Šiandien kalbėsime apie tai, kaip Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) ir jo padalinys Genocido aukų muziejus (GAM) pristato Lietuvos istoriją užsienyje ir Lietuvoje. Laidoje vieši Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus istorijos skyriaus specialistai Vilma Juozevičiūtė ir Vilius Kyguolis.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ričardas Čekutis. Nuo kada prasidėjo partizaninės parodos „Karas po karo“ pristatymas užsienyje?

Vilma Juozevičiūtė. Ši paroda pirmą kartą buvo eksponuota 2004 m. Vasario 18 d. Thistede (Tistade), Danijoje, ir nuo to laiko ji keliauja bei aplankė nemažai šalių. Ji buvo eksponuota Lenkijoje – Seinuose ir Punske, Ukrainoje – Lvove, Latvijoje – Rygoje, Vengrijoje – Budapešte, karo muziejuje.

R. Č. Apie Vengriją mes kiek vėliau pakalbėsime, būtų įdomu  išgirsti jūsų nuomonę apie Daniją, kadangi muziejaus direktorius E. Peikštenis pasakojo jog danams ta paroda buvo tikras atradimas, ir daugelis jų net nebuvo girdėję, kad Lietuvoje vyko pasipriešinimo kovos, kad Lietuva pokario metais prarado kur kas daugiau žmonių nei per visą karą, kas danams taip pat buvo keista, ir, manau, ne vien danams, o visiems vakariečiams, kurie susipažįsta su mūsų istorija. Sakykit, kaip pavyksta rasti bendrą kalbą su tais lankytojais, kurie visai nėra susipažinę su mūsų istorija, juk jiems viską reikia pradėti aiškinti nuo ištakų. Arba kokia būna muziejaus lankytojų užsieniečių reakcija, pamačius partizaninės kovos eksponavimą, tą laikotarpį, kaip ir nuo ko pradėti jiems pasakojimą? Suprantu, kad tai gidų kompetencija, tačiau būtu įdomu išgirsti ir jūsų nuomonę, kadangi esate glaudžiai susiję su šia paroda.

V. J. Aišku, dauguma užsieniečių būna labai nustebę, kai sužino kad čia vyko toks karas, kuris yra ir vadinamas „karas po karo“, kai karas Europoje buvo pasibaigęs, bet Lietuvoje jis dar vyko ir vyko visą dešimtmetį. Pasakojimas apie tą karą būna pradedamas nuo to, kokia buvo situacija, kodėl tie žmonės pasirinko tokį gyvenimo kelią, kovą dėl Tėvynės, kaip viskas vyko, pristatomos partizanų apygardos, gyvenimas, buitis.

R. Č. Viliau, gal gali papasakoti apie tai, kokia yra paroda „Karas po karo“, kokia yra jos konstrukcija, kad būtų aiškiau apie ką mes čia kalbame.

Vilius Kyguolis. Šia paroda stengtasi atspindėti pagrindinius partizaninio karo aspektus, tai būtų skirstymasis apygardomis, partizanų vienijimasis, būrių sudarinėjimas, kasdienio gyvenimo aspektai. Vienas stendas skirtas moterims partizaniniame kare, kas irgi yra įdomu, nes paprastai mes įsivaizduojame, kad moterys būdavo ryšininkės, partizanų rėmėjos, bet, pasirodo, buvo ir tokių moterų, kurios ėmėsi tokio vyriško reikalo – imti į rankas ginklą ir kariauti su priešu už Tėvynės nepriklausomybę, siekiant išlaisvinti savo pavergtą tautą.

R. Č. Kaip žinau, šioje parodoje yra daugiau nei 20 stendų...

V. K. Taip, yra 21 stendas, įvadinis, kuriame nušviečiama bendra situacija, o toliau skirstoma smulkesniais aspektais.

Audrys Antanaitis.  Kaip jums kilo mintis tokią keliaujančią parodą apskritai surengti, pajutote informacijos trūkumą?    

V. K. Lietuviai – maža tauta, o kaip minėjo Vilma, danams tai buvo atradimas, jie nežinojo kad toks karas vyko Lietuvoje. Kadangi mes esame maža tauta, tiesiog norisi pristatyti save pasauliui. Kad ir maža, bet narsi ir netgi pajėgi kovoti už savo laisvę, nes  partizaninis karas tęsėsi 10 metų. Mažai tautai kovoti su tokia milžiniška valstybe kaip Sovietų Sąjunga iš tikrųjų reikėjo didelių pastangų, buvo labai sudėtinga, bet ji išsilaikė 10 metų.

