Mari Maker (Marie Maquaire) – Europoje ir pasaulyje žinoma prancūzė, kurios profesiją galima nusakyti įvairiai: santykių konsultantė, mokymų auklėjimo ir bendravimo klausimais organizatorė, trenerė tarpusavio santykių srityje. Rugsėjo viduryje ši Šiaurės Prancūzijoje gyvenanti penkių vaikų motina, kuriai spalio mėnesį sueis šešiasdešimt vieneri, jau trečią kartą lankėsi Lietuvoje. Lietuvos Respublikos Seimo kvietimu ji skaitė pranešimus konferencijoje „Smurtas visuomenėje: sprendimo būdai“. Šioje konferencijoje įžanginį žodį tarė Seimo narė Irena Degutienė, smurto Lietuvoje problemas aptarė Danutė Gailienė.

Pirmuosius du kartus Mari Maker viešėjo Lietuvoje šv. Jono Teologo vienuolyno brolių kvietimu ir skaitė paskaitas šiame Vilniaus vienuolyne atleidimo ir kitomis aktualiomis santykių temomis.

Šį kartą po visą pasaulį su paskaitomis keliaujanti prancūzė ne tik kalbėjo Seime, bet dalyvavo ir susitikimuose su žmonėmis Kauno katalikų evangelizacijos centre, Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos namuose.

Kam teko klausytis bent vienos šios gyvos ir energingos moters paskaitos, kurioje ji ne tik įtikinamai kalba apie tai, kaip pagerinti savo santykius su kitais žmonėmis, bet ir vaizdžiai parodo, kaip tai padaryti, tas tikriausiai susimąstė: kažin, ar man tiktų šis būdas? Gal verta pabandyti?

Lietuvos katalikų tėvų asociacija jau yra pakvietusi Mari Maker vesti seminarų 2009 metų vasario mėnesį. Seminarai turėtų vykti Kaune (apie juos mūsų dienraštis informuos vėliau). O 2009 m. liepą populiarioji santykių konsultantė bendraus su šeimomis stovykloje Lietuvoje, kurią organizuos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba.

Siūlome mūsų skaitytojams pokalbį su Mari Maker, kurio metu prašėme pašnekovės atskleisti jos darbo, paskatų ir rezultatų esmę.

Prašom papasakoti apie savo kaip santykių konsultantės darbo metodus. Be kitų sričių (edukologijos, įmonių valdymo, darbo organizavimo...), Jūs studijavote ir psichologiją. Gal remiatės kokia nors teorija, o gal Jūsų darbo metodai grįsti gyvenimo patirtimi?

Manau, kad už šį darbą labiausiai turiu būti dėkinga savo pačios vaikams. Kai mano vaikai pradėjo išaugti iš vaikystės, uždaviau sau klausimą: „Kaip gi auklėti šiuos jaunus žmones?“ Kaip auklėti juos, kad ne vien taptų išsilavinę, kaip mokyti juos gerbti autoritetus ir kaip ugdyti jų švelnumą? Tai, ką gavau iš savo pačios tėvų, man netiko. Žinojau, kad nenoriu kartoti tų pačių klaidų. Štai kur aš ieškojau visų santykių užuomazgų. Šiandien mano vaikams per trisdešimt, taigi jų vaikystė – jau tolima praeitis.

Jau rinkdamasi studijas norėjau įgyti tokią profesiją, kad galėčiau rūpintis kitais. Taigi gavau socialinės darbuotojos išsilavinimą, paskui pradėjau mokytis senelių namų valdymo. Dirbdama su senyvo amžiaus žmonėmis atradau, kad daugelis tokių žmonių tiesiog nesugeba ramiai laukti mirties. Jie iš paskutiniųjų įsikibę į gyvenimą ir niekaip negali su juo atsisveikinti. Tačiau tada, kai prieglaudos darbuotojai skiria laiko ir būna su jais, leidžia jiems išsikalbėti, tie seni žmonės pagaliau išsilaisvina nuo dalykų, kurių iki tol per visą savo gyvenimą nebuvo niekam sakę.

Tada susimąsčiau: kas gi mums iš tiesų padeda atsikratyti patirto smurto ir pasijusti laimingiems? Būtent tada ir ėmiausi naujų studijų tam, kad pamėginčiau mokyti žmones rasti sprendimus konkrečiose gyvenimo situacijose. Tai, ką aš darau, nėra psichologo darbas, kadangi psichologas dirba prie keturių akių. Gi mano tikslas – paskatinti dirbti pačius žmones tam, kad išspręstų savo gyvenimo konkrečias problemas. Tai yra parodyti jiems būdus, kaip jie galėtų tvarkytis ir geriau gyventi agresijos, smurto – patiriamo iš išorės ir savo pačių smurto – akivaizdoje, neperduodami tos agresijos kitiems – savo sutuoktiniui, vaikams.

