Daug rašome apie priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų, vaistų, reklamos, muzikos, kino filmų, telefono, kreditinės kortelės. Mažiau rašome apie priklausomybę nuo politikų, sportininkų, būrėjų, kunigų. Visai nerašome apie priklausomybę nuo šventųjų, kurių, beje, neeksponuojame mega nuotraukose, kuriems nestatome paminklų.

Verta apie juos kalbėti, diskutuoti.  Štai kokioje Europos Sąjungos terpėje jie būna...

„Jis iki pat mirties gėrė. Neturėjo poilsio dienų... Aš jam 30 metų kojines ploviau, ruošiau valgį. Iš jo lūpų neišgirdau nė vieno gero žodžio.“ „Baisus alkoholikas. Išsiskyriau, bet gyvename po vienu stogu. Vakar pakėliau prieš jį ranką...“ „Man devyneri metai. Mama kasdien geria. Mūsų namuose nebėra maisto.“ „Mano duktė kasdien geria, baisiai nešvanki. Dievo vardą vartoju, tačiau nepadeda.“ „Jis, nežinau, kelinti metai aulinių batų nenusimauna. Už ką man, Dievulėliau, bausmė su tokiu būti?“ „Paslėpiau samanę, o jis atsikeršydamas pasikorė.“

Šiuos žodžius išgirdau šiandien, Visų Šventųjų šventės išvakarėse. Šiandien, kai Lietuva per devyniolika nepriklausomybės metų subrendo, atrodytų, didesnėms pergalėms. Šiuos žodžius girdžiu kasdien.

Klausimas broliui Kristuje psichoterapeutui Aleksandrui Alekseičikui: kaip neišprotėti? Ar galime gyventi kitaip? „Jei gyvensi pagal prigimtį, niekada nebūsi vargšas. Jei pagal kitų nuomonę – niekada nebūsi turtingas. Prigimčiai mažai tereikia, žmonių nuomonei – be galo daug“ (Seneka). Atsakymas neblogas. Bet man dar kažko trūksta. Aš turiu suvokti savo priklausomybę nuo šventųjų.

Kai pradedu galvoti apie asmenis, o ne skaičių ar eiles prie klausyklos langelio bažnyčioje, suvokiu savo priklausomybę nuo tų žmonių šventumo, nuolankumo, atlaidumo ir tylos. Priklausau nuo jų maldos, nuo jų paradoksalių pastangų šventėti, nuo jų buvimo šalia mūsų. Priklausau nuo jų, kadangi jie kitaip suvokia šį pasaulį, kitokią suteikia jam prasmę, kitokiai laimei save brandina. Būti palaimintam – tolygu būti reikiamoje ir teisingoje vietoje. Būti palaimintam – tolygu būti nematomam, nepastebimam. Būti palaimintam – tolygu neturėti išskirtinio rūbo, neturėti aureolės, neturėti stebuklų lazdelės. Būti palaimintam – tolygu suvokti liūdesio priežastį: nesu savimi ir nenoriu būti.

Nors Lietuvoje ėmė griūti galingieji, pogrindžio šventieji neužims jų vietos. Jie, kaip nekintamas dydis, toliau savo dienas tęs Viešpatyje ir gyvens jo galybės jėga, apsiginklavę visais Dievo ginklais (plg. Ef. 6, 10). Taip suvokia širdis, o ką jau kalbėti apie protą!? Maištauja, maištauja. O kaip išsakyti ar užrašyti santykį tarp širdies ir proto, kuris išskirtinai priklauso man? Ar šis santykis nėra mano šventumo ir beprotybės lopšys? Todėl prašau visų savo bendražygių: „Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius ir mane, kad kai atveriu lūpas, būtų man drąsiai duota skelbti Evangelijos paslaptį“ (Ef. 6, 18-19).

Bernardinai.lt