Lietuvos kūrimo įvaizdžio grupės pagrindinė idėja „Lietuva – drąsi šalis“ man kur kas priimtinesnė nei prieš tai visuomenei pateiktas leitmotyvas  „Lietuva – šalis, kurioje gera visiems kurti, investuoti“. Mat pastarojo kur kas didesnė distancija nuo realaus gyvenimo – su savo godžiais valdininkais ir nepalankiais įstatymais Lietuva bent jau užsienio investuotojams yra gana atgrasi šalis.

O drąsos proveržių visgi galima rasti Lietuvos istorijoje, jų švysteli mūsų užsienio politikoje bei ne vieno verslininko veikloje. 1940 metų birželio 15–osios nacijos totali kapituliacija nublanksta rytinės Europos  kontekste. Nepilnavertiškumo kompleksų, išskyrus suomius, pakankamai daug turi čekai, lenkai ar mūsų kaimynai latviai. 

Ar verta tautai taip tarpusavyje ginčytis dėl įvaizdžio koncepcijos, kuri yra pasakojimas  ne tai kas, yra realybėje, o tai, ko mes galėtume visuotinai siekti, ką  norėtume apie save girdėti ar atrodyti pasauliui, – šiuo atveju –  drąsučių šalimi. Projektas visų pirma skirtas užsienio šalių  galimiems investuotojams bei turistams, aukščiausiojo rango politikams. Iš kitos pusės – ne tik jiems. Bent pozityvi idėja tautą gali mobilizuoti bei formuoti jos mentalitetą, tradicines ar naujas  vertybes. Pagaliau  būti optimizmo šaltiniu kuriamai kiekvieno piliečio asmeninės sėkmės istorijai. 

Aišku, su įvaizdžio koncepcija viskas atsitiko pagal lietuvišką scenarijų – eilinį kartą pavėluota, pamiršta, kaip laiku pasikrikštyti ar apsispręsti dėl  atominės elektrinės. Ach, kad tas įvaizdžio projektas būtų pasirodęs bent kokiais 1995 metais! Dabar vis ta pati istorija. Koncepciją turim, o jai realizuoti nebeliko pinigėlių – šast ir ištiko ekonominis nuosmukis, ir dar su tokiu finansinės krizės šešėliu, ant kurio dabarties politikai įjunko  visus savo apsileidimus ir klaidas karti. Taigi kerinčius pasipasakojimus – pasigyrimus pasauliui per CNN ar Travel kanalus, tarptautinius simpoziumus teks atidėti geresniems laikams. Bet pasilieka kita galimybė – ieškoti vadinamųjų vidinių resursų ar juos revizuoti kuriant šalies vaizdą, o ne jos įvaizdį.

Kas mes esame?

Klausimas atrodo banalus tik iš pirmo žvilgsnio. Visiškai pritariu įvaizdžio kūrėjų grupės lyderio Pauliaus Senutos  per nacionalinę televiziją pasakytai minčiai, kad kuriant šalies įvaizdį didžiausia kliūtis buvo, jog kaip ir nežinome, kas mes tokie esame. Nepajėgiame susitarti tarpusavyje net dėl pagrindinių šalies vystymo prioritetų, į tuos pačius  fenomenus talpiname visiškai skirtingą turinį. Net elementarios takoskyros sąvokų  Lietuva  ir Lietuvos Respublika neturime. Dažniausiai jos visada sutapatinamos. Todėl  formuojant modernią  lietuvišką tapatybę dažniausiai  „mažinama“ istorinė bei etninės Lietuvos erdvė. Už mūsų galvojimo orbitos, tautiškų atsidūsėjimų ir legendų paliekamas Karaliaučius, Seinai, Gardinas ar Naugardukas, ką jau kalbėti apie Didžiosios kunigaikštystės bent gudiškąsias erdves.

