„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome santrauką išsamaus pasisakymo, kurį kardinolas Franco Rodé, Pašvęstojo ir apaštališkojo gyvenimo bendruomenių kongregacijos prefektas, skaitė simpoziume „Pašvęstasis gyvenimas po Antrojo Vatikano Susirinkimo“. Simpoziumas vyko šių metų rugsėjo 27 dieną katalikiškame Stonehill koledže Eastone (Masačiusetso valstija, JAV).

Pašaukimo dovaną mes gauname iš Dievo – tik Jo valia mes galime daryti vienus ar kitus dalykus. Tačiau negalima pamiršti to, kad žmonės suteikdamas pašaukimus Dievas tikisi jų bendradarbiavimo, nes tik per juos Jis gali įgyvendinti savo planus.

Padėti žmonėms atrasti savo pašaukimus ir sekti jais galime dviem būdais – „tiesioginiu“ ir „netiesioginiu“. Intuicija man kužda, jog šiandienio Bažnyčios gyvenimo kontekste svarbesnis yra „netiesioginis“ pašaukimo palaikymas. Tai man atrodo itin svarbu todėl, kad prie jo galime prisidėti kiekvienas iš mūsų, nes iš to naudos gauna visa Bažnyčia, vien „tiesioginis“ pašaukimų palaikymas yra pernelyg sterilus, kad pašaukimą padarytų iš tikrųjų gyvą.

„Netiesioginiu“ pašaukimo skatinimu vadinu visa tai, kas Bažnyčiai padeda liudyti Kristaus gyvenimą. Išskirčiau tris žmogaus gyvenimo dimensijas, susijusias su šiuo „netiesioginiu“ pašaukimo palaikymu. Tai – dvasingumas, katechezė ir apaštalavimas (arba dvasininko kelio pasirinkimas). O norint palaikyti šias tris dimensijas, reikia koncentruotis ties dviem dalykais, kurie turi daugiausia įtakos atsidavusio pašaukimo formavimui ir palaikymui, būtent – ties šeima ir ties kiekvieno jaunuolio širdimu, protu ir siela.

Kodėl žemėn pasėta sėkla ne visuomet atneša vaisių? Mūsų asmeniniame ir bendruomeniniame gyvenime taip dažnai atsitinka ne dėl to, jog šias sėklas bandome pasėti uolose ar šiaip nederlingose žemėse, bet dėl to, kad pernelyg daug mūsų laiko ir dėmesio išeikvoja kiti rūpesčiai. Veiklaus nūdienos žmogaus dienotvarkė yra tiesiog perkimšta dalyvavimo įvairiose konferencijose, komitetų veikloje, spaudos ir panašių dalykų. O iš esmės pakeisti tokį pasaulį gali tik vienas dalykas – vidinė žmogaus transformacija, vykstanti per asmens sąlytį su Kristaus malone.

Dvasingumo esmė yra ne miglotas religingumo jausmas, ne manymas, jog turi teisingą santykį su Dievu ar su savo artimu, ir tikrai ne malonūs pamaldų metu išgyventi potyriai. Esmė yra niekad nesibaigiantis atsivertimo kelias, gausus sakramentų ir siekio įgyvendinti savąjį, kiekvienam iš mūsų numatytą gyvenimo planą. Tad dvasingumas nėra kažkas reliatyvaus, jis turi ir objektyvias savo dimensijas.

Katechezė neapsiriboja pradiniu tikėjimo tiesų išdėstymu - ji iš tikrųjų vyksta tik tada, kai yra nuolat gilinami dvasiniai kataliko turtai. Tik tokia katechezė žmogaus protui ir dvasiai suteikia solidaus ir iš tikrųjų pakankamo peno. Tai taikytina ne vien katalikybei ar kitoms krikščionybės srovėms, bet ir kitoms religijoms. Svarbu nepamiršti, jog katechezė koja kojon eina su dvasingumu ir suteikia pagrindą žmogaus vilčiai.

Trečioji mano minėta dimensija yra susijusi su aktyviu veiksmu, tai – gyvenimas pagal Kristaus aukos pavyzdį; tokį gyvenimą gyvenantis žmogus nebesirūpina savo ištaiga, o išeina už socialiai paplitusio gyvenimo būdo ribų. Kiekvienas tai darantis žmogus visiškai naujai išgyvena savo santykį su Kristumi. Melsdamiesi ir priimdami sakramentus, esame keičiami savo patiriamo sąlyčio su Kristumi, įsitraukdami į katechezę, mes duodame peno savo protui, tačiau, norėdami iki galo liudyti Kristaus, kuris, nesididžiavo tuo, kas buvo, o tiesiog atėjo gyventi tarp mūsų, gailestingumą ir auką, mes turime imtis praktinių veiksmų, turime sekti tais gailestingumo ir aukos principais, apie kuriuos kalbama Evangelijose. Apaštalaudami turime į priekį eiti taip, lyg „avėtume Jėzaus apavą“.

