Kad po didelių istorinių įvykių keičiasi gatvių pavadinimai, niekam neatrodo keista. Sovietiniu laikotarpiu gatvėms „perkrikštyti“ netgi pritrūko savų pseudorevoliucionierių ir buvo pasiskolintos rusų generolų bei maršalų pavardės. Bet, kaip istoriškai ir privalo būti, viskas galų gale grįžo į savo vietas. Sostinės gatvės vėl paženklintos Vilniui ir Lietuvai nusipelniusių žmonių vardais.

Kur kas keistesnis jausmas apima tada, kai netikėtai pradingsta buvusios gatvelės, išplatinus ir ištiesinus kurią nors vieną iš gretimų, o dar keisčiau, kai jos dingsta šiaip sau, tarsi be priežasties, vien tik nulaupius nuo namų lenteles su gatvės pavadinimu. Kalbu apie Vilniaus pakraštėlį su Olandų gatve. Mano vaikystės dienomis tai buvo siaura, trumpa, akmenimis grįsta gatvelė, vienu galu siekianti erdvę priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kitu užsibaigianti ties M. Margytės (dabartine Krivių) gatve. Ypatingas buvo tik jos šaligatvis: ilgas, dviejų plytų pločio, nuožulnus ir beveik visada tuščias, be žmonių – ideali vieta vaikams su „samokatais“. (Tai tokie paspirtukai, kuriuos darydavomės patys – iš dviejų lentų ir trijų „padšiblinkų“ (guolių), vogtų iš Olandų gatvėje už aukštos tvoros buvusio karinio dalinio, ant kurio vartų kabojo tik trys raidės – KTP.) Be tokio „samokato“ buvai niekas. Taigi, lentų jiems ieškodavom visur, kaulydavom iš tėvų, kaimynų ar draugų, o gavę čia pat sumeistraudavom nuostabią transporto priemonę važinėtis šaligatviais. Kai vienu metu lėkdavo dešimt tokių lenktynininkų, triukšmas nuo guolių dundėjimo į šaligatvio sandūras sklisdavo toli toli.

Visai nuvargę, su savo technika ant pečių, eidavome į mažą parduotuvėlę atsigerti limonado. Tarp dabartinės Krivių ir Filaretų gatvės ir buvo dabar išnykusi Kreivoji gatvė. Jos gale stovėjo vienaukštė mūsų parduotuvėlė. Ir štai Kreivosios gatvelės nebėra. Ją užgulė smarkiai išplatinta ir pailginta asfaltuota Olandų gatvė, kurioje kasdien piko metu susidaro milžiniškos mašinų spūstys, o jas apvažiuoti reikia šiokio tokio sumanumo. Jei atsidūrei spūsties vidury ir nebegali apsisukęs grįžti atgal, važiuok link Laidojimo rūmų.

Šie rūmai stovi ant ypatingos žemės. Iki pat septintojo dešimtmečio jų vietoje driekėsi didžiulės žydų kapinės, apaugusios medžiais, krūmais, bet gana tvarkingos. Čia buvo vėsu ir ramu tarp didžiulių paminklų – akmeninių medžių su nupjautomis šakomis ir įrašais nepažįstama kalba. Prie vartų stovėjo maža trobelė (virtuvėlė ir kambariukas), visų vadinama kapų sargo nameliu. Ant trobelės sienos buvo prikalta lentelė su Kerkuto gatvės pavadinimu. Dabar šios gatvelės nebeliko. Nebeliko ir tiek, o tebestovintys keli jos namai jau priklauso Olandų gatvei.