Šios erdvės, beje, sutampa su litvakų, mūsų žydų, gyventa erdve Lita, kuri jų tapatybėje yra kur kas geriau išsaugota nei etninių lietuvių. O kur senosios ir naujosios iš Lietuvos išvykusiųjų kolonijos? Ar mums iš Afrikos kontinento artimiausia šalis Egiptas, nes  į jį labiausiai vykstama poilsiauti, be to, vienas ryškiausių Lietuvos politikų būtent Egipte  apsisprendė antrajai santuokai? Ne Pietų Afrikos Respublika? Šalis,  kurioje net šeši miesteliai pavadinti lietuviškų miestelių vardais, nes juos įkūrė mūsų žydai, ten jau antras šimtmetis tebegyvenantys, bet Lietuvos nepamirštantys? Visam pasauliui neslepiame simpatijos Gruzijai, bet kiek Lietuvos žmonių žino, kad Tbilisyje iki Pirmojo pasaulinio karo klestėjo viena iš didžiausių lietuvių kolonijų Rusijos imperijoje. Vienas iš tų atsikėlusiųjų,  garsiosios pjesės „Amerika pirtyje“  autorius Antanas Vilkutaitis – Keturakis,  tvarkė geležinkelio magistralę Tbilisi – Boržomi.

Ar tai nėra Lietuvos ženklai pasaulyje? Ar valstybės kultūros politika įrodo, kad šie ženklai mums brangūs? Kokių prioritetų eilėje atsiduria iš Lietuvos kilusių menininkų kultūrinio palikimo pargabenimas į istorinę tėvynę lyginant su daugiau kaip pusės milijono roko festivalio neva paremti Baltarusijai parama? 

Pabandykime įsivaizduoti eilinį lenką, kuriam nesuvirpa širdis, išgirdus  Vilniaus  ar Lvovo vardus, rusą, kuriam nieko nesakytų vietovardžiai Sevastopolis, Kijevas, Izmailas,  ar žydą, nieko nežinantį apie Karbodą, Vilnių ar Odesą? Minimos erdvės – šių tautų identiteto neatskiriama dalis. Nekalbant jau apie interneto pasaulį, savotiškus karus šiose  erdvėse, kuriose, pavyzdziui,  baltarusiai be skrupulų anglų kalba visam pasauliui byloja, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra  jų tautos projektas, kad net raseiniškis vienas iškiliausių pasaulyje raketų kūrėjas Kazimieras Semenavičius – jų karvedys. Teritorinių pretenzijų šie fenomenai neturi, nuo to karai nekyla, bet lietuviai šioje srityje kaip ne viena kita  tauta prisidengusi  politinio „korektiškumo“ širma  atrodo apgailėtinai, tarsi pati save bent jau mentalinėje srityje įsispraudusi į patį Europos užpečkį. Nacionalinio orumo apraiškų nerasite nė su žiburiu. Nacionalistų ar nuoširdžių patriotų  internete dedami teksteliai, palyginti su baltarusių nacionalistų, atrodo visai  be polėkio.

Keblokas ir klausimas: ką reiškia būti lietuviu? Ar mums priimtinas požiūris, kurį išreiškė Jonas Paulius II, kreipdamasis į Vilniaus lenkus: „ Sveiki, lenkų kilmės lietuviai?“ Vadinasi, taip turėtume vadinti Lietuvos rusus, žydus ar totorius. Dominuojantis požiūris, kad lietuviai, tai – lietuvių kilmės, lietuvių kalbą mokantys bei išpažįstantys kaimietiškos kultūros tradicijas asmenys. Pageidautina – katalikų konfesijos, desertui – lietuviškumas  neatskiriamas nuo  krepšinio...  Jei lietuvis krepšinio nežaidžia, o dar  pabando sirgalių akivaizdoje pasirodyti su nuobuodžiaujančiu veidu – tuoj gali būti apšauktas tautos renegatu.   Nors pasaulis tautas suranda labiausiai per fubolą. Ne per krepšinį.  Bent jau Europoje. Ar aš pasakiau netaktą?.. 

