Šiandien kalbėsime apie pokario Lietuvos miestų partizanus. Konkrečiai apie Tauro apygardos Birutės rinktinės kovotojus, veikusius Kaune. Šiandienos svečiai – Tauro apygardos, Birutės rinktinės partizanai Jonas Poškus-Rolandas ir Antanas Kudzys.

Dalius Žygelis, Ričardas Čekutis

Ričardas Čekutis. Tema apie Tauro apygardos Birutės rinktinę yra labai įdomi, kadangi Lietuvos kontekste tai buvo pakankamai unikalus dalykas, kai gana didelis partizanų dalinys kovojo mieste, o ne miškuose, ne kaimo apylinkėse. Aš nenorėčiau čia ilgai kalbėti, kadangi turime du svečius, kurie puikiausiai prisimena šiuos dalykus. Aš ir noriu iš pat pradžių paklausti mūsų svečių, pirmiausia pono Poškaus. Sakykite, kaip jūs patekote apskritai į Birutės rinktinę, į Laisvės kovotojų sąjūdį?

Jonas Poškus. Geras klausimas...  Pradėti reikia nuo tų laikų, kai mokiausi Kauno aukštesniosios technikos mokyklos antrame kurse...

R. Č. Tai viskas vyko Kaune?

J. P. Ne, Vilniuje vyko suvažiavimas, daug buvo grupių: aukštaičių, žemaičių, buvo toks Genelis Mažytis, dabar sunku tas pavardes ir slapyvardžius atsiminti. Ožka, Genelio sesuo, buvo ryšininkė. Viskas vyko ekspromtu. Pavyzdžiui, Polocko gatvėje vyko suvažiavimas „Suvienijimas visų pogrindininkų“, jam vadovavo profesorius, o kaip vėliau paaiškėjo, provokatorius Markulis. Aš buvau atsakingas už sargybą. Pas mane buvo apie 40 karių. Buvo labai gerai parinkta vieta, greta krautuvės, kur stovėjo labai daug statinių, tose statinės pasislėpė apie 35-40 žmonių, aš vienas vaikščiojau. Genelis išėjo patikrinti manęs, klausia: „Ką tu čia vienas apsaugosi?“ Sakau: „Apsaugosiu.“

R. Č. Teko girdėti tas istorijas, tačiau mums būtų įdomiau paklausyti, ką jūs prisimenate apie Tauro apygardos, Birutės rinktinės veiklą. Tai būtų mums įdomu dar ir dėl to, kad Birutės rinktinės vienas iš įkūrėjų buvo Juozas Lukša-Daumantas.

J. P. Vienintelis.

R. Č. Žinau, kad jūsų keliai taip pat kažkur susikirto su juo, tai kaip ten vyko?

Tauro apygardos rinktinių vadai. Iš kairės: Vytautas Gavėnas-Vampyras – Vytauto rnkt. vadas, Juozas Lukša-Skirmantas – Birutės rnkt. vadas, Jonas Aleščikas-Rymantas – Birutės rnkt. vadas nuo 1947 m. spalio 10 d., Kazimieras Greblikas-Sakalas – Kęstučio rnkt. vadas. Fotografuota Šunskų miške 1947 m. birželio mėn.

J. P. Aš buvau Lukšos paskirtas kuopos vadu universitete, mes rengėme visokius moralinius išpuolius, pavyzdžiui, ateina mums dėstyti marksizmo-leninizmo universitete, o mes atsistojame ir išeiname iš paskaitos, ir vėl skandalas, kas ir kaip tai padarė. Visada darydavome taip, kad nepakliūtume, neišduotume. Buvo planas kiekvienoje apskrityje, kiekviename mieste paskirtą valandą surengti sėdinčią demonstraciją. Vienur pavykdavo, kitur nepavykdavo. Moraliniai išpuoliai sekdavosi labai gerai, bet jei kur reikėdavo panaudoti smurtą, nužudyti ką nors, tai mes negalėdavome.

Dalius Žygelis. Norėčiau jūsų abiejų paklausti, jums abiem teko partizanaut tiek mieste, tiek miške, gal galėtumėte mūsų klausytojus supažindinti, kuo skiriasi partizanavimo sąlygos, patys miesto ir miško partizanai vieni nuo kitų?

