Šį rudenį minime gražią sukaktį – folkloro sąjūdžio Lietuvoje pradininko, Lietuvių folkloro teatro įkūrėjo ir ilgamečio meno vadovo, režisieriaus, dirigento, pedagogo, aktyvaus visuomenės veikėjo Povilo Mataičio 75-erių ir kūrybinio darbo 40-ies metų jubiliejų. 40 metų kūrybinio darbo – ne itin dažna ir ne itin lengva prabanga ir sovietmečiu, ir dabar. Prabanga, kurios maestro P. Mataičiui veltui niekas nedalijo – sunkiai tikėtinu atkaklumu buvo pasiekta tai, ką dabar kultūros istorikai vadina „nauju teatro reiškiniu“, „folkloro teatro žanro pradžia“, „unikalia menine raiška“ ir daug kitokių įtaigių vardų. Sukakties proga, ko gero, išgirsime daug gražių pasisakymų ir svarstymų, bet gilioji ir išsamioji refleksija greičiausiai ateis vėliau. Kadangi šio teatro spektakliai, kaip sako pats maestro, „pogrindžio sąlygomis“ retsykiais tebevyksta ir dabar, tai tikriausiai dar nėra pakankamos laiko perspektyvos, kuri leistų deramai įvertinti šios kūrybos svarbą ir svorį tiek sovietmečiu, tiek dabar, tiek ateities kultūriniam vyksmui. Netenka abejoti, kad laikas bus šio fenomenalaus reiškinio sąjungininkas.

Truputis istorijos

Povilas Mataitis (g. 1933 m.) 1957 m. baigė Vilniaus universitetą, 1963 m. Lietuvos konservatoriją (dabartinę Muzikos ir teatro akademiją), dvejus metus stažavosi N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, kurį laiką dėstė J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, dirbo „Vagos“ leidyklos muzikinės literatūros redakcijos vedėju, dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniaus universitete. Lietuvos valstybinės premijos laureatas, apdovanotas LDK Gedimino ordino I laipsnio medaliu, Kembridžo tarptautinio biografijų centro pripažintas iškiliausiu XX a. žmogumi, Joniškio garbės pilietis.

1967 m. Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre subūrė Lietuvių etnografinį ansamblį. Kolektyvo repertuarą sudarė autentiškas folkloras, visų pirma – sutartinės, kurios tuo metu buvo laikomos „negražiu“, netinkamu scenai žanru. Tuometiniame politiniame, ideologiniame kontekste tai buvo kone įžūlus bandymas.

Ansamblio pasisekimas buvo stulbinantis – daug gastroliuota, sulaukta solidžių vertinimų, žiūrovų dėmesio ir, kaip mini pats maestro, solidžios paramos iš labai aukštų tuometinių valdininkų, rizikavusių, ko gero, daugiau nei vien tik savo karjera.

Dramatiškos ansamblio tapimo teatru peripetijos tikrai vertos atskiro kultūros istorikų dėmesio. Beje, ir pats Povilas Mataitis šiuo metu rašo knygą, kurioje ketina istorinei atminčiai patikėti daug netikėtų ir nevienareikšmių ne tik Folkloro teatro, savo kūrybinės veiklos, bet ir tuometinio kultūrinio, visuomeninio gyvenimo faktų.

Nuoseklių ir sutelktų pastangų dėka 1974 m. ansamblis tapo profesiniu folkloro teatru, tuomet jis vadinosi Liaudies muzikos teatro trupė prie Liaudies buities muziejaus, nes įsteigti nepriklausomą teatrą Lietuvoje be Maskvos žinios nebuvo įmanoma. Trupė repetuodavo Vilniuje, vasaromis vaidindavo Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Šiam tikslui buvo pastatytas klojimas, bendromis architektų, Povilo Mataičio ir dailininkės Dalios Mataitienės pastangomis pritaikytas spektakliams. Visų ten rodomų vaidinimų sumanytojas ir režisierius buvo Povilas Mataitis, dailininkė – Dalia Mataitienė. Nuo 1974 iki 1990 m. čia buvo rodoma koncertinė programa, sudaryta iš XIX a. pabaigos, XX a. pradžios folkloro, spektakliai „Scenos vaizdeliai“, „Lietuvių gaidos“, „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“ (vėliau rodomas atvirose Vilniaus senamiesčio erdvėse), „Apgiedokime Prūsijos žūtį“, „Mano kanklės paauksuotos“, „Didžiam kiematy“. Vaidinimai sutraukdavo daugybę žiūrovų iš įvairiausių Lietuvos vietų. Gastroliuota po visą kraštą, taip pat daugelyje tuometinių Sovietų Sąjungos respublikų, Lenkijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Indijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Pagal P. Mataičio sukurtas programas buvo pastatyti filmai: „Lietuvių etnografinis – tai mes“, „Vakar ir visados“.