Modernybės šviesoje čia yra ir vienas pliusas – populiarusis požiūris neturi rasistinio kvapo – svarbiausia mokėti lietuvių kalbą. Tai buvo giliai įsiminta ir sovietinės okupacijos metais. Kraujo „nuodėmė“ buvo atleidžiama net tarpukario Lietuvoje: mažai kam rūpėjo, kokios kilmės Petras Tarasenka, Juozas Eretas ar Danielius Dolskis. Bet „populiarusis“ požiūris lengva ranka nubraukia didžiulį skaičių angliškai, ivritu, ispaniškai, lenkiškai, vokiškai, rusiškai ar  portugališkai bei kitomis kalbomis kalbančių didžiulį  žmonių būrį, kurie nėra praradę savo emocinio santykio su Lietuva, jos kad ir tolimu mitu, saugo savo šeimos legendas apie lietuviškąsias šaknis, kilimą iš Lietuvos. Jų santykis su Lietuva yra emocinis, kur kas subtilesnis nei į Lietuvos miškus šiukšles vežančių išgamų, kurie, anot garbaus profesoriaus Vytauto Landsbergio, vidiniai jau seniai emigravę iš Lietuvos.

Pagaliau, kalbinis  požiūris iškart nubraukia mūsų aristokratiją į Lietuvos istorijos ir kultūros užribį. Vengrai juk neišsižadėjo Ferenco Listo už tai, kad šis kalbėjo vokiškai, o Suomijos valstybės pagrindinis asmuo maršalas Manerheimas taip pat ne kažin ką galėdavo suomiškai pasakyti.  Mūsų populiariausi istorikai Alfredas  Bumblauskas su Edvardu Gudavičiumi jau ko ne antrą  dešimtmetį stengiasi formuoti šiuolaikišką  lietuvišką tapatybę, nežiūrėti į Lietuvos praeitį vien istoriko Adolfo  Šapokos sukurta ir sovietmečiu savaip adaptuota paradigma. Bet viskas – kaip užkeikta.

Užtektų prisiminti Lietuvos pilietybės įstatymo nesenus  svarstymus Seime, turto grąžinimo Lietuvos piliečiams restitucijų reikalus, kad rankos bejėgiškai nusvirtų. Geriausias pavyzdys – lengva ranka Lenkijos ambasadai parduoti Pacų rūmai pačiame Vilniaus senamiesčio centre ar apleisti Sapiegų, Sluškų  rūmai Antakalny. Nebūtų Šlapeliai kalbėję lietuviškai – vietoj jų memoralinio muziejaus būtų tikrai įsikūrusi kokia ambasada ar prabangus viešbutis. Nenoriu supriešinti Lietuvos Statuto autoriaus ar kitų mūsų didikų  su lietuvybės puoselėtojais Vilniuje – man jie visi savaip svarbūs, bet valdžios vyrų galvose taip nėra. Susidaro įspūdis, kad jos viršūnėse dominuoja bet kokią politinę nuovoką, mąstymo dovaną  praradę  politikai bei valstybės tarnautojai, kurie tikrai neturi SAVO nuomonės, kas yra Lietuva, ką reiškia būti lietuviu XXI amžiuje globaliame pasaulyje?

Lietuvos vaizdo ir antivaizdo-įvaizdžio kūrėjai, arba Kam patikime papasakoti apie Lietuvą

Neturime bent kiek vieningesnio atsakymo į ką tik keltus klausimus. Belieka pasikliauti tais, kurie SUSITINKA ir PASAKOJA.

Taigi klausimas, kaip sugeba pristatyti Lietuvą, savo miestus ar savo institucijas išvykę į svečias šalis ar priimantys vietoje užsieniečių delegacijas, turistų srautus yra pakankamai svarbus. Tų susitikimų kokybė, siunčiamos žinios dažniausiai turi lemiamos reikšmės galimiems mūsų sąjungininkams, partneriams atsirasti. Pirmas įspūdis apie šalį susiformuoja per šiuos žmones.

