Parodos įspūdis

Praėjusią savaitę „Arkos“ galerijoje, Vilniuje, buvo atidaryta jubiliejinė tapytojo, grafiko, knygų apipavidalintojo Ramūno Čeponio paroda „Kitas laikas“, žyminti dailininko penkiasdešimtmetį. Tai vienas kūrybinių įvykių, stabdančių žvilgsnį ir kviečiančių tikėti, kad ištikimybė tiek žmogiškajai, tiek menininko misijai – eiti ir vesti šviesiųjų žmogaus prigimties versmių link, - dar egzistuoja.

R. Čeponis gimė Vilniuje. 1982 m. baigė studijas Valstybiniame dailės institute, nuo 1988 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Lietuvoje ir užsienyje surengė per 20 personalinių parodų, dalyvavo daugelyje grupinių parodų įvairiose šalyse. Tarptautinių grafikos ir knygos meno parodų laureatas.

Man nepatikdavo tokie paveikslai – nepriekaištingos kompozicijos, iki kraštutinumo abstraktūs, uždaryti į radikaliai, kaip man atrodė, racionalias formas, linijas, potėpius. „Kad į juos „įeitumei“, reikia policijos leidimo“ – juokaudavau. Bet dažniausiai leidimo neieškodavau: kam brautis ten, kur akivaizdžiai nori būti tik pats kūrėjas. Jei būtų antraip, raktą po kilimėliu paliktų bent truputį matomą – galvodavau. Kol nepapuoliau į R. Čeponio darbų apsuptį. Pasitaikė juos pamatyti aplinkybėmis, kai Rašytojų sąjungos salė, kurioje tąsyk eksponuota dailininko tapyba, buvo tuščia, taigi galėjau kautis su jo darbais į valias. „Jie sunkūs atrodo“, – įspėjo įleisdamas. „Nesvarbu, kaip atrodo, svarbu, iš kur jie ateina“, – dabar atsakyčiau.

Keista patirtis, gal ne tik estetinė, meninė, bet ir dvasinė, todėl atmintina. Iš pradžių į paveikslus  žiūrėjau aš: dangau, kokia kieta forma. Kokia tanki, vyriška spalva ir koks užrakintas potėpis. Nieko negaliu iš jų pasiimti, nieko, paveikslai hermetiški, nepermatomi. Po keliolikos minučių kažkodėl suabejojau - na, gal tik su vos nujaučiamais „langais“, labiau numanomos, nei spalva išreikštos gyvos šviesos ar gyvo kvėpavimo užuomina, nurodančia į kūrinio „vidų“. Vidus vis dėlto turėtų būti. 

Kuo ilgiau buvau tarp paveikslų, tuo labiau jie patys kalbėjo ir skleidėsi. Galop jau jie žiūrėjo į mane, valingai perduodami svarbią žinią – žodžiu neišreiškiamą, bet nepaliaujamai esamą, kaip pats gyvybės principas. Taip patyriau maždaug valandos pamoką, kas yra kūrinio meninė forma, o kas – jo turinys. Ką iš tos pamokos sužinojau?

Kad Ramūno tapyba remiasi sunkių, išlauktų, išnešiotų vidinių praregėjimų jėga. Jis tapo iš ten, kur kartais yra matomos vidinės dalykų ir daiktų prasmės, iš „šventų švenčiausios“, esančios kiekvieno mūsų slaptoje, bet ne kiekvieno ieškomos ir surandamos. Tai vidinės tikrovės, dvasinės mūsų prigimties ir paslapties ragavimo, skanavimo, kitaip dar vadinamo kontempliacija, vieta, kuri paprastai pasiekiama tik iracionaliu būdu. Yra įvairūs būdai kalbėti apie šią sakraliąją sritį – per paprastus kasdienybės ženklus, per simbolius ar metaforas, arba – tik per gryną spalvą ir abstrakčią formą. Dailininkas renkasi pastarąjį, nuogą, lakonišką, bežadį, kviečiantį įtempti vidinę klausą ir regą, atsisakantį apibrėžti tai, kas yra neapibrėžiama, ne vienmatiška. Tiesa, kad šioje vietoje negali ilgai išbūti, kaip kad ilgai neišbūnama religinėje ekstazėje ar gilioje dvasinėje įžvalgoje – mūsų kūniškumui tai pernelyg tikra ir pilna, išsamu ir patikima. Mes greitai pasigendame kažko lengvai atpažįstamo ir suprantamo - to, kas padėtų išbūti gyvenimo vietose, kur tos esmės, regis, tiek nedaug. Gal iš čia ir tas paveikslų „sunkumas“, ir noras pabėgti nuo neatšaukiamo juose uždarytų prasmių pulsavimo?

Parodoje „Kitas laikas“ Ramūnas nustebina darkart. Darbai, tapyti per praėjusius metus, žiūrovo akiai liudytų įvykus kažką, ką pavadinčiau „apdovanojimu šviesa“. Man pasirodė, jog atvertis sau, kitiems ir Kitam yra tiesiog pasiekusi zenitą, laisvą ir laisvinantį švytėjimą. Forma, atspindėjusi sunkią kelionę esmių link, pasidavė ir dužo, nes klausimas „Kur aš esu kaip aš esu kas aš esu“ (vieno iš darbų pavadinimas), tapo ne tik užduotas, bet ir atsakytas. Tai tarsi tiesos ir meilės išsivadavimas iš netikėjimo nebūties, pagaliau leidžiantis kvėpuoti gyvenimu, kuris iki šiol vis dar kentėjo neatrastas, vis dar bijojo likti taip ir neišsakytas.

Tarp šių darbų nepaprastai gera būti – kaip pagaliau grįžus namo, kaip tylomis geriant arbatą su tais, kurie jau žino.   

Žodis, sakytas parodos „Kitas laikas“ atidarymo proga 2008-09-30

Bernardinai.lt