2007 m. Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija menininkų pora Nomeda ir Gediminas URBONAI apdovanoti už reikšmingą indėlį į medijų meną ir geriausio paviljono „Villa Lituania“ laimėjimą 2007-ųjų tarptautinėje Venecijos meno bienalėje.

Su Nacionalinės premijos laureatais kalbasi Audronė MEŠKAUSKAITĖ.

Kodėl dirbate ne Lietuvos, o užsienio universitetuose?Kas lemia jūsų pasirinkimą? Ar akademinis darbas nėra kliūtis kūrybai?

Gediminas. Lietuvoje iš tiesų jaučiamės nereikalingi akademinėje terpėje, nes per visą savo profesionalios kūrybinės veiklos dešimtmetį negavome jokių pasiūlymų, išskyrus šiemet Dailės akademijos studentų inicijuotą laboratoriją. O užsienyje dėstėme Goteborgo universitete, Lahčio dailės institute, Helsinkio, Stockholmo dailės akademijose. Ir tik 1994-1997 m. buvo pasiūlyta dėstyti M. K. Čiurlionio menų mokykloje: tais metais dėsčiau aš, iki 2000-ųjų ir Nomeda.

Mums tikrai nėra svarbu, kokią vietą universitetas užima reitingų lentelėse, nes jį  renkamės pagal siūlomas sąlygas. O jas lemia ne darbo krūvis ar pinigai, bet įdomi programa. Labai svarbi ir universiteto pozicija, kuri dėstytojui leidžia išlikti kuriančiu žmogumi, o jo meniniai tyrimai yra respektuojami. Jiems turi būti skiriama pakankamai laiko.

Nomeda. Štai Masačiusetso technologijos institutas, viena pirmaujančių aukštojo mokslo įstaigų pasaulyje, siūlydamas darbą pirmiausia pabrėžia profesinę menininko, kaip išradėjo ir novatoriaus,  veiklą. Dėstymas ir pedagoginė veikla yra antraeilis dalykas. Pirmiausia turi būti aktyvus menininkas ir tik po to pedagogas su savo mokymo vizija ir metodais.

G. Užsienio mokyklose į dėstymą žiūrima kaip į tyrimą. Kviesdami dėstyti meno specialistą, jie priima jį kaip tyrinėtoją, kuris per savo meninę veiklą atliks tam tikrą tyrimą. Sukurdami sąlygas dirbti, suteikia jas ir tyrimo sklaidai tarp studentų. Taip studentai susipažįsta su dabartinėmis meno tendencijomis, kurios sudaro parodų, bienalių branduolį. Universitetai, kviesdami specialistą, kurio praktika yra aktuali, suteikia galimybes jauniems žmonėms su ja artimai susipažinti.

Dėstydamas dalijiesi savo mąstymu, informacijos šaltiniais – taip studentai tave tyrinėja. Kita vertus, ir aš, kaip menininkas, turiu idealias sąlygas tyrinėti savo praktiką, galiu ją nuolat reflektuoti. O tai daug daugiau nei darbas vien studijoje. Turi sugalvoti, kaip visa tai analizuoti ir pateikti, nes nuolat susiduri su sritimis, artimomis savo paties darbui. Taip gali tikrinti, pildyti, tyrinėti savo kūrybą. Dėstančio menininko darbas susideda iš praktinės ir teorinės dalies. Jis nuolat gilinasi į teorijas, artimas savo praktiniam darbui, turi galimybių pasikviesti žmones, dirbančius artimose srityse.

Dabartiniame pasaulyje yra daugybė terpių, kuriose galima skleisti savo kūrybą. Pavyzdžiui, galerijos kuria auditorijas, tačiau kūrybą, tiksliau, jos produkciją, skatina siekdamos pelno. Todėl mes renkamės mokslo institucijas, kurios artimos mūsų tarpdisciplininei praktikai bei orientuotos į eksperimentus ir tyrinėjimus. Mes parduodame ne produktą, o kitokią patirtį, žinias.