Mieste veikę partizanai

J. P. Miške daug geriau, lengviau. Miegi ir žiūri, kaip trijų metrų pušys linkčioja, malonu, kada miegi ir ilsiesi. O namie, kas pasibeldžia, ir viskas. Kai pirmą kartą pakliuvau visai kvailai. Gyvenau Šeškinės gatvėje, atidariau duris, o ten stovi valytoja ir paštininkė su dėže.  Aš nieko negalvodamas išėjau, einu ir pajaučiau, kad pistoletu sudavė, ir aš jau – ant grindų. O pas mane buvęs Lukša Antanas, bandydamas per balkoną pabėgti, leidosi krūmu ir nusileido tiesiai KGB-istams į rankas. Tada buvo pirmas areštas, o po to – jau visa košė, tardymai. Vėliau išėjo Aukščiausiosios tarybos įsakymas nešaudyti (mirties bausmės panaikinimas 1947 m. – aut.), tai jie pradėjo žudyti nešaudydami. O žinote, yra tokie tramdomieji marškiniai, o jie – aiški mirtis. O tokia žydė mergaitė buvo mane įsimylėjusi. Kai aš kameroje buvau, tai ji naktį 3 valandą ateidavo, nes, matyt, turėjo pažįstamą sargybinį ir aiškindavo, kaip išvengti mirties, bet sakė, jog tave vis tiek žudys. Ji aiškino, kad jos dėka atidėjo mirtį 10 dienų....

R. Č. Kiek aš žinau, jūs bandėte suorganizuoti pakankamai drastišką operaciją – sunaikinti pačius aukščiausius Lietuvos komunistų partijos vadovus: Sniečkų, Gedvilą ir kitus. Kiek žinau, jūs bandėte jiems surengti pasalą?

J. P. Kelis kartus ruošėmės...

R. Č. Gal galite papasakoti kaip ten viskas vyko?

J. P. Atsimenu, kad iš vienos pusės buvo suorganizuoti 2 ar 3 kulkosvaidžiai, iš kitos – 2 kulkosvaidžiai, automatai, buvo pastatyti 3 metrų stulpai. Kadangi aš kaip karininkas žinojau, jog negalima pasalų daryti iš abiejų pusių, nes savus iššaudysi, tai pastatėme baltus stulpus. Šaudyti galima tik iki to stulpo, o toliau jau negalima, nes  pataikysi į savus, kai pasala išsidėsto iš abiejų pusių, reikia labai atsargiai, kad savų neiššaudytum.

R. Č. O iš kur jūs žinojote, kada važiuos Sniečkus su savo palyda? Vadinasi, buvo žvalgyba?

J. P. Buvo žvalgyba technikumuose, aukštesniosiose mokyklose - gaudavome žinių.

R. Č. Tai, kad atvažiuos valdžia į susitikimą, jūs žinodavote?

J. P. Žinodavome, pavyzdžiui, kad važiuos nuo 8 iki 10 valandos. Sėdi ir lauki, o paskui praleidi, nešaudai, nes jie dažniausiai važiuodavo su vaikais.

R. Č. Vaikus vežėsi?

J.P. Taip, su vaikais važinėdavo, jų darbas toks buvo.

A. A. Tai vaikai būdavo kaip skydas?

J. P. Ne, jie nejausdavo nieko, o jeigu ir jausdavo, tai  netikėjo, kad mes jų vaikų žiūrėsim ir gailėsim, jie manė, kad mes banditai ir viską galime šaudyti, bet mes negalėjome visų šaudyti.

D. Ž. Jūs pats minėjote, kad pamatęs pro žiūronus, jog Paleckis pasisodinęs ant kelių vaikus, davėte įsakymą nešaudyti.

J. P. Už tai manęs paties vos nesušaudė, sakė: jei tau gaila to Paleckio vaikų, velniop, koks tu partizanas?

D. Ž. Būtent jūsų kovos draugai norėjo jus sušaudyti dėl to, kad pasigailėjote Paleckio ir jo vaikų?

J. P. Taip, tačiau jiems atsakiau, kad aš ne banditas - aš partizanas, negaliu vaikų šaudyti, niekad vaikų nenušausiu, geriau mane nušaukit. Pašokinėjo, pašokinėjo ir nuėjo. Buvo ir teismas, turbūt girdėjote apie tą teismą, mane teisė už įsakymo neįvykdymą.

