Amerikiečių rašytojas ir diplomatas Washingtonas Irvingas (1783-1859), vienas pirmųjų amerikiečių kūrėjų sulaukusių pripažinimo Europoje ir daug prisidėjusių prie tų dviejų kultūrų suartinimo, yra palikęs sparnuotą posakį: „Didieji protai kelia sau tikslus, kiti žmonės vadovaujasi savo norais.“

Laimingos tautos, kurios turi tokio masto asmenybių. Ir vargas toms, kurios neįstengia išsiugdyti didžių protų ar nebeatsimena tų, kurie šito verti.

Nuoseklaus demokrato pozicija

Adolfas Damušis (1908-2003), kurio šimtmetis iškilmingai paminėtas rugsėjo 21 d. Vilniaus rotušėje, be abejo, buvo žmogus, kėlęs aukštus tikslus sau ir savo gyvenimo turiniu bei asmeniniu pavyzdžiu brėžęs gaires tautai.

„Gerbiamas Prezidente, Jūs nešate didelę atsakomybę už tvirtą Lietuvos valstybės egzistenciją ir jos žmogaus geresnę buitį, kuri Tėvynėje labai sunkioje būklėje. Ieškokime kelių ir galimybių sujungti visas tautoje esančias pozityvias jėgas dėl vieno mums visiems brangaus tikslo – Lietuvos gerovės. Lietuvos žmogus skausmingai kantriai laukia geresnio rytojaus. Tegul jis tampa tikrove. To linkiu Lietuvai iš gilumos širdies, ir tesaugo ją Dievas“, – priimdamas Vyčio kryžiaus ordiną už pasipriešinimo sovietų ir nacių okupaciniams režimams nuopelnus buvo pasirengęs ištarti Adolfas Damušis.

Deja, tų žodžių jis neištarė, kadangi prezidentas Algirdas Brazauskas, lankydamasis Čikagoje, 1994 m. spalio 2 d. žymiajam rezistentui įteikė Vyčio kryžiaus III laipsnio ordiną, tačiau išklausyti apdovanotojo padėkos žodžio laiko pristigo. Tas A. Damušio žodis vėliau buvo paskelbtas išeivijos ir Lietuvos spaudoje.

Šis nedidelis epizodas gerai iliustruoja mūsų politinės kultūros, socialinės atsakomybės, pagaliau valstybinės brandos laipsnį: net ir geras, gražias, kilnias intencijas sumenkina formalus požiūris, atsainumas, paviršutiniškumas.

Kita pusė pasielgė ne ką išmintingiau: A. Damušis tučtuojau buvo užsipultas, kad „drįso“ priimti apdovanojimą „iš tokių rankų“. O jis drįso, nepaisydamas to, kad kai kurie kiti išeivijos veikėjai demonstravo savo tariamą „moralinį pranašumą“ prieš „buvusį kolaborantą“ ir apdovanojimų neėmė.

Tuo tarpu šis A. Damušio žingsnis buvo apgalvotas ir sąmoningas: „Priimu šį žymenį per Jus, kaip mūsų tautos įvertinimą ir dėkingumo ženklą tiems, kurie kovojo dėl savo tautos laisvės savoje žemėje, kurie už laisvės troškimą buvo okupantų persekiojami ir tremiami į svetimus kraštus, kurie didelių ir nežmoniškų kančių keliu ėję paaukojo savo gyvybes, kaip Tėvynės miškuose, taip ir Sibiro taigose ir nacių kalėjimuose. Ačiū!“

Tai pozicija nuoseklaus, ištvermingo ir sąžiningo demokrato: kovoti ne su asmenimis, bet su neteisėtais režimais, ginti ne asmenines ambicijas, bet laisvės ir teisės principus, gerbti legitimias demokratines institucijas, bet ne šliaužioti prieš vadovaujančius asmenis ir jiems įsiteikinėti.