Ar kūrėjui iš tiesų turi rūpėti kūrinio refleksijos? Ar tai nestabdo jo kūrybiškumo?

N. Manau, tai neatsiejami dalykai. Jei ką nors darai sąmoningai, turi ir reflektuoti.

G. Kaip galima parašyti knygą, nereflektuojant kalbos, aplinkos? Reikalingas net konteksto išmanymas. Bet koks kūrinys, atsiradęs kultūros reiškinių terpėje, atsiduria ir istoriniame kontekste. Žinoma, gali būti mąstymas, visiškai paneigiantis kontekstą, ankstesnius reiškinius, peršokantis laiką, tačiau jis labiau utopinis nei realus.

N. Jei net įsivaizduosime menininką, kuris pasitiki tik įkvėpimu, kuriam menas tampa beveik liga, ignoruojančia galios diskursą ir skatinančia tik išlieti energiją, vis tiek žinome, jog savo kūrinį jis neš kam nors rodyti.

G. Juk menas ir kultūra yra interaktyvūs, jie negali egzistuoti be publikos ir atsako. Stalčiuje gulintis „produktas“ negali tapti kūriniu. Jei jau pripažįstame auditoriją, turime ja ir domėtis. Tokiu atveju labai svarbi tampa kūrinio stebėjimo istorija. Aš ją skirstyčiau į tris pagrindinius etapus: prieškarinį, pokarinį ir laikotarpį po nepriklausomybės. XIX a. pabaigoje meno kūrinys tapo viduriniosios klasės pasigėrėjimo objektu. Socrealizmo metais šis principas buvo paneigtas – įsigalėjo viešieji užsakymai ir monumentalioji dailė, nukreipta į mases, liaudį. Taip buvo mėginama kurti naują ateities žmogų. Tačiau šiandien menininkai vėl orientuojasi į produkto, įtinkančio šiandienos buržua, kūrimą. Bandoma teigti, jog tokių produktų kūrimas ir yra tikroji meno paskirtis. (Žinoma, tai tik pagrindinės tendencijos, neapimančios visų menininkų veiklos.) Todėl savo kūryba ir stengiamės tai paneigti. Mūsų manymu, meno negalima pajungti kokiai nors vyraujančiai ideologijai.

Nacionalinę premiją gavote kaip medijų meno atstovai. Labiau džiaugiatės savo ar savo srities sėkme?

G. Mes tikrai negalime skųstis, jog esame per vėlai pastebėti. Tarp visų premijos laureatų esame vieni jauniausių. Juk kiti turėjo dirbti daugybę metų, kol juos pripažino.

N. Manau, anksčiau nebuvome padarę tiek, kiek padarėme pernai. Todėl anksčiau premijos ir nebuvome verti.

G. Niekada negalvojame apie premijas. Apie tai gal daugiau mąsto kultūros politikai, siekiantys akcentuoti tam tikrą meno sritį ar kryptį. Mes premija labai džiaugiamės dar ir dėl to, jog visada akcentuojame tarpdisciplininę kūrybą. Taigi mūsų specializaciją kiek sunkiau įvertinti. Nors įvardyti mus kaip medijų meno atstovus buvo labai tikslu ir teisinga. Jau nuo 1994 m. puoselėjame šią sritį, esame jos pradininkai Lietuvoje. Veiklos pradžioje skatinome ir kitą menininkus. Vėliau per tvvv.plotą, Ground Control, RAM projektą, elektroninį žurnalą „Balsas“ veikėme kaip organizatoriai ir kuratoriai. Stengėmės sukurti naują medijų meno kūrybos lauką, kurio reikėjo ne tik savos kūrybos sklaidai, bet ir bendram diskursui. Kiti menininkai irgi konstruoja savo erdves, tačiau jos dažniausiai būna susijusios su tam tikromis institucijomis, o mes siekėme kurti visiškai naują nišą.

