Su Arūnu Baltėnu susitinku vasaros sekmadienio vakarą Užupyje, prie Vilnelės, po jo studijos langais. Po truputį vėsta, tokia fotografiška vakaro saulė švelniai paliečia tiltelio turėklus, šnara Vilnelės vanduo. Atmosfera beveik kaip A. Baltėno fotografijose iš ciklų „Sankt Peterburgas. Be pasirinkimo“, „Miesto ilgesys“, „Miestas ir jūra“. Tai Europos miestų – Zalcburgo, Venecijos, Paryžiaus, Vilniaus, Nikozijos, Sankt Peterburgo – fotografiniai etiudai. A. Baltėnas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1982 metų, tarptautinių konkursų laimėtojas, vienas iš tų, kurie tyliai ir ramiai formavo požiūrį į fotografiją Lietuvoje.

„Toks keistas sąrašas. Miestas, kuriame gyvenu, miestai, į kuriuos nuvykau gal keletui dienų ar mėnesiui. Kuriuos bandžiau prakalbinti. Šios fotografijos tarsi atsitiktinės, fragmentiškos. Nėra bendrų planų, kažkur dingo žmonės. Tylu. Ir tada, jeigu pasiseka, galima išgirsti miestą. Dažnai sakoma, kad fotografija – sustabdyta akimirka. Aš fotografuoju praėjusį laiką. Ir bandau šimtmečius suprojektuoti į vieną vaizdą. Ir gauti tylą. Tylą, kuria kalba miestas“ – taip prieš keletą metų savo parodą pristatė autorius.

Kokiu aparatu fotografuojate?

Dabar aparatą renkuosi priklausomai nuo reikalo. Visai neseniai (maždaug prieš porą mėnesių)  pradėjau dirbti skaitmena – „Canon EOS 5D“. Prispyrė gyvenimas. Aparatas paprastas ir neblogas, nors dar reikia  priprasti. Tam tikriems darbams skaitmena tapo nepakeičiama. Miestą fotografuoti pradėjau su siauros juostos „Olympus“ kamera, vėliau ilgai dirbau su „Nikon Fi“, „Nikon M“, „Mamiya RB67“. Dar turiu studijinį dumplinį fotoaparatą „Worsman“. Kai reikia, kartais padarau su juo spalvotų plokštelių. Nespalvota dirbu daugiausia su „Mamiya“.

Pagal paskutinę Jūsų parodą „Meistrai“, kurioje fotografavote žmones, vis dar puoselėjančius senuosius amatus, rankų darbą, įsivaizdavau, kad turėtumėte dirbti tik su juosta...

Paroda ir paruošta su spalvotu negatyvu. Mano būdas ir fotografavimas yra pakankamai lėti, tai juosta iš tiesų labiau atitinka mano charakterį. Bet kadangi paskutiniu metu pats sau užsibrėžiau įvairesnių užduočių, tenka prie jų ir prisitaikyti, kartais naudoti ir skaitmeną.

Kiek kartų važiavote į St. Peterburgą ar Veneciją, kad susidarytų užbaigta serija?

Važiuoju tikrai ne vieną sykį, jei pavyksta, aišku. Į St. Peterburgą  važiavau kokius aštuonis kartus, po kelias dienas, labai neilgai, bet daug kartų. Kartais ir po kokias penkias dienas. Į Veneciją – porą sykių. Viena kelionė buvo trumpesnė – pora dienų, kitą kartą pabuvau žymiai ilgiau – beveik savaitę. Labai daug kas priklauso nuo oro. Kai gyveni tam mieste, žymiai lengviau, todėl kad jį pažįsti ir gali sulaukti tinkamesnio oro. Iš kitos pusės – kai atvyksti į svetimą miestą, žvilgsnis tarsi paaštrėja, žiūri nuosekliau, kartais gali pamatyti tokių dalykų, kurių gyvendamas ten gal ir nepastebėtum.

Važiuojate pas pažįstamus, pas menininkus ar tiesiog užsisakote viešbutį nepažįstamame mieste?