O politikai, Seimo bei miesto tarybų nariai? Jų dažnos komandiruotės bei svečių delegacijų sutikimai  kaip koks smakas ryja mokesčių mokėtojų lėšas. Tai visuomenę pagrįstai erzina. Ši biudžetų eilutė tarsi neliečiama karvė – atseit, reikia bendrauti, jeigu nebendrausime, niekas apie mus nežinos, ne tik įvaizdžio, bet ir vaizdo niekas apie Lietuvą bei jos miestelius  nesusidarys. Bet jeigu   Seimas, ministerijos, savivaldybės imtų ir atliktų vidinius auditus, pavyzdžiui,   bent už praėjusių  penketą  metų veiklą, pastangas, skirtas įvaizdžio kūrimui. Kokie būtų rezultatai?  Kas  ir kaip siuntė žinią apie Lietuvą, savo instituciją ar miestą,  kaip gebėjo kurti šalies įvaizdį ar pateikti bent jau miglotą jos vaizdą? Atsakytų sau, kiek ir kokių, su kokiomis užduotimis   žmonių siųsta į užsienius ar kam  patikėta globoti užsienio delegacijas? Atsisakytų į klausimus, ar jų pasiuntiniai  turėjo įgimtą komunikabilumo jausmą, laisvai bendravo  anglų kalba, ekspromtu galėjo pažerti bent dvidešimt pačių garsiausių Lietuvos menininkų, mokslininkų pavardžių, kurios atpažįstamos  visame pasaulyje, per pusvalandį gebėjo išdėstyti, kuo   unikali  Lietuva ar išvardyti jos istorinius nuopelnus Europai.

Ar nepaaiškėtų, kad dažniausiai vykstantys pristatinėti šalies politikai net fiziškai nepajėgė naujų kontaktų plėtoti, paversti juos  konkrečia veikla. Susirinktos vizitinės kortelės jau po kelių mėnesių jų nebeatpažįstamos. Arba klausimas – kiek svetur nukakę lankėsi visuose renginiuose bei aktyviai bendravo ne su saviškiais, o „kitais“, kokį įspūdį paliko jų pranešimai, aktyvus dalyvavimas diskusijse? Taigi klausimas paprastas – kokį vaizdą, o gal antivaizdą paliekame? Manau, kad niekur tiek daug lėšų nepaleidžiama vėjais, kaip šitoje srityje. Už tas pravažinėtas ir pravalgytas lėšas per penkmetį nesunkiai ir porą apleistų dvarų restauruotume.

Šie mano pamąstymai gal kiek naivoki, bet vis kirba mintukė, jog kokios nors įstaigos vadovas susirūpins, kad siųsdamas bet ką į Vakarus ar Rytus, šalies įvaizdį tiesiog griauna. Niekad nepamiršiu vieno tarybos nario lakoniškos ataskaitos už kelionę: „Ja tam byl“.

Bet pats didžiausias šalies įvaizdžio griovėjas – tai mūsų visų nekokybiškas darbas, tingumas ir prioritetų nesusidėliojimas. Pavyzdžiui, kas trukdo Vilniaus savivaldybei įrengti normalius tualetus bent jų labiausiai turistų lankomose vietose, policijai sutvarkyti užsieniečius apiplėšinėjančius banditėlius ar iš turistų pamėgtų vietų iškrapštyti profesionalius elgetas –  istorijų pasakotojus, kurie jau ne tik  užaugo, bet ir lenkiškai pramoko kalbėti? Paprašyti, kad didysis Vilniaus Pilies gatvės ūbautojas Stanislovas Urniežius – kunigaikštis Vildaugas nešiurpintų turistų? Kiek kainuotų šių užduočių įvykdymas? Tikrai dešimteriopai pigiau nei dalyvavimas turizmo mugėje, kurioje miestas susimokėjęs galingą dalyvio mokestį pusdienį galėtų brukti spalvingus lankstinukus apie šalies sostinę apsnūdusiems praeiviams.  Pramokyti šiek tiek kalbėti angliškai bent jau didmiesčių policininkus, taksistus – negi taip sunku? Su Suomijos, Švedijos, bet kurios Vakarų Europos šalies taksistais ir policininkais angliškai gali susikalbėti. O pas mus? Tik rusiškai. Kas efektyviau ir ekonomiškiau kuriant šalies įvaizdį – organizuoti jiems nemokamus kalbų kursus, ar „pramušti“ TV laidą apie šarmingą Vilnių per Europos kanalą?