Kaip pradėjote domėtis medijų menu? Kokia buvo pradžia?

N. Nuo 1993 m. įkūrėme pačių menininkų valdomą erdvę „jutempus“. Ji pristatė menus, kurių kitur nebuvo. Visada domėjomės dar neatrastais, naujais dalykais, norėjome pabėgti nuo vienos disciplinos diktato, todėl pasinėrėme į tarpdisciplininius tyrimus. Buvo sunkūs krizės metai, negalėjome išgyventi, nes neturėjome būtino struktūrinio finansavimo. Projektams skirtas lėšas  naudojome ir ,,jutempus“ erdvei išlaikyti. Aišku, galima kultūrą įstumti į rinkos sąlygas, tačiau tokiu atveju menas tampa preke. Galų gale kultūra ir taip prisideda prie bendrojo vidaus produkto kūrimo. Juk miesto kultūrinę aurą pirmiausia formuoja kultūrinis gyvenimas. Taip miestas tampa patrauklus ir turistams, ir patiems gyventojams. O dabar valdžia naudojasi visų mūsų lėšomis ir remia privatų verslą, taip pasielgta uzurpuojant energetinius išteklius. Kaip po to galima teigti, jog kultūra yra išlaikytinė? Jai viso labo numetami trupiniai nuo bendro stalo, kad nekiltų didelio nepasitenkinimo.

Ketverius metus „jutempus“ gyvavo tik mūsų pastangomis. Kultūros ministerija mums suteikė apleistas patalpas, o vėliau viską paliko savieigai. Mes netapome patalpų savininkais, namas liko Kultūros ministerijai, todėl niekas nenorėjo investuoti į jo sutvarkymą. „Jutempus“ buvo kultūriškai gyva ir aktyvi vieta, tačiau vėliau atėjo laikas ką nors keisti, nusprendėme veikti „virtualiai“. Dirbome televizijoje. Tačiau ir tai iškeitėme į medijų projektus viešojoje erdvėje.

Ar nesulaukiate priekaištų, jog kišatės į jums nepriklausančias sritis?Kas jums yra medijų pasaulis?

G. Anksčiau mes abu dirbome tradicinėje meno terpėje. Kai 1993-1998 m. pradėjome važinėti po medijų meno festivalius, susitikimus su kūrėjais, patekome į pačią technologinės plėtros pradžią. Vyravo daug utopinių nuomonių, jog bus sukurta visiškai nauja kultūra, kurioje išsiteks menininkai, hakeriai, programuotojų bendruomenė, reikalaujanti visai naujų vertinimo kriterijų, metodų. Tai buvo panašu į naujos eros gimimą. Tačiau ji nesusikūrė, nes buvo įtraukta į tradicinio pasaulio rinką. Globalizacijos sąlygomis neįmanoma sukurti paralelaus autonomiško pasaulio. Tie pasauliai neišvengiamai susipina, juose įsikuria ir veikia tie patys žmonės. Mes taip pat migravome tarp šių pasaulių. Pastebėjome, jog yra žmonių, atėjusių iš tradicinio pasaulio, kurie medijose mąsto įdomiau ir novatoriškiau nei medijų pasaulio žinovai.

N. Galbūt mes per daug vilčių dėjome į naują kalbą, gyvenimo būdą, kuris labai greitai tapo prieinamas masėms. Todėl nauja kokybė taip ir neatsirado. Internetas yra nepaprastas išradimas, tačiau po jo atsiradimo nieko ypatinga neįvyko. Virtuali erdvė tapo realiai egzistuojanti erdvė. O internetas – paprasta darbo priemonė, kaip molbertas ar tekstilės staklės.