Nepriklausomybės metas teatrui buvo sunkus, kupinas sumaišties ir permainingas. Pasak Povilo Mataičio, „buvome globalizacijos ir revoliucinių aistrų aukos“. Dalia Mataitienė tuo metu kalbėjo: „Gyvename laiką, kurį būtų galima palyginti su potvynio banga, nušluojančia viską, kas pakeliui pasitaiko – ir gerą, ir blogą, ir gražų, ir bjaurų. O teatras šiame kelyje labiausiai kliūvantis objektas. Kodėl? Todel, kad jis labiausiai susietas su visuomene. Tai nėra vienišo individo menas vienišam individui. <...> Teatras turi suktis verdančio gyvenimo sūkuryje, bet ką gi jam daryti šiandien, kai gyvenimo drama yra tokia didelė, kad jai prilygti tiesiog beviltiška?“ („Krantai“, 1993).

Nors ir netekęs valstybės paramos, Folkloro teatras darbą tęsė. Povilas Mataitis atsigręžė į ginkluotos pokario rezistencijos temą ir pastatė apeiginius bylojimus „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“, paskui – spektaklį „Ko palinko žilvičiai prie kelio“.

Atmintis liudija

Folkloro teatro veikla niekada nestokojo žiūrovų dėmesio. Vienas iš daugelio jo savitumų – kad spektakliai pritraukdavo labai įvairaus išsilavinimo, kultūrinių poreikių žmones. Į spektaklius ir koncertinę programą rinkdavosi ir paprasti kaimų gyventojai, ir miestelėnai, ir rafinuoti intelektualai, ir eiliniai „kultūros vartotojai“, ir liaudiško, ir profesionalaus meno mėgėjai, ir visiems teatro kalba buvo artima, prieinama. Kokio fenomeno tai būta, tegul kalba liudytojai, užrašę savo išgyventus įspūdžius ir vertinimus.

Poetas Justinas Marcinkevičius:

Nėra su kuo palyginti. Autentiška, unikalu. Po šio teatro spektaklių net kalbėtis kurį laiką nesinorėdavo – širdyje būdavo gẽra, pìlna. Brolybė, meilė, vienovė su žeme ir žmonėmis, čia gyvenusiais ir gyvenančiais – norėjosi kuo ilgiau išsaugoti šį jausmą, neišlaistyti jo. Atrodė, lyg visa tai esi matęs, girdėjęs, o gal sapnavęs. Tarsi tie žmonės scenoje būtų sūpavę lopšį su liaudies daina, muzika, kalba, drabužiais, papuošalais... Iš to lopšio visi išlipome, ir žiūrėdami vieną ar kitą Folkloro teatro spektaklį tarytum dalyvavome praėjusių amžių bendruomenės dvasios kūryboje, papročių, ritualų, apeigų sakralizacijoje, tautinio tapatumo ugdyme.

Keistas dalykas vyksta šiame teatre: gyvenimas išsiskleidžiantis scenoje, atrodytų, labai jau nutolęs, praeityje įklimpęs, senienas eksponuojantis – o iš tikrųjų jis kalba mums apie pačias aktualiausias, skaudžiausias, amžinas nacionalinės būties problemas. Taip, tai labai šiuolaikiškas teatras. Ne lozungais, ne šūkiais, ne politinėmis manifestacijomis jis stiprina mūsų šaknis, kelia mūsų gyvybę, o sulydydamas į organišką visumą tautosaką, etnografiją, mitologiją, istorinius šaltinius... Tokiu būdu scenoje sukuriamas gyvenimas, kuriame žiūrovas atpažįsta save. Pajunta save esantį prieš šimtą ir daugiau metų. Ima suvokti savo buvimą su visais. Su tauta. Su jos istorija. Tarytum panyra į kalbą, į dainą, per tautinį savitumą, per lietuviškumą pakyla iki universalių, bendražmogiškų apmąstymų ir išgyvenimų. Neleiskime šiam teatrui užgesti! Jis reikalingas mums ir namie, ir svetur.

Juozas Algimantas Krikštopaitis
prof. habil. dr., Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos pirmininkas:

Mataičio teatras kūrė savo spektaklius ne imituodamas folklorą, bet remdamasis paveldo tyrimais, kurie ruošė kelią, vedantį link tautinės kultūros įprasminimo bendrame Europos kultūrų kontekste. Teatralizuoti renginiai – šie etninių galių liudytojai – skleidėsi kaip abstrahuota tautos gyvenimo tiesa, prisotinta liaudies išminties; ji reiškėsi muzikaliai, plastiškai su gaiviu liaudies humoru ir tarmiška intonacija.

Prie sovietų reglamentuoto kultūrinio gyvenimo prisitaikę mėgėjų ir profesionalų kolektyvai – įvairios kapelos, ansambliai – privalėjo konstruoti repertuarą pagal fasadinei kultūrai būdingus principus. Primityvus liaudiškumo demonstravimas buvo siejamas su sovietinio gyvenimo aktualijomis ir, suprantama, su esamo momento ideologiniais reikalavimais. Nors kartais pavykdavo nacionalinį turinį slėpti po „tautų brolybės“ šūkiu, tačiau vyravo bendra tendencija: standartizuotos formos glėbyje privalėjo„uždusti“ bet kuris gilesnio turinio atsivėrimas.