Taigi mano darbo metodai pagrįsti tiek mano kaip motinos patirtimi, tiek profesinės veiklos valdant senelių prieglaudas patirtimi, tiek pedagoginiais interesais. Siekiau atrasti pedagogiką, kuri leistų mokytis lengvai, netgi tiems žmonėms, kurie nieko nestudijavo. Savo lagamine turiu penkiasdešimt kaspinų, turiu plastikinių pistoletų, širdžių (jos taip pat plastikinės)... visa tai – tam, kad žmonės matytų, apie ką kalbame. O kadangi žmonės puikiai supranta, kad kažką reikia keisti (visų pirma – ne keisti kitus, o keistis patiems), tai manau, kad ši pedagogika labai palengvina procesą.

Tačiau, kartoju, nesu psichologė įprastine šio žodžio prasme. Tikslesnis apibūdinimas būtų ugdytoja, žmogiškų santykių ugdytoja. Mokau žmones kurti gerus, juos pačius ir aplinkinius tenkinančius santykius.

Esate tarptautinio ESPERE instituto (Specifinės energijos, skirtos kurti būtiškąją santykių ekologiją, instituto), įkurto psichologo ir rašytojo Jacques'o Salomé iniciatyva, narė. Papasakokite apie tai, kas vienija šio instituto narius.

Institutą įkūrė prancūzų psichosociologas Jacques'as Salomé, parašęs maždaug pusšimtį knygų apie žmonių santykius. Institute rengiami specialistai, dirbantys Jacques'o Salomé sukurtu ESPERE metodu. Aš taip pat vadovaujuosi šia technika, puikiai tinkančia dirbant su žmonėmis. Tačiau laikydamasi savo asmeninių įsitikinimų papildau šią techniką Evangelijų matmeniu. Noras puoselėti gerus santykius su kitais – geras, tačiau kai žinau, kur yra mano meilės, ramybės, džiaugsmo šaltinis, tai apima visa mano būtį. Tad mano metodas – ne vien tik santykių technika. Į ją įtrauktas tikėjimo, vilties, gailestingumo matmuo, kuris suteikia žmogui pilnatvę.

Jacques'o Salomé sąvoka „santykių ekologija“ dar menkai težinoma Lietuvoje...

 

Be kita ko, ji menkai žinoma ir Prancūzijoje! Vis kalbame apie planetos ekologiją, tačiau žmogiškųjų santykių plotmėje ekologijai neteikiama pirmenybė. Tačiau aš teikiu pirmenybę santykių ekologijai. Žmogus gali neapsakomai kentėti, elgtis kaip smurtautojas... mano manymu, privalu jam išaiškinti, kad įmanoma gerbti ir save, ir kitą. Jeigu mes ugdysime šią pagarbą, tai mūsų ainiai ją perims. Jeigu dovanosime jiems smurtą, jiems bus sunku išsilaisvinti nuo šios „dovanos“. Galbūt jiems ir pasiseks tai padaryti, tačiau vis dėlto mūsų užduotis – perduoti vertybes, iš kurių pagrindinė – meilė, „įkūnytas“ žmogiškuose santykiuose.

Analizuodami santykius labai gerai matome santykio ir jausmo skirtį. Tai du visiškai skirtingi dalykai. Galima mylėti savo sutuoktinį ir tuo pačiu suvokti, kad jeigu mano vyras girtuokliauja, naudoja smurtą prieš mane, tai, nors jį ir myliu, tačiau tokio jo elgesio nepriimu. Labai svarbu gebėti skirti jausmą ir santykį! Mano tikslas – mokyti susivokti, koks yra tas santykis, o jausmo plotmėje krikščioniškasis požiūris mus kreipia į gailestingumą, kantrybę, toleranciją. Mano nuomone, abu šie poliai daro žmogaus gyvenimą pilnatvišką.

Minėjote, kad mintis apie darbą santykių konsultavimo srityje Jums kilo vadovaujant senelių prieglaudoms.