G. Iš tiesų įvyko milžiniška revoliucija. 1987 m. pirmą kartą susidūrėme su kompiuteriu. Vadinasi, viena žmonių karta jau užaugo su jais. Mes taip pat visose gyvenimo srityse esame labai paveikti kompiuterių. Tiesa, dirbdami vis dar naudojamės knygomis, kurių nėra skaitmeniniais pavidalais. Tačiau „You Tube“ šiandien galiu rasti tokios informacijos, kuri anksčiau buvo visiškai neprieinama. Daugybė žmonių yra atsidavę visuomeninei veiklai ir skaitmenizuoja retus informacijos šaltinius, anksčiau prieinamus tik tam tikroms privilegijuotoms žmonių grupėms.

N. Paprasčiausias internetinis pašto sąrašas yra puiki priemonė bendruomenėms kurti. Taip susiburia žmonių grupės, besirūpinančios konkrečiais klausimais. Šią priemonę puikiai panaudojome ir „Protesto laboratorijoje“. Inspiravome ir palaikėme ryšius su bendruomene. Tai įrankis, kuris sutelkia žmones, užtikrina ilgalaikį tarpusavio ryšių egzistavimą.

G. Autoritetai įsitvirtina disponuodami informacija. Tarybiniais metais visa informacija buvo kontroliuojama. Šiandien visiškai laisvai galime apie save paskleisti ir surinkti reikiamą informaciją. Vis labiau suasmeninta interneto erdvė paneigia visus autoritetus, todėl man tai priimtina. Kažkada buvo nusivilta Wikipedia, kuri nėra tiksli ir universali enciklopedija, tačiau juk nieko tragiško neatsitiko.

Medijos labai paveikė muzikinę veiklą. Atsirado daugybė galimybių ją kurti, atlikti ir platinti. Nors dailės sferoje susikurti auditoriją veikiausiai yra paprasčiausia.

Anksčiau teigėte, jog medijų menas yra gana tradiciškas, nors iš esmės oponuoja tradicinėms menų formoms. Ar atsirado visiškai naujų tokio meno vertinimo metodų?

N. Tradicinis yra pats formavimo principas. Kol nepažįsti įrankių ir naujos logikos, ,,naujosios medijos“ atrodo labai paslaptingos. Tačiau dabar matome, jog patirti stiprių, neįprastų emocijų dažniau gali tradicinėje erdvėje, o ne virtualiame pasaulyje. Kita vertus, skaitmeniniame gyvenime, pavyzdžiui, dalyvaujant chatuose, taip pat įmanoma patirti sukrėtimą, katarsį, kuris nėra estetinio pobūdžio. Tačiau naujų vertinimo terminų ir metodų iš esmės nebuvo sukurta. Visi jie remiasi ta pačia klasikine patirtimi.

G. Gal mes keliame pernelyg didelius reikalavimus terpei, kuri gyvuoja vos dvidešimt metų. Kinas gyvuoja jau šimtą metų, ir per tą laiką įvyko begalė transformacijų. Jį jau galime kontekstualizuoti, atsižvelgdami į kitų menų (teatro, fotografijos ir pan.) patirtis. Medijų menas nedaug kuo skiriasi nuo kino. Jo teorijai sukurti taip pat gali prireikti dar šimto metų, tačiau medijas ir toliau bus sunku atplėšti nuo tradicinių menų suvokimo kriterijų.

Kai kurių jūsų projektų kūrimas užtrunka net kelerius metus, ir taip yra greitų technologijų laikais. Kam skiriamas šis laikas? Kodėl jo tiek daug reikia?

N. Mūsų darbai dažniausiai labai kompleksiški, apimantys daugybę sluoksnių. Būna ir labai nedidelių performansų, tačiau vis tiek tenka atlikti rimtą tyrimą.