Pykti, kad užsieniečiai mus ligi šiol vadina rusais, galime tik ant savęs – jeigu aptarnavimo sferos žmonių antroji kalba vis tebėra rusų? Nors visiems aišku, kad maloni viešbučio tarnautojo šypsena, nuoširdus patarimas sklandžia anglų kalba, ką verta pamatyti mieste bei kur rasti mielų lauktuvių savo vaikams – gerokai didesnė investicija į įvaizdžio kūrimą nei pusšimtį litų kainuojanti knyga apie miesto suklestėjimą, kurią išvykstantis namolio potencialus investuotojas neretai „pamiršta“ viešbutyje.

Koks galimas patraukliausias pasakojimas apie Lietuvą

Tiksliau, kokie akcentai labiausiai gali pasitarnauti kuriant vaizdą – įspūdį apie Lietuvą ar jos miestus? Akivaizdu, kad jeigu stengiamasi papasakoti apie viską –- nepapasakojama nieko. Žmogaus atmintis, dėmesio koncentracija labai ribota. Svarbiausia, kas yra tie pagrindiniai pasakojimo atraminiai pavyzdžiai. Jie  tik tuomet efektyvūs, jei daugiabriauniai, turi kuo daugiau nuorodų į universalias vertybes bei suponuoja jungtis su įvairiomis epochomis bei kitų šalių kultūromis.

Tačiau Lietuva nepajėgi  turėti vieną unifikuotą pasakojimą pasauliui, tikėdamasi, kad tas pasakojimas ir kurs Lietuvos vaizdą – įvaizdį. O juk  mums tereikia įvaizdžio pagrindinių gairių. Pavyzdžiui, kas mes esame, ką esame pasiryžę padaryti, ką mylime ir ką atmetame, kuo visuotinai didžiuojamės? Į šiuos klausimus sunku rasti vieningą atsakymą. Vieni pasiryžę statyti Meko – Gugenheimo – Ermitažo muziejų Vilniuje, kitiems tai  dūris į papilvę. Vieniems Valdovų rūmai tik Brazausko rūmai – kitiems edukacinis centras, nepilnavertiškumo komplekso prieš lenkus įveikimas, XVI – XVIII amžių suinstaliavimas į lietuviškas galveles. Net dėl energetinių tiltų, atominės elektrinės, nacionalinio stadijono, Tautos namų  nesugebama susitarti.

Taigi Lietuvos įvaizdžio kūrėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Kai nėra net bendrų susitarimo kontūrų – koks gali būti pasakojimas pasauliui? Kiekvieną kartą skirtingi kratiniai? O  gal yra galimybė šiuos klausimus tiesiog apeiti –  turizmo agentūroms, užsienio ryšių skyriams turėti daug atskirų pasakojimų – vaizdų kiekvienai tautai: rusams, vokiečiams, japonams, kinams, amerikiečiams, lenkams? Jeigu dar atsižvelgtume į bendras kultūrines šių  tautų jungtis, temperamentą, mentalitetą – gal bent šis tas išeitų.  Viena yra aišku – jokios pijarinės kompanijos Lietuvos įvaizdžio negali sukurti. Nes tai nacionalinis, visų Lietuvos žmonių projektas. O lietuviai susitarimui tiesiog neįgalūs.