Įkūnijęs „pilnutinio žmogaus“ idealą

Ši nuostata raudona gija driekiasi per visą dramatišką A. Damušio gyvenimą. Ir ji tik patvirtina, kad išsilaikyti nuosekliu demokratu buvo nelengva ne tik smetoninio režimo prieškario Lietuvoje (buvo kalinamas Varnių koncentracijos stovykloje), ne tik bolševikų ir nacių kultuvėse (iš nacių kaceto 185 cm vyras išėjo sverdamas 48 kg), bet taip pat ir, atrodytų, pliuralistinėje Amerikos visuomenėje, o juo labiau – ir vėl nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

Šis žmogus buvo tikras prieškario nepriklausomos Lietuvos „produktas“, kuriame, Juozo Brazaičio žodžiais tariant, „lūžo nepriklausomos Lietuvos spinduliai ir davė įvairias atošvaistas, apibūdinančias ne tik jį, bet ir pačios nepriklausomos Lietuvos kryptį.“

Gilus ir pažangus savo profesijoje, tvirtas ir praktikuojantis savo pasaulėžiūroje, tolerantiškas ir paslaugus kitiems – toks buvo tas nepriklausomos Lietuvos „produktas“.

A. Damušiui, to paties J. Brazaičio pastebėjimu, buvo svetimas bet koks ekstremizmas, vienpusiškumas. Pusiausvyra buvo jausti tarp dėmesio profesiniam pasirengimui bei profesinei kūrybai iš vienos pusės ir pasaulėžiūriniam susipratimui iš antros. Tuo tarpu santykiai su kitais žmonėmis buvo grindžiami tvirtu savo įsitikinimų išpažinimu ir pagarba kitų įsitikinimams.

„Pilnutinis žmogus“ – taip asmenybės idealą dar nepriklausomos Lietuvos pačioje pradžioje formulavo prof. Stasys Šalkauskis, regėjęs lietuvių kultūros raidos perspektyvą, kaip Rytų ir Vakarų vertybių sintezę.

„Pilnutinio žmogaus“ idealas, kurį Damušis puoselėjo, iki paskutinio savo atodūsio kėlė, ir turbūt neperdėsiu pasakęs, kad pats jį ir įkūnijo, iš esmės reiškė ne ką kita, kaip pusiausvyrą tarp įvairių žmogaus galių, tam tikrą moderuotą laikyseną įvairių socialinių, politinių, tautinių, religinių nusistatymų atžvilgiu, pusiausvyrą tarp įvairių kultūrų.

Nepripažino ir neprisileido

Adolfo Damušio vardas neatsiejamas ir nuo pasipriešinimo okupaciniams režimams: nuo 1941 m. birželio sukilimo, nuo Laikinosios vyriausybės, nuo VLIK'o kūrimo, nuo Lietuvių fronto, nuo daugelį dešimtmečių trukusios rezistencinės veiklos, grasiosios „Dainavos“ stovyklavietės įkūrimo JAV. Apie tai daug rašyta, pakankamai plačiai žinoma, užimtų per daug laiko visa tai priminti, nesikartosiu.

Pažymėsiu tik, kad nuo 1989-ųjų Adolfas Damušis nuolat lankėsi Lietuvoje. Jis buvo vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo iniciatorių, universiteto senato narys, vėliau – VDU garbės daktaras. Detroito universiteto chemijos profesorius Damušis, mokslinę karjerą pradėjęs Vytauto Didžiojo universitete prieškario Lietuvoje, vėliau atliko daug mokslinių tyrimų užsienyje, patentavo per 30 išradimų JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, išleido knygų ir parašė mokslinių straipsnių tos srities Vakarų žurnaluose.

Damušis buvo vienas iš nedaugelio tų ištvermingųjų, pridurčiau – ir laimingųjų, rezistencijos kovotojų, sulaukusių Lietuvos atsikūrimo. Jis buvo ne vien aktyvus dalyvis 50 metų trukusios kovos už savojo valstybingumo atstatymą, bet ir savotiškas to žygio simbolis, įkūnijęs visų Lietuvos patriotų ir rezistentų laisvės, teisingumo, solidarios ateities lūkesčius, gyvąją prieškario ir dabarties valstybingumo jungtį bei tąsą. Jis turėjo ir formalius Sukiliminės vyriausybės vadovo įgaliojimus, kurie jam buvo suteikti 1975 m. balandžio 17 d., jau po Juozo Brazaičio mirties.