R. Č. Kaip supratau, Danija buvo pirmoji tos parodos kregždė ir būtent jai ta paroda buvo skirta.

Parodos „Karas po karo“ Tistede atidarymo metu

V. J. Taip, pradžioje ši paroda buvo skirta Danijos publikai, todėl neatsitiktinai greta lietuviškų aprašų jų atsirado ir anglų kalba, kad tą parodą būtų galima eksponuoti užsienyje, kad ji būtų suprantama ir užsienio lankytojams. Mintis eksponuoti Danijoje kilo po to, kai Lietuvos Respublikos ambasada Danijoje tarpininkavo užmezgant ryšius tarp Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centro ir Tistado miesto savivaldybės. Paaiškėjo, kad 1946-1950 metais netoli to miestelio buvo įsteigta karo pabėgėlių stovykla, ir toje stovykloje gyveno apie 500 lietuvių. Aišku jie paliko savo pėdsaką -  toje vietoje liko ir jų paminklų, kurių išsaugojimu rūpinasi Tistado miesto savivaldybė. Taip užsimezgus ryšiams tarp Tistado miesto savivaldybės ir Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimo centro ir kilo mintis parengti tokia parodą.

R. Č. Kaip suprantu, vėliau, grįžus parodai iš Danijos, ji pradėjo keliauti po Lietuvą?

V. J. Taip, pirmiausia ji buvo eksponuota Lietuvos Respublikos Seime, o vėliau ji pradėjo kelionę po įvairius Lietuvos miestelius.

R. Č. Tai jau daug kur buvo aplankyta?

Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje

V. J. Parodą vežame į didesnius ir mažesnius miestelius, stengiamės neaplenkti nieko, dar tikrai liko tų miestų, kur nėra buvę, bet galiu paminėti, kad buvo Utenoje, Panevėžyje, Rokiškyje, Alytuje, Raseiniuose. Nesenai buvo eksponuota Klaipėdoje, ir galime pasidžiaugti, kad Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, jo darbuotojai parengė edukacinę programą – vedė miesto mokyklų moksleivius į tą parodą ir pasakojo, juos supažindino su su ja. Jie minėjo, kad šią parodą aplankė apie 2000 moksleivių.

R. Č. Juolab kad apie partizaninį karą moksleiviams yra skirta tik pusantro puslapio vadovėlio teksto.

A. A. Tai jūs, ko gero, davėte daugiau nei mokykla, kai kuriems, bent jau tiems 2000 moksleivių. Sakėte, kad buvote Ukrainoje, Latvijoje, Seinuose, Punske. Tiesa, ten tie patys lietuviai gyvena, ir vis dėlto koks skirtumas, koks įspūdis, kaip visą tą informaciją apie pokario kovas priima danai ir kaip priima ukrainiečiai, kurie ta patį yra išgyvenę.

R. Č. Man pačiam teko būti Ukrainoje pristatant parodą „Karas po karo“. Įdomu buvo tai, kad ukrainiečiai viską tai patys yra išgyvenę ir matę, o parodos stenduose tik uniformos ir veidai skiriasi, nebent šiek tiek ginklai, nes pas juos buvo daugiau čekiškų ginklų, pas mus gan mažai, o visa kita – tai tas pats. Juolab kad lietuviai su ukrainiečiais organizuodavo sukilimus Sibiro lageriuose, būdavo pagrindiniai organizatoriai, ir jie atsimena labai daug savo kolegų iš tų laikų, ir su tokiais žmonėmis man ten teko bendrauti. Bet man kur kas įdomiau, kaip reaguoja tie patys vakariečiai į visą šį pasipriešinimo karą. Jie yra šiek tiek daugiau girdėję apie Ukrainą, kadangi, kaip žinome, vienas iš ukrainiečių pasipriešinimo okupacijoms vadovas Stepanas Bandera ilgą laiką gyveno Vakaruose, apie jį daug rašyta ir knygų daug išleista, o apie Lietuvą žinoma mažiau. Aš galbūt pasikartosiu, tą patį klausimą norėsiu užduoti svečiams. Neseniai jūs grįžote iš Vengrijos. Viliau, norėjau, kad tu papasakotum, kaip būtent vengrai priėmė tą parodą, kas ten dalyvavo, kas ten buvo ir kaip viskas vyko. Man, žinoma, būtų sunku lyginti, nes tu Ukrainoje nebuvai, aš nebuvau Vengrijoje, tai būtų įdomu pasidalyti įspūdžiais.

