant ko krenta jos spinduliai“.

Žvelgdama į šią didžią šventąją, mistikę ir kūrėją, klausiu, kokius šešėlius Hildegardą persmelkusi šviesa sklaidytų šiandien? Ko mes galėtume pasimokyti iš jos? Turbūt pirmiausia pasitikėjimo, tikėjimo ir drąsos. Pasitikėjimo, kuris neleidžia tapti skubančiu aktyvistu ar „veikėja“, bet išmoko klausytis maldoj atvira širdimi. Tikėjimo, kad Dievas yra virš visko, ir Jo įstatymas yra svarbiausias. Drąsos gyventi tuo, kuo tiki. Dievas Hildegardai buvo tikrai maloningas: XII a., kai moters balsas bažnyčioje galėjo būti išgirstas beveik išimtinai tik vienu atveju – jei jis rėmėsi nežemišku autoritetu, t. y. regėjimais,- jai buvo duotos vizijos. Nepaisant to, manau, kad reikėjo didelės drąsos mokyti Bažnyčios galinguosius ir remtis sąžine tada, kai jos „parodymai“ buvo labai nepopuliarūs. Drąsos, kuri tamsiu Bažnyčiai laiku išdrįso popiežių Anastazijų IV raginti didesnei Dievo meilei: „Kodėl, o vyre, kuris sėdi popiežiaus soste, tu niekini Dievą, apkabindamas blogį. Nes nepasisakydamas prieš blogį, daromą tavo bendražygių, tu tikrai neatmeti blogio. Greičiau tu jį bučiuoji...“ Drąsos mylėti, kai jau devintąją dešimtį einanti Hildegarda sutiko savo vienuolyno kapinėse palaidoti ekskomunikuotą žmogų, atsivertusį prieš mirtį, ir vėliau, pasitarusi su bendruomene, atsisakė jo palaikus iškasti, nors šis poelgis kainavo inderdiktą (bažnytinį draudimą bendrai melstis ir priimti sakramentus) jos vienuolinei bendruomenei. Stebiuosi, iš kur Hildegarda „žinojo“ tai, ką II Vatikano susirinkimas paskelbė beveik po devynių amžių: kad „visoje savo veikloje žmogus privalo likti ištikimas savo sąžinei, kad galėtų pažinti Dievą...Taigi, jis negali būti verčiamas elgtis priešingai savo sąžinei“. Gal dieviškos ugnies, apsigyvenusios jos mintyse ir širdyje, dėka?

Hildegarda slėpiningu būdu pažino ir tai, ką XXI a. vadintume „ekologiniu dvasingumu“ – ji atsisako perdėto antropocentrizmo ir regi Dievą, esantį ir veikiantį visame. Anot Hildegardos, Dievas kreipiasi į mus sakydamas: „Aš esu vėjelis, auginantis visa, kas žalia. Aš skatinu žydėjimą, kad subręstų vaisiai. Aš esu lietus, rasa apšlakstantis žolę, kad ji kvatotųsi pilna gyvenimo džiaugsmo“. Lyg Hebrajų Testamento Dievas Jobui sakytų: „Kas iškirto griovį lietaus srautams ir kelią perkūnijos debesiui, kad palytų žemėje, kur niekas negyvena, dykumoje, kur nėra jokio žmogaus, kad pagirdytų vienišus tyrus ir žemė išželdintų žolę?“ (Job 38, 25-27), kitaip sakant – žmogau, argi nematai, kad nesi visatos centras, lyja ir ten, kur tavęs nėra...

Hildegarda kalba visiems, bet manau, kad jos kalbėjimas ypač svarbus moterims. Sofia, Dieviškoji Išmintis, jos vizijose pasirodo „lyg miela mergina“ ar būtybė, savo „viesulingais sparnais“ apglėbianti dangų ir žemę ir mus, garbinama visos žemės (3). Taigi, Hildegardos raštuose regime tiek Kristų, Tėvo siųstąjį Sūnų, tiek ir „moteriškąjį“ Dievo veidą. Be abejo, Dievas Hildegardai nėra vyras ar moteris, bet asmuo, kuriame, kaip pasakytų rusų filosofas ir teologas Nikolajus Berdiajevas, telpa visa – ir moteriškumas, ir vyriškumas. Gal todėl meldžiantis kartu su Hildegarda drąsu kreiptis į Šventąją Dvasią kaip „Viešnią Atlankytoją“, gydančią visas amžių padarytas žaizdas, įkvepiančią dirbti ir nebijoti nuovargio, kovoti ir neskaičiuoti žaizdų, mylint, tikint ir viliantis.

Tikiu, kad Hildegarda ir dabar užtaria mus – moteris ir vyrus, aktyvius ir kontempliatyvius, mistikus ir praktikus –galbūt danguose tyliai aidint jos „Antifonui Šventajai Dvasiai“:

Dievo Dvasia
Yra Gyvybę teikiantis Gyvenimas,
Pasaulio medžio šaknis
Vėjelio dvelkimas jo šakose.
Dvasia gydo nuodėmę,
Išliedama balzamą
Ant visų pasaulio žaizdų.
Ji yra Spinduliuojantis Gyvenimas,
Visa pažadinanti
Visa atnaujinanti
Visa patraukianti garbinti.


Bernardinai.lt