Su Adolfu Damušiu susipažinau 1989-aisiais, griuvus „geležinei uždangai“, ir su pirmąja Sąjūdžio aktyvistų banga nuvykęs viešnagės į Jungtines Amerikos Valstijas. Tuo metu jis buvo truputį jaunesnio nei dabartinio mūsų prezidento amžiaus. Atrodė elegantiškai, fiziškai – pakankamai stiprus, intelektualiai – žvalus, gyvybingas, įžvalgus, puikios politinės nuovokos, greitos orientacijos ir nelygstamos patirties. Asmeniškai patyriau, kad jis labai domėjosi politiniais įvykiais Lietuvoje ir pasaulyje, vylėsi užmegzti ryšius su atsikuriančios Lietuvos vadovais, pasitarnauti atgimstančiai šaliai savo patirtimi, buvo pasirengęs, reikalui esant, netgi vykti į Lietuvą. To neprireikė. Jaunos Lietuvos valstybės institucijos šio žmogaus nepažino ir neprisileido.

Sunku pasakyti, kokia būtų šiandienė Lietuva, jeigu valstybės organizavimosi pradžioje į valstybines pozicijas būtų nesibaiminta pritraukti daugiau išeivijos pajėgų, ypač tokių asmenų, kurie turėjo atitinkamos patirties ir nepriekaištingą reputaciją. Panašiai pasielgė estai ir, kaip matyti, nepralaimėjo. Lietuva nuėjo kitu keliu.

Sunku dabar įvardyti priežastis, kodėl taip atsitiko, kad reikšminga išeivijos intelektinio potencialo dalis, patyrusi ir užgrūdinta ilgametėje politinio bei socialinio darbo veikloje, liko nepanaudota atsikuriančios valstybės kūrimui. O šios patirties anuomet labai trūko. Viena iš priežasčių galbūt buvo ir ta, kad valdžios galiomis disponuojantieji retai kada toleruoja stiprias, argumentuotai nuomones reiškiančias asmenybes. Toks buvo Damušis.

Socialiniai klausimai – istorinis Lietuvos rūpestis

Jam nuo seno rūpėjo socialinės ir politinės problemos, jas formulavo konkrečiais siūlymais ir programomis. Dar prieškario Lietuvos laikais jis sutapo su grupe katalikų intelektualų, 1936 m. „Naujosios Romuvos“ žurnale paskelbusių deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kuri tapo konstruktyviai pateikta alternatyva rimtus polinius sunkumus išgyvenančiam autoritariniam A. Smetonos režimui. Regint pavojingai besiklostančią tarptautinę situaciją ir didėjančią socialinę atskirtį šalies viduje, šia programa buvo bandoma siūlyti būdų reformuoti autoritarinį režimą. Racionalių siūlymų transformuotis, sujungti visas pozityvias krašto jėgas didėjančio pavojaus iš agresyvių kaimynų – stalininės Sovietų Sąjungos, hitlerinės Vokietijos ir diktatoriškos Lenkijos – akivaizdoje, režimas, deja, nesuprato.

„Politinė ir ekonominė situacija Europoje keičiasi iš pagrindų. Nei Smetona, nei jo interesuotų garbintojų būrelis to visai nemato. Po truputį Lietuva išsibraukia iš valstybių skaičiaus. <...> Tokia mintis pradeda bręsti galvose tų, kurie lemia Europos likimą. Ji paremta giliu įsitikinimu, kad lietuviai neišaugę nepriklausomam gyvenimui. Kas blogiau, galiūnų įsitikinimu, užtenka duoti mūsų valdžiai laiko, ir ji ne tik sugriaus nepriklausomą Lietuvą, bet mokės ją galutinai sukompromituoti kultūrinio pasaulio akyse“, – laiške iš Platelių rašė Augustinas Voldemaras, neseniai nušalintas iš ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigų ir internuotas šiame Žemaitijos užkampyje. Rašė tuo metu, kai Varnių koncentracijos stovykloje drauge buvusiu ministru pirmininku Pranu Dovydaičiu, universiteto profesoriumi Juozu Eretu ir daugeliu kitų Lietuvos patriotų dienas leido ir Adolfas Damušis. Smetonos režimas prieš save jau buvo nuteikęs per daug socialinių jėgų, kad tokia akla priešprieša su savo visuomene nesibaigtų politine katastrofa.