V. K. Mes matėme tik patį parodos atidarymą. Atidaryme dalyvavo daugiausia lietuvių bendruomenės Vengrijoje atstovai, bet buvo ir pačių vengrų. Buvo parodytas filmas „Ginkluotas pasipriešinimas“, kad parodos lankytojai pirmiausia būtų supažindinti su to meto Lietuvos situacija. Labai įdomus dalykas, kad Vengrijos karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas paskaitė gan ilgoką paskaitą apie tą Lietuvos istorijos tarpsnį. Tai vėlgi buvo toks pristatymas-supažindinimas.

R.Č. Iš kur jis žino Lietuvos istoriją? Nes vengrų kalba nieko nėra išleista.

V. K. Jis specialiai susipažino su jam prieinamais šaltiniais ir tikrai smulkiai pristatė Lietuvos istoriją. Paskaita galbūt buvo ilgoka, bet nežinantiems tai padėjo susipažinti su Lietuvos istorija.

R. Č. Tai viskas vyko Teroro namuose?

V. K. Ne.

R. Č. Bet jūs aplankėte ir Teroro namus? 

V. K. Taip.

A. A. O kas yra Teroro namai?

R. Č. Tai vienas moderniausių istorinių muziejų Europoje. Man įdomu, kokie jūsų įspūdžiai?

V. K. Muziejus pasirodė šiek tiek pompastiškas, kai kuriose vietose instaliacijų, videoekranų ir muzikinių įrašų galbūt per daug, nes išeina šiokia tokia kakofonija, bet turistui, manau, tai didelį įspūdį paliekantis muziejus.

R. Č. Tai jūs ne vieną muziejų matėte, buvote ir Aušvice ir Lenkijoje, Varšuvoje?

A. A. Kaip tik ir norėjau paklausti: ką jūs veikėte ten?

V. K. Mes, planuodami savo komandiruotę, nusistatėme kelionės tikslus, kad sietųsi su mūsų darbo specifika. Pirmasis aplankytas objektas buvo Aušvicas, Osvencimas, stovykla, nes vis dėlto siejasi su tuo laikotarpiu, toliau – minėtieji Teroro namai, vėlgi tos pačios specifikos muziejus, ir Sukilimo namai Varšuvoje.

R. Č. Ar galima lyginti su mūsų muziejumi, ar yra kažkokių panašių idėjų?

V. K. Panašių idėjų ir netgi, sakykim, kopijavimo, plagijavimo galima įžvelgti, nes Teroro namuose pamatėme keletą patalpų, kurios atitiktų mūsų muziejuje esančias patalpas.

R. Č. O kas pirmi padarė, mes ar jie? Gal čia mes nuplagijavome?

V. K. Ne, mes ne nuplagijavome, nes mes turime autentišką muziejų, o kaip minėjo muziejaus direktorius E. Peikštenis, kad buvo atvažiavę iš Vengrijos muziejaus rengėjai ir fotografavo mūsų minkštąją kamerą, ten taip pat yra atkurta tokia kamera ir labai panaši į mūsų muziejuje esančią, taip pat karceris su vandeniu yra atidarytas, vėlgi mūsų muziejuje buvo fotografuotas.

R. Č. Galbūt čekistai visur panašius metodus taikė ir vieni su kitais draugaudami taip pat ir įrenginėjo viską.

V. K. Tikriausiai taip, bet kaip atrodė ta patalpa, vis dėlto būtų galima įžvelgti, kad tai perkelta iš mūsų muziejaus. Dar vienas įdomus panašumas – Teroro namuose viduje yra tankas, o Varšuvos sukilimo muziejuje eksponuojamas lėktuvas. Vėlgi tokie akivaizdūs panašumai.

A. A. Na, vis dėlto jie kopijavo iš mūsų, bet džiaugtis tuo turbūt mums nereikia, geriau jau būtų nebuvę ką kopijuoti. O kaip jūs patys jaučiatės, dirbdami su tokia medžiaga? Jūsų neslegia? 

V. K. Tai istorijos tarpsnis, kurio negalima išbraukti, jis toks buvo, ir apie jį reikia žinoti kuo daugiau ir stengtis informaciją skleisti, kad ir kiti žinotų, jog taip buvo.

A. A. Vilma, Ričardas sakė, kad mokykliniame istorijos vadovėlyje partizaniniam pasipriešinimui teskirta pusantro puslapio. Ar jaučiate, kad Lietuvoje tos informacijos trūksta?