G. Mes savo veiklą vadiname tyrimu. Iš pradžių atsiranda nuojauta, o vėliau ją mėginame pagrįsti. Todėl nuolat ką nors nauja išmokstame. Gilinamės į kokią nors mokslo sritį, nors iš pradžių mums ir trūksta išmanymo. Kartais sulaukiame priekaištų, kad lendame ne į savo teritorijas. Tačiau juk visi turime teisę mokytis, o kūryba per tai ir tampa įdomi. Kartais tam tikros srities specialistų požiūris yra gana siauras ir griežtai apibrėžtas, o iš šalies galima pažvelgti laisviau, gal kiek paviršutiniškiau, tačiau kitaip. Mes nedarome mokslo iliustracijos. Manome, jog yra didžiausia nesėkmė, jei meno kūrinys tampa vien tam tikro technologinio atradimo atspindžiu. Į mokslą mėginame pažvelgti paradoksaliai, kad tarp kalbos ir matematikos įsiterptų poezija.

N. Beveik visi mūsų darbai potencialiai gali tęstis, šakotis. Sukuriame savotišką kultūrinį organizmą, kuris egzistuos nepriklausydamas nuo mūsų, bus potencialiai užkoduotas tolesniam gyvenimui. Jis gali peraugti į visai kitą kokybinę formą: pavyzdžiui, „Protesto laboratorija“ virsti socialiniu, visuomeniniu judėjimu.

G. Mes daug dirbame su archyvais, o tam reikia ir laiko, ir žmogiškųjų pastangų. Daug laiko užima tyrinėjimai, kaip tie dokumentai veikia visuomenę, formuoja istoriją. Dažnai imame interviu. Mums neužtenka valandos susitikti su žmogumi, mėginame užmegzti artimesnius santykius, o tai ne visada pavyksta. Kiekvienas kolaboravimo principu grįstas reiškinys labai priklauso nuo sėkmės ar nesėkmės. Kartais galvoje susidėlioję ryšiai tikrovėje taip ir nepasiteisina.

N. Darbai prasideda nuo intuicijos ir įžvalgų, kurios susidėlioja į savotišką dėlionę, sudaro tam tikrą logiką. Pradžioje mes klaidžiojame visiškoje tamsoje, per kurią veda tik intuicija. Vėliau susidėlioja aiškesni ryšiai ir sąsajos. Yra darbų, kurie taip ir nebuvo realizuoti, nes ryšiai neužsimezgė. Tada supranti, kad egzistuoja kažkas įdomaus ir svarbaus, tačiau nesugebi atrasti kas.

Jūsų darbai dažnai susiję su kitų sričių menininkais ar specialistais. Jūs jiems vadovaujate ar bendradarbiaujate?

N. Mes visada pas juos ateiname su tam tikrais klausimais ir įžvalgomis. Kreipėmės į psichiatrus, feministes, kino kritikus, balandžių augintojus – į daugybę įvairių žmonių – nes mus domina kolektyvinio meno formos. Tyrinėjame ribas tarp kolektyvinio ir kolaboratyvaus meno. Žiūrime, kaip tie žmonės tampa dalyviais, stebime ribas tarp jų ir mūsų kūrybos laisvės, kiek jos viena kitą riboja. Mes tampame jų, jie – mūsų medžiaga.

Ar iš tiesų esate maištininkai, ar tik nešiojate tokią visuomenės priklijuotą etiketę?

G. Maištas nėra savitikslis. Jis kyla reflektuojant šiandienos menininko praktikos vietą gyvenime. Menininkas nuolat privalo save perkurti. Todėl maištaujama pirmiausia prieš save, prieš rutiną, į kurią esi kasdien klampinamas. Todėl tai vadinčiau ne maištu, o kasdieniu galios autoritetų, ribų persvarstymu, nuolatiniu abejojimu.

N. Tai ne maištas, o paprasčiausiai kritinis požiūris. Mums nuolat kyla klausimų, o ne noras ką nors kritikuoti. Ir „Villa Lituania“, ir „Protesto laboratorija“ buvo inspiruotos būtent abejonių.

G. Mums maištininkų etiketę dažniausiai klijuoja žmonės, norintys išsaugoti esamą status quo. Mes lyg ir kėsinamės į jų užimtas teritorijas bei nusistovėjusią hierarchiją.