D. Ž. Tai partizanai jums surengė karo lauko teismą?

J. P. Mano vadas tada buvo generolas Merkys. Kai aš neįvykdžiau jo įsakymo šaudyti dėl vaikų, tai mane teisė. Susirinko apie 15-16 žmonių, liepė rašyti pasiaiškinimą,  jie sakė: „Mes tris mėnesius žvalgybą darėm, viską susekėm, o tu per 5 sekundes mūsų įsakymo neįvykdei.“ Duoda jie man lapelį ir sako, kad pasiaiškinčiau, o aš sakau, jog nieko  nesiaiškinsiu, aš jums parašysiu, kad tokių įsakymų, kurie liečia vaikų žūtis, nevykdžiau ir ateityje nevykdysiu. Ir viskas. Pažiūri, pažiūri, pasikeikia ir į kitą kambarį išmeta. Tam kambary buvo stora vata uždengtos durys, tai aš jas perplėšiu ir girdžiu kaip sako: „Jūs visi banditai! O jis, matot, jei vykdo įsakymą, jis pats turi suprasti, nes žmogaus gyvybės niekas neturi teisės atimti.“ Jeigu atimti, tai turi būti teismas, turi būti sprendimas, ir tai dar ne viskas, bus sprendimas, o įvykdyti neįmanoma, vieną kartą, antrą kartą, po to pats pakliūni. Taip, kad pakliūtų Paleckis ar Sniečkus, tai kur juos padėsi, aišku, galima rizikuoti, galima užpulti. Kai sėdėjau kalėjime, Katinas surinko 60 partizanų ir parašė man laiškelį, kad po 5 dienų  mes užimsime kalėjimą ir jus išvaduosim.

Atsakiau, kad dėl manęs jūs prarasit 50-60 partizanų. Ar vertas aš tiek? Žinau, ką tai reiškia Kauno kalėjimą paimti, galima jį paimti - suorganizuosi 120 partizanų, 60 žus ir kas tu toksai, Napoleone, kad už tave 60 žmonių žus.

R. Č. Ponas Antanai, būtų įdomūs to laikotarpio jūsų vertinimai, būtent Birutės rinktinės veiklos, nes, kiek žinau, jūs irgi apie metus ar daugiau buvote Birutės rinktinėje. Papasakokite apie save.

J. P. Jis visą laiką buvo, bet jis buvo ne su ginklu, jis vadovavo kariuomenei.

Miesto partizanai – studentai, aukštesniųjų technikos mokyklų moksleiviai, gimnazistai

Antanas Kudzys. Pirmiausia tai labai džiaugiuosi šia laida. Iš daugelio esu girdėjęs, kad ši laida labai puiki, bet kodėl ji pavėlavo 10 ar 15 metų? Jonas Poškus-Rolandas būtų daugiau, įdomiau papasakojęs. Aš norėčiau pasakyti, kad neatsitiktinai patekau į Juozo Lukšos vadovaujamą Birutės rinktinę, bet ne partizanu, aš niekada nebuvau partizanu.  Dabartine kalba kalbant aš buvau Birutės rinktinės Senamiesčio kuopos rezervistas. Mes jau 1945 metais Vytauto Didžiojo universitete buvome suorganizavę didelį pogrindį, kuriam vadovavo Jonas Poškus. Jis turėjo patirties, kaip organizuoti pogrindinę veiklą, buvo baigęs lenkų žvalgybos mokyklą, ten gavęs poručiko laipsnį, todėl mums tos žinios labai pravertė. Kalbant apie konkrečią veiklą, į jūsų klausimą galėčiau atsakyti taip, kad mes buvome tie, kurie gavome įsakymą iš Jono Poškaus rinkti žinias apie vyriausybės atvykimą į Kauną. Ir kelis kartus tikrinome, ir mūsų žinios pasitvirtino. Vilniaus ir Kauno partiniuose kabinetuose turėjome savų žmonių, kurie mums teikdavo informaciją. Tikslią informaciją. Vėliau Jonas Poškus-Rolandas gavo įsakymą iš Tauro apygardos vado, kad būtinai reikia sužinoti, kada artimiausiu metu važiuos ar Sniečkus, ar Gedvilas, ar Paleckis, ar kas nors iš žymesniųjų.