Pasinaudodami savo talentais, pasiremdami pirmtakų patirtimi ir istoriniais precedentais ir taip turtindami savo dvasinį gyvenimą, įsitraukdami į katechezę bei apaštalavimą, kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie gyvybingo, autentiško krikščionio gyvenimo atnaujinimo. Galime padėti atsinaujinti kiekvienam sutiktam žmogui. Yra tikrai verta ištyrinėti kiekvieno mūsų kelyje pasitaikiusio dalyko esmę, įvertinti, ar prasmingai leidžiame savo laiką ir kam jį skiriame, o tai padarius - nuolat apsivalyti bei perdėlioti savo prioritetus. Taip pat turėtume skirti ypatingą dėmesį įvairių jaunimo programų turiniui ir kokybei.

Šiuo dalykus, apie kuriuos ką tik kalbėjau, aš pavadinau „netiesioginiu“ pašaukimo palaikymu, kadangi jie padeda parengti dirvą, kurioje šie pašaukimai gali tarpti (tai yra parengti šeimas), ir tuos žmones, kurie šioje dirvoje galės tarpti – tai yra jaunuolius, kurie dar tik ieško savo pašaukimo apraiškų. Eidami šiuo „netiesioginiu“ keliu, galime vieni kitiems padėti atrasti atvirą ir dosnų santykį su Dievo valia (tai susiję su dvasingumu), įvertinti tikėjimo dovanos didybę (čia kalbu apie katechezę) bei galėti pasišvęsti ir atiduoti save dvasių gerovei (čia – jau apaštalavimo dirvos).

Tose šeimose, kuriose galima atrasti visa tai, apie ką kalbėjau, Dievas galės laisvai berti pašaukimo sėklas. O tai ves į kitą „tiesioginio“ pašaukimo palaikymo etapą.


„Tiesioginiu“ pašaukimo palaikymu vadinu mūsų pastangas atrasti ir skatinti tuos jaunus žmones, kuriuos Dievas kviečia į mūsų pačių bendruomenę. O tai reikštų, jog mes iš tikrųjų tikime, jog Dievo veikimas apsireiškia žmonių sielose, todėl mes patys veikiame su pasitikėjimu ir neatsitraukiame, nesulaukę greitos sėkmės.

Yra daugybė būdų, kaip galime tiesiogiai palaikyti žmonių pašaukimus: mes skelbiame apie savo veiklą, rengiame susitikimus mokyklose, koledžuose, rašome straipsnius, siūlome prieglobsčio bei „Ateik ir pamatyk“ (angl. Come and See) programas ir taip toliau. Visa tai turėtų ne tik tęstis, bet ir, jei tik įmanoma, – stiprėti; tam turime naudotis visomis šiandien mūsų turimomis priemonėmis.

Mano įsitikinimu, tam, kad šis „tiesioginis“ palaikymas būtų veiksmingas, galima remtis trimis elementais. Visų pirma – jau aptartu „netiesioginiu“ dirvos rengimu bendruomenėje, nesvarbu, ar tai būtų daroma per apaštalavimą, ar per kunigystę savo pačių bendruomenėje, kitoje bendruomenėje, dvasiniame judėjime ar tiesiog parapijoje, kuriai priklauso pats žmogus.

Antra: tai, ką siūlome, privalo būti autentiška. Kitaip tariant, bendruomeninis gyvenimas ir dvasinio auklėjimo procesas, į kurį noriu įtraukti šiuos jaunuosius žmones, privalo atspindėti tai, kokių Dievo dovanų yra turtinga mūsų religinė šeima ir būti neatsiejamoje sąjungoje su Bažnyčia.

Trečias ir paskutinis svarbus dalykas, kurį čia noriu paminėti, yra tai, kad žmonės, norintys padėti kitiems pažadinti jų pašaukimus, privalo turėti žmogiškųjų, intelektinių ir dvasinių pajėgumų, kad galėtų atlikti šią subtilią misiją.

Pagal Zenit.org parengė Milda Bagdonaitė

Bernardinai.lt