Tada suvokiau, kad senelių namų gyventojus būtina „palydėti“ į gyvenimo saulėlydį, kad jie galėtų atsikratyti to svorio, kurį buvo sukaupę. Taip pat supratau, kad kai mano darbuotojai jaučiasi laimingi, jiems viskas sekasi. Kai darbuotojai gerai jausdavosi, jų prižiūrimi seneliai būdavo ne tokie agresyvūs, ne tokie reiklūs. Taigi siekiau rūpintis ir senelių namų gyventojų, ir jų šeimų, ir įstaigų darbuotojų santykių gerove. Iš tiesų man svarbiausia – santykiai. Ką aš iš jų sukuriu ir kuo vadovaujuosi susidūręs su kito žmogaus agresija, kokia mano pozicija? Jeigu kitas elgiasi agresyviai – ar aš linkęs į savinaiką, ar priešingai – gebu atskirti asmenį nuo jo agresijos ir pasirenku efektyvų bendravimo būdą?

Jau aštuonerius metus nebedirbu senelių namų direktore. Palikau šį darbą ir vėl įstojau į universitetą tam, kad gaučiau ugdytojos (pranc. formatrice) diplomą. Metus studijavau edukologiją ir rašiau diplominį darbą iš žmogiškųjų santykių srities. Mano darbo tema buvo „Ar santykių sunkumai gali būti krūties vėžio priežastis?“ Apklausiau šimtą moterų, sirgusių krūties vėžiu. Klausiau jų: ar galite įsivaizduoti, kad jūsų krūties vėžio priežastis – išgyvenimai dėl santykių su žmonėmis? Rezultatas buvo stebinantis – ilgiau ar trumpiau pagalvojusios, VISOS moterys atsakė teigiamai. Šis tyrimas dar labiau sustiprino mano troškimą pateikti konkrečius būdus, kaip nepatekti į ligos spąstus dėl santykių sunkumų. Kaip užkirsti kelią reakcijai, kuri gali būti somatizacija, liga, priklausomybė nuo alkoholio, tabako, narkotikų, sekso, atsirandanti dėl negebėjimo tvarkytis su patirta agresija? Jeigu šitą išmoktume, tai mums nebereikėtų klimpti į ydas ir negerumus, kurie savo ruožtu naikina ir gali sukelti negrįžtamus padarinius. Taigi verčiau mokytis būti laimingiems, ramiems ir puoselėti gerus santykius!

Dirbdama santykių konsultante Jūs skaitote paskaitas, vedate praktinius užsiėmimus įvairiausiose įstaigose – įmonėse, ligoninėse, senelių namuose, mokyklose, religinėse bendruomenėse.

Pavyzdžiui, religinių bendruomenių nariai suvokia, kad malda, Evangelijų žodis – tai labai gerai, tačiau palaikyti gerus santykius tarpusavyje – ne visada paprasta. Tada aš analizuoju konkrečią situaciją ir stengiuosi išsiaiškinti, kaip Evangelijos žodžiai galėtų būti įkūnyti santykių lygmenyje.

Galima labai pagerinti įmonės veiklą, sustabdant smurtą, autoritarizmą ir manipuliaciją toje įmonėje.

Mano naudojami darbo „įrankiai“ – paprasti, universalūs ir be galo veiksmingi. Man aistringai patinka mano darbas, nes matau, kad jis neša vaisių. Įmūriju savo mažytį akmenį į geresnių santykių pasaulyje rūmą.

Jūsų veiklos laukas – labai platus. Ar visose įstaigose, bendruomenėse tinka tie patys darbo metodai, „įrankiai“?

Taip, naudoju visiškai tuos pačius metodus tiek dirbdama su septynerių metų vaikais, tiek su generaliniais direktoriais, turinčiais savo žinioje 700 darbuotojų. Suprantama, septynerių metų vaiko ir įmonės generalinio direktoriaus problemos nėra tokios pat, tačiau jų pagrindas – vienodas: žmogus nežino, kaip jam elgtis, pyksta, kad kiti jo nesiklauso, kyla konfliktai... Tai vis santykių problemos!

Žinoma, temos, gvildenamos ligoninėse, mokyklose, religinėse bendruomenėse skiriasi. Pavyzdžiui, viešėjau didelėje paliatyviosios slaugos ligoninėje, kur slaugomi mirštantieji. Dirbau su visu tenykščiu kolektyvu. Vieną dieną visas darbo valandas praleidau virtuvėje, apsirengusi virtuvės drabužiais, kadangi virtuvės darbuotojos turėjo santykių problemų. Kartu su jomis ploviau indus, padėjau gaminti valgį ir tuo pačiu stebėjau, kas gi joms nesiseka bendraujant tarpusavyje. Po darbo susirinkome pasikalbėti, ką daryti, nes dirbti virtuvėje esant tokiems santykiams iš tiesų buvo tolygu košmarui. Manau, kad po mūsų pokalbio, po situacijos analizės jos nebesielgs ir nebesišnekės viena su kita taip, kaip anksčiau. Nes tęsti tokį pat bendravimą reikštų netekti noro dirbti ir apkartinti darbo dieną ne tik viena kitai, bet ir aplinkiniams, galų gale – įsivaryti ligą.