St. Peterburge gyvendavau labai nuostabioj šeimoj, labai inteligentiškoj, jie sukurdavo tą atmosferą, kuri paskui padėdavo fotografuojant. Keistas dalykas, kad ir kur fotografuočiau miestą, jis užfiksuotas be žmonių, žmogus ten nefigūruoja. Miestas yra pats kaip personažas, kaip subjektas, kurį norisi pažinti įvairiausiais rakursais. Tačiau fotografuodamas stengiuosi kiek įmanoma daugiau bendrauti su tais, kurie pažįsta tą miestą, jame gyvena, arba skaitau tekstus. Apie Veneciją yra tikrai nemažai nuostabių tekstų. Ir vienas iš jų Brodskio.  Labai gražus tekstas. Tokiu būdu stengiuosi tą miestą vis tik pamatyti per pasakojimus, per tuos žmones, kurie jį pažįsta, per literatūrą. Jei esu abejingas konkrečiai vietai, išvis jos negaliu fotografuoti. Man tas miestas turi būti kažkuo svarbus. O jo svarbą ir sukuria pasakojimai, žmonės, kurie jaučia, perpasakoja miesto dvasią, poezija.

Kiek domitės svarbiausiais chrestomatiniais architektūros paminklais?

Objektais domiuosi, bet daugiausia dėl išsilavinimo, dėl smalsumo, ne visai dėl fotografavimo. Fotografuojant, kaip  yra sakoma, svarbiausia – šviesa. Ypač nespalvotoj fotografijoj. Šviesa sukuria viską, ji gali iš nieko padaryt nuostabiausių dalykų. Man labai svarbu, kad iš kuo mažiau pateiktų, kuo abstraktesnių, beveidžių fotografijų jaustųsi, kad tai yra būtent tas miestas. Kad žmogus atpažintų ne iš klišių, architektūros ženklų, žinomiausių  paminklų, o kad galėtų pažinti iš jo šviesos, kažkokių tik tam miestui būdingų unikalių dalykų. Jie visi ypatingi kažkuo kitu, visi skirtingi. Tiksliau, gal ne kiekvienas miestas, o tie, kuriuos fotografavau. Norisi, kad iš tų keleto nuotraukų žiūrovas tiesiog pajaustų konkretaus miesto dvasią.

Ar grįžtate į tą pačią vietą kitą dieną, jei nufotografuoti kažko nepavyko?

Grįžti į tą pačią vietą ir pakartoti kadrą praktiškai nėra įmanoma. Yra įmanoma nufotografuoti architektūros paminklą, sulaukti geros šviesos, saulės kampo ar metų laiko, kad jis kuo geriau atrodytų, taip, tai galima. Tačiau jei nepavyksta kadras, kurį sukuria šviesa, drėgmė ir debesys, kažkas vos juntamo, jis tampa nepakartojamas. Tikrai žinau. Vilniuje labai seniai esu padaręs keletą kadrų, paskui bandžiau grįžti, nufotografuoti iš naujo su geresne kamera, kad kokybiškesnė fotografija išeitų – beviltiška. Viskas jau būna kitaip. Tikrai neišeina, kažkas ten pasikeičia, dingsta ir tiek. Jei nori nufotografuoti konkretų objektą – gatvės rakursą, architektūros fragmentą, tada įmanoma, bet kadangi aš kuriu tokias lyg ir beveides fotografijas, man svarbiausia – akimirkos. Tas lėtas vaikščiojimas po miestą, ir kuo ilgiau, tuo geriau. Aišku, daug priklauso ir nuo nuotaikos. Turi būti pasirengęs pamatyti tą miestą, nes gali valandų valandas vaikščioti lyg su užrištom akim, jei nuotaika yra netinkama..

Ar į Veneciją, St. Peterburgą  važiavote pasiruošęs fotografuoti, ar tiesiog atvykus į miestą netikėtai suviliojo jo fotografiškumas?

Į Veneciją ir St. Peterburgą važiavau turėdamas aiškų tikslą – fotografuot. Aš niekur nevažiuoju, jei nesiruošiu fotografuoti, o jei ir tenka važiuoti su kokiais kitais reikalais, tuomet nesivežu fotoaparato. Venecija, St. Peterburgas, Nikozija – jau tikrai žinojau, kad ten noriu fotografuoti, jau buvau pasiruošęs. Apie Veneciją  buvau susidaręs įspūdį iš Josifo Brodskio tekstų, filmų, Kanaleto (Canaletto) paveikslų. Kitas dalykas – ką ten pamatai. Paradoksas – dažniausiai pamatydavau net stipriau, negu tikėjausi. Ypač Venecija. Ji tiesiog stebuklas. Gal kitiems ir banaliai atrodo, bet man buvo nepaprastai stiprus įspūdis, turbūt vienas stipriausių gyvenime. Plaukiant Canale Grande įspūdžio stiprumas tiesiog prilygo šokui.