R. Č. Aš pats esu kelis kartus važiavęs po Lietuvą su šia paroda ir mačiau, kad ateina mokytojai su vaikais ir jiems pasakoja, tiesiog skaito tai, kas parašyta parodos stenduose, ir taip pasakodami veda pamoką, kadangi daugiau neturi kur skaityti: knygos brangios, vadovėliuose beveik nieko nėra, viskas labai jau aptakiai parašyta, o čia ideali medžiaga, tai ir man toks pats klausimas kyla: ar mes nesusiduriame su informacijos trūkumu pačioje Lietuvoje?

Paroda „Mes nemirę“

V. J. Žinoma trūksta, ypač trūksta mokykloms, nes vadovėliuose iš tiesų nėra pateikta tiek tų istorijos šaltinių, iliustracijų, su kuriomis galėtų mokytojai dirbti ir mokyti vaikus, todėl jie ir veda moksleivius į mūsų parodas bei naudojasi jomis kaip mokomąja medžiaga, nes ten yra daug istorinių šaltinių, ne tik fotografijos, ten yra matomi ir leidiniai, ir įvairūs daiktai. Iš tiesų, ta paroda yra naudojama kaip mokomoji priemonė. Beje, galiu pasakyti, kad Genocido aukų muziejus prieš keletą metų yra parengęs gerokai mažesnę parodėlę, kuri vadinasi „Mes nemirę“. Ji taip pat yra skirta pokario partizaninio pasipriešinimo laikotarpiui. Būtent ši parodėlė dažniausiai ir keliauja po mokyklas, ir mokytojai ją tikrai naudoja kaip mokymo priemonę, nors ten ši tema pristatoma šiek tiek kitokiu būdu, ten   pasakojama apie partizanų apygardas, kas joms vadovavo, kokius leidinius leido.

A. A. O jums ar neatrodo, kad vertėtų tą parodą nuvežti į tuos kraštus, kurie, švęsdami pergalę Antrajame pasauliniame kare, mus paliko vienus arba kurie tą karą, karą po karo, su mumis kariavo: į Ameriką ir Rusiją?

V. J. Apie Ameriką  galiu pasakyti, kad viena mūsų parodos kopija yra eksponuojama S. Balzeko Lietuvių kultūros muziejuje, Čikagoje, ir jie net buvo surengę šios parodos pristatymą Jungtinių Amerikos Valstijų Kongrese.

R. Č. Į Rusiją būtų labai sudėtinga nuvežti.

A. A. Bet labai veiksminga.

V. J. Ten mus iš karto areštuotų, o parodą konfiskuotų.

R. Č. Geriausia būtų Kremliuje pakabinti, bet klausimas, ar leistų.

A. A. Na, turbūt čia net klausimo nėra, greičiausiai, kad ne.

R. Č. Dar norėjau paklausti, kai ši paroda grįš iš Vengrijos, kur ji keliaus toliau, kur bus eksponuojama?

V. J. Numatoma šią parodą eksponuoti Švedijoje, dar vyksta derybos su Lenkija, ir jau gan rimtai sutarta, kad kitais metais birželio mėnesį paroda bus eksponuojama Berlyne, Štazi muziejuje.

A. A. Švedai, beje, po karo daug lietuvių gražino...

R. Č. Taip, iš Kuršo katilo, bet ne mūsų partizanus, o tuos, kurie kariavo vokiečių pusėje, policijos batalionų karius.

Paroda „Smurto kronika“

A. A. Turbūt jiems irgi būtų naudinga pamatyti tuos dalykus. Na ir artėjant prie pokalbio pabaigos, norėčiau paklausti: o kas toliau? Ar bus rengiama kita paroda, ar bus ieškoma tam tikrų kitų formų, pasauliui pristatant mūsų pokario istoriją?

V. J. Tai nėra vienintelė paroda, mes turime ir kitą tokią didelę kilnojamąją parodą, kuri vadinasi „Smurto kronika“. (6 foto) Šioje parodoje yra nušviečiamas pirmosios Lietuvos okupacijos 1940-aisiais metais laikotarpis ir pirmosios represijos prieš lietuvių tautą: pirmieji suėmimai, pirmieji trėmimai. Ta paroda jau buvo eksponuojama ir užsienyje, o dabar taip pat sėkmingai eksponuojama Lietuvoje. Yra planų rengti ir kitas parodas apie neginkluotą pasipriešinimą, kuris, manau, irgi turėtų būti įdomus užsienio žiūrovams, nes daugelis nežino, kad net ir pasibaigus ginkluotam pasipriešinimui buvo žmonių, kurie nesusitaikė su okupacija ir sovietų režimu bei kovojo prieš šį blogį toliau.

A. A. Ačiū už pokalbį. Sėkmės jūsų planuose ir darbuose.