Tai labai efektyvus būdas – įsilieti į įstaigos darbuotojų, bendruomenės gyvenimą tam, kad galėtum stebėti, kas yra pozityvaus ir negatyvaus žmonių santykiuose. Jeigu žmonės supranta, kad ateinu pas juos ne jų teisti, o jiems padėti, jeigu tik jie patys to nori, tai viskas vyksta labai sklandžiai.

Jūsų interneto svetainėje pateiktas Jūsų darbo (vizitų, paskaitų) kalendorius užpildytas beveik iki 2009-ųjų rugsėjo! Ar vykstate visur, kur Jus pakviečia?

Lietuvoje aš jau trečią kartą. Esu lankiusis Madagaskare, Ruandoje, Senegale, Belgijoje, Liuksemburge, visoje Prancūzijoje,... Taip, jeigu tik turiu galimybių, visada važiuoju. Penkios dienos Lietuvoje, paskui trys dienos Pietų Prancūzijoje... Man nesudaro sunkumų nuovargis. Esu be galo įtraukta šio darbo, jis mane turtina, teikia energijos. Po aktyvių etapų pakanka gerai išsimiegoti, laikytis tinkamos gyvenimo higienos. Žinoma, šis darbas – labai intensyvus, reikia daug savęs atiduoti – pavyzdžiui, skaityti paskaitą šimtui žmonių ir įtikinti juos, kad geri santykiai – svarbiau už viską. Privalau laikytis disciplinos, kad nepersitempčiau.

Prašom išvardyti savo paskaitų, užsiėmimų pagrindines temas.

Visų užsiėmimų temų pagrindas – tai siekis gerinti tarpusavio santykių kokybę. Šis siekis jungia visas temas. Išskaidžius smulkiau, tai: „Konfliktų sprendimas ir valdymas“, „Komandos stiprinimas“ (įmonėse), „Kaip būti laimingam pačiam su savimi ir su kitais?“, „Kaip skirti asmenį nuo mokinio?“ (pedagogams), „Kaip tvarkytis su stresu?“, „Palydėjimas į gyvenimo pabaigą“, „Rūpinimasis senatvinės silpnaprotystės (Alzheimerio) paveiktu žmogumi“ (senelių namuose, ligoninėse) ir kitos.

Praėjusią savaitę su manimi susisiekė moteris, trijų vaikų motina, dirbanti advokate, kurios vyras – notaras. Jiedu dvylika metų susituokę. Ir... nebegali ilgiau gyventi drauge. Ji buvo pasirengusi skirtis su vyru. Susitikome visi trys. Problema ta, kad tėvas, labai užsiėmęs savo darbu, grįžta vakarais ir mielai žaidžia su vaikais, tačiau pamiršta apie tai, kad jo žmonai, taip pat per dieną dirbusiai, reikia dėmesio ir palaikymo. Pats to nepastebėdamas, jis ėmė kritikuoti savo žmoną vaikams girdint. Taigi vaikai taip pat ėmė sakyti, kad mama bloga. Ir moteris visiškai prarado pasitikėjimą savimi. Kai jie man apie tai papasakojo, vyras pagaliau susivokė, kad nutolo nuo savo žmonos. Aš praleidau sekmadienį drauge su jais, kurio metu vyras ištarė vaikams: „Apgailestauju, kad kritikavau jūsų mamą. Daugiau to niekada nebedarysiu. Jeigu jūs išgirstumėte mane kritikuojant jūsų mamą, sustabdykite mane, nes aš nebenoriu to daryti.“ Manau, kad tai labai teisingas poelgis. Ir tai visai paprasta. Tereikia trupučio pagalbos, ir reikalai pasitaiso.

Taigi aš dirbu ir su šeimomis, kurios nori pagerinti savo vidinius santykius. Mes apsigyvename vienuolyne arba viešbutyje savaitgaliui ir drauge aiškinamės, iš ko susideda žmonių santykiai. Tai nuostabu.

Bus daugiau 

Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė

Bernardinai.lt