Ievos Narkutės vardas jau žinomas melomanams. Psichologiją studijuojanti dvidešimtmetė, užaugo Šiauliuose, muzikantų šeimoje (mama – muzikos teoretikė, o tėtis – chorvedys). Kurti ir dainuoti pradėjo apie keturioliktuosius metus ir netrukus po interneto erdves pradėjo plisti, Ievos pseudonimo lydimos, jos dainos. Atlikėja yra tapusi Sauliaus Mykolaičio vardo nominacijos „2007 metų sezono atradimas“ laureate. Su Ieva Narkute kalbasi Tomas Viluckas.

Esi išaugusi muzikų šeimoje. Ar tai paskatino pradėti pačiai kurti dainas? Kas apskritai tapo tuo lemtingu postūmiu atvedusiu į dainavimą, dainų kūrimą?

Lemtingų postūmių, rodos, lyg ir nebūta. Gyvenimą kartais įsivaizduoju kaip mozaiką – margą, spalvotą, kartais skaidrų ir paprastą, kartais – matinį, grublėtą, sunkų, (nu)sveriantį. Ne gana to, kiekviena mozaikos detalė toli gražu nėra dvimatė. Viskas sluoksniuojasi. Sluoksniuojasi šeima, gyvenamoji vieta, mokykla, draugai, sėkmės, skriaudos. Nusėda kaip dulkės ant senų knygų, sudūla kaip pamiršti papuošalai. Augimas muzikų šeimoje leidžia daryti prielaidas, jog auklėjimo būta kitoniško, tiesa? Kai nuo pat pirmų kvėptelėjimų matai žmones, pasirinkusius gyvenimo kelią pagal „dūšią“, pagal pašaukimus, supranti, kiek laimės gali atnešti darbas. Pamatai, kaip svarbu yra augti dėl vidinės motyvacijos, ne dėl kažkokių laikinų išorinių sėkmių ar įvertinimų. Mūsų namuose muzika yra gyvenimo dalis – ji ne kažkur šalia, su ja ne tik pramogaujama, dirbama, su ja gyvenama. Už tai visų pirma ir turiu būti dėkinga. Už galimybę skleistis visų pirma tarp savų. Už jų paskatinimą, už jų didžiavimąsi, dėmesingumą ir palaikymą. Bepigu tuomet išeiti į sales, į gatves, į žmones. Visada žinai, jog darai tai, kas yra natūralu, kas tikra, išgyventa, nesuvaidinta. O kai diena dedasi prie dienos, pokalbis prie pokalbio, gaida prie gaidos, toje mozaikoje ima rastis stiprių momentų, didesnių detalių – jos išryškėja ir tampa matomos platesniam ratui žmonių. Tai ir yra lemtis, man rodos. Tik tokia tyli, be galo kruopšti ir kantri...

Kaip pradėjai koncertuoti? Kas paskatino nuspręsti, kad Tavo kūryba nebegali apsiriboti šeimos ir draugų ratu?

Pagrindas, žinoma, – žmonės. Jie suteikia drąsos, jie įkvepia rašyti dainas, jie primena apie visus svarbius dalykus ant „svieto“. Sujaudina. O kai pasako gerą žodį, pagiria – net nepajauti, kaip ima sparnai kaltis kažkur tarpumenty... Visada sakau, jog nežadu niekam grūsti savo muzikos per prievartą. Žmonės patys atsirenka, ko jiems trūksta, o ko – ne. Radimas „per pažįstamus“, iš lūpų į lūpas man patinka daug labiau Todėl vis dar niekas neužsiima mano vadyba – visais koncertais ir planais rūpinuosi pati.

Renku gražius atsiliepimus ir paskatinimus – tai yra didžiulė energija mano „varikliukui“, kuris, rodos, įsibėgėja. Esu tikra, jog susidūrusi su mažėjančiais klausytojų poreikiais neišgyvenčiau baisios katastrofos – tiesiog grįžčiau į tą šeimos ir draugų ratą, kuris, beje, nesuyra nuo pat pirmų mano viešo muzikavimo dienų. Nuo to pradėjau – intymumas ir trapumas yra svarbiausios mano muzikos sudedamosios dalys. Čia yra, čia nebėr – kaip ir viskas po saule. Reliatyvu. Esu laimingas žmogus – galiu dalintis savo kūryba su daugybe žmonių. To jausmo neįmanoma su niekuo palyginti.

Kodėl pasirinkai būtent dainuojamosios poezijos žanrą, o ne tarkim roką ar kitą muzikos stilių? Ar tokia muzika Tau yra artimiausia?