Ar lietuviai jums neatrodo pernelyg pasyvūs?

N. „Protesto laboratorija“ ir atsirado iš nuostabos, kad nebuvo jokio protesto. Taigi kino teatras buvo tik susiklosčiusio diskurso pretekstas.

G. Slavojaus Žižeko tyrinėtos žmogaus interpasyvumo reakcijos labai ryškiai parodytos situacijų komedijose, kuriose šalia vaizdo dar girdėti įrašytas juokas. Žmogui telieka priimti siūlomas reakcijas. Panašiai galime apibūdinti ir sovietinį laikotarpį. Nors buvo žmonių, užėmusių aktyvią kritinę poziciją, tyliosios rezistencijos formas, dauguma buvo pripratinta prie interpasyvios reakcijos. Todėl ir šiandien viešųjų erdvių privatizavimas, svarbių energetinių išteklių monopolizavimas neišprovokuoja aktyvaus žmonių dalyvavimo. Vis dar pasitikima balsu už kadro.

N. Žmonės yra sutrikę ir jau nebežino, kokių galių ir teisių turi. O valdžia ar valdžios uzurpatoriai tai intensyviai testuoja.

G. Visais laikais žmonės turėjo tiek laisvės, kiek jos sugebėdavo išsikovoti. Jei piliečiai nepasako, ko jiems iš tiesų reikia, to ir negauna. Niekada nebūna išspręsti visi klausimai, ribas kiekvieną dieną reikia brėžti iš naujo.

Tačiau ar neturėtume šiandien kompensuoti sau sovietmečiu prarastos laisvės spręsti?

G. Iš tiesų mes jaučiame anksčiau nepatenkintą tikrų gyvenimo realijų alkį. Visa tai kompensuojame net su kaupu. Tačiau autoriteto, balso už kadro įtaka ir toliau gyvuoja kapitalizmo sąlygomis. Dalyvaudamas bendruomeniniuose interneto portaluose nuolat pastebiu pasyvumą. Net jei sumanymui idėjiškai pritariama, aktyviai veikti retai kada imamasi. Mūsų aplinka nuo tokio pasyvumo ir fiziškai skursta. Jei net tai vertintume šiandien įsigalėjusiais nekilnojamojo turto vertinimo kriterijais, aplinka tampa ne tokia vertinga.

N. Pas mus ir bendruomeninis judėjimas yra visiškai miręs. O tai irgi totalitarinių sistemų bruožas.

G. Totalitariai diegiama laisvosios rinkos doktrina yra tokia pat utopinė ir baisi, kaip ir sovietinė santvarka. Totalitarizmas paneigia ne tik asmenybės, individo, bet ir kolektyvo būvį. Šiandien mėginama manipuliuoti kolektyvizmo idėja, nors anksčiau bendruomenės, kolektyvo taip pat nebuvo, tik jų imitacija. Bendruomenę gali sudaryti tik sąmoningi individai. Sovietmečiu nebuvo sąlygų bendruomenėms susidaryti, o dabar kapitalizmas vykdo beatodairišką individualizmo programą. Labai pabrėžiami individo poreikiai, nepaisant to, kas vyksta aplink. Priartėjusios finansinės krizės akivaizdoje taip pat galime kalbėti apie laisvosios rinkos „nuopelnus“.

Šalia bendruomeniškumo iškyla ir viešųjų erdvių problema. Ar žmonės iš tiesų jaučia vis mažesnį jų poreikį ir pabrėžia tik nuosavos teritorijos reikšmę?

G. Viskas juk priklauso nuo puoselėjamų vertybių, susiję su politika, ekonomika ir kultūriniu supratingumu. Viešoji erdvė, suvokta architektūriniame kontekste su integruotomis socialinėmis, kultūrinėmis paskirtimis, dar nereiškia viešosios erdvės plačiąja prasme. Ji gali būti visiškai tuščia ir tik potencialiai skirta kokiems nors tikslams. Viešąją erdvę kuria pati publika, auditorija, incijuojanti joje socialinius, kultūrinius reiškinius. Joje turi išsitekti ir konfliktas, ir susitarimas vienu metu. Būtina diskusijų erdvė, reikalaujanti priimti priešingą nuomonę. Tai ne konsensusas, o nuolatinis ribų perbraižymas. Konsensusas gal net nėra įmanomas, nes gyvenimas viešosiose erdvėse vyksta diskursyvumo lygiu. Tiesa, kartais konfliktas neišvengiamas, nes susikerta labai skirtingi interesai. Todėl ir reikalingas politinis sprendimas, kuris sudarytų sąlygas viešosios erdvės diskursui plėtotis. Kaip ir „Lietuvos“ kino teatro atveju. Galima būtų sakyti, kad žmonės nebevaikšto į kiną, tačiau juk tai irgi tik politinis sprendimas. Įmanoma pasiekti nepaprasto jo populiarumo, pristatant ir reklamuojant kaip bet kokį kitą produktą. Tačiau valdininkams paprasčiau nieko nedaryti ir teigti, jog teatrus reikia nugriauti ir pastatyti kokius nors pelningesnius pastatus. Pati valdžia politiškai remia komercinę doktriną. Vadinasi, kazino ant kiekvieno kampo tampa valstybine pozicija, kuri skatina mus lošti ir pasirinkti tokį gyvenimo būdą.

N. Už šių sprendimų slepiasi žmonės, kuriems tai naudinga. Juk čia negalioja net korupcijos dėsniai, visada yra paskutinė instancija, sprendžianti šiuos reikalus. Taip ryškėja ir mūsų kultūrinis neišprusimas.

G. Mes vis dar esame jaunos demokratijos stadijoje. Daug dalykų valstybėje nesame sureguliavę ir įdiegę. O tam reikalingas žmonių aktyvumas ir dalyvavimas. Šiuo metu aktyviai veikia tik stambiojo kapitalo lobistinės grupės. Nevyriausybinis sektorius visiškai pasitraukęs iš veiklos.

Kiekviena architektūriškai sukonstruota erdvė turi potencijos virsti tikrąja viešąja erdve plačiąja prasme. Užstatyta ji visam laikui praranda šį potencialumą. Kiekvienas parkas svarbus tiek kiek kokia nors parduotuvė, jei tik vertiname juos žmogiškaisiais, o ne pasipelnijimo kriterijais.

N. Man atrodo, kad šiuo atveju viską lemia kultūrinis žmonių lygis. Tose šalyse, kuriose gilesnės demokratijos ir kultūrinės tradicijos, veikia ir kitokios valstybinės sistemos. Gal mums reikia palaukti, gal dar turi išsivalyti kraujas. Juk vien sumokėjęs pinigų, negali diktuoti savų taisyklių.

Atrodo, paskutinis dar išlikęs kino teatras Kaune bus išgelbėtas. Gali būti, jog netiesiogiai esate prie to prisidėję.

G. Tai rodo, kad tam tikros nuostatos pagaliau pradeda veikti. Kai 2006 m. kalbėjomės apie viešąją erdvę viename iš savivaldybės posėdžių, Vilniaus savivaldybei atstovaujantis teisininkas aiškino, kad tokios sąvokos apskritai nėra. Šiandien tai dėstantis politikas tikriausiai pasirašytų sau mirties nuosprendį.

Paskutinis jūsų sumanytas projektas nagrinėja Guggenheimo problematiką mūsų šalyje?

N. Sumanymas kilo Vilniaus dailės akademijoje, kai studentų atstovybė pakvietė surengti laboratoriją. Norėjome pakalbėti apie kokį nors problemišką ir įdomų šiandienos įvykį Lietuvoje, todėl ir pasirinkome Guggenheimą. Pasikvietėme studentų iš Norvegijos. Surengėme daug akcijų, kurios ilgainiui išsirutuliojo į daug aiškių krypčių, todėl projektas išsiplėtė.

Identifikavome tris ,,Guggenheimo matomumo studijos“ domėjimosi kryptis. Pirmiausia – būsto klausimas (kartu kalbėjome ir apie socialinį būstą). Sumanėme sukurti modelius trijų pasiūlytų pastatų projektų pavyzdžiu. Vėliau galima būtų pastatyti net tokių palapinių miestelį. Antroji kryptis gilinosi į kolekcijos problematiką. Buvo nagrinėjamos Jono Meko, Fluxus kolekcijos, pabrėžtas šiandienos kolekcijų aktualumas, jų formavimo klausimai. Surengėme virtinukų virimo akciją su aliuzija į Jurgio Mačiūno virtinukus. Reikėjo indų, todėl sumanėme lipdyti porceliano puodus. Taip natūraliai atsirado keramikos dirbtuvės Klaipėdoje.

Lapkričio mėnesį turėtų pasirodyti leidinys, kuris dokumentuos visą šį projektą. Vėliau galvosime ir apie ekspoziciją J. Meko centre.

G. Mus domina galios režimai, o Guggenheimas toks ir yra. Jis pateikiamas kaip svarbiausias, geriausias, prioritetinis. Kiti kultūros projektai suprantami kaip pinigų išmetimas veltui, o Guggenheimas – kaip puiki investicija. Tai mus ir traukia. Kol kas šis muziejaus projektas yra tik fikcija, tačiau mes jį jau matome beveik realų. Tai jau savaime panašu į medijų meną. Projektas egzistuoja dar tik kompiuterio ekrane, o pateikiamas kaip tikrovė. Jis susiduria su tradicinio meno terpe, kuri pradeda kovoti, nes veržiamasi į jos teritoriją. Viena vertus, Guggenheimo projektas, skleidžiantis moderniąją kultūrą, yra labai sveikintinas, kita vertus, kyla klausimai: kodėl nepasirinktas koks nors kitas svarbus pasaulio muziejus? Kodėl vėl veikia įprastas frančizės fenomenas? Kodėl nekuriamas unikalus tarptautinis modelis Lietuvoje, nes jam užtektų skiriamų lėšų? Šie klausimai sukuria mūsų diskusijų projekto lauką.

Kokiose pozicijose yra medijų meno išsaugojimas?Ar jūsų negąsdina medijų meno trumpalaikiškumas?

N. Mums visai nerūpi išlikimo problemos.

G. Vieniems labai rūpi pratęsti savo giminę, įsiamžinti. Mes visiškai nejaučiame poreikio save įrašyti į istoriją. Žinoma, kiekvienam kyla darbo motyvacijos klausimų. Vieni dirba dėl apčiuopiamo, kiti dėl simbolinio kapitalo, dar kitiems pakanka saviraiškos. Dauguma menininkų gyvena skurdžiai, nes dirbdami gauna milžinišką pasitenkinimą. Tai politinių gyvenimo principų raiška.

N. Niekada negalvojame, ar mūsų darbas bus nupirktas, ar atsiras kokiame nors muziejuje. Net sunkesniais laikais, kai neturėjome pradinio kapitalo tam tikro projekto pradžiai, kurdami negalvojome, ar pasiseks parduoti. Visada buvome ganėtinai laisvi ir galėjome daryti tai, kas mums įdomu.

G. Menininkas turi sugebėti leisti sau užsiimti mėgstama veikla. Daugybė žymių menininkų gyvena labai kukliai. Tačiau tokie yra jų poreikiai. Pasišvęsti menui, vadinasi, pasišvęsti nuolatiniam tobulėjimui, lavinimuisi, tyrimui. Todėl edukacinę terpę mes pasirinkome kaip galimybę gilintis į savo praktiką, kad negaištumėme laiko pinigams, skirtiems meno kūriniui įgyvendinti, uždirbti.

Nuotraukų autoriai Redas Vilimas ir Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija