Kodėl žmonės kartais veidmainiauja? Bene geriausią paaiškinimą bus davęs 17-ojo amžiaus prancūzų rašytojas Fransua de Larošfuko (François de La Rochefoucauld). Anot jo, „veidmainystė – tai duoklė, kurią yda moka dorybei“. Arba, dar tiksliau jo žodžius išvertus, „veidmainystė yra pagarba, kurią nuodėmė atiduoda dorybei“.

Žodžiu, nuodėmingas žmogus žino, kad daro blogai, tačiau negali susilaikyti, todėl veidmainiauja. Kalba vienaip (pvz., aukština dorą), o daro kitaip (elgiasi nedorai). Štai, ypač Amerikoje (bet ne tik!) ne per rečiausiai pasitaiko žinomų politikų, kurie viešai linksniuoja šeimos vertybes ir garsiai reikalauja jų laikytis, tačiau patys slaptai santykiauja su prostitutėmis ar suvedžioja savo pavaldines. Šitaip paleistuviai veidmainiavimu atiduoda pagarbą santuokinei ištikimybei.

Tiesa, ne kiekvienas nusidėjėlis yra veidmainys. Eilinis paleistuvis ar vagišius tik šiaip nusideda, o veidmainiu jis tampa tada, kai ne tik ištvirkauja ar vagiliauja, bet dar ir pamokslauja prieš ištvirkavimą ar svetimo turto pasisavinimą. Užtat taip sunku būti  geru kunigu ar politiku, juo gali tapti tik tvirtos moralės žmogus.

Kartais spaudimas veidmainiauti labai stiprus. Ką daryti išmintingam politikui, susiformavusiam konservatyvią pasaulėžiūrą, tačiau kenčiančiam nuo stiprių lytinių potraukių tos pačios lyties asmenims? Toks buvo aštuntojo dešimtmečio JAV  kongresmenas, vienas Amerikos konservatorių sąjungos steigėjų, daug žadantis politikas Robertas E. Baumanas.

Tada dar nebuvo madinga afišuoti savo netradicinę lytinę orientaciją, todėl Baumanas jautėsi priverstas gyventi dvigubą gyvenimą. Viešumoje ir šeimoje jis buvo katalikas, keturių vaikų tėvas, ryškus konservatyvių politinių ir šeimos vertybių gynėjas, o savo kambarėlyje slėpė gėjų pornografinių vaizdų kolekciją ir slapčia ieškodavo su homoseksualais lytinių santykių.

Kai buvo užkluptas viešoje vietoje, faktų neišsigynė, tačiau jo politinė karjera žlugo ir šeima iširo. Savo išpažintinėje knygoje „Džentelmenas iš Merilendo: konservatoriaus gėjo sąžinė“ Baumanas aprašė savo dvasines kančias ir nei savo lytine orientacija, nei savo melavimu bei veidmainyste nesididžiavo, tačiau sakė neradęs atsakymo į klausimą, kaip savo seksualinius jausmus pakreipti normalia linkme. Taigi jo gyvenimas liko palaužtas, paženklintas tragizmo žyme.    

Apie save Baumanas liudijo, kad „aš nepasirinkau būti homoseksualu, aš pakeisčiau savo lytinę orientaciją, jei tai būtų mano galioje“. Jis taip pat pripažino, kad „mano pasirinkimas“ turėti homoseksualius santykius „buvo sąmoningas ir apgalvotas, jį būtų buvę galima pakeisti“, tačiau, deja, „daugeliu atžvilgių jaučiausi stumiamas jėgos, kurios, atrodo, beveik negalėjau valdyti“ – „kažkokia kompulsija varė mane, užtrindama visa, ką buvau išmokęs, nustumdama į šalį tai, kas man brangiausia ir svarbiausia. Buvau tarsi pasiruošęs rizikuoti savo santuoka, savo žmona, net pačia gyvybe“.

Prieš kelis dešimtmečius dauguma homoseksualų savo polinkio gėdijosi ir jam netgi iš visų jėgų priešinosi, o dabar daugelio homoseksualų (ir ne tik jų) priimta šį polinkį laikyti lygiaverčiu heteroseksualiai orientacijai ir teigti, kad homoseksualu ne tampama, o gimstama. Kadangi juo gimstama gerokai rečiau, negu gimstama heteroseksualu, šiuo atžvilgiu homoseksualumas ir yra „nenormalus“, bet tik šiuo, statistiniu, atžvilgiu. Moraliniu jis, girdi, ne labiau peiktinas už kairiarankiškumą, kuris statistiškai taip pat ne norma.

Tačiau tradicinės moralės atstovai teigia, jog homoseksualumas ne tik nenormalus, bet ir nenatūralus, kadangi netarnauja (ir net negali tarnauti) vienai pagrindinių lytinio santykiavimo funkcijų – giminės pratęsimui. Vis dėlto, pagal krikščionišką moralę, homoseksualūs troškimai, nors ir nenormalūs bei nenatūralūs, dar nėra nemoralūs. Arba, tiksliau pasakius, jie tik potencialiai tokie. Realiai nemoralūs jie tampa tik davus jiems valią mintimis ir veiksmais, t. y. visiškai pasidavus pagundai.

Jei taip įvyksta, tai šitokį nusižengimą pravartu smerkti, bet, vėlgi pagal krikščionišką moralę, patį nusidėjėlį reikia tik mylėti. Galimas daiktas, ir labai gaila, kad R. E. Baumanui kaip tik šitokios gydančios krikščioniškos meilės iš savo tikrų draugų ir artimųjų pusės pritrūko. 

Gal pakankamai jos gavęs jis būtų radęs savyje jėgų ne tik pirmajam gražiam žingsniui – liautis veidmainiauti, bet ir antrajam – atimti veidmainiavimui pagrindą ta prasme, kad jaustųsi laisvas  ne tik skelbti tradicinę moralę, bet tyra širdimi pagal ją ir gyventi, nors ir tempdamas kryžių (kurį doram vyrui, tebeturinčiam homoseksualių potraukių, reikia vilkti, kaip ir tikram alkoholikui, pasukusiam padoraus gyvenimo keliu, nevalia nė taurelės išlenkti).

Jeigu sunku pakeisti lytinę orientaciją, tai tuo labiau neįmanoma pakeisti rasės. Tačiau dėl savo rasės, kaip ir dėl lytinės orientacijos, įmanoma gėdytis. Taip darė Karlas Marxas.

Tik čia vienas didžiulis skirtumas – lytinė orientacija gali būti nenormali, nenatūrali, net potencialiai nemorali, bet šios savybės visai netaikytinos rasei. Apskritai nėra jokia prasme blogų ar gerų rasių, yra tik įvairiais atžvilgiais blogi ar geri rasių atstovai. Užtat gėdytis pačios savo rasės, nors tai ir įmanoma, tačiau visais atvejais neracionalu (galima ir reikia gėdytis tik kai kurių savo rasės žmonių). O gėdytis savo lytinės orientacijos yra racionalu, jei ta orientacija verčia gėdingai elgtis.

Rasė niekada neverčia gėdingai elgtis. Taip gali tik klaidingi įsitikinimai apie rasę, pvz., rasizmas (įsikalbėjimas, kad kuri nors rasė savaime bloga arba gera). Karlas Marxas kaip tik gėdijosi, kad yra žydas, nes manė, jog žydiškumas – savaime blogas dalykas.

Savo 1979 m. knygoje „Karlas Marxas – rasistas“, amerikietis publicistas (jaunystėje priklausęs JAV kompartijai, paskui tapęs konservatoriumi) Nathanielis Weylas rašė, kad „mažai Karlo Marxo būdo bruožų dar šlykštesni negu jo žvėriški išpuoliai prieš judaizmą tokiu metu, kai Europoje dar buvo gajus antisemitizmas ir atmintyje išlikę ne per seniausi žydų žudymai. Nors K. Marxas buvo grynos žydų kilmės iš abiejų pusių, jis visais atvejais arba atmesdavo savo kilmę, arba tylėdavo dėl jos“.  

Garsusis politologas seras Isaiahas Berlinas rašė, jog nei jis, nei jo bendradarbis Friedrichas Engelsas niekur niekada neužsiminė  fakto, kad Karlas Marxas buvo žydas. Pastarojo „užuominos į atskirus žydus, ypač laiškuose F. Engelsui, yra gerokai pagiežingos: jo kilmė jam tapo asmenine stigma, į kurią jis tačiau negalėjo nedurti pirštu kitų atveju“.

Žodžiu, K. Marxas buvo antisemitas, kuris pats savo kilmę slėpė, bet kitiems dėl tos pačios kilmės vulgariai priekaištavo. Antisemitiškų žodžių ir frazių ypač K. Marxo, bet ir F. Engelso (kuris buvo grynas vokietis) raštuose taip apstu ir jie tokie šlykštūs, kad jų pakartojimas čia gali mūsų interneto laikraščiui užtraukti kaltinimus dėl rasinės ir tautinės nesantaikos kurstymo.

Todėl pacituosime tik pačius „mandagiausius“. Ir pabrėšime, jog  tai ne mūsų nuomonė, o Karlo Marxo, išreikšta jo rašinyje „Žydų klausimu“, kad „judaizmo pasaulietinis pagrindas yra praktinė nauda, savas interesas“, kad „žydo žemiškas kultas yra sukčiavimas, o jo žemiškas dievas – pinigai“, kad „pinigai yra pavydus Izraelio dievas, prieš kurį negali būti jokio kito dievo, pinigai sumenkina visus žmonijos dievus ir paverčia juos prekėmis“. 

Žydų religijoje K. Marxas neįžvelgė nieko kito, kaip tik „panieką teorijai, menui, žmogui kaip tikslui sau pačiam“. Todėl jis  nesidrovėdamas skatino „visuomenės emancipaciją nuo žydiškumo“.

Kadangi K. Marxas ne tik nekentė žydų, bet ypač niekino negrus (tarp daugelio kitų), jis, pasak N. Weylo, pritarė teorijai, kad „Mozė pats nebuvo joks žydas, bet tik persimetėlis egiptiečių šventikas, dargi atstumtų raupsuotojų vadeiva“, o patys „Išėjimo knygos žydai per savo ilgą užsibuvimą dykumoje susimaišė su negrais“, dėl to jie ir esą atrodo „taip, kaip atrodo“.

Matyt, kad A. Hitleris ne taip jau toli nuo K. Markso „pažengė“. Tiesa, A. Hitleris su savo pakalikais sukėlė ir įvykdė genocidą  rasiniu pagrindu, o K. Marksas sukėlė ir jo pasekėjai įvykdė genocidą klasiniu pagrindu. Bet juos abu iš proto varė rasistinė yda, taip pat dvasinės ligos sąlygojama neapykanta visai žmonijai. Apie tai daugiau kitą kartą.

Bernardinai.lt