Kažkas į redakciją dovanų atsiuntė žibalinę lempą. Nepaprastai apsidžiaugiau, metafora man patiko. Deja, pamiršo pridėti žibalo, ir lempa bergždžiai dulka nenaudojama, nes kur nusipirkti žibalo, aš nežinau. Užtat puikiai žinau, kur nusipirkti knygų. Turiu profesinę uoslę, atpažįstu teksto kokybę net klaikioje poligrafijoje (ypač tai būdinga rusiškoms knygoms, nes visi komerciniai dėsniai ten dar nepaversti fizikiniais). Mėgstu lankyti knygynus su buvusiom bendradarbėm. Kai turi bendrą praeitį, gali iš jos šaipytis. Aišku, mes jų prisiperkam, tų knygų. ,,Pensijai turiu pasiruošus lentyną, - teisinasi man viena draugė. – Tuomet ir perskaitysiu“. ,,Aš tai tik pomirtiniam gyvenimui, - atsakau. – Irgi perskaitysiu, būk tikra.“ Kai kadaise dirbom knygyne, turėjom nuostabiai užsisvajojusį bendradarbį, kuris neatpažino užsienio leidėjų delegacijos, atėjusios apžiūrėti verslo eigos. Kadangi angliškai kalbantys kostiumuotieji labai jau plėšriai lupo knygas iš lentynų ir kone draskydami sklaidė jų puslapius, jis tiesiog paklausė: ,,What fuck are you looking for?”. Mat knygas mes išvien suvokėm beveik kaip žmones, su kuriais reikėtų mandagiai elgtis. Džiugiausia, kad ir leidėjai dabar jau iš lėto ima suvokti knygas ne vien kaip daiktus, už kuriuos gaunami pinigai, bet dar kartais ir kaip gyvus sutvėrimus, jiems priklausančius vergus. Jie ir yra tikrieji vergvaldžiai, užsiimantys garbės kodeksų kūryba. Tokie reiškiniai kaip knygų mugė mus visus labai smarkiai demokratizuoja. Prabangi pakuotė ir varganas turinys. Gyvūnėlių kultai ir jų elgsenos taikomoji vertė prekyboje, meilėje, darbe, kasdieniniame gyvenime. Knygybė, virstanti viešai įsisąmoninta laime. Jeigu nesi įsisąmoninęs, knygų rinka tau ją įsąmonins. Liberté, égalité, fraternité. Livreté.

Penktadieniais, apie vidurdienį, į Čili picą pradeda rinktis moksleiviai. Į tą vietą Vilniuje vaikšto tik absoliuti prastuomenė ir vaikai. Ir mes, nes mėgstame nesveiką maistą, mums jis reiškia protestą prieš tvarkingus ir sveikus gyvenimo būdus; prieš diskurso tvarką. O vaikų vis dėlto gaila, ypač emigrantų vaikų, pietaujančių ne namuose, o niūriuose požeminiuose tuneliuose. Tai yra našlaitystė, neįmanoma kitaip įvardinti to reiškinio. Auga neprognozuojama našlaičių karta su ledais, snickeriais, traškučiais su pažastimis. Tiek daug jų gatvėje matau. ,,Tu pabėgai iš pamokos?“, - klausia aštuntokė ne ką vyresnio jaunikaičio, atėjusio į pasimatymą. Jų skirtingas mokyklas nesunku identifikuoti iš uniformų. Ir vis dėlto aš juos savaip myliu, gerbiu už tą šviežią vitališkumą. Esu laiminga, kad yra jaunesnių už mane: jie puošia mano grimzdimą į vis tirštesnį gudrumą. Rytais mano veido išraiška būna kaip visokeriopai laimingo žmogaus, pasiruošusio lažui, karui, gyvūnijos taisyklių mokymuisi bei perpratimui. Mane pažadinusi kambariokė sako: ,,Gal tu vis dėlto dar pamiegok?”. ,,Turbūt atrodau kaip laimingas žmogus”, - sumurmu, įsisąmonindama daugumos optimistinių knygų turinį, per prievartą užsigerdama jį kava. Labai mėgstama bent kiek intravertiškesnį žmogų greit apkaltinti depresija. O jam tiesiog bendravimas nėra aukščiausioji vertybė, kaip ir laimė – visai ne gyvenimo tikslas, tiesiog pusiaukelėje netikėtai ištikusi premija, kurios nesijauti vertas ir net neimi.

Kai žmogus neturi vaikų, jam belieka turėti knygų. Knyga kaip biografijos faktas geriausiai atspindi vitalines jos autoriaus galias. Ir vis tiek knygos – tai skaitančiojo vergai, tarnaujantys jam. Knygybė mus įgalina susitikti, atsikelti iš ryto, susirinkti laimės taškus tarsi kaštonus. Deja, autobusų stotelėje apsižiūriu, kad visus kaštonus susirinko vaikai, palikdami mums tik kiautus. Teisingai padarė.