Kasdien mus užlieja nauja banga politinių pažadų. Žadami aukso kalnai, dosniai skirstomi svetimi pinigai, žodžių lapais užklojamos problemos. Ak, jei bent vieną nuošimtį šiandien dalijamų pažadų politikai ištesėtų, pralenktume ne tik Estiją, bet gal net Airiją. Tačiau pažadėti abstrakčius aukso kalnus lengviau, nei išspręsti, regis, elementarią problemą, esančią prieš pat nosį. Parašyti traktatus apie švietimo būklės gerinimą ar paramą mokslui kur kas paprasčiau, nei išrauti tas piktžoles, kurios Lietuvos akademiniame gyvenime auga ne vienus metus. Jos aptarinėjamos, rengiami specialūs seminarai, tačiau taip ir liekame prie sukiužusios geldos.

Kalbėsiu konkrečiai. Apie problemą, kurios nenori spręsti nei Lietuvos politikai, nei akademinė bendruomenė. Jau prieš porą metų rašiau, kad, norint tapti mokslo daktaru Lietuvoje, nebūtina pačiam atlikti tyrimus, rašyti originalų mokslinį darbą – pakanka perrašyti prieš keliolika metų apgintą kito žmogaus disertaciją. Žinoma, dar reikalingas patikimas „stogas“ mokslinėje institucijoje, kur ginama disertacija. Plagijavimas Lietuvoje ne tik tiesiausias kelias į mokslo aukštumas, tačiau ir visiškai saugus užsiėmimas. Tad imkite jas ir perrašinėkite. Skamba kraupokai? Regis, daugumai Lietuvos politikų ir mokslininkų – ne.

Aukštosios mokyklos šiandien bando rūsčiai kovoti su plagijavimu studentų darbuose. Tai, kas nevalia studentams, galima dėstytojams. Netikite? Paklauskite docentės Zitos Migonienės, kurios kova su plagijavimu Lietuvoje labai primena Don Kichoto kovą su vėjo malūnais. Tuo labiau kad valdžios institucijos, tiek daug kalbančios apie aukštojo mokslo kokybę, plagiato auglio išpjauti nesugeba, o gal ir nenori. Deja, pasyvi išlieka ir akademinė bendruomenė. Nesinorėtų tikėti, jog dėl to, kad plagijavimas Lietuvoje yra tapęs norma.

Z. Migonienė 1984 metais apsigynė disertaciją Kauno politechnikos institute. Tačiau ši disertacija netapo sėkmingos akademinės karjeros pagrindu. Priešingai, iš aukštosios mokyklos docentė buvo išguita. Kaip paaiškėjo vėliau, nes nenorėjo susitaikyti su faktu, kad jos disertacija plagijuojama, pagal ją kurpiami moksliniai straipsniai be mažiausios nuorodos į tikrą autorystę ir net apsiginta disertacija, kurios autorius paprasčiausiai nurašė didesniąją docentės darbo dalį. Jei mokslininkė su tokiomis akademinio gyvenimo taisyklėmis būtų susitaikiusi, dirbtų ir vargo nematytų. Tačiau nusprendė ieškoti teisybės. Pradžia buvo daug žadanti – Profesinės etikos kolegija Kauno technologijos universiteto senatui pateikė išvadą, jog plagijavimo faktai didžia dalimi pasitvirtino. Vėliau išvadą bandyta švelninti, bet plagiato fakto nepripažinti neišdrįsta.

Jei manote, jog po tokios išvados triumfuoja teisybė, o kaltieji nubaudžiami, labai klystate. Disertaciją nuplagijavęs jaunuolis ir toliau turi mokslinį daktaro laipsnį. Tiesa, jis išvažiavo iš Lietuvos. Jo darbo vadovas, gerai susipažinęs su Z. Migonienės tyrimais, vadovauja naujoms disertacijoms. Vadovauja komisijoms, siekiančioms geresnės studijų kokybės. O kaip į šią situaciją reaguoja atsakingos valstybės institucijos? Siuntinėja docentę viena nuo kitos, tarsi tai būtų jos asmeninė problema, o ne visos Lietuvos akademinio bendruomenės piktžaizdė. Valdininkai poniai Z. Migonienei išaiškino, kad Lietuvoje nėra tokio įstatymo, kuris leistų atimti mokslinį laipsnį, jei paaiškėja, kad jis įgytas nepelnytai. Kiek abejoju tokia Lietuvos įstatymų interpretacija, tačiau, net jei teisinga, kas per pastaruosius dvejus metus padaryta, kad situacija pasikeistų – visiškai nieko. Tiesa, Prezidentūroje surengta įdomi diskusija, kurioje konstatuota, jog didžiulė bėda, kad Lietuvos mokslininkai rūpinasi ne savo profesijos prestižu ir akademiniu sąžiningumu, bet akademinės institucijos, kuriai priklauso, įvaizdžiu, jog negerai, kai mokslininkai, kuriems tenka atlikti ekspertizę, dangsto kolegas, vadovaujasi principu – ranka ranką plauna.

Suprantu, kad įstatymais nepakeisi akademinės bendruomenės įpročių, tačiau nesuprantu, kodėl nei Švietimo ir mokslo ministerija, nei Seimo Švietimo ir mokslo komitetas nepajudino nė piršto, tobulindamas įstatymus, nepasiūlė veiksmingų kovos prieš plagiato virusą būdų. Gal dėl to, kad iškiltų klausimas dėl kai kurių politikų mokslinių laipsnių įgijimo teisėtumo? O gal paprasčiausiai dabartinė valdžia nesugeba atlikti savo prievolių?

Ką gi, netrukus turėsime naują valdžią, kuriai teks spręsti daug senų problemų. Jei ir naujieji parlamentarai bei ministrai problemas bandys spręsti tik žodžiais, teks konstatuoti, jog turime ne valdžią, bet jos karikatūrą, ir tai bene didžiausia mūsų valstybės problema.

Lietuvos radijas