Konstruktyvios minėtosios deklaracijos mintys, aktyviai dalyvaujant ir A. Damušiui bei kitiems jaunosios kartos katalikų intelektualams, vėliau buvo išplėtotos ir 1958 m. paskelbtos Lietuvių fronto bičiulių leidinyje „Į pilnutinę demokratiją. Svarstymai apie valstybės pagrindus“. Pagaliau 1978 m. Adolfo Damušio inicijuotas ir daugiausia jo parengtas, pasirodė Lietuvių fronto bičiulių „Credo“, kuriame pristatomos pagrindinės vertybės, teikiančios pagrindą žmogaus laisvę ir socialinį teisingumą branginančiai valstybei. Idealui, kurio A. Damušis visą gyvenimą siekė, už kurį kovojo, bet kurį realizuoti Lietuvai per savo nepriklausomybės istoriją ligi šiol taip ir nepavyko.

Ūkinės gerovės dalininku padaryti kiekvieną

Kovo 11-osios Lietuva, stokodama politinės patirties, ypač socialinėje srityje, turėjo retą progą pasinaudoti sukauptu turtingu intelektualiniu paveldu ir kurti nepriklausomą valstybę ant sveikų, teisingumu bei socialine partneryste grindžiamų pamatų. Sugrįžimui į Lietuvą Damušis ruošėsi ir tam dirbo. Laiške žurnalistui Juozui Kojeliui jis rašė: „Socialinė sritis yra pats pagrindinis dirvonas, kuris turi būti suartas. Mūsų visuomenė, ypatingai jaunuomenė, tegali būti paveikta bei pajudinta naujomis moderniomis socialinėmis idėjomis. Jos turės būti svetimos prievartinei politikai bei politikai be moralės. Socialinis teisingumas, bendrasis labas, demokratija politinė, ūkinė, socialinė, kultūrinė ir tarptautinė – tai ateities gairės. Mūsų lietuviškoji visuomenė yra keista ir lėkštai buržuazinė. Ji tegali būti sukrėsta naujų socialinių idėjų, nukreiptų prieš smurtu vykdomą komunizmą ir anemijoje sukritusį liberalizmą.“

Panašu, kad būtent socialinio teisingumo idėjų Kovo 11-osios Lietuva kaip tik ir pritrūko. Išsivadavusi iš prievarta vykdyto komunizmo, ji atsidūrė kraštutinio liberalizmo gniaužtuose, pavojingai nuskurdinusi didelę visuomenės dalį, pasmerkusi ją didžiausiai Europos Sąjungoje socialinei atskirčiai, didžiausiai emigracijai, milžiniškam nusivylimui socialiniu teisingumu, politikais, o kai kuriuose visuomenės sluoksniuose – net ir pačia laisve bei demokratija. Tai be galo pavojingos socialinės tendencijos.

Kapitalizmo ir buržuazijos dvasia bei mentalitetas, pasak filosofo Antano Maceinos, kito A. Damušio bendraminčio ir bendražygio, susiklostė dar prieš kapitalistinius visuomeninius santykius. Dvasiniai buržujai gyvena visuomet, kadangi tai amžinas žmogaus dvasios tipas. Buržuaziškumas pasižymi dvasiniu lėkštumu, materialinių gėrybių suabsoliutinimu ir naudos veiksnio iškėlimu į aukščiausią vertybių rangą. Būtent šie požymiai kaip tik ir ženklina dabartinės Lietuvos socialinį veidą.