Kadaise, kai buvau devintokas (apie 1966 ar 1967 metus), Kerkuto gatvės žydų kapinės ir M. Margytės gatvės galas sulaukė ypatingo kino studijos „Belarusfilm“ dėmesio. Čia buvo sukamas filmas „Vostočnyj koridor“ („Rytų koridorius“) apie II pasaulinį karą. Netikėtai pasklidę gandai, kad kapinėse bus filmuojami kadrai, kaip vokiečiai atvaro ir sušaudo būrį išrengtų moterų, sutraukė į kapines visus apylinkės paauglius. Naktį, sugulę už antkapių, pralaukėme keletą valandų, kol pagaliau išvydome atvaromą būrį. Deja, kai priartėjo, pamatėme, kad visos moterys aprengtos kūno spalvos triko. Buvome nusivylę neapsakomai.

Nuo žydų kapinių vartų pasukus Kerkuto gatvele į kairę, galima prieiti kelis medinius namus, kurie išlikę iki šiol (nežinau, ar visi). Jie stovi ant aukšto ir stataus šlaito, kuris pavasarį pasipuošdavo žibutėmis. Pačias ankstyvąsias skindavom ir nešdavom į klasę savo „širdies damoms“. Šlaito papėdėje vingiavo Vasaros gatvelė su visuotinai žinomu adresu Vasaros g. 5. Iš jos retkarčiais pasprukdavo koks ligonis ir, užsiropštęs šlaitu, bėgdavo kažkodėl būtinai M. Margytės gatve. Gal dėl to, kad jos gale buvo autobusų stotelė. Po kurio laiko pasirodydavo tekini du sanitarai baltais chalatais. Tokios lenktynės, stebėtos pro 16-osios vidurinės mokyklos (dabar Užupio gimnazijos) langus, kadaise visai sužlugdė geografijos pamoką.

Iš visų Kerkuto gatvelės namų vienas buvo išties ypatingas. Jame gyveno tikra Velykų Bobutė. Per Velykas ji, apsirengusi tautiniais drabužiais, kasmet aplankydavo tris mūsų kiemo lietuvių šeimas. Kiekvienam vaikui atnešdavo po raudoną margutį ir knygelę – ne šiaip kokią atsitiktinę, o tokią, prie kurios prilipdavai visiems laikams. Pirmoji, kurią prisimenu gavęs, buvo baltarusiška pasaka „Tekinukai“. Tos geros senos moteriškės mes, vaikai, nežinojom nei vardo, nei pavardės, nors ji buvo poeto Juliaus Janonio bendraklasė, kažkurioje mokykloje mokė pradinukus ir kasmet per televiziją pasakodavo prisiminimus apie poetą. Mums ji buvo tik Velykų Bobutė. Mano mama su ja artimai draugavo. Ši draugystė ypač sustiprėjo po „stebuklingo“ išgydymo. Viena Velykų Bobutės vištelių, įkritusi tarp kažkokių rakandų, susilaužė koją. Atviras lūžis su išlindusiais kaulais. Mieloji mūsų bičiulė su vištele po pažastimi ašarodama atbėgo pas mus. Mama apiplovė žaizdą kažkokiais vaistais, sudėjo kaulą prie kaulo ir gausiai apibėrė juos vario milteliais, priskustais iš caro laikų rusiškos monetos. Prispaudusi pagaliukus, vištos kojelę apvyniojo marle ir tvarstymą užbaigė pleistro juostele. Visų nuostabai, koja sugijo ir vištelė netgi dėjo kiaušinius. Kaip padėką už išgydymą po kelių dienų Velykų Bobutė 5 kiaušinius atnešė mamai. Nuo to laiko jiedvi liko tikros draugės.

Kerkuto gatvės žydų kapinės mums buvo svarbios dar ir todėl, kad žiemą jų centriniu taku ėjo slidžių kelias į Antakalnį, į Sapieginės miškus. Kiekvieną žiemos sekmadienį bet kokiu oru šliuožti slidėmis ten išeidavo kone visi Vilniaus senamiesčio gyventojai. Šis slidžių kelias primena dar vieną žiemos nuotykį. Kasmet, kai iki Kūčių likdavo pora dienų, mama arba tėtis pirkdavo ir parnešdavo namo didelę eglę ir iki švenčių užkeldavo ant aukšto. Lubas siekianti eglė buvo privalomas mūsų šeimos žiemos švenčių atributas, teikęs visiems daug džiaugsmo. Ši tradicija išliko iki šiol. Tačiau vienais metais (1971 ar 1972) laikraštyje „Tiesa“ buvo pranešta, kad eglės bus pradėtos pardavinėti tik gruodžio 25-ąją. Atseit miesto valdžia niekaip nevaržo tikinčiųjų poreikių: Kalėdų eglutės pardavinėjamos per Kalėdas! Bet kokios gi Kūčios be eglutės? Kur dėti Kalėdų Senelio dovanas? Mūsų pasipiktinimui nebuvo ribų. Tada gimtuosiuose M. Margytės gatvės namuose jau gyvenau su žmona, o tėvai ir brolis buvo išsikėlę į Lazdynų mikrorajoną. Paskambinau broliui, kad atvažiuotų pas mus nakvot, ir išdėsčiau savo sumanymą. Antrą valandą nakties, apsirengę šiltais, bet lengvais drabužiais, pasiėmėme pjūkliuką geležiai pjauti ir išslinkome pro kapines į Sapieginės miškus „vogti“ eglutės. Kirvuko smūgiai būtų aidėję per visą mišką, o pjūkliukas turėjo pjauti be garso. Apie trečią valandą nakties ant aukšto užkėlėme gražuolę eglutę, iki Trijų Karalių ji išstovėjo nemesdama spyglių. Tas pat pasikartojo ir kitais metais. Tik nuo trečiųjų metų nežinia kieno dėka Kalėdų eglutės vėl buvo pradėtos pardavinėti gruodžio 20-ąją.

Baisiausi prisiminimai susiję su Kerkuto gatvės žydų kapinių naikinimu. Vieną dieną suvažiavo į kapines galinga technika ir prasidėjo griovimas. Naktimis, miegodamas prie atviro lango, kitoje Olandų gatvės pusėje girdėdavau duslius laužtuvų (?) smūgius. Gal ten dirbo statybininkai, o gal „aukso ieškotojai“? Kas dabar žino. Vieną dieną mūsų kiemo smėlio dėžėje pamačiau penkiametę kaimynų mergaitę žaidžiančią su dviem žmonių kaukolėm: šaukštais pilstė smėlį į akiduobes. Už kelis šokoladinius saldainius ji man atidavė savo „turtą“, kurį iš statybų kapinėse, pasirodo, atnešė vyresni kiemo vaikai. Sudėjęs kaukoles ant aukšto, paskambinau pažįstamiems studentams medikams. Jie jas ir išsivežė. Vėliau sužinojau, kad dalis supjaustytų akmeninių paminklų buvo įmūryti į Tauro kalną vietoj laiptų. Ačiū Dievui, atsirado žmogus, davęs nurodymą juos pakeisti paprastais akmenimis.

Dabar kapinių sargo namelio nebėra. Ant gretimo šlaito sudėtos likusios akmenų plokštės. Kadaise buvę nauji ir įspūdingi, Laidojimo rūmai pamažu vis labiau šempa. Juose 1–2 paroms buvo atgulę daugumos mano artimųjų kūnai. Kerkuto ir Kreivoji gatvelės išnykusios visiems laikams. Senokai mirė ir geroji Velykų Bobutė. Eglutės pradedamos pardavinėti kone gruodžio pradžioje. Mūsų vaikai važinėja jau visai kitokiais paspirtukais, o anūkai važinės dar įmantresniais. Kadaise taip sunkiai želdinti kalnai abipus Olandų gatvės jau apaugę tankiu miškeliu. Suprantu, kad po mūsų nebebus mūsų, bet galėjo likti tai, kas buvo gražu ir svarbu ne vien mums, išeinantiems, bet ir kiekvienam ateinančiam žmogui.