J. P. O geriausia, kad visi būtų kartu.

A. K. Ir reikia būtinai pranešti jiems. Apie tą atvykimą buvo informuotas Jonas Poškus-Rolandas, kuris pats ėmėsi iniciatyvos organizuoti Kaunas – Vilnius remontuojamame plente sutelkti partizanus ir sunaikinti atvažiuojantį kortedžą iš Vilniaus. Kaip jau žinote iš Jono Poškaus pasakojimo, tai nepavyko, nes ten buvo vežami ir vaikai, bet, kaip rodo mūsų duomenys, ir dabar tai patvirtina esantys laikraščiai, kad tą pačią dieną Kaune buvo apdovanotas Kauno miesto aktyvas, dalyvaujant vyriausiajai Lietuvos tarybinei valdžiai, ordinus įteikė Paleckis. Apie tai rašė laikraščiai „Kauno diena“, „Kauno tiesa“ ir „Komjaunimo diena“. Jie rašė, kad tai įvyko 1947 metų gegužės pabaigoje. Yra datos, bet aš jokio laikraščio dabar neturiu, bet Istorijos instituto mokslininkai patvirtino, kad jie turi tą laikraštį, ir ten tikrai šis faktas buvo užfiksuotas. Mums labai buvo nesmagu, kad taip greitai buvo sužlugdyta visa Birutės rinktinė. Kaune buvo organizuojamos kelios kuopos, ne tik Kauno senamiesčio kuopa, tačiau per kažkokias kvailystes taip nesėkmingai baigėsi: buvo išduota kuopos štabo buveinė, suimtas Jonas Poškus, jo broliai...

Vėliau buvo suimti kiti žmonės iš mūsų rezervistų, kurie vėliau atvyko į tą butą, nes ten buvo surengta pasala. Ten buvo suimtas mūsų pagrindinis tiekėjas Mečislovas Ivanauskas.

J. P. Ir tavo žmona tada pakliuvo.

A. K. Mečislovui Ivanauskui mes perduodavome mieste surinktus vaistus, maistą, avalynę, o jis tai pristatydavo partizanams į miškus. Buvo ir daugiau, kurie atėjo, tie buvo suimti, o kiti išlakstė.

R. Č. O išdavikas žinomas?

A.K. Ten išdaviko tokio kaip ir nebuvo, bet jie sekė Antaną Lukšą ir paskui jį atėjo.

A. A. Kuriais metais visa tai įvyko?

A. K. 1947 birželio 13 dieną.

R. Č. Birutės rinktinė po to suėmimo nebeatsigavo?

A. K. Praktiškai ne, Birutės rinktinė mieste buvo sudaužyta, kas liko nesuimti, pasitraukė į mišką. Kas išėjo į Dzūkiją, kas į Kazlų Rūdos miškus, kas prie Perlojos...

A. A. Pone Poškau, kaip jūsų likimas toliau susiklostė? Jūs  daug metų Omske gyvenote, kaip ten atsidūrėte?  

J. P. Kada mane areštavo, aš pakliuvau į Intos lagerius, paskui pakliuvau į Pečioros lagerius, paskui vėl į Intos. Ten ir išėjau į laisvę.

R. Č. Tai Jūs dešimt metų lageriuose praleidot?

J. P. Taip, apie 11 metų lageriuose prabuvau, paskui Omske. Tada parvažiavau su žmona į Lietuvą. Grįžęs į Lietuvą,  apsigyvenau Šančiuose pas motiną, o po savaitės KGB man davė 48 valandas, kad išvykčiau iš Lietuvos. Teko vėl važiuoti į Rusiją.

A. A. Ir kada vėl grįžote į Lietuvą?

J. P. Į Lietuvą aš grįžau galutinai prieš kokius 5 mėnesius.