Kas jums daro įtaką ne iš fotografijos srities – kokie filmai, literatūra?

Viskas. Kiekvienam žanre yra sukurta – parašyta, nufilmuota, kitaip padaryta – nuostabiausių dalykų. Jei esi pasiruošęs juos perskaityt, pamatyt, suvokti, tada jie ir veikia, tik gaila, dažnai tam nebūna laiko, nes juos reikia, grubiai tariant, vartoti pasirengus, nepavargus, neskubant, susikaupus. O gyvenimas kaip tik verčia žmogų elgtis priešingai –  skubėti. Net su artimais žmonėmis kartais nelieka laiko pabendrauti. Kai tai suvoki, pabandai neskubėti, pasirodo, kad galima gyventi ir taip.

O iš tiesų įtakos turi labai daug ir knygos, ir filmai. Poeziją mėgstu, bet skaitau retai. Didelę įtaką daro ir muzika. Kartais, žiūrėdamas filmą, jei geras operatoriaus darbas, net pamiršti siužetą. Labai stipriai veikia. Pavyzdžiui, Sokurovo filmai...

Veneciją jums atspindi Josifo Brodskio eilutės, o ką pasakytumėte apie St. Peterburgą?

XIX amžius, literatūra. Jei lygintume pagal poezijos koncentraciją, tai Peterburgas, be jokios abejonės, būtų čempionas. Ten tiek poezijos sukurta kvadratiniame metre! Visa XX a. pradžios poezija – tiesiog stebuklai. Ir senesni laikai – ten žmonės rašė, rašė, rašė...

Kas Jūsų mėgstamiausi fotografai?

Alfred Stieglitz, prancūzų pokario humanistai, dabar – Sebastião Salgado. Jo tema – darbas. Dabar daro nepaprastai įdomų kelerių metų projektą – įvairiose šalyse fotografuoja darbą. Labai stiprūs darbai.

Prie kokio ciklo dirbate dabar?

Šiuo metu tai etnokultūrinis projektas. Fotografuoju įvairiuose nuošaliuose Lietuvos regionuose ir tiesiog bandau sustabdyti paskutines akimirkas. Mano parodos „Meistrai“ tema išsirutuliojo į gyvenimo, senojo gyvenimo, fiksavimą įvairiuose etniniuose regionuose. Fotografuoju viską, kas ten dar yra autentiško: portretai, interjerai, sodyba peizaže, darbai, papročiai, šventės ir visa kita. Matosi, kad jei dabar to nenufotografuosi, tuoj nieko ir neliks. Dar metai, dveji, treji. Jau dabar neįtikėtinai sunku. Aš ir taip jau labai labai pavėlavau. Gaila ir keista, kad lyg ir nėra šio darbo padaryto nuosekliai, niekas nebuvo ėmęsis fiksuoti, kas buvo mūsų kaimuose. Yra užrašyta daugybė dainų, tekstų, tautosakos vienetų, bet vaizdo užfiksuota nebuvo. O fotografijos kolekcijos yra taip lengvai naudojamos. Vaizdas yra toks paveikus, prieinamas, iškalbingas. Filmas gal paveikesnis, bet jo naudojimas komplikuotesnis. O fotografijos kolekcijos yra ir prieinamos, ir iškalbingos. Bet viskas buvo daryta labai epizodiškai. Stebiuosi, kodėl pats anksčiau to nedariau. Viskas gi šalia. Prieš karą Vilniaus municipalitetas buvo davęs užsakymą Bulhakui fotografuoti miestą, tiesiog fiksuoti. Ir jis darė tūkstančius negatyvų. O šiuo metu keista, kad iš valstybės pusės neateina jokia iniciatyva. Suprantu – valstybė jauna, kuriasi. Bet gaila, kad dažnai ateinama į valdžią tiesiog pasitvarkyti savo reikaliukų. Mano projektas gi yra grynai privatus. Savaime aišku, ieškau lėšų, rašau projektus, tikiu, kad pinigai ateis. Bet kol kas viskas daroma mano asmeninėmis lėšomis. Tokie projektai reikalauja nemažai pinigų ir, aišku, laiko. O kol kas nors susigriebs, daugybė dalykų jau bus išnykę negrįžtamai...

Kalbėjosi Aistė Kisarauskaitė

Daugiau žurnale "Foto" skaitykite: "Ryklių fotomedžioklė vandenynuose", "Dmitrijaus Vinogradovo istoriniai laivai", "Fotosesija baseine"