Kodėl, galiu tik spėlioti, kad gal dėl to, jog tautinė tapatybė tebekuriama, remiantis sovietinės Lietuvos išpuoselėtu kaimietišku tautiškumu. O kaimietis juk toliau savo nosies namato. Negali savęs pamatyti bent keletai akimirkų amerikiečio, ruso, lenko ar vokiečio akimis. Matyti save pasaulio akimis – daugumai politikų ir valstybės tarnautojų – tiesiog neperlipama tvora. Kodėl Vilniaus valdžios taip šykštima sumokėti likusią sumą už Jurgio Mačiūno kolekciją? O gal  dėl lietuviškosios tapatybės? Kičinių kaimo kapelijų mėgėjams FLUXUS judėjimas su jų Lietuvos supratimu juk neturi nieko bendro. Kol modernioji lietuvybė vis dar fermentuojasi – o tas procesas vieną kartą galėtų ir pasibaigti – belieka pasikliauti kad ir labai chaotiška polikultūrine erdve, kuri bent viena kitos neėstų.

Tik laikas XXI a. dar labiau spaudžia. Mes jo iš esmės nebeturime.  Ar įmanoma visais valdžios lygiais susitarti, kad  įvairių finansuojamų programų vienas  iš pagrindinių atrankos kriterijų – projekto efektyvus (reiškia ne pats brangiausias) išviešinimas ir jo įtaka lietuviškosios tapatybės formavimuisi, Lietuvos pozityvaus vaizdo kūrimui? Kad labiausiai finansuojamos tos Lietuvos ūkio ir kultūros institucijos, kurios veikia kaip lygiaverčiai Europos Sąjungos partneriai, geba save pristatyti pasauliui. Arba tie meno kolektyvai, kurie dažniausiai gastroliuoja užsienyje. Jie kuria teigiamą požiūrį apie Lietuvą nemokamai!

Atrodo pasakiau per daug... Pasaulyje Lietuvą garsinantis, o kasdienybėje  vos galą su galu suduriantis, privataus  teatro režisierius Oskaras Koršunovas po tokių sprendimų  nebeturėtų kur pinigų dėti. O kur dar Lietuviai išsibarstę po visą pasaulį? Ar Vilnius  –  Europos kultūros sostinės biuras sugebės Ambasadorių programą ateityje išvystyti į transnacionalinį projektą? Mūsų emigrantai ne tik potencialūs Lietuvos ambasadoriai, bet ir galimi jos advokatai, patys patikimiausi pasakotojai.

Kita galimybė – skatinimo sistema. Kas trukdo Švietimo ir mokslo ministerijai sureitinguoti mokyklas, kurios turi daugiausiai kontaktų su kitų šalių mokyklomis, keičiasi mokytojų ir moksleivių delegacijomis, kuria bendrus projektus ir tokiu būdu plečia  teigiamą mūsų žemės vaizdą. Kas efektyviau – tokios mokyklos paskatinimas, ar į kadencijos pabaigą Seimo narių komandiruotės į abejotinos kokybės konferencijas, kurioje nė vienas delegacijos narys net pranešimo neperskaitys? O biudžetas būtų panašus.

Sutelkus visą naciją, susikūrus paprasčiausią sistemą bei efektyvią koordinaciją – Lietuvos vaizdą, ne tik įvaizdį galima gerokai kilstelėti. Šiems veiksmams net finansinė pasaulio krizė lemiamos įtakos padaryti negali. Lėšų reikia dvigubai, o gal net keturgubai mažiau, negu bando įrodinėti alkstančios viešųjų ryšių kompanijos. Mažiau, jeigu tai visos nacijos reikalas ir sukuriama nesudėtinga kryptingos veiklos ir finansavimo sistema. Tik ar mes to norime? Nes ne tik apie save ar savo momentinius partnerius reikėtų galvoti, bet tektų ir savo valstybę kasdien prisiminti. Lietuvos žemę, kurią, tikiuosi, visi, bent jau slaptai, niekam nežinant,  mylime. Ypač visus joje gyvenusius ir gyvenančius  žmonės bei juos supančią  žemę ir dangų. Lietuvos vaizdą.