Netikėtai pasirodo Povilo Mataičio akibrokštas – etnografinis ansamblis, netrukus tapęs Lietuvių folkloro teatru. Aukštas profesionalumas, išskleidęs tautosakos išmintį plačioje meno sričių sintezės panoramoje, sukūrė jaudinantį reginį, užkrėtusį žiūrovus naujomis iniciatyvomis. Tai buvo ir priekaištas, ir net iššūkis esamai kultūros sklaidos situacijai. Nors pats autorius savo kūrybinę instituciją pavadino folkloro teatru, tačiau tolimesnė repertuaro raida parodė, kad turime reikalą su giliai mąstančių menininkų sambūriu, toli peržengusiu konkretaus žanro ribas. Būtent tame ir glūdėjo jo esmė ir unikalumas.

Valerijonas Indrikonis
solistas, vokalo pedagogas:

Jūs esat Lietuvoj vienintelis toks, kuris savo teatro spektaklius pats sukūrė, pats pastatė, pats surepetavo, jų rodymą, išvykas, gastroles pats organizavo ir joms vadovavo. Čia ne pataikavimas, o stebėjimas iš šalies. Kas Lietuvoje nežino Povilo Mataičio, kas nežino Dalios Mataitienės – šio teatro scenografijos ir kostiumų kūrėjos. Jūs abu esat talentingi žmonės. Jeigu būtumėt nuėję kitu keliu, kaip kai kurie kiti kad nuėjo pataikaudami to meto valdžiai, partijai, be abejo, būtumėt iškilę iki padebesių. Kadangi taip užsispyrusiai laikėtės savo principų, tai to nepadarėte. Maironis rašė:

„Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų jis pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.“

Taip galima pasakyti ir apie jūsų kūrybinio darbo vaisių – jūsų meną. Kaip gi užtvenksi, jeigu yra parinkti tikri deimančiukai, jeigu yra pateikiami tikri atradimai? Galima tik pritildyti. Ir tai darė, kas galėjo. O kad ir labai sunku, kad ir daug sveikatos ir jėgų pareikalauja, žmogaus užsispyrimas ir talentas vis tiek nugali. Niekaip nesustabdysi. Ir jeigu ta kūryba yra priimtina, jeigu traukia, jeigu įtaigi ir masinanti, vadinasi, kūrybinis darbas yra vertingas. Su jūsų darbais, ačiū Dievui, taip ir atsitiko. O tų darbų daug. Kai pagalvoji, tai iš tikrųjų, kiek naujų spektaklių sukurta tokių iškilių muzikiniu, vaidybiniu ir dekoratyviniu požiūriu, tiesiog pamiltų mūsų žiūrovų. Tai, duok Dieve, kad kas nors kitas dar šitiek individualiai padarytų.

Dirbta to meto neišpasakytos įtampos sąlygomis. Kiek atlikta mūsų tautosakai! Mūsų žmonės vėl sugrąžinti į meilę liaudies menui, savai kultūrai, savai istorijai. Todėl jūsų nuopelnai, manau, yra nė kiek ne mažesni, kaip kitų didžiųjų mūsų patriotų. Čia tik patriotas gali tą padaryti.

O ką – ir užsispyrimo reikia turėti tiek, kiek kad Mataitis turėjo.

Petras Juodelė
dirigentas, pedagogas, karys savanoris:

Scenoje rodomam savo menui Povilas Mataitis sugebėjo įskiepyti tokį gyvastingumo pulsą, kuris virto ne vien meninio pavidalo išraiška, bet ir Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio simboliu bei jėga, sugebėjusia pasipriešinti įvairiausioms sovietinės ideologijos peripetijoms. Ir tai jis pasiekė paties įkurto Lietuvių folkloro teatro talentingais scenos darbais. Vienas jų – iškilmė „Apgiedokime Prūsijos žūtį“, skirta Baltų karžygių atminimui. Ji pirmą kartą viešai parodyta Klojimo teatre Rumšiškėse pačiame Lietuvos Atgimimo įkarštyje. Simboliška dar ir tai, kad šio spektaklio premjera įvyko 1989 m. liepos 15-tą, Žalgirio mūšio 579 metų sukakties dieną. O po mėnesio visa Lietuva išėjo į Baltijos kelią.

Nuotraukose: Lietuvių folkloro teatro įkūrėjas, režisierius Povilas Mataitis, nuotrauka iš asmeninio archyvo; Lietuvių folkloro teatro artistai Akademiniame dramos teatre 1980 m.; Lietuvių folkloro teatro artistės dainuoja dainą „Kas numynė“, 1980 m., nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvų.

Bernardinai.lt