Kaip ir kasmet – Vėlinės, sumaišytos su Visų Šventųjų diena. Liūdesio ir džiaugsmo jungtis, kurios mazgo jau neįmanoma išnarplioti. Liūdesio šventė, padedanti suvokti, kad jeigu nebūtų liūdesio, nebūtų ir mūsų. Daugelis bijo džiaugsmo, amžinybę besitęsiančios euforijos, kuri gali ištikti pomirtiniame būvyje. Aš nebijau, nes nesitikiu. Net ir šventieji rojuje turėtų gauti paliūdėti, kad taptų laimingesni. Ir nors Liuteris sakė, kad liūdnumas kyla iš velnio, nežinau sielą labiau taurinančio jausmo už liūdesį. Taip Orfėjas dainuoja Euridikei Gliuko operoje, taip gyvieji atsigręžia į mirusius artimuosius. Apimti nuolatinio nerimo, kad gyvenimas yra per lengvas, jei nepatiri pakankamai liūdesio ir nemoki jo švęsti.

Penktadienio vakarą ėjau Aušros vartų link, Lietuvos kino studija ten suko filmą apie Kalėdas. Kinikai gurkšnojo energinius gėrimus ir ant butaforinės eglutės trupino netikrą sniegą. Atsitiktiniai praeiviai, krykštaudami iš smagumo, fotografavosi Kalėdų mugės fone. Ir tai buvo beveik stebuklinga, nes supainiotas laikas primena, jog kalendorių bei laikrodžiais matuojamus neaiškios substancijos vienetus mes patys susigalvojome, prispirti judėjimo aplink saulę, žemės sukimosi, metų laikų kaitos, dienos ir nakties ritmų. Supainiotas laikas įtraukia į netvarką ir iš to kylantį džiaugsmą, jog galima sugriauti nusistovėjusias padalas, išvengti privalomų pertraukų tarp švenčių, senėjimo ir mirties. Ir nors puikiai žinai, kad tai klastotė, įsilieji į tą nuostabai pasidavusią minią su Orfėjui būdinga klaidos esteze. Tos jaunystėje masinusios klastotės, kurių niekaip nepajėgčiau įgyvendinti dabar. Parašyti svetimus romanus, mistifikuoti bent jau laikraštinį diskursą. Mes gyvename skirtinguose miesto kraštuose, mus skiria upė, ir aš iš lėto suprantu, kad meilė yra darbas, kruvinas tobulumo siekimas, Sweetest Perfection. Beveik nebepasitikiu žmonėmis, kurie pasitiki savimi. Pro jų pasitikėjimą paprastai į akis itin krenta kvailumas. Arba tuštuma, apie kurią jie dažnai patys nenutuokia. Nepasitikintys savimi būna daug tikresni.

Perdėtas pasitikėjimas savimi dažnokai būna susijęs su biologine būtinybe išgyventi ir plėšriaisiais, kone gyvūniškais instinktais. Kai paskutinįsyk užėjau į Kauno gėlių turgelį nusipirkti afrikietiškos gėlės, supratau, jog tasai reiškinys jau labai netoli arabų turgavietės fenomeno. Bet ne tai išgąsdino: prekijai gėlėmis neparodė man jokio liūdesio, jokio Dvidešimt sū sentimentalumo, lyg pardavinėtų ne gėles, o skerdienos gabalus.

Vasarą oro balionai dažnai praskriedavo virš galvos, prie pat mano namų. Kartais, sėdėdama balkone, išgirsdavau jų dujų šniokštimą, ir čia pat pro medžius sušmėžuodavo milžiniškos jų galvos. Svajonių balionai, žvelgdavau į juos su kažkokiu džiaugsmingu ilgesiu. Šalta, ir niekas nebeskraido. Bet jeigu žiemą, sningant, pamatyčiau oro balioną, turbūt vyčiausi jį šaukdama iš laimės, neatsižadėdama svajonės į jį patekti, kad ir būti paimtai iš balkono. Tai būtų vaikiška ir labai iracionalu, ir tai paniekintų bet kokią skerdieną.

Brangiausia, ką žmogus gali turėti – tai vaikystė, visi regimieji ir neregimieji jos pavidalai. Todėl Mačernio „Vizijos“ man atrodo apčiuopiamesnės ir tikresnės už bet kokį muziejų. Tai, kas buvo sukurta kaip namai, dažniausiai ir lemia rašytojo pašaukimą. Erdvės ir paprasčiausi daiktai, savo paviršiais sugėrę laiką, saugantys jo neapčiuopiamumą. Saulė, krentanti ant vaikiškų knygų, dulkėti baldai, sodo medžiai. Nėra patikimesnių muziejų už eilėraščius, tikrovę įstingdančias jų žodines substancijas. Nėra tvaresnės medžiagos už žodžius, net ir mirštant kalboms ar nykstant tautoms, liūdniausios rūgšties lietuje.

Vaikystėje labai mėgau kapines, netgi ateidavau į jas ruošti pamokų. Dabar jau neturiu tiek daug laiko, kad dažnai ten vaikščiočiau. Bet kapinėse taip jauku, lyg ten iš tikrųjų būtų mirusiųjų namai, ir mes lyg į muziejų ateitume jų aplankyti, taurindami savo sielas. Ir norisi tikėti, kad Visų Šventųjų dieną rojuje jie ant durų pasikabina vainikus. O kaspinuose užsirašo: liūdi šventieji.