Nežinau, ar būta sąmoningo rinkimosi. Reikėjo nuo kažko pradėti. O pradėjau dainuojamosios poezijos moksleivių konkursuose. Gal todėl ir lydi mane šis žanras iki šiol. Džiaugiuosi, jog po truputį plečiasi vietų, į kurias esu kviečiama dainuoti, stilistika, žanrai, pobūdis. Tai reiškia, jog mano muzika ir jos intymumas priimtinas toli gražu ne vien tik bardiškos muzikos gerbėjams. Nemėgstu etikečių  ir klasifikavimo, o ypač muzikoje. Man artima nuoširdi ir jautri muzika. Ta, kurią atlikdamas žmogus Jaučia, Išgyvena ir Gyvena. Ir tai neturi nieko bendro su žanrais. 

Su Tavo dainomis klausytojai gali susipažinti tik parsisiuntę jas iš interneto ar apsilankę koncertuose. Ar planuose nėra nudžiuginti savo gerbėjus CD išleidimu?

Yra. Ir džiaugiuosi galėdama pasakyt, jog su juo jau dirbama. Nemėgstu nusibrėžti sau datų, tačiau labai tikiuosi, jog ruduo šiemet bus itin dosnus.

Tavo kūryboje yra neslepiamos minorinės, meditatyvios nuotaikos. Gal liūdesys, mąslumas labiau įkvepia kurti?

O kodėl reiktų tokias nuotaikas slėpti? Kartais man atrodo, jog žmonės neleidžia sau pažinti visų savo sielos kertelių, bijo pamatyti, išgirsti kažką keisto, keliančio nerimą. Rodos, Yoko Ono yra pasakiusi, jog dainavimas yra kažkas, ko žmonės tarytum gėdijasi. Taip, ji teisi, nes tai kaip apsinuoginimas, atsivėrimas, žvilgsnis į gelmes. O gelmės... jos dažniausiai yra ramios. Ne pompastiškos, ne silikoninės ir tikrai ne rausvos... Yra be galo daug linksmos muzikos, kurią mėgstu. Bet kažkodėl vis grįžtu prie lyrikos, santūraus dūmojimo, ilgesingų jausenų perkėlimo į gaidų sąsiuvinius, į klausytojų mintis ir namus. Tai esu aš. Tarsi tas medinis „smūtkelis“ prie kelio – jo veidas man dar nuo vaikystės dvelkia paslaptimis, nes juk niekada nesuprasi, ką toji veido išraiška iš tikro byloja. Tai skausmas, rūpestis, liūdesys, ilgesys, ar paprasčiausia skaidri ramybė, kurią pasiekia tik nedaugelis iš mūsų ir kuri taip panaši į melancholišką rudens pavakarį? Aš, kaip ir kiekvienas iš mūsų, esu visokia. Mano muzika savo nuotaikomis tiesiog kontrastuoja su tuo, jog kalbėdama beveik nuolat šypsausi, mėgstu juodąjį humorą, krečiu kvailystes ir nuoširdžiai džiaugiuosi visomis progomis, kurias kyšteli gyvenimas. Už viso to – tykus ir skaidrus ilgesys, kuris labai dažnai padeda išgyventi.

Ko gero, Tavo kūrybos vizitine kortele tapo daina „Raudoni vakarai“. Turiu pasakyti, kad yra tikrai mažai dainų, kurios taip nebanaliai, nūdienos kalba, prabiltų apie skaudžius mūsų istorijos puslapius. Kodėl iš viso ėmeisi šios temos, kuri nėra, ypač šiais laikais, itin populiari?

Skaičiau gausybę atsiliepimų internete, kuriuose žmonės tvirtino žiną, iš kurio poeto kurio rinkinio paimtas tas tekstas. Absurdas, iki kokio nepasitikėjimo galima nueiti. Mano šeimos, kaip ir daugelio kitų likimų, taip pat neaplenkė aštrūs istorijos prisilietimai, giminės gyvenimai persmelkti tų įvykių, tų dvasią ir kūną laužančių pokyčių. Kodėl apie tai neprabilti? Dainą kūriau vienam moksleivių konkursui. Žodžiai ėjo lėtai ir nelengvai, norėjosi daug pasakyti. Dėkoju kažkam, kas sėdi aukščiau manęs, už kiekvieną dainą, už kiekvieną intonaciją. Būna akimirkų, kai tikrai vos spėju užrašinėt žodžius ir gaidas – imu ir pagalvoju, kad gal visai ne man autoriaus teisės turi būt priskiriamos... Labai nemėgstu žodžio „populiarus“. Taip ir su temomis. Dar prieš išlįsdama į viešesnę erdvę pasimokiau, jog žmonės vertina tai, kas daroma nuoširdžiai, o ne tai, kas daroma populiariai. Nes pastarieji dalykai alsuoja laikinumu, o tai, kas tikra, išlieka. Kaip istorija. Kaip žmonių gyvenimai. Kaip milžiniška grandinė akimirkų, kurias kalbėdamas kaip rožinį lipdai save.

Priklausai kūrybingų merginų bangai (Orlova, Sirvydytė, Pečkytė), kuri įsiveržė į mūsų klubines scenas, interneto erdvę savo gaiviu ir sugestyviu bylojimu. Kaip atrodo pačiai, ar tai taps proveržiu mūsų populiarioje kultūroje, paliks kažkokį pėdsaką mūsų muzikiniame gyvenime?

Smagu, kai kokybiška ir išjausta muzika randa savo klausytoją. Smagu, jog scenose atsiranda naujų veidų ir naujų vėjų. Tik aš nesu linkusi visų tų proveržių taip dramatizuoti. Pažįstu tuos žmones, žinau, jog jie metai iš metų tyliai ir kantriai gyvena su savo muzika. Dirba. O tada jau ir nuo elementaraus sutapimo priklauso velniškai daug – arba ta muzika pakliūna kitiems į rankas, arba ne. Manau, jog teisingi, tikri dalykai, anksčiau ar vėliau išlenda iš pogrindžio, ir jie tikrai neatsiranda staiga ir lyg „iš niekur“. Nesiimu spręsti, ar tai paliks pėdsaką populiarioje kultūroje, nes man daug svarbiau palikti pėdsaką mintyse žmonių, ateinančių į koncertus, klausančių mano „virtuvinių“ įrašų...

Negaliu nepaklausti, kokia muzika, atlikėjai Tave pačią įkvepia? Į ką lygiuojies kaip kūrėja?

Įkvepia toli gražu ne tik muzika. Įkvepia žmonės, kurie gyvena įsiklausydami į savo vidines aimanas ir džiaugsmus. Be proto mėgstu H. Hessę ir jo bylojimus apie tai, kiek daug kelių yra, kuriais galime eiti. Apie tai, jog žmonijos šerdis yra tie, kuriuos apima kančia ir kurie pradeda ieškoti prasmės. Kūryba – ypatingai plati sąvoka. Sakyčiau, beveik „Žmogaus“ sinonimas. Žmogaus, kuris yra „kaip siauras, pavojingas tiltas tarp gamtos ir dvasios“. Mėgstu gyventi tyliai ir harmoningai. Mėgstu žmones, kurie, rodos, yra radę savo paprastus ir tuo pat metu ypatingus takus ir jais eina nedarydami blogo. Šalia tokių žmonių jauku, ramu ir gera. Tokie žmonės ir įkvepia. Tampa Mokytojais. Jų mano gyvenime daug daugiau paprastų ir pažįstamų, sudūlėjusių tarp gelsvų knygų puslapių, ar paprastoj troboj kūrenančių savo paprastą ugnį, nei nužengiančių iš TV ekranų blizgiais lozungais. Nes juk viskas yra gerokai paprasčiau ir arčiau, nei mums atrodo.

Kiek savo ateitį, gyvenimą sieji su muzika? Juk studijuoji ne muziką, bet psichologiją...

Studijos... Be proto jomis džiaugiuosi ir esu labai patenkinta ten praktiškai viskuo. Nei muzika joms, nei jos muzikai kol kas netrukdo. Juk pasaulyje yra tiek daug skirtingų profesijų ir pomėgių. Apskritai dalykų, kuriuos galima nuveikti, yra neįsivaizduojama gausybė. Ir kiekvienam iš mūsų tenka kažkoks derinys  –   profesijos ir hobio diada – tarsi du kauliukus būtume kadaise metę. Mano diada, galimas daiktas, yra būtent tokia – psichologija ir muzika. O gal ir dar kažkas išryškės laikui bėgant.

Man labai patinka žmonės, kurie daro iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus dalykus, savyje sutalpina daugybę atspalvių. Jie parodo, jog nė vienas iš derinių nėra mažiau tikėtinas, nei bet kuris kitas, ir jog visi jie yra vertingi, nes duoda pasauliui spalvų ir džiaugsmo. Ir, pasikartosiu, viskas yra žymiai paprasčiau, nei mums dažnai atrodo (šypsosi).

Ieva Narkutė „Nėra“

Bernardinai.lt