Tuo tarpu Adolfui Damušiui socialinės demokratijos idėja, greta tėvynės laisvės, atrodė svarbiausia „socialinės veiklos kryptis, kuri demokratiją praplečia į socialinę ir ūkinę sritis. Tuo yra siekiama, kad tikrovėje kiekvienas krašto gyventojas būtų ir krašto ūkinės gerovės dalininkas“, – pabrėžiama Damušio inicijuotoje programoje „Credo“. Socialinė demokratija pasisako ne už kapitalizmą, vien pelnu ir nauda paremtą kapitalo viešpatavimą, bet už socialinį teisingumą visiems, už bendruomeninę bei asmeninę iniciatyvą, pripažįstančią bendrosios gerovės principą. O jis būtinas „išlaikyti pusiausvyrai tarp atskirų skirtingo intereso grupių. Bendroji gerovė yra aukščiau už atskiros grupės, atskiros profesijos, atskiros privilegijuotos unijos ar atskiro luomo gerovę.“

Nenuleisti rankų

Tai – revoliucinės idėjos, žvelgiant iš dabartinės Lietuvos socialinės sanklodos aukštumų. Ir tai, matyt, kai ką paaiškina.

1997 m. birželio 12 d. dr. Damušis grįžo į Lietuvą. Kaip „Laisvosios Europos“ radijo korespondentas dalyvavau Adolfo ir Jadvygos Damušių sutiktuvėse Vilniaus oro uoste. Nustebino kuklus pasitikusiųjų būrelis: pulkelis giminių, vienas kitas artimesnis draugas, akademinio pasaulio atstovas, keletas ateitininkų. Nepriklausomos Lietuvos valdžia neapsisunkino rūpesčiu tinkamai pasitikti žmogų, kuris visą savo gyvenimą buvo atidavęs Lietuvos laisvės bylai. 

„Laisvosios Europos“ radijo paklaustas, kokie motyvai lėmė jo apsisprendimą sugrįžti, kai nusivylimo apstu tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, Adolfas Damušis tąsyk atsakė: „Meilė Lietuvai. Aš tikiu Lietuva, tikiu tauta. Esam perėję ugnį ir vandenį. Išlikom. Ir tie, kurie išlikom, galim susiburti ir statyti savo kraštą. O tauta gali keistis. Ir keistis į gerąją pusę.“

Tauta gali keistis į gerąją pusę, tačiau tam yra bent viena sąlyga: ji turi matyti pavyzdį, ji turi patikėti, kad esama žmonių, kurių žodžiai nuo darbų nesiskiria. Adolfas Damušis buvo vienas iš jų.

Jo sielai apibūdinti, mano nuomone, geriausiai tiktų amerikiečių verslininko ir rašytojo Samuelio Ullmanno žodžiai: „Jaunystė nėra žmogaus gyvenimo laikotarpis. Tai dvasios būsena. Dvasios galia, vaizduotės mastas, emocijų stiprumas, gebėjimas baimę įveikti drąsa, patogumus – pakeisti nuotykiu. Metus kitus išgyvenęs, niekas nesensta. ŽMOGUS SENSTA, KAI NETENKA IDEALŲ. Metai raukšlėja veidą, entuziazmo praradimas – sielą. Tu esi tiek jaunas, kiek pasitiki savimi ir tiek senas, kiek bijai; tiek jaunas, kiek turi vilties, ir tiek senas, kiek esi nusivylęs. Kol tavo širdis jaučia Kūrėjo, pasaulio bei žmonių grožį, linksmumą, drąsą, didybę ir galią, tol tu esi jaunas. Tik kai tu nuleidi rankas ir tavo širdis apsidengia pesimizmo šerkšnu ir cinizmo ledu, tada tu tikrai esi senas ir te Dievas pasigaili tada tavo sielos.“

Jeigu Adolfo Damušio asmenybės šviesa padėtų nenuleisti rankų dabarties rūpesčių akivaizdoje, neleistų širdims apsitraukti pesimizmo šerkšnu ir cinizmo ledu, tai būtų tikras jo pastangų įvertinimas ir geriausias paminklas gyvenimo žygiui.

Pranešimas, perskaitytas per Adolfo Damušio šimtmečio minėjimą Vilniaus rotušėje